Spalio 22 d. prasidėsiančiame dokumentinio kino festivalyje „Nepatogus kinas“ tarp daugiau nei penkiasdešimties filmų šiais metais bus pristatyta gamtos bei žmogaus santykiams skirta „Žalioji programa“. Kasmet šios tradicinės festivalio programos filmai skirtingu kampu pristato aplinkosaugos temas: prieš dvejus metus kalbėjusi apie atsinaujinančią energetiką, pernai – apie vandens išteklius ir gyvūniją, šiemet ji pasakos apie miškus. „Kasmet „Žaliajai programai“ ieškome temos, tam tikro požiūrio kampo. Nagrinėdami didžiųjų tarptautinių dokumentinių kino festivalių programas, buvome nustebinti išskirtinės dokumentikos apie miškus. O kai šie filmai pradėjo rinkti pagrindinius festivalių prizus – nekilo abejonių, kokia šiemet bus „Žaliosios programos“ tema. Tai unikali dokumentika, kurios nepamatysi televizijos ekranuose“, – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.
Festivalio rengėjai „Žaliojoje programoje“ pristato keturis išskirtinius dokumentinius filmus, jau spėjusius pelnyti ne vieną prestižinį įvertinimą. Bene ryškiausias iš jų – režisieriaus iš Didžiosios Britanijos O. V. Einsiedelio filmas „Virunga“ (Virunga). Filmas, kurio tarptautinė premjera įvyko vos prieš keletą mėnesių Tribekos kino festivalyje (JAV), pasakoja apie Virungos nacionalinį parką – vieną unikaliausių pasaulio vietų, kur laisvėje gyvena nykstančių kalnų gorilų populiacija. Nedidelė, tačiau pasišventusi nacionalinio parko darbuotojų komanda visomis išgalėmis stengiasi apsaugoti Į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą parką nuo brakonierių ar mineralinių iškasenų eksploatacijos siekiančių tarptautinių korporacijų įtakos. Tačiau kai ant kortos pastatomi iš tiesų dideli pinigai ir galia, prasideda tikras karas.
Kitas, ne mažiau įspūdingas filmas „Šokančių dvasių miškas“ (Forest of the Dancing Spirits) taip pat pasakoja apie Afrikos miškus, tačiau iš kiek kitos perspektyvos. Ne vienerius metus Kongo džiunglių glūdumoje praleidusi režisierė iš Švedijos pasauliui atskleidžia unikalų miško bendruomenės gyvenimą. Per kasdienius medžioklės, miško gėrybių rinkimo ritualus ir asmenines filmo herojų dramas atskleidžiamas paslaptingas Aka genties kultūrinis paveldas. Ritualai ir mitiniai pasakojimai apie miško dvasias atskleidžia harmoningą žmogaus ir gamtos ryšį. Tačiau subtiliomis, vos juntamomis užuominomis režisierė leidžia suprasti, kad šios bendruomenės išlikimui kyla grėsmė. Beatodairiškas miškų kirtimas artinasi link pačioje miško glūdumoje įsikūrusios bendruomenės namų slenksčio. Šis filmas praėjusių metų Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) režisierei Lindai Vastrik pelnė specialųjį prizą.
Būtent destrukcija yra ir kito filmo epicentre. Oskaro apdovanojimui nominuotame filme „Jei medis kristų: Žemės išlaisvinimo fronto istorija“ (If a Tree Falls: A Story of the Earth Liberation Front) pasakojama radikalios, JAV visuomenę supurčiusios aplinkosauginės organizacijos – „Žemės išlaisvinimo fronto“ – susiformavimo ir žlugimo istorija. Šio judėjimo narių organizuotos taikaus protesto akcijos netruko peraugti į vandališkus išpuolius prieš šimtamečius miškus kertančias ar genetiškai modifikuotus augalus sodinančias bendroves. Ir nors nuo padeginėjimų, įrangos gadinimo ar kitos destruktyvios jų veiklos fiziškai nenukentėjo nė vienas žmogus, judėjimo iniciatoriai buvo sulaikyti ir nuteisti pagal terorizmą draudžiančius įstatymo straipsnius. Filmas kelia sudėtingus ir „nepatogius“ klausimus: kur baigiasi pilietinis nepaklusnumas ir prasideda teroras? Kiek šių laikų žmonės yra pajėgūs paveikti politinius sprendimus?
Vieną iš filmų – „Miško daina“ (Song from the Forest) – festivalyje pristatys iš Vokietijos atvykstanti operatorė Siri Klug. Kad užfiksuotų pagrindinio filmo herjaus istoriją, operatorei teko dirbti itin sunkiomis sąlygomis Centrinės Afrikos džiuglėse. Ne vieną prizą kino festivaliuose pelnęs filmas pasakoja apie žmogų, prieš 30 metų atsikyrusį nuo civilizacijos ir apsigyvenusį džiuglėse su Bajakų gentimi. Tačiau kažkada duotas pažadas sūnui parodyti miestą, iš kurio kilo jo tėvas, priverčia pagrindinį veikėją palikti didingų medžių apsuptus namus ir išsiruošti kelionei į Niujorko dangoraižių džiungles.
„Nepatogus kinas“ šiemet filmų peržiūras surengs Vilniaus, Kauno , Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus ir Anykščių žiūrovams. Festivalio organizatoriai ypač dėkingi šių metų „Žaliosios programos“ draugams – Generalinei miškų urėdijai ir mažesniųjų miestų miškų urėdijoms. „Kreipėmės į Lietuvos miškų urėdus pristatydami festivalio idėją bei šių metų „Žaliosios programos“ temą ir sulaukėme entuziastingo palaikymo. Valstybinių miškų pareigūnai supranta miško svarbą kiekvienam Lietuvos gyventojui, kasdien susiduria su aplinkosaugos klausimais, todėl mūsų noras kalbėti šiomis temomis buvo sutiktas labai palankiai.“ – džiaugėsi „Žaliosios programos“ draugų palaikymu G. Andriukaitis. Šalies miškų urėdijų dėka „Žaliosios programos“ filmus pasieks mažesnių Lietuvos miestų gyventojus, bus surengta keletas diskusijų miškosaugos temomis.
Festivalis Vilniuje vyks spalio 22 – 30 d., o savo kelionę po Lietuvą pradės lapkričio pradžioje. Be keliaujančios programos, iš kitų filmų festivalių „Nepatogus kinas“ išsiskiria dar ir tuo, kad jo seansuose gali dalyvauti visi norintys – kiekvienas žiūrovas pats sprendžia, kiek verta mokėti už bilietą. Visą dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ renginių programą galima rasti čia.
Nuotrauka graži. Atsispindi Žmogaus vidinė būsena akyse, šypsenoje – nuoširdžiai pavydžiu Jam. Gyvūnai man visi, kaip trijų metų vaikai, smagu su jais.