J. Almonaitienė. Kokia jūsų darbo prasmė?

Imtis šios temos mane paskatino Lietuvos psichologų sąjungos šiemet inicijuotos konferencijos tema „Psichologas organizacijoje: sprendimai darbuotojų gerovei kurti“. Ji privertė suklusti: kažkas naujo! Tikrai ne pasaulio mastu, bet čia, Lietuvoje, ko gero, taip. Iš tiesų, kieno labui šiandien dirba „tipiškas“ organizacijų psichologas? Ir, apskritai, kieno labui organizacijose dirba kiekvienas iš mūsų? Ar kai kada gerovė, kurios savo darbe taip atkakliai siekiame, nėra tik tariama?

Paglostymai ir dūriai darbo temomis

Psichologas Ericas Berne (Eric Berne) žmonių apsikeitimus žinutėmis (ir žodinėmis, ir ne) suskirstė į paglostymus ir dūrius. Paglostymai – tokie pasakymai ar, tarkim, žvilgsniai, kai žmonės vieni kitiems rodo palankumą, suteikia pripažinimą, kai išgirsta ar pamato tai, ko ir tikėjosi. Pavyzdžiui: „Tu šiandien labai gražiai atrodai.“ – „Ačiū, tu irgi.“ Tačiau būna ir žinučių dūrių, tarkime: „Tu šiandien labai gražiai atrodai.“ – „Nuvalkiotas komplimentas. Manęs taip pigiai nenupirksi.“

Prie apsikeitimo paglostymais galima būtų priskirti tokį pokalbį: „Tau puikiai sekasi kilti karjeros laiptais!“ – „Ačiū, tau irgi neblogai.“ Bet klausimas „Ar ne per daug dėmesio ir laiko tu skiri savo darbui?“ jau gali būti palaikytas dūriu. Ir sukelti gynybinę reakciją: „Žinoma, kad ne!“, „Kodėl tau rūpi?!“ ar „Neprivalau tau aiškinti.“

Bet blogiausia, kai darbas, kuriam save atiduodame, dar ir neturi prasmės. Tai yra taip mums atrodo, nes mes jos nejaučiame. Tada jau pats klausimas, kokią prasmę turi tavo darbas, gali pasirodyti kaip dūris. „Dėl ko tada aš šitaip stengiuosi?! Et, bet kieno koks reikalas!“

Manau, kad tiktai kai kuriems iš mūsų negresia klausimai apie dirbamo darbo prasmę. Yra darbų, kurie prasmingi tiesiog savaime. Pavyzdžiui, ugniagesių arba gydytojų. Juk nėra nieko, brangesnio už gyvybę, sveikatą, tad jos gelbėjimo prasmė nekelia jokių abejonių. Bet ir tada iškyla dilema: ar visą save atiduoti darbui? Kas turi likti šeimai, draugams, sau pačiam?

Turbūt ir psichologus daug kas priskirtų prie būtent tokios, žmonių gelbėtojų, kategorijos. Nesiginčysiu. Bet kai kalba pasisuka apie psichologiją, pritaikomą darbe, tuo galima ir suabejoti. Kodėl?

Pervertę populiariosios psichologijos straipsnius spaudoje, peržiūrėję siūlomų seminarų temas, dažniausiai rastume tokias, kurių antraštės apibendrintai galėtų skambėti taip: „Kaip sėkmingiausiai parduoti save, įtikti darbdaviui ir darbe atiduoti visas savo jėgas – iki paskutinio lašo“. Arba – šią mintį skolinuosi iš kitos autorės – „Kaip jau kitą pirmadienį uždirbti dar daugiau pinigų“. Vadybininkai raginami efektyviai valdyti žmonių išteklius, eiliniai darbuotojai – efektyviai įveikti pokyčių laikotarpį, na, o visi kartu – siekti asmeninio efektyvumo ir valdyti laiką dėl geresnio gyvenimo.

Nesakau, kad visos šios temos – nesvarbios, o mokymai – nereikalingi. Kai kada jie būna net labai naudingi. Bet kartais, klausantis šio entuziastingo choro, norisi imti ir pabūti „velnio advokate“. Plačiau pažiūrėjus, ar visa tai – tikrai dėl geresnio gyvenimo? Ir kaip mes sužinosime, kad tas geresnis gyvenimas jau prasidėjo, jei, tarkime, visus seminaruose išmoktus dalykus įgyvendinsime ir tapsime tikrai efektyviais darbuotojais, na, o paskui dar pasinaudosime patarimais, kaip įveikti stresą ir atsipalaiduoti?

Turbūt aiškiausias gyvenimo gerovės kriterijus bus mūsų uždirbami pinigai. Suprantama, jie dar niekam nepamaišė. Be to, pinigai ne tik leidžia įsigyti visokių vertybių, bet ir suteikia savarankiškumą, pakelia mūsų savivertę, yra mūsų „reikšmingumo“ šiame pasaulyje matas.

Šiame – taip, o kaip tame „aname“? Tikintis (Dievą ar tiesiog „aukštesnėmis materijomis“) žmogus čia veikiausiai prisimins posakį „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę“. Ko gero, tas anapusinis pasaulis – dangus ir pragaras – gali būti kur kas arčiau mūsų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gal tas posakis – tiesiog karti metafora, išreiškianti šiandieninę mūsų būtį: darbomaniją, siekį bet kokia kaina kuo daugiau užsidirbti, kuo „sėkmingiau“ parduoti save.

Prasmės darbe paieškos

Kad ir kaip būtų keista, šiandien net ne psichologai, o verslo ir vadybos teoretikai vis garsiau šneka apie tai, jog daugeliui žmonių nesuteikia laimės darbas tik dėl pinigų. „Mūsų visai neįkvepia gyvenimas, paaukotas dėl dar didesnio akcininkų pelno“, – sako Johnas Huntas iš Londono verslo mokyklos.  Ir tokios mintys randa vis didesnį atgarsį.

„Bėgant metams stebėjau savo bendrakursių iš Harvardo verslo mokyklos likimus <…> ir mačiau, kad vis daugiau jų atvyksta į susitikimus nelaimingi, išsiskyrę, nutolę nuo savo vaikų <…>. Kokia priežastis? Jie neturėjo nuolat prieš akis savo gyvenimo tikslo ir esmės, kai sprendė, kaip leisti savo laiką, kam skirti talentą ir energiją. Man pačiam aiškus gyvenimo tikslas buvo esminis dalykas.“ Šių žodžių autorius Claytonas Christensenas, anot „Forbes“, šiuo metu pasaulio verslo mąstytojas Nr. 1. Įstabią jo paties gyvenimo istoriją galima rasti internete.

Pasirodo, kai nejaučiame savo darbo prasmės, blogai ne tik mums patiems. Tai atsiliepia ir darbo rezultatams. Tad šios problemos nelinkę ignoruoti net didžiausi materialistai. Įmonių vadovai rūpinasi, kad jų pavaldiniai dirbtų su įkvėpimu. Tai labai praktiška: nejaučiant įkvėpimo ir prasmės, greitai baigiasi ir idėjos, ir energija, be kurių šiuolaikinis verslas labai greitai ima strigti. Todėl patys šiek tiek stebėdamiesi, esą, darbas su dvasiniais reikalais turi nedaug ką bendro, verslo „guru“ pastaruoju metu gana dažnai pasisako šiuo klausimu. Į diskusiją įsitraukia tokie „grandai“ kaip Tomas Petersas, Varenas Benis (Warren Benn) ir Stefanas Kovei (Stephen Covey). Pastarasis netgi teigia, kad šiandieniniame verslo pasaulyje pastebimas tikras dvasinis atgimimas (spiritual renaissance).

Yra dar viena svarbi priežastis, dėl kurios turime kalbėti apie darbo prasmę. Nesunku patikėti tuo, kad dėl vartojimo pamišęs pasaulis šiandien juda susinaikinimo link. Reikia kiekvieno iš mūsų pastangų, kad ši kryptis pasikeistų. Apie tai savo knygoje „Dvasinis kapitalas“ (išleistoje ir lietuviškai) rašo Danas Zoha (Danah Zohar) ir Janas Maršalas (Ianas Marshallas). Dvasinį kapitalą jie apibūdina kaip tą, kurio vertė „ne doleriai ir centai, o pergalės pojūtis, puiki dvasinė būsena“, prisiimant atsakomybę už tai, kas mums atrodo svarbu.

Tiesa, šią knygą britų laikraštyje „The Independent“ be gailesčio sukritikavo vienas pripažintas gamtos mokslų populiarintojas, raginantis autorę liautis gyventi iliuzijų pasaulyje. Iš tiesų, žvelgiant iš gamtos mokslų pozicijos, ten rašoma ir apie nevienareikšmiškai vertinamus dalykus, pavyzdžiui, apie „Dievo centrą“ mūsų smegenyse. Bet, kita vertus, ta knyga – visai ne apie tai. Ne apie gamtos mokslų atradimus. Ji apie mus – žmones, ieškančius prasmės. Norinčius gyventi gražesniame pasaulyje. Ir turbūt galinčius šį tą pakeisti. Bent jau galinčius pabandyti.

Primiršta klasika

Bene garsiausias psichologas, kėlęs žmogaus gyvenimo, taip pat ir darbo, prasmės klausimą, yra Viktoras Franklis (1905–1997), holokaustą išgyvenęs Vienos psichoterapeutas. Jis – bestselerio „Žmogus ieško prasmės“ autorius ir logoterapijos (prasmės psichoterapijos) kūrėjas, paleidęs į gyvenimą ne vieną sparnuotą posakį, tarp jų ir „Kas žino, dėl ko, ištvers bet kokį kaip“. Rodos, būtent V. Franklis įvardijo ir tokį reiškinį, kaip  „sekmadieninė neurozė“. Tai tuštumos ir nerimo jausmas, apimantis savaitgaliais, – darbo, vedančio į susvetimėjimą su pačiu savimi, pasekmė. Dar kartą pavarčiusi lietuviškai išleistas jo knygas supratau, kad didžiausia naujiena – tai pamiršta sena. Pacituosiu vienos anotaciją: „Dr. V. Franklis pateikia nuostabų priešnuodį prieš vidinę tuštybę ir betiksliškumą kurie tapo mūsų laikų masine neuroze.“ Ką čia bepridursi…“

Patarimų skyrelis

Suabejojau, ar reikia šį straipsnį baigti „pagal geriausias psichologijos tradicijas“, pateikiant keletą konkrečių patarimų, kaip antai: pirmadienį geriau neikite į darbą, o laisvą laiką skirkite apmąstymams apie darbo prasmę. Antradienį…

Visgi iš esmės būdama tradicijų šalininkė ir ieškodama kompromiso panirau į interneto platybes. Ten pavyko sužvejoti šį bei tą apčiuopiamo. Pamaniau, kad tai – bent jau laikinas gelbėjimosi ratas, belaukiant savo svajonių laivo. Patarimus, kuriuos laikau vertais jūsų dėmesio, pateikiu žemiau. O pati tiesiog baigsiu taip: mielieji, nepamirškime, kad pasaulyje tiek daug ir nuostabių, ir svarbių dalykų, kuriems galėtume skirti savo laiką, kūrybiškumą, energiją!

Visų pirma – labai trumpas testas, ar laikote savo dabartinį darbą prasmingu. Atsakykite į šiuos klausimus:

1. Aš didžiuojuosi tuo, kad dirbu būtent čia.

a) Taip, iš tikrųjų.

b) Negaliu vienareikšmiškai atsakyti.

c) Visiškai ne.

2. Aš rekomenduočiau tokį darbą savo draugams.

a) Taip, iš tikrųjų.

b) Negaliu vienareikšmiškai atsakyti.

c) Visiškai ne.

Erikas Kleinas ir Johanas Izo (John Izzo) atliko tyrimą, kurio metu žmonių klausė, kas vyko tada, kai jie jautėsi dirbantys prasmingą darbą. Apie tuos momentus, „kai jie jautėsi kupini energijos ir įkvėpimo, o darbas sekėsi ir kėlė pasitenkinimą visu 150 procentų“. Tarp visų atsakymų išryškėjo keturios pagrindinės temos.

1. Uždega tas darbas, kuris sutampa su asmens puoselėjamomis vertybėmis, leidžia jas realizuoti ir skleisti.

2. Įtraukia tokia veikla, kai kasdien dedamos pastangos siekiant prasmingų tikslų.

3. Didelį džiaugsmą teikia meistrystė – gebėjimas puikiai atlikti pavestą darbą.

4. Įkvepia bendravimas su kitais – ryšys, apimantis daugiau nei tik formalūs darbiniai santykiai. Galimybė atskleisti geriausias savo savybes ir pamatyti geriausia, ką turi kitas.

Tai žinant, galima atrasti prasmę bet kuriame darbe.

Be to, kas dieną klauskite savęs:

1. Kas mano darbe man iš tikrųjų rūpi? Šis klausimas padeda nukreipti dėmesį nuo neatidėliotinų smulkmenų į tikrai jums svarbius dalykus.

2. Kaip aš galėčiau padaryti ką nors prasmingo čia ir dabar? Šis klausimas skatina nustoti tuščiai niurzgėjus ir imtis konstruktyvios veiklos.

3. Koks mano indėlis į šią konkrečią užduotį turėtų didžiausią prasmę? Tai gali padėti nuveikti sunkius darbus: pažiūrėti į juos iš šalies, nustatyti savo veiklos ribas, gal savo veiklą pakreipti kita linkme.

4. O svarbiausias dalykas, atsispindintis visuose šiuose klausimuose būtų toks: Ar tikrai būtent čia yra pati geriausia vieta augti man ir skleistis mano vertybėms?

Autorė yra KTU Psichologijos katedros  doc. dr. Junona Almonaitienė