Putino Rusija ir rusai – ne tas pat

Beveik prieš dvi savaites Kauno centre, Vilniaus gatvėje, prie pat Laisvės alėjos, keturi girti jaunuoliai žiauriai sumušė lietuvį verslininką 33-ejų Mindaugą ir du iš Rusijos Sankt Peterburgo pas jį atvykusius sudėtingų įrenginių įrengti rusus inžinierius. Niekaip nesusijusius su Rusijos-Ukrainos karu, Rusijos propaganda.

Laiške „Respublikai“ kaunietis apgailestavo, kad mūsų politikai, nuolat akcentuodami Putino Rusijos propagandą, provokuoja mūsų piliečius būti netolerantiškais visiems rusams Lietuvoje: „Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog politika ir Rusijos piliečiai yra du skirtingi dalykai. Žmonės ten turi darbus, šeimas ir kuria namus. Jie yra draugiški, nuoširdūs ir darbštūs“.

Ar Putino Rusija ir rusai – tas pat? „Respublika“ apie tai šnekėjosi su Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininku Vytautu Budniku.

– Kokią įtaką panašiems įvykiams gali daryti bendras informacinio karo fonas, kurį jaučia visa visuomenė?

– Visada atsiranda tokių, kurie informaciniu fonu piktnaudžiauja. Tai tikrai nėra kažkokia sudėtinė to informacinio karo dalis, bet yra veikėjų, kurie tai išnaudoja savo siauriems reikalams, politiniams tikslams. Jūsų minėtas atvejis gali būti būtent iš šios serijos. Greičiausiai tai net nėra susiję su kokia nors tautine neapykanta ar kitais panašiais reikalais.

– Žalinga Lietuvai propaganda ateina ne tik iš Rusijos, bet ir iš Vakarų – pradedant vadinamaisiais eurointegraciniais projektais, baigiant lytinių mažumų propaganda. Ar adekvačiai mūsų valdžia vertina visą propagandinio karo foną, o ne tik vieną specialiai išskirtą to karo sudėtinę dalį?

– Lietuvos valstybė tokiame fone bet kokiu atveju turi užimti tam tikrą poziciją. Informacinis karas vyksta tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės. Tai natūralu.

Bet kur mes esame tame kare? Ar mes vienoje fronto pusėje, ar kitoje? Aišku, būtų idealu išlaikyti neutralitetą, tik ar mūsų valstybei kada nors pavyko tą neutralitetą išlaikyti? Nepavyko niekada. Vadinasi, mums reikia prisijungti prie tų, kurie mums garantuoja saugumą. Jeigu saugumą garantuoja Rytai – jungtis prie Rytų, jeigu Vakarai – jungiamės prie Vakarų. Šiuo atveju prisijungėme prie Vakarų ir dabar privalome paisyti tų taisyklių, kurias diktuoja Vakarai, įskaitant ir mūsų prisijungimą prie tos propagandinės mašinos, kuri iš ten ateina.

– Tuomet, matyt, galime konstatuoti, prisimindami ir minėtą atvejį Kaune, kad vykstant propagandiniams karams jų taikiklyje dažniausiai atsiduria niekuo dėti žmonės?

– Be abejonės. Reikia pripažinti, kad tie paprasti žmonės dažniausiai kenčia. Taip yra ne tik informaciniame, bet ir „normaliame“ kare – ten taip pat dažniausiai kenčia civiliai, o ne kariškiai. Ne be reikalo yra posakis: bloga taika yra geriau negu geras karas. Bet jeigu tas karas vyksta, galiu tik konstatuoti, kad be jokios pozicijos jame išlikti mums nepavyks. Mes privalome turėti poziciją. Nepaisant to, privaloma kartu išlikti ir teisingiems.

Štai kad ir mūsų asociacijos pareiškimas Rusijos Federacijai dėl persekiojamų mūsų jaunuolių, kurie išvengė šaukimo į sovietų kariuomenę. Mes gerbiame Rusijos valstybę ir jos visuomenę, tačiau ten aiškiai konstatuojame, kad tai yra neteisinga: jeigu jūs pradėtumėte persekioti mūsų jaunuolius už tai, kad jie pasitraukė iš sovietinės armijos, tai jūs turėtumėte prisiimti ir visą karo bei pokario nusikaltimų, vykdytų Sovietų Sąjungos, atsakomybę. Vadinasi, Rusija susitapatina su Stalino valdžios nusikaltėliais, kurie šimtus tūkstančių žmonių trėmė į lagerius, kurie čia žudė mūsų partizanus ir degino mūsų kaimus. Atsakymo, žinoma, nesitikime, bet karštas galvas tai prablaivina. Matyt, nei rusų tautai, nei dabartiniams Rusijos vadovams nepatiktų, jeigu juos tapatintų su stalinistais. Bet turime apie tai kalbėti atvirai ir aš nemanau, kad mes kažką įžeidžiame. Teisybės sakymas ne visada sukelia tik blogą reakciją, todėl tiesą sakyti būtina, kad ir kaip ji kam nors nepatiktų.

– Ar jūs pats tuo buitiniu, žmogiškuoju lygmeniu nejaučiate, kad Lietuvos visuomenės požiūris į rusų tautybės asmenis kaip nors keistųsi?

– Aš tiesiog kaip indikatorius jaučiu, kurie žmonės gali būti panaudoti piktais tikslais čia, Lietuvoje. Bet yra nemažai rusų, su kuriais aš draugauju ir bendrauju. Kartais jie netgi stengiasi kalbėti lietuviškai, bet aš jiems sakau, kad noriu nepamiršti rusų kalbos ir pabendrauti su jais rusiškai. Mūsų bendravimui kalba jokios įtakos neturi. Jeigu kas nors turi kokią nors piktybinę užduotį ir gauna už tai pinigus, nereikia jų painioti su tikrąja rusų tauta, su tais inteligentais ir kitais žmonėmis, kurie nuoširdžiai dirba taikų darbą ir nori ramiai gyventi. Mūsų interesas yra normaliai sugyventi su kaimynais, o tuos propagandistus ir kiršintojus turime atskirti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“