Č. Iškauskas. Kad nepasikartotų Lietuvos tragedija

Ar bereikia priminti, kad tas rugsėjis prieš 75 metus labai jau primena šiandienos situaciją, apie ką garsiai šaukia Vakarų spauda, kaltindama savo šalių valdančiuosius abejingumu įvykiams aplink Ukrainą… Štai laikraštis „The Washington Post“, vesdamas paraleles su 1939-ųjų rugsėju, retoriškai klausia: „Ar kalbos apie karą Europoje – isterija?“Ano rugsėjo kaleidoskopas: rugsėjo 1-ąją Vokietija užpuola Lenkiją, viena po kitos – Didžioji Britanija, Prancūzija, Kanada, netgi Nepalas ir Pietų Afrikos Respublika skelbia karą Vokietijai, tik po 18 dienų naciai apsupa didvyriškai besiginančią Varšuvą. Karo prologas baigiasi slaptaisiais protokolais, ir Lietuva jau patenka į SSRS interesų zoną.

O rugsėjo 17 d. SSRS atplėšia savo gabalą: paskelbusi notą Lenkijai Raudonoji armija įsiveržia į Vakarų Ukrainą, užima Rytų Lenkiją, Vakarų Baltarusiją ir kt. Tuo metu, kai Vokietija jau kariavo, kaip „XXI amžiuje“ rašė istorikas Haroldas Grabauskas, J. Stalinas rengė gudrų planą, kaip prijungti Baltijos šalis prie SSRS – be karo. Šalia šio „taikaus“ plano SSRS kariuomenės vadovybė rengėsi karui, jeigu Lietuva nesutiks priimti sutarties. Ir štai 1939 m. spalio 10 dieną SSRS pasiūlo Lietuvai savitarpio pagalbos sutartį bei grąžinti Vilnių, tačiau už tai Lietuva turi įsileisti sovietinių karių bazes, Maskva pradeda iš dalies kontroliuoti užsienio politiką. Netrukus džiūgaudama Lietuvos kariuomenė įžengia į beveik 20 metų buvusią lenkų okupuotą sostinę.

Sausį Lietuva jau buvo paskelbusi savo neutralumą ir nepalaikė nė vienos iš kariaujančių pusių. Bet aplink siaučiantis karo uraganas vertė sunerimti ir besiblaškančius Lietuvos lyderius. Valstybės Gynimo Taryba jau rugsėjo 1-ąją savo posėdyje nutarė stiprinti pasienį, nors mobilizacija buvo paskelbta vėliau. Jai jau buvo skirta bankuose laikomų rezervinių pinigų, bet tik rugsėjo 15 d. pradėtos formuoti penkios priešlėktuvinės motorizuotos kuopos. Rinkimasis į dalinius vyko sunkiai, nes jau buvo juntamas naujo karo kvapas, trukdė ir tą rudenį labai pabjurę orai.

Atrodytų, juokingas tas pasipriešinimo vajus, ypač paskelbus neutralumo poziciją, bet tai irgi buvo tam tikri demonstratyvūs veiksmai nenustatytam priešui atremti. Naciai ir sovietai jau stovėjo „veidas į veidą“, abu ūsuoti dėdės klastingai šypsojosi vienas kitam, rengė bendras vaišes, paradus, apsikeitimus ištekliais ir karo specialistais, o Berlyne ir Maskvoje vienas kitam ruošė pirtį. Iš pradžių atskyrimo linija ėjo palei Narevo, Vyslos ir Sano upes, bet po Lietuvos patekimo į SSRS interesų sferą, susiformavo startinės karo linijos, nusitęsusios nuo Memelio, per Suvalkus (1941 m. sausio 10 d. Maskvoje pasirašytu slaptuoju protokolu SSRS už Suvalkijos ruožą Vokietijai sutiko sumokėti 7,5 mln. dolerių), Brestą, Peremyšlį, Černovicus ir Besarabiją iki Juodosios jūros.

Tuo metu Vokietijos okupuota teritorija apėmė 187 717 kv. km arba apie 48,5 proc. Lenkijos valstybės teritorijos. Aneksuotos ir tiesiogiai prie Vokietijos reicho prijungtos teritorijos plotas buvo 91 974 kv. km, o gyventojų skaičius – apie 10 milijonų, kurių dauguma buvo lenkai. Beveik 1 mln. lenkų buvo išvaryti iš Vokietijos aneksuotų sričių, o ten buvo perkelti 600 000 vokiečių iš Rytų Europos ir 400 000 – iš reicho. Likusioje 95 743 kv. km teritorijoje su 12,1 mln. gyventojų buvo sukurta vokiečių valdoma Generalinė Gubernija. Karo su Sovietų Sąjunga pradžioje, 1941 m. rugpjūčio 1 d., prie jos buvo prijungta Galicija.

SSRS apžiojo didesnį gabalą Lenkijos. Okupacinės kampanijos pabaigoje Sovietų Sąjunga užėmė 52,1 proc. Lenkijos teritorijos (maždaug 200 000 kv. km) su daugiau kaip 13,7 mln. žmonių. Teritorija buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, išskyrus Vilniaus sritį, kuri buvo perduota Lietuvai, nes Antanas Smetona nesutiko su Vokietijos siūlymu pačiam atsiimti Vilnių. Nedidelė teritorija, kuri buvo Vengrijos sudėtyje iki 1914 m., buvo perduota Slovakijai.

1939–1945 m. žuvo daugiau kaip 6 mln. Lenkijos piliečių (apie 21,4 proc. visų gyventojų) Manoma, kad virš 90 proc. žuvusiųjų buvo ne tiesioginės karo, o vokiečių ir sovietų okupacijos akcijų, nukreiptų prieš civilius, aukos. Didžiausi paradimai – per Varšuvos bombardavimus, malšinant Varšuvos sukilimą ir, žinoma, Katynės tragedija.

Minėtame „The Washington Post“ straipsnyje, kurį parašė Pulitzerio premijos laureatė Anne Applebaum (žydų kilmės žurnalistė ir rašytoja, komunizmo nusikaltimų tyrinėtoja, atskleidusi Krymo aneksijos esmę, dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio žmona), perspėjama, kad Europa brenda į naujo karo fazę. „V. Putinas iš tikrųjų svarsto riboto branduolinio smūgio galimybę, galbūt vienai iš Baltijos šalių sostinių, kad parodytų, jog NATO nedrįs atsakyti tokiu pačiu smūgiu, bijodama globalinės katastrofos“. Ji ragina Vakarus prabusti: „Neleiskite, kad viskas užtruktų tiek, kaip atsitiko 1939 metais“, – ragina ji.

Publicistė tęsia: „ Dar praėjusį penktadienį JAV Baltųjų rūmų atstovas aiškino, kad artimiausias NATO viršūnių susitikimas (rugsėjo 4–5 d. jis vyko Velse – Č.I.) nepriims sprendimo kurti nuolatines Aljanso karines bazes Vidurio ir Rytų Europos šalyse, nes tai draudžia 1997 m. su Rusija pasirašyta sutartis – su valstybe, kuri nuolat pažeidinėja tarptautines sutartis, pavyzdžiui, kad ir Budapešto memorandumą, garantuojantį Ukrainos sienų neliečiamumą… Ir kaip tuomet Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai jaustis pilnateisėmis NATO narėmis?..“

Taigi, 1939-ųjų ir 2014-ųjų rugsėjai artėjančių grėsmių prasme panašūs. Rusija išprovokavo gilėjantį konfliktą pietryčių Ukrainoje, šį regioną ji ketina sujungti su Krymu, dominuoti Juodosios jūros prieigose, paskui sutelks savo pastangas aneksuoti Baltijos šalis, smogti Lenkijai. Tai patvirtino ir įžvalgusis buvęs JAV prezidento patarėjas, įtakingas politikos apžvalgininkas Zbigniewas Brzezinskis, savo interviu CNN neatmetęs galimybės, kad V. Putinas po Ukrainos nusitaikys į Baltijos šalis ir Lenkiją.

75-rių metų senumo situacija kartojasi. Tik dabar turime vieną agresorių, slenkantį iš Rytų „žaliųjų žmogeliukų“ uniformomis. Jų tvanas tikisi paramos Baltijos šalyse. Neabejotina, ją suras, jeigu mes neišmokome 1939-ųjų pamokos.