A. Butkus. Baltijos Antantės jubiliejus (4)

Baltijos užsienio reikalų ministrų konferencija Taline 1937 m. | wikipedia.org nuotr.

Baltijos Antantė – latviškai Baltijas Antante, estiškai Balti liit – Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių diplomatinė sąjunga, sukurta 1934 m. rugsėjo 12 d. ir egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.

Baltijos Antantės kūrimas turėjo keturis etapus. Svarstyti du pagrindiniai jos variantai: didžioji Baltijos Antantė (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija) ir mažoji Baltijos Antantė (Estija, Latvija, Lietuva).

Pirmasis etapas, 1919-1923 m.

1919 m. rugsėjo 14-15 d. Taline įvyko Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos vyriausybių vadovų ir užsienio reikalų ministrų konferencija, skirta nuostatoms subendrinti taikos derybose su Sovietų Rusija. Kitoje konferencijoje, kuri nuo rugsėjo 29 iki spalio 1 d. vyko Tartu (Estija), buvo nuspręsta nepradėti separatinių taikos derybų ir nepasirašyti separatinių taikos sutarčių. Karo su bermontininkais metu lapkričio 11–19 dienomis Estijos, Latvijos ir Lietuvos delegacijos bei stebėtojai iš Lenkijos ir Suomijos vėl susitiko Tartu.

1919 m. gruodžio 8 d. Rygoje buvo pasirašytas Lietuvos ir Latvijos susitarimas dėl bendrų karinių veiksmų prieš bermontininkus, jei šie nepasitrauktų iš Lietuvos.

Didžiosios Baltijos Antantės apmatus mėginta konstruoti 1920 m. sausio 15-22 d. Helsinkio politinėje konferencijoje. Tų pat metų rugpjūčio 31 d. Bulduriuose (Jūrmala, Latvija) buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri turėjo būti kiekvienos valstybės ratifikuota iki 1920 m. gruodžio 15 d. Lietuva sutarties išlygoje deklaravo, jog sutarties galiojimas įmanomas tik sureguliavus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lietuva replikavo ir dėl Ukrainos dalyvavimo, argumentuodama tuo, kad Ukraina nesanti Baltijos šalis. Iš tikrųjų Ukrainos įtraukimu Lietuva vengė suerzinti Rusiją, baimindamasi netekti jos paramos ginčuose su ekspansyvia ir arogantiška Lenkija.

Įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei spalio mėn. Liucijano Želigovskio pradėtas karas su Lietuva šią sutartį sužlugdė. Želigovskio akcijos ir jos rezultatų rėmimu Lenkija pažeidė sutarties trečiąjį straipsnį, kuriuo buvo įsipareigojusi neleisti savo teritorijoje organizuoti karinių pajėgų, priešiškų kuriai nors kitai dalyvaujančiai valstybei.

1921 m. gegužės-birželio mėn. Lietuvos pastangos kurti trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – sąjungą neliko Lenkijos nepastebėtos, ir jos diplomatai ėmėsi gana sėkmingų kontrpriemonių tokiai sąjungai sutrukdyti.

1921 m. liepos 7 d. Taline pasirašyta „Latvijos ir Estijos savitarpio gynybos sutartis“, taip pat „Laikinasis Estijos ir Latvijos Generalinių štabų susitarimas“.

1922 m. kovo 17 d. Varšuvoje pasirašyta „Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos politinė sutartis“, kurioje slaptuoju protokolu numatytas ir karinės konvencijos sudarymas ateityje. Taip pat buvo pasirašytas papildomas protokolas, kuriame išreikštas prolenkiškas požiūris į Lenkijos-Lietuvos konfliktą bei įsipareigota mėginti paveikti Lietuvą taikytis su Lenkija. Tad šia sutartimi Lenkija laimėjo du dalykus: izoliavo Lietuvą ir įsigijo daugiau sąjungininkių, pripažįstančių status quo ginče su Lietuva dėl jos pietryčių ir Vilniaus. Tačiau sutartis taip ir neįsigaliojo, nes jos neratifikavo Suomija. Įtakos neįsigaliojimui turėjo ir apeitosios Lietuvos aktyvūs protestai.

Lenkijos pleištas

Selektyvi ir kontrastiška Lenkijos politika Baltijos šalių atžvilgiu ilgainiui sunokino karčius vaisius ir palaidojo Vakarų šalių puoselėtas viltis sukurti Rytų Baltijoje penkiašalį karinį aljansą (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija), kuris būtų galėjęs tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdęs vėlesnius revanšistinius Vokietijos apetitus.

Lietuvoje Lenkija elgėsi kaip agresorė ir okupantė, nepripažinusi de iure Lietuvos Respublikos nepriklausomybės iki pat 1938 m. Latvijos ir Estijos nepriklausomybę Lenkija pripažino 1921 m. sausio 26 d.; save joms pateikinėjo kaip sąjungininkę ir šių šalių nepriklausomybės garantę (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų nei į buvusius Lenkų Infliantus, t.y. Latgalą, nei į ten gyvenusių lenkų padėtį, nei pareikalavusi surengti ten plebiscitą). Todėl natūralu, kad Lietuva kratėsi bet kokios sąjungos, kurioje būtų ir agresorė Lenkija, užsienio politikoje laikydamasi principo „mano priešo priešas yra mano draugas“. Lenkija savo priešais laikė Rusiją ir Vokietiją, tad šios šalys Lietuvai atrodė kaip jos interesų gynėjos. Latvija su Estija savo sąjungininke matė Lenkiją, o Vokietiją su Rusija laikė potencialiomis agresorėmis.

Tad želigovskinė pietryčių Lietuvos okupacija 1920 m. ir Lenkijos įvykdyta užgrobtosios teritorijos aneksija 1922 m. buvo bene didžiausia Lenkijos to meto geopolitinė klaida, susilpninusi Baltijos regioną ir šitaip sudariusi sąlygas stiprėti bolševikinei Rusijai bei nacistinei (nuo 1933 m.) Vokietijai, kurios abi buvo suinteresuotos šia Lenkijos sukelta nesantaika regione. Lenkijos agresija prieš Lietuvą Rusijai tapo puikiu regiono destabilizavimo įrankiu. Maskva, palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija ir Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Plačiąja prasme būtent ši pilsudskinės Lenkijos klaida netiesiogiai padėjo pamatus II pasauliniam karui, kurio pirmąja auka ji pati vėliau ir tapo.

(Belieka pridurti, kad pilsudskinę-želigovskinę aneksijos argumentaciją vėliau pritaikė A. Hitleris, pretenduodamas į Čekoslovakijos Sudetus, o šiuo metu ir argumentus, ir metodus kartoja V. Putinas Rytų Ukrainoje.)

Antrasis etapas, 1923-1934 m.

1923 m. lapkričio 1 d. Taline pasirašyta „Latvijos ir Estijos Respublikų gynybinė sąjungos sutartis“.

Nacistinė Vokietija 1933 m. spalį pasitraukė iš Tautų Sąjungos ir nusprendė gerinti santykius su Lenkija. 1934 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis, vėliau pavadinta Hitlerio-Pilsudskio paktu. 1934 m. gegužės 5 d. buvo atnaujinta Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartis, pasirašyta dar 1932 m. liepos 25 d. Visa tai vertė Lietuvą keisti užsienio politikos prioritetus ir ieškoti naujų sąjungininkų Baltijos šalyse. Be to, Lenkijos bei Rusijos diplomatiniai kontaktai ir pasirašytoji sutartis Latviją ir Estiją solidarizavo su Lietuva, ne su Lenkija. Apie gerėjančius Baltijos šalių santykius Lietuvos spaudai 1934 m. balandį pareiškė Estijos užsienio reikalų ministras.

Palankias sąlygas bei prielaidas labiau suartėti Baltijos šalims sudarė ir glaudūs Lietuvos, Latvijos bei Estijos visuomeniniai kontaktai, kuriuos plėtojo „Lietuvių ir latvių vienybės draugijos“, „Lietuvių ir estų vienybės draugijos“ veikla, universitetų bendradarbiavimas, studentų mainai. 1932 m. per Vasario 16-osios iškilmes Kaune Latvijos universiteto studentai Vytauto Didžiojo universitetui padovanojo bronzinę plokštę su užrašu „Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“ (žr. nuotr.).

„Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“

Būta ir diplomatinio įdirbio: 1934 m. balandžio 25 d. Lietuva įteikė Latvijos ir Estijos vyriausybėms memorandumą, kuriame buvo įsivaizduojamosios sutarties apmatai. Liepos 7-9 dienomis Kaune buvo surengta Baltijos Antantės sudarymo parengiamoji konferencija. Antroji tokia konferencija surengta Rygoje rugpjūčio 29 d. Joje Lietuva nebereikalavo laikytis solidarumo principo, sprendžiant „specifines problemas“, todėl didesnių diskusijų nekilo ir konferencijai užteko vienos dienos.

Trečiasis etapas, 1934-1939 m.

„Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis“ buvo pasirašyta 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje.  Ją pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, Latvijos URM generalinis sekretorius Vilhelmas Munteris ir Estijos užsienio reikalų ministras Juliusas Seljama. Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Trečiajame straipsnyje buvo pripažintas specifinių problemų, kuriems netaikomi pirmojo straipsnio įsipareigojimai, egzistavimas – turėta galvoje su Lietuva susijusi Vilniaus problema. Slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Sutartimi buvo numatyta rengti nuolatines užsienio reikalų ministerijų konferencijas, kurios turėjo vykti mažiausiai dukart per metus, paeiliui kiekvienos iš trijų valstybių teritorijoje. Iš viso 1934-1940 m. įvyko 11 tokių konferencijų (paskutinioji – 1940 m. kovo mėn. Rygoje).

Konferencijos

1. Talinas, 1934 11 30-12 02
2. Kaunas, 1935 05 06-08
3. Ryga, 1935 12 09-11
4. Talinas, 1936 05 07-09
5. Ryga, 1936 12 09-10
6. Kaunas, 1937 07 01-03
7. Talinas, 1937 12 09-11
8. Ryga, 1938 06 10-11
9. Kaunas, 1939 02 01-03
10. Talinas, 1939 12 07-08
11. Ryga, 1940 03 14-16
12. (Numatyta, bet neįvykusi) Kaunas, 1940 09

Ketvirtasis etapas, 1939-1940 m.

Aštrėjanti tarptautinė situacija Europoje tris Baltijos šalis skatino apsibrėžti savo pozicijas. Devintojoje konferencijoje buvo deklaruotas trijų Baltijos valstybių neutralumo laikymasis. Vienuoliktoji konferencija svarstė galimybes riboti sovietų karinio kontingento skaičių Latvijoje ir Estijoje.

1920-1939 m. neišspręstas Vilniaus klausimas neleido šiai diplomatinei sąjungai išaugti iki karinio aljanso, nors tokių ketinimų būta. 1935 m., paaštrėjus Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, Lietuva paprašė Latvijos ir Estijos paramos. Sąjungininkės palaikė Lietuvą, įsipareigodamos nesudaryti nepuolimo sutarties su Vokietija, jei toji nesutiks sudaryti tokios sutarties su Lietuva. Tačiau kai 1939 m. kovo 20 d. Vokietija ultimatumu pareikalavo iš Lietuvos atsisakyti Klaipėdos, Latvija ir Estija atsisakė kaip nors padėti Lietuvai. Prieš tai Lenkijos ultimatumo Lietuvai metu (1938 03 17) Latvija raginusi Lietuvą „rasti modus vivendi su Lenkija“. Visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus klausimą Latvija ir Estija laikė dvišale Lietuvos ir Lenkijos problema, vadovaudamosi nuostata, jog dėl mažos kaimynės Lietuvos netikslinga gadinti santykių su didele kaimyne Lenkija. Net Lenkijai 1934 m. tapus hitlerinės Vokietijos sąjungininke, jos svarba latviams ir estams tebeliko didelė: kai 1935 m. sovietai pasiūlė sudaryti šešiašalį Rytų paktą (SSRS, Čekoslovakija, Prancūzija ir trys Baltijos šalys), Latvijos ir Estijos URM atstovai tvirtino neįsivaizduoją tokio pakto be Vokietijos ir Lenkijos. Buvo taip pat pasakyta, kad Latvijos vyriausybė nepageidauja, jog Lenkija būtų traktuojama taip pat, kaip Vokietija.

Komplikuojantis tarptautinei situacijai Europoje, trys Baltijos šalys 1938 m. lapkričio 26 d. priėmė „Lietuvos, Latvijos ir Estijos neutralumo įstatymą“. Tą patį mėnesį diplomatas plk. Kazys Škirpa parengė trišalės „Neutraliteto gynimo sutarties“ projektą, kurios antrajame punkte buvo numatyta „neitralitetą ginti bendrai visomis savo priemonėmis ir padėti viena kitai ginkluota pajėga, jei kuri nors iš susitariančių šalių būtų kieno nors užpulta“. Šeštasis punktas skelbė, kad šalys „notifikuoja sutartį tuojau po jos pasirašymo Vokietijai, Lenkijai ir Sovietų Rusijai, prašydamos jų paskelbtą bendrą ginkluotą neitralitetą pripažinti ir pasižadėti respektuoti trijų susitarusių šalių bendrai ir kiekvienos jų atskirai neliečiamybę esamose sienose. Lygiagrečiai šios sutartys notifikuojamos visoms kitoms valstybėms ir įregistruojama Tautų Sąjungoje“. Tai būtų buvusi jau karinė Baltijos Antantės šalių sutartis. Bet šalių vyriausybės šios sutarties projekto, atrodo, nė nesvarstė. Visa tai baigėsi žinomais 1939-1940 m. liūdnais įvykiais.

Sutarties reikšmė trims šalims buvo juntama. Visų pirma, Lietuva neliko izoliuota tarptautiniu mastu. Reikšminga ir tai, kad visų trijų šalių visuomenei buvo diegiama vienybės idėja, mokykliniuose vadovėliuose buvo kitų dviejų šalių istorijos santraukos, mokiniai mokėjo giedoti tų šalių valstybinius himnus, mokyklose buvo švenčiamos visų trijų šalių Nepriklausomybės paskelbimo dienos. Stiprėjo ekonominiai ryšiai, toliau buvo plėtojamas akademinis, kultūrinis bendradarbiavimas. Bet paradoksalu, kad didėjančios grėsmės akivaizdoje Baltijos Antantė silpo dėl nereikšmingų vidinių nesutarimų, net dėl tokių, kaip 1937 ir 1939 m. ginčai dėl Europos krepšinio čempionato eigos ir rezultatų, dėl kurių Latvija reiškė laimėtojai Lietuvai didžiulius priekaištus.

Sutarties naikinimas

Sutartis buvo pasirašyta 10 metų laikotarpiui. 9-tas straipsnis teigė, jog, jei sutartis nebus atšaukta vienos iš šalių metai iki termino pabaigos, „ji bus pratęsta tyliu sutikimu, kol nustos galios, vieneriems metams išėjus po vienos Susitariančių Šalių atsisakymo nuo jos“.

De facto sutartis galiojo iki 1940 m. sovietinės okupacijos. 1940 m. liepos 1 d. Latvijos „liaudies vyriausybės“ posėdyje Baltijos Antantės sutartis buvo anuliuota. Estijos ir Lietuvos „liaudies vyriausybės“ tai padarė savo 1940 m. liepos 2 d. posėdžiuose. Lietuvos Ministrų Tarybos posėdyje dalyvavo M. Gedvilas (posėdžio pirmininkas), gen. V. Vitkauskas, P. Pakarklis, S. Papeikis, L. Koganas, E. Galvanauskas, K. Didžiulis, P. Glovackas ir A. Adomauskas.

Vertinant istoriškai, ši sutartis anuliuota neteisėtų, okupacinių vyriausybių, tad jos anuliavimas de iure formaliai nėra įsiteisėjęs. Dabartinė Baltijos Asamblėja jos neatstoja, nes neatlieka visų tų funkcijų, kurios buvo numatytos čia aprašytoje sutartyje.

Literatūra ir šaltiniai

1. Baltijos šalių istorijos chrestomatija: Lietuvos, Latvijos, Estijos istorijos dokumentų rinkinys nuo seniausių laikų iki 1991 metų. Vilnius: Naujoji Rosma, 2002.
2. Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Dokumentų rinkinys. Parengė Zenonas Butkus. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008.
3. Buchowski, Krzysztof. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius: Baltos lankos, 2012.
4. Butkus, Zenonas. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
5. Dokumenti par Latvijas valsts starptautisko atzīšanu, neatkarības atjaunošanu un diplomatiskajiem sakariem 1918-1998. Sastādītājs Alberts Sarkanis. Rīga: Nordik, 1999.
6. Latvija un latviskais: Nācija un valsts idejās, tēlos un simbolos. Rīga: Zinātne, 2010.
7. Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigovskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis-1920 m. spalis). Dokumentų rinkinys. Parengė Edmundas Gimžauskas ir Artūras Svarauskas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012.