M. Valaitienė apie Ramuvą ir Romuvą, etninę kultūrą ir religiją (20)

ramuvos-stovykla-2013-v-daraskeviciaus-nuotr-K100

Ramuvos stovykla | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Lietuvos jaunimo ramuva (LJR) rengia įvairias stovyklas, skatina jaunimą pažinti baltų kultūrą per bendrą veiklą. Daugelį veiklų įkvėpusi ir sukūrusi vaidilė Miglė Valaitienė pasakoja apie savo patirtį bendruomenėje, bendruomenės ateitį, viziją ir ateities planus.

Pradėkim nuo klausimo, kas yra Romuva ir kuo tai skiriasi nuo Lietuvos jaunimo ramuvos?

Teorinis skirtumas gal ir yra. Sovietmečiu, kai religinių bendruomenių veikla buvo ribojama, susikūrė VU kraštotyrininkų ramuva, kuri deklaravo etnokultūrinę veiklą, tačiau religijos atspalvio čia dar nebuvo. Arba buvo, tik jis buvo paslėptas. Vėliau atgavome laisvę, tad kartu ir laisvę veikti religiškai, taip atsiskyrė Romuva, kuri norėjo vykdyti religinę veiklą. Lietuvos jaunimo ramuva vadinasi dar tuo senuoju papročiu – Ramuva – ir tai turbūt reiškia, kas organizacija vis dėlto orientuojasi į etnokultūrinę veiklą, švietimą, bet ne religiją kaip pagrindą. Tačiau bėgant metams visi šie dalykai nusistovėjo, ramuva kaip tokia išnyko arba beveik išnyko ir jokios aktyvesnės veiklos nebevykdo, o štai Romuva traukia žmones, veikia. Natūralu, kad žmonėms reikia tos dvasinės pajautos, to prisilietimo prie šventybės, kuri reiškiasi per mūsų kultūrą. Todėl šiandien Lietuvos jaunimo ramuva galima sakyti praktiškai jau tapusi ir religine organizacija, mes to neneigiame, neslepiame ir nemanome, kad tai yra trūkumas. Veikiau privalumas.

Tai jūs esate Romuvos dalis?

Esame Romuvos jaunimo bendruomenė, pavadinkime taip. Ir pati Romuva juk yra bendruomenė, tik platesnė, vienijanti visokio amžiaus žmones, o LJR orienuojasi į jaunimą, vykdo, sakyčiau, įvairesnę ir jaunimui įdomesnę veiklą. Visokios stovyklos, amatų mokymai, švietimas mokyklose, vaikų darželiuose ir pan.

Mindaugas ir Miglė Valaičiai | asmeninė nuotr.

Mindaugas ir Miglė Valaičiai | asmeninė nuotr.

Pakalbėkime apie Tave. Tu pati dalyvauji Romuvos ir LJR veikloje, įvairių progų metu tave pristato kaip vaidilę. Tad esi vaidilė? Kaip tampama vaidilomis Romuvoje?

Čia klausimas, į kurį sunku atsakyti. Daug žmonių ateina į Romuvos renginius pirmą kartą, atvažiuoja į stovyklas, susipažįsta su veikla, žmonėmis, jiems labai patinka. Tada jie sako – padarykit iš manęs vaidilą. Tokiems visada tenka atsakyti, nes nėra jokios procedūros, kuri paprastą žmogų staiga paverstų vaidila. Manau, tai ilgas kelias ir procesas – reikia veikti, dirbti žmonėms, neužtenka tiesiog pajusti religinį išgyvenimą ir pasiprašyti į vaidilas.

Mano kelias prasidėjo paauglystėje, tada su bendraminčiais įkūrėme Devyniaragio romuvą, nes LJR buvo mums neprieinama ir visiškai apmirusi. O mums, jaunimui, reikėjo bendros veiklos, bendruomeniškumo. Taip ir prasidėjo visokių renginių rengimas, švenčių šventimas, apeigų vedimas, veikla stovyklose ir pan. Taip pamažu, nepastebimai, beveik dievų valia mane ėmė vadinti vaidile.

Aš to vardo nei priimu, nei jo kratausi. Man patinka vesti apeigas žmonėms, kuriems to reikia. Bendruomenės pripažinimas ir yra svarbiausias įrodymas, kad turi tam teisę ir jokios aukštesnės teisės nereikia. Esu sutuokusi, palaiminusi vaikų, palaidojusi. Bet to niekada nedarau viena, man svarbu, kad būtų žmonės, kurie važiuotų kartu, kurtų dvasią, aukotų dievams, dainuotų. Apeigą kuria visai ne vaidila ar vaidilė, apeiga tiesiog vyksta, tu jai vadovauji, o žmonės, kuriems ta apeiga skirta (jei tai šeimos šventė), joje dalyvauja. Jeigu žmonės nedalyvauja, tai joks vaidila nesukurs apeigos, nes pats žmogus turi žinoti, kodėl jis čia atėjo, užkūrė ugnį ir prašosi palaiminamas. Man atrodo, viskas nuo to prasideda.

Netekote Romuvos krivio Jono Trinkūno. Kur Romuva eina likusi be lyderio? Kada turėsite naują krivį?

Jonas Trinkūnas buvo ypatingas žmogus ir tie, kas jį pažinojo, to nepaneigs. Galėčiau sakyti daug pagyros žodžių Kriviui, jo visas gyvenimas iki paskutinio atodūsio buvo skirtas Lietuvai ir seniesiems dievams. Tai, kaip jis mokėjo bendrauti su jaunimu, irgi yra ypatinga. Todėl žinoma, kad po tiek metų likus be J. Trinkūno bendruomenėje buvo neramu ir liūdna. Dalis žmonių klausė, kas dabar bus, ar Romuva išliks? Aš neabejojau, kad išliks. Jo mirtį priėmiau kaip pareigą sau ir iki šiol ją jaučiu – kad ir nuo manęs priklauso, kiek Romuva gyvuos ir kaip. Todėl savo gyvenimo tikslus ir planus šiek tiek permąsčiau iš naujo, atskleisiu, kad su vyru planuojame apsigyventi kaime jau labai greitu metu, ten nuolat rengti įvairias su baltų tikėjimo ir etnokultūros platinimu susijusias stovyklas, šventes, programas. Manau, esame tvirtai nusprendę, juk ir duodami romuvio priesaiką Jorės šventės metu ištarėme „dabar mano pareiga tęsti šį kelią“. Ir greičiausiai tai ne tik pareiga, tai – pašaukimas.

Todėl Romuva nepražus be Jono Trinkūno, o ir Jonas to tikrai nebūtų norėjęs. Mes judame toliau, niekas nesustojo. Kūlgrinda koncertuoja, įrašinėja jau antrą kompaktinę plokštelę, skirtą deivei Laimai. Įvyko stovykla, neabejoju, kad surengsime ir žiemos stovyklą. Ir naujas krivis pamažu atsiras.

Atsisveikinimo su Kriviu eisena Vilniaus Šventaragio slėniu | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Atsisveikinimo su Kriviu eisena Vilniaus Šventaragio slėniu | Alkas.lt, V.Daraškevičiaus nuotr.

Teko girdėti įvairių kalbų apie naują Krivį. Kai kas sako, kad juo bus Jonas Vaiškūnas, kai kas, kad Inija Trinkūnienė, Valdas Rutkūnas. Yra tekę net girdėti kalbų, kad naujuoju Kriviu turėtų būti išrinktas Tavo vyras Mindaugas?

Kai niekas nėra aišku, žmonės kalba. Tačiau tos kalbos niekuo nepagrįstos ir net juokingos. Mes su Mindaugu į Krivius dar tikrai nepretenduojame, juk esame labai jauni, dar savo gyvenimo visiškai nesusitvarkę. Laukiamės vaiko, tad dabar mums svarbu įtvirtinti šeimą, turėti pajamų, na, tokie žemiški, nekriviški dalykai. Nors dvasinių irgi neatmetame. Bet juk nereikia būti Kriviu ar apskritai turėti kokį nors statusą, kad dirbtum bendruomenei, tiesa? Ir manau, kad tie statusai dabar yra mums nereikalingi, nes jų reikia nusipelnyti ir juos suteikia bendruomenė. Vieną dieną po daug metų gal Mindaugas ir taps Kriviu, niekas negali dabar žinoti, bet greičiausiai kad dar ne dabar. Ir kas bus Krivis – Jonas Vaiškūnas, Valdas Rutkūnas ar kas nors kitas – aš nežinau. Tik žinau, kad vieni žmonės tam tinkami labiau, kiti mažiau, kartais net suaugusiems žmonėms juk trūksta meilės aplinkiniam pasauliui, diplomatiškumo ir išminties.

Ačiū už pokalbį.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *