G. Šapoka. Šv. Aleksandro Nevskio soboro sunaikinimas Varšuvoje (video)

Ukrainos įvykių fone labai dažnai Lietuvos politikai dairosi į artimiausius kaimynus ir stebi veiksmus. Mums artimiausia vakarietiška valstybė yra Lenkija, ne visada atitinka mūsų lūkesčius. Pastaraisiais metais mūsų valstybiniuose santykiuose nesimato jokio pozityvaus progreso. Kai kurie politikai jau linkę nusileisti tautinių mažumų klausimais, kiti svarsto ar tai nebus lietuvių tautos interesų išdavystė. Neseniai buvo paskelbtas Andriaus Kubiliaus straipsnis „Ir aš myliu Lenkiją“, kuriame jis pakvietė atsisakyti nuo Narbuto ir prieškarinių istorikų laikų išlikusios naujųjų laikų Abiejų Tautų Respublikos istorijos supratimo, kai po Liublino unijos viskas buvo blogai ir ieškoti „savo“ Lietuvos istorijos supratimo po Liublino unijos.

Aš nesiimu aiškinti visų istorijos peripetijų, bet tiktai noriu gerbiamo Kubiliaus paklausti, ar mums tinka garbinti tokią Lenkiją, kuri liaupsina Vilniaus krašto okupantą Pilsudskį, stato paminklus ar paminklinius akmenis tarpukariu buvusiems Lenkijos okupuotiems miestams (Beržininkuose, Seinų apskritis), Armijos Krajovos (AK) žudikų (Lupaška) ar Vilniaus krašto vaivadų (Bocianskis), engusiems lietuvius ir baltarusius, vardais vadinamos gatvės, mokyklos.

Armijos Krajovos partizanų takais, po karo vykdytų egzekucijų vietomis, baltarusių gyvenamose vietovėse Lenkijoje, organizuojamos moksleivių ekskursijos. Nežinau, ar galima mylėti tokią Lenkiją. Lietuva ir Lenkija savo nepriklausomybės atstatymo datomis (kovo 11,  lapkričio 11) rengia patriotines eisenas. Jeigu Lietuvoje tokios demonstracijos mūsų ir kaimynų spaudoje dažnai vadinamos fašistinėmis ir nacionalistinėmis, tai neteko tokių epitetų girdėti apie tokias eisenas Lenkijoje. Ar žino gerbiamas Kubilius, kad tų eisenų metu Lenkijoje (o ten eina ir Seimo nariai), giedamos giesmės ir dainos apie tai „kad Vilniaus ir Lvovo žemę dar mindys lenkų kareivių batai“ ir panašiai, o Lenkijos prezidentas deda gėles ant Romano Dmovskio kapo.

Ar žino mūsų visuomenė, kas buvo Dmovskis? Tai jo ideologija rėmėsi tarpukario Lenkijos imperinės ambicijos, jis nepripažino kitų tautų, esančių Lenkijoje, o apie Lietuvą ir lietuvius sakė taip: „Lietuva yra ta pati Lenkija. Teks sušaudyti 100 litvomanų užėmus lietuvą ir viskas pasibaigs“.

Toji Lenkija, kuria taip nori mylėti Kubilius, vykdė bekompromisinę provoslaviškų cerkvių griovimo kompaniją tarpukario Lenkijoje, tuo tikslu, kad visus greičiau paverstų katalikais. Kas tai, gal nauja evangelizacijos forma? Visa tai vyko pagal Lenkijoje aukštinamą ir Lietuvoje kai kurių politikų garbinamą Gegužės 3-iosios konstituciją, kurios pirmas straipsnis kalba: „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kurį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.

Vien 1918-1920 metais tik atsikūrusi Lenkijos valstybė nugriovė apie 400 cerkvių, o 1938 metais, jau kai žvangėjo Antrojo pasaulinio karo ginklai ir Lenkija padėjo Vokietijai okupuoti Čekoslovakiją, tik per du mėnesius nugriovė 150 cerkvių. Cerkvių griovime dalyvavo kariuomenė, policija ir Liublino katalikų universiteto profesoriai!

Nežinau, kaip Ponui Kubiliui patinka tokia griovimų kompanija, bet ar galima mylėti tokią Lenkiją? O kur dar Vilniaus krašto okupacijos metu vykdytas lietuvių teroras, lietuviškų mokyklų uždarinėjimas, šimtų lietuvių tėvų sėdėjimas kalėjime vien tik už tai, kad leido vaikus į lietuviškas mokyklas. Norėčiau Kubiliaus paklausti ar šiuo metu nepersekiojami tie tėvai, kurie Vilniaus krašte leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas?

Šito mano straipsnio tikslas truputį kitoks. Noriu visuomenę supažindinti su Lenkijoje vykusia pravoslavų cerkvių griovimo kampanija, kuri niekaip nesiderina su jų aiškinimais, kad Lenkija krikščioniška valstybė.

Sugriuvus Rusijos imperijai po Pirmojo pasaulinio karo, susikūrė naujos valstybės: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija. Šiuose kraštuose, būnant Rusijos imperijos sudėtyje buvo nemažai pastatyta pravoslavų cerkvių. Tuo Rusija skatino tų kraštų pravoslavinimą, stengėsi suteikti jiems rusišką charakterį. Štai pavyzdžiui Helsinkyje, Taline, Rygoje, Kaune buvo pastatytos rusų cerkvės, kurios po tų šalių nepriklausomybės paskelbimo, ne tik nebuvo sugriautos, bet buvo tvarkomos ir puoselėjamos. Ir šiandien tos cerkvės yra veikiančios, arba pritaikytos kitoms reikmėms. Tuo tarpu, taip vadinamoje krikščioniškoje šalyje Lenkijoje viskas buvo kitaip.

Tarpukario Lenkijoje, net trečdalis gyventojų buvo kitataučiai, daugelis iš jų pravoslavai. Atsikūrusi „krikščioniška“ Lenkija ėmė griauti pravoslavų šventoves. Šiam savo rašiniui panaudosiu „Przegląd prawosławny“ („Pravoslavijos apžvalga“), 2006 m. Nr.7 (253) Jurijaus Labyncevo ir Larisos Ščavinskajos išspausdintą straipsnį „Kaip buvo nugriautas Šv. Aleksandro Nevskio soboras“.

Vėlyvą praėjusių metų rudenį prie Aleksandro Nevskio soboro Sofijoje, didžiausios pravoslavų šventovės ne tik Bulgarijoje, bet ir visame Balkanų pusiasalyje, turėjome netikėtą pokalbį su vyresne moterimi, kuri daug metų lydi užsieniečių ekskursijas po Bulgarijos sostinės centrą. Visada ją stebino kai kurie lenkų turistai, su dideliu susidomėjimu klausę pasakojimo apie tą soborą, jo istoriją, kuri prasidėjo tais laikais, kai rusų kareiviai išlaisvino bulgarus iš turkų okupacijos. Ypatinga bulgarų tautos pažiūra į Aleksandro Nevskio soborą, jo puošnumą, be išimties pavergia visus užsieniečius, visa tai lyg tai veikė ir lenkus, bet tame lenkų susidomėjime buvo kas tai nepaaiškinama, netgi paslaptinga.

O paaiškinti paslaptį yra labai paprasta. XX amžiaus pradžioje Varšuvos centre taip pat atsirado Aleksandro Nevskio pravoslavų soboras, kuris buvo barbarišku būdu sunaikintas ką tik atgimusios Lenkijos valstybės valdžios sprendimu.

Aleksandro Nevskio soboras Varšuvoje buvo naikinamas pamažu, planingai, nuo to laiko, kai pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai užėmė miestą. Nepriklausomoje Lenkijoje šis naikinimo procesas įsibėgėjo ir 1926 m. neliko nei pėdsako iš soboro.

Vargu, ar visa tai įmanoma paaiškinti ir pateisinti, tuo įsitikinęs žinomas lenkų istorikas ir kultūrologas Janušas Tazbiras (Janusz Tazbir), „tam tikrais istoriniais momentais akivaizdžiais pareiškimais ir kažkokiais nacionaliniais pojūčiais“, juolab kad kalbama apie krikščioniškos šventovės sunaikinimą krikščioniškoje valstybėje, ne tik nevaržomos karingojo ateizmo, bet ir deklaravusios savo ištikimybę krikščionybės idealams Konstitucijos ypatinguose straipsniuose, pabrėžiant naujos nepriklausomos Lenkijos vyriausybės specialų susitarimą, konkordatą su Romos sostu 1925 m…

Mintį apie pravoslavų Katedros soboro Varšuvoje statybos būtinumą, dar nebūdamas general-gubernatoriumi iškėlė I. V. Gurko, kovų Balkanuose dalyvis. Jis ją išdėstė paaiškinamame rašte Aukščiausiajam ir sulaukė Imperatoriaus Aleksandro III pritarimo. Pasak I. V. Gurko, tuo metu visos Varšuvos pravoslavų šventovės galėjo sutalpinti apie dešimtadalį pravoslavų tikėjimo miesto gyventojų (jų Varšuvoje gyveno 43 tūkstančiai), į ką labiausiai atkreipė dėmesį naujasis general-gubernatorius, kurio pastangos padėjo surinkti Soboro statybai reikalingas lėšas. Didžiąją jų dalį sudarė savanoriškos aukos iš visos Rusijos. Aukotojai buvo visų gyventojų sluoksnių, įvairių luomų atstovai, pradedant Imperatoriumi ir jo šeimos nariais. Aukojo pinigus, statybines medžiagas, bažnyčios reikmenis. 1893 m. rugpjūčio mėn. 28 d. buvo įkurtas Soboro statybos ypatingasis komitetas, vadovaujamas Iosifo Vladimirovičiaus Gurko, ir paskelbtas geriausio projekto konkursas, kurį laimėjo Leontijus Nikolajevičius Benua (Leon Benois). Aleksandras II šį projektą patvirtino 1894 m. sausio 13 d. Tų pačių metų vasarą prasidėjo paties reikalingiausio Varšuvos kulto statinio Aleksandro-Nevskio pravoslavų soboro statyba, kaip rašo šių dienų lenkų architektūros istorikas P. Paškevičius tapusio sakralinės statybos apogėjumi Lenkijos sostinėje. Šalia būsimos šventovės imta statyti 70 m. aukščio Soboro varpinė, viršūnė kurios tapo pačiu aukščiausiu miesto tašku.

Svarbia gaire kuriant šventovę tapo 1900 metai. Ji tais metais buvo baigta statyti ir ant pagrindinio kupolo iškeltas keturkampis kryžius. Tais pačiais metais buvo sudaryta meno komisija, kuri turėjo paruošti įgyvendinti Aleksandro-Nevskio soboro meninės apdailos ir puošybos projektą. 1900 m. vasaros pradžioje buvo priimtas žymaus rusų bažnytinės archeologijos ir krikščionybės meno istorijos specialisto profesoriaus N. V. Pokrovskio pasiūlytas projektas. Vėliau jį patvirtino ir vyskupijos, ir gubernijos vadovai.

Visiems darbams buvo sutelktos geriausių Rusijos menininkų jėgos. Altoriaus tapybai ir vadovauti dailės darbams teko V. M. Vasnecovui, ikonas tapė V. P. Gurjanovas ir daugelis kitų žymiausių rusų ikonistų. Šventovės apdailai dideliais kiekiais plaukė patys brangiausi ir brangūs metalai, Uralo brangakmeniai, įvairiausių rūšių marmuras ir granitas. Maskvoje Soborui buvo nulieta keturiolika varpų, kurių pats didžiausias pagal dydį buvo penktas Rusijoje. Naujos pravoslavų šventovės Varšuvoje ypatinga puošmena tapo didžiulės mozaikų kompozicijos, kurios, be abejonės, ir iki šiol gali būti laikomos geriausiomis. Jų buvo šešiolika. O iš viso Aleksandro-Nevskio katedros sobore buvo apie dešimt tūkstančių (!) kūrinių ir daiktų, turinčių pasaulinio lygio meninę vertę.

1912 m. gegužės mėn. 20 d. Soboras buvo pašventintas jo tikrojo tikėjimo tikinčiojo didžiojo kunigaikščio Aleksandro-Nevskio vardu. „Kurdami šią šventovę, – sakė Varšuvos ir Pavyslio arkivyskupas Nikolajus, – jos kūrėjai nebuvo nusiteikę priešiškai kitoms mus supančioms ne pravoslaviškoms bendruomenėms: pravoslavijos prigimtyje nėra vietos prievartai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. iš Varšuvos evakavosi rusų administracija ir pravoslavų dvasininkija. Aleksandro-Nevskio pravoslavų soboras okupacinės valdžios buvo paverstas įgulos Šv. Genriko katalikų bažnyčia. 1918 m. pabaigoje Lenkija tapo nepriklausoma valstybe, ir jau po trijų mėnesių Varšuvos magistratas priėmė nutarimą apie daugelio pravoslavų cerkvių likvidavimą mieste, išskyrus dvi, veikiančias ir dabar – kapinėse Valėje ir parapijinę Prahoje (Varšuvos priemiestis). Faktiškai buvo išspręstas likimas ir didžiulės šventovės Saso aikštėje, kurią lenkų menotyrininkai net paskelbė „mažaverte“ ir dar užimančią didelę teritoriją, kai jos Varšuvoje trūksta. Oficialių priežasčių iškilo daugybė, tada galima buvo rimtai svarstyti dargi tai, kad soborą būtina nugriauti norint keisti foną, kuriame bus pastatytas paminklas kunigaikščiui J. Poniatovskiui.

Suprantama, apakimas apėmė ne visą lenkų visuomenę, kurioje nacionalinės mažumos sudarė daugiau kaip trečdalį visų gyventojų. Pravoslavų daliai priklausė apie 12 proc. (buvo 5 mln. žmonių). Pasigirdo balsų už soboro išsaugojimą. Jie nebuvo vieningi, o ir jų pasirodymo priežastys neretai tapdavo prieštaringos. Tačiau visi žmonės, kuriems jie priklausė, įskaitant ir žymius lenkų veikėjus, tokius, pavyzdžiui, kaip rašytojas Stefanas Žeromskis (Stefan Żeromski), griovimą laikė barbariška akcija. Soboro griovimo priešininkus, besistengiančius jį išlaikyti nepakeistą iš išorės, ėmė paniekinančiai vadinti „soboristais“, tuo pačiu pabrėžiant jų ne patriotiškumą. Neatsižvelgta buvo ir į kitos soboro išsaugojimo šalininkų pusės reikalavimus, keičiant jo paskirtį, įkuriant lenkų tautos martirologijos arba etnologijos muziejų (tai siūlė S. Žeromskis), archyvą, net gi įgulos bažnyčią…

Metai iš metų soboro griovimo procesas augo. Pastangos jį išgelbėti liko bevaisės. Nepadėjo net garsūs protestai Lenkijos Seime ir Senate. Štai, pavyzdžiui ką kalbėjo Senate 1924 m. vasarą pravoslavų senatorius Viačeslavas V. Bogdanovičius: „Pakanka nueiti į Saso aikštę ir žvilgterėti į pusiau nugriauto soboro apnuogintus kupolus. Nesakykite, ponai, kad jis turi būti sugriautas kaip vergovės simbolis. Aš gi sakyčiau, kad, kol stovi, jis yra geriausias paminklas būsimoms kartoms, mokinantis jas, kaip reikia gerbti ir saugoti savo Tėvynę. Išardytas taps paminklu – gėdingu netolerancijos ir šovinizmo paminklu. Negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad sobore yra žymiausi meno kūriniai, kūriniai, kuriuose įdėta kaimyninės tautos geriausių sūnų daug dvasinių idėjų, ir tie, kurie kūrė tuos meno kūrinius, negalvojo apie jokią politiką. Lenkų tauta jaučia tai, taip pat tokio elgesio grėsmingą reikšmę ir jau sukūrė savą soboro griovimo legendą. Tačiau mūsų politikierių tai nė kiek nejaudina. O štai atvažiuoja užsieniečiai – anglai, amerikiečiai – ir nustebę žvelgia į tai – fotografuoja, fotografijas platina visame pasaulyje aišku, kartu su nuomone apie lenkų kultūrą ir civilizaciją…“

Stengdamasi didžiausios pravoslavų šventovės tarpukario Lenkijoje kampanijai suteikti iš tiesų visaliaudinį bendravalstybinį charakterį Varšuvos magistratas išleido specialias „bonas, kiekvienam prieinamas“, „įvertintas medžiagos kaina, gauta griaunant soborą“, kad kiekvienas lenkas galėtų būti šio reikalo dalyviu. Galutiniam soboro sugriovimui magistratas naudojo specialias brigadas, kurios ir baigė sunaikinimą, naudodamos „mažų sprogimų“ taktiką, kurių skaičius, tų metų Varšuvos spaudos pranešimais, artėjo prie penkiolikos tūkstančių (!)…

Šiuo metu soborą nedaug kas primena. Pirmiausia tyli mūsų atmintis. Tie pavieniai balsai, kurie pasigirdo paskutiniais metais, ir kuriuos turi omenyje J. Tazbiras, nesiskaito. Tiesa, daugelyje pasaulio šalių atsirado soboro puošybos dalelių ir įvairių jo daiktų. J. Pilsudskio akmeninis antkapis Krokuvos Vavelyje dalinai padarytas iš labiausiai vertingų medžiagų, paimtų nuo nugriauto pravoslavų soboro. „Paimta nuo soboro“ galima išvysti ir kitose vietose, tame skaičiuje ir katalikų bažnyčiose.

Labiau laimingo likimo sulaukė keletas soboro mozaikų pano, tiksliau, jų atskiros dalys, pervežtos į Poliesės Baranovičių miestą ir pritvirtintos prie 1931 m. Švenčiausiosios Dievo Motinos Globos garbei pastatytos pravoslavų šventovės sienų. Tarp jų buvo ir N. A. Košelevo mozaikos „Išganytojas su statybininkais“ dalis, kuriame vaizduojamas L. N. Benua, laikantis soboro modelį, taip pat V. M. Vasnecovo kompozicijos „Tavimi džiaugiasi…“ nedidelis fragmentas.

Pravoslavų katedros soboras Varšuvoje tapo vos ne pirmąja XX a. Europos krikščionybės šventove, nuo žemės paviršiaus nušluota valstybės, valdžios noru. Net Sovietų Sąjungoje Kristaus Išganytojo šventovė buvo susprogdinta tik 1931 m. pabaigoje. II Respublikoje, kaip oficialiai vadinosi tarpukario Lenkija, pravoslavų šventovės griovimas prasidėjo žymiai anksčiau. Per nepriklausomos Lenkijos gyvavimo pirmus dvejus metus, likvidavus apie keturis šimtus pravoslavų šventovių (1918 – 1920 m.) ir sugriovus Varšuvos katedros soborą, visoje II Respublikoje (Lenkijoje) prasidėjo masinis pravoslavų šventovių griovimas.

Daugelyje vaivadijos centrų, tame skaičiuje ir ten, kur daugiausia gyveno pravoslavų tikybos žmonės, buvo sugriauti miestų pravoslavų soborai. Tuo pačiu laiku, kaip ir Varšuvos, 1924 – 1925 m., buvo sunaikintas didingas Viešpaties Garbės kryžiaus pravoslavų soboras Lietuvos aikštėje Liubline – pirmoji Šv. Patriarcho Tichono vyskupo katedra. Panašios akcijos tęsėsi per visą II Respublikos gyvavimo laikotarpį, pasiekusį savo apogėjų 1938 m. vasaros mėnesiais. Tada birželyje ir liepą Chelmo krašte reikalaujant „katalikų visuomenei“ kariuomenės ir policijos jėgomis buvo sunaikinta apie 150 kaimo pravoslavų cerkvių. Visa tai vyko vietovėse, išimtinai apgyvendintose pravoslavų ukrainiečių, gyvenančių daugelį šimtmečių, galutinai iš čia išvarytų pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo vykstant specialiai baudžiamajai operacijai „Vysla“.

Manau, kad ir šio straipsnio skaitytojai paklaus A. Kubiliaus ar jis ir toliau myli Lenkiją…