D. Razauskas. Laiškas sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę (37)

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų.

Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas.

Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė. Žmogus visuomet skleidžia tai, koks jis yra. Tad net jei manai, kad iš tikrųjų sieki laimės kitiems,

vis tiek pirmiau turi tapti laimingas pats. O pats netapsi laimingas tol, kol gyvensi dėl pinigų.

Todėl – liaukis gyvenęs dėl pinigų!

Nes tu iškeiti į juos kai ką daug brangesnį, neįkainojamą – savo gyvenimą, kurio už jokius pinigus nenusipirksi. Tai dovana, kurią esi gavęs iš anksto ir veltui, tau tereikia ja pasinaudoti. Iš tikrųjų gyventi, o ne nuolat sprukti nuo gyvenimo. Tai reiškia – būti savimi ir daryti gyvenime tai, ko iš tikrųjų nori, o ne slapstytis nuo savęs, apsimetinėti ir išsisukinėti. Iš tikrųjų būti savimi.

Iš tikrųjų būti savimi reiškia gyventi su širdimi, pagal širdį – klausyti savo širdies ir paklusti savo širdžiai.

Gal tu metų metus vagi, o tavo leisgyvė širdis jau baigia paskęsti ašarų klane, – tai įsidrąsink, prieik, pasižiūrėk jai į akis, paklausyk, ką ji tau sako. Tai tavo širdis, ne mano ir ne policininko. Gal ji tau sakys: vok kaip vogęs, – ne man spręsti. Nors siūlyčiau padaryti bandymą, bent iš smalsumo: vienąsyk tiesiog nepaimk svetimo, nors būtų pasitaikiusi puiki proga, ir tada paklausyk, ką apie tai sako tavo širdis. Svarbiausia – išgirsk ją! Tik žinok, kad mane tu gali apgauti, o savo širdies – ne. Jei ištiesi jai ranką, pakelsi iš balos ir toliau žengsi su širdimi – laimėsi gyvenimą.

Gal tu metų metus geri ir jau manaisi širdį pragėręs. Ne man spręsti. Bet gali padaryti bandymą. Ne dėl kitų, ne dėl kunigo, daktaro ar kokio tautininko – tiesiog iš smalsumo. Vieną bemiegę naktį ar ankstų rytą įsiklausyk ir paklausk: ką man daryti? Ne „nuo šiol gyvenime“, ne! Ką man daryti dabar, šią valandą? Gal paprasčiausiai išeiti į balkoną ar prieangį ir pasėdėti šią vieną valandėlę prieš žvaigždes ir brėkštančią aušrą? O gal nueiti iki miško ar prie upės ir, ant aukštesnės kalvos pasilipus, paprasčiausiai paverkti prieš dangų? Sunkūs apsisprendimai – ne širdies balsas, tai tik tavo baimė ir gynyba. Jiems reikia valios, o širdis teprašo vieno: be jokių apsisprendimų ir įsipareigojimų, tiesiog čia ir dabar, šią vieną valandėlę leisti sau daryti tai, ko ji nori. Tai, ko tu pats iš tikrųjų nori. O toliau – kaip išeis. Tik nepamiršk, kad niekas tavęs iš tikrųjų neverčia nuo jos, savo širdies, nusigręžti. Niekas neverčia ir negali priversti!

Gal tu dirbi statybose, o norėtum studijuoti fiziką, biologiją ar lietuvių kalbą ir literatūrą. Arba gal tėvų lieptas, draugų ar mokytojo įkalbėtas studijuoji fiziką, o norėtum dirbti miškininku ir gyventi miške arba, tarkim, ūkininkauti. Jeigu „norėtum“, tai tiek to. Bet jeigu nori, tai žinok: niekas tau nekliudo! Tik mintys. Tereikia paklausyti savo širdies, paklusti savo širdžiai ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori. Pradedant mažu pirmuoju žingsneliu, šiandien, šią valandą.

Lengva pasakyti? O ką, jei visas gyvenimas grius ir apsivers? Galbūt. Bet ar turi pasirinkimą? Juk gyvenimas be širdies tėra kalėjimas, vergija, o ne gyvenimas. Tad ar verta jo gailėti?

Aha, dar yra baimė. Paprasčiausiai baisu. Taip, baisu. Tiesą sakant, stoti su širdimi – tai tarsi nuoga krūtine pulti į mūšį. Šiuo požiūriu gyvenimas – tai negailestingas mūšis, kova, nuožmus karas. Karas su savo baimėmis. Ligi paskutinio atodūsio. Bet tu tegali pasirinkti viena iš dviejų: arba stoti į šį žūtbūtinį mūšį už savo širdį ir už gyvenimą, arba savo kalėjimo kamputyje susirietęs drebėti ir merdėti. Tik nepamiršk, kad niekas nežadėjo tavęs palikti gyvo už tai, kad susirietęs kamputyje drebėsi.

Taip, pasukęs su širdimi, gali prarasti viską: mielus įpročius, darbą, turtą, šeimą, draugus, gal net gyvybę. Galbūt gyvensi trumpiau, bet jei tikrai stojai už širdį – žūsi laimingas. Priešingu atveju galbūt gyvensi ilgiau, bet nemylėsi savo gyvenimo ir negerbsi savęs, o anksčiau ar vėliau vis tiek mirsi. Be to, ar tau kas pažadėjo, kad pasidavęs tikrai mirsi vėliau, o ne anksčiau?

Šitaip nemylėti ir negerbti savęs – argi tai ne savižudybė? Ar ne kaip tik dėl to dabar taip daug pasidaro galą? Ar ne iš baimės gyventi jie priėjo mirtį? O tu nebijok mirti, ir laimėsi gyvenimą.

Kilnios giminės sūnau, nebijok!

Stok už savo širdį, išsitiesk, pakelk akis ir nieko nebijok!

Ir neklausyk daugiau, kas tau ką sako, o tik savo širdies. Neklausyk buvusių draugų, jei ims tave šiepti, – anokie tuomet tai draugai! Neklausyk žurnalistų, kunigų nei ekstrasensų – tik savo širdies. Ji, tavo širdis, vienintelė žino.

Jei suabejosi, atsikelk trečią nakties, atsisėsk, o jei visai pasiklydai – atsiklaupk priešais savo širdį ir sudėk prieš ją visas savo mintis, visus jausmus, visas viltis ir nuogąstavimus, visus įmantrius išvedžiojimus, kurių prisiskaitei ar prisiklausei, visus kaltinimus, kuriais tave gal apsvaidė. Ir patylėk. Širdis žinos.

Vos gimęs vaikas dar nemoka vaikščioti, taip ir tu, radęs gyvenimą, kurį laiką keturiom repečkosi, šlitinėsi lyg girtas ir išdarinėsi visokias kvailystes. Bet ar gimęs vaikas turi kitą pasirinkimą, nei drįsti ir palengva išmokti?

Be to, pasirodyti kvailam – savaime verta pamoka. Atrodydamas kvailas tu kaip niekad aiškiai pradėsi suprasti, kad esi niekas. Visiškai nesvarbus. Svarbi tik širdis. Ji tavo viskas. O jai nė motais, kaip tu kam atrodai.

Kai pasielgsi teisingai, kad ir kaip tai iš šalies atrodytų, ji šypsosis ir švies. Ir nebus tuomet pasauly už tave laimingesnio! Kai pasielgsi žioplai, ji žiūrės į tave ramiai ir tiesiai, kad ir kaip gudrautum teisindamas savo žioplumą. Kai padarysi tikrą kiaulystę, rasi ją nusigręžusią – ir prisiminsi, kaip buvo, kol jos dar visai nepažinojai. Iš to tau bus pamoka, ko iš tikrųjų nenori.

Nuo pilvo širdis bene ryškiausiai skiriasi tuo, kad pilvas tegali imti, o širdis reikalauja duoti. Gal dabar vėl pagalvosi apie pinigus ir susirūpinsi: kam ir kiek turėčiau duoti, kad atsipirkčiau? Bet nuo širdies neatsipirksi, kad ir kiek išdalintum, ypač jei dalinsi iš baimės ar savimeilės. O jei kam duosi iš širdies, iškart būsi laimingas. Be sąlygų ir išlygų.

Bet svarbiausia išmokti duoti taip, kaip sodininkas tręšia ir laisto, o verslininkas investuoja. Pasėti širdį savo gyvenime ir auginti jos atžalas pasaulyje. Pirmiausia atiduoti jai visus likusius metus, dienas ir valandas, visas akimirkas, o tada auginti viską, kas iš jos čia randasi. Tręšti, laistyti ir auginti, kas randasi iš širdies. Iš tavo širdies ir iš kito širdies, nes kai atpažinsi kito širdį, tarp jų nebebus skirtumo.

Tai ir yra aukojimas. Aukoti – tai ne atsipirkti nuo ko ar ko atsisakyti. Iš tikrųjų aukoti – tai įdėti malką ar įlieti degalų ugnin, kad ji išaugtų ir ryškiau sušvistų. Degalai – tai visos mintys, visi jausmai, visi patyrimai ir poelgiai, visa, kas tik nutinka kas akimirką; ugnis – tai širdies šviesa. Iš tikrųjų aukoti – tai viską mesti širdies ugnin, kad ji ryškiau sužibtų, išaugtų, drąsiai įsipliekstų, nebeužpučiama jokių skersvėjų, galiausiai tarsi sprogimas visa užlietų, visa persmelktų neužblėsinama šviesa.

Tik nesakyk, kad nesupranti, – tai paprasta! Gal pamiršai? Lietuvi, tave juk kitados vadino ugnies garbintoju! O ir lietuvio vardo tu juk vertas tiktai tol, kol lieji šitą auką.

Pamėgink šitaip valandą – ir patirsi Gyvenimą, pamėgink dieną – ir rasi Laimę, pamėgink metus – ir susigrąžinsi Tėvynę, kuri išsiskleis ir pražys aplink tave kaip tavo širdies sodas.

O jei ne, tai ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Būta čia.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *