M. Kundrotas. Pasiilgstu Viliaus Bražėno (17)

Vilius Bražėnas

Pasiilgstu Viliaus Bražėno. Jo gerų akių, draugiško tono, įžvalgos ir šmaikštumo. Bet labiausiai trūksta jo subalansuoto žodžio. Būdamas tvirtas antiglobalistas, V. Bražėnas lygiagrečiai kritikavo tiek Rytų, tiek Vakarų imperializmą. Šiandien jis daug ką sustatytų į vietas.

Žiūrint, kas dabar Lietuvoje lošia antiglobalizmo korta, apgailėtina. Kelertai, Bartašiūnaitės, sarmatai. Acto garintojai, driežažmogių sąmokslų teoretikai, kovotojai su visur tykančiais nuodais. Jų pasaulėvaizdyje Žemę valdo ar jau beveik užvaldė Amerika, žydai, globalistai, kapitalistai, lytiniai iškrypėliai ir tiesiog mafijozai. Visi vienoje krūvoje. Užtai iš Rusijos sklinda tiesa ir gėris. Rusija – atsvara JAV globalizmui (juk globalizmas – tai JAV, o JAV – tai globalizmas). Rusija – daugiapolio pasaulio garantas. Rusija – mūsų išganymas nuo godžių didžturčių, lytinių iškrypėlių, žydomasonų ir viso kito blogio, sklindančio iš Vakarų ir jau užvaldžiusio Lietuvą.

Maisto produktuose, vaistuose, skiepuose, net šampūnuose slypi nuodai. Globalistai siekia sunaikinti didžiąją dalį žmonijos, palikdami tik auksinį milijardą. Griaunamos ištisų šalių kultūros ir ekonomikos, žlugdoma dora, naikinamas politinis suverenumas. Tikrus dalykus suplakant su išsigalvotais sukurta tokia painiava, kad retas vidutinio išsilavinimo žmogus beatsirinks. Juk jei A – tiesa, tai gal tiesa ir B? O iš kitos pusės tikrieji globalistai ir libertarai, kurie iš tiesų griauna valstybes, jų kultūras ir ekonomikas, dorą ir pačią visuomenę, tuo pačiu principu kalba: štai šie nusikalba, teigdami B. Reiškia, jų teigiamas A – toks pat absurdas.

Eilinį kartą kuriama dvišalė schema, kur pasirinkimas – tik iš dviejų. Arba tu su nukvakusiais binto rūkytojais, arba su bedvasiais libertarais. Arba už laukinį kapitalizmą, kosmopolitizmą, bešaknių klajoklių gaujas, homoseksualias „šeimas“ ir masturbacijos pamokas mokyklose, arba už Vladimirą Putiną, jo autokratiją, Rusijos imperializmą ir banditizmą. Sunku tikėtis trečios, subalansuotos pozicijos iš pusmokslių, kai tokią dvišalę schemą piešia intelektualai ir dar gana autoritetingi. Šalia Kelertų ir Bartašiūnaičių regime žinomą filosofą Algirdą Degutį ir Nepriklausomybės akto signatarą Rolandą Paulauską. Vis gi ir tai – dar ne riba.

Prancūzų Nacionalinis frontas, pirmąsyk istorijoje prasimušęs į pirmą vietą rinkimuose – pirmoji reikšminga prancūzų partija, parėmusi Baltijos valstybių nepriklausomybę, kai visas šalies politinis elitas palaikė Maskvą arba laikėsi nuošaliai. Šiandien ši partija – su V. Putinu. Žinoma, Prancūzijos kontekste tai – jokia išimtis: visa jos politinė sistema – prorusiška, nuo centro dešinės iki kairės. Bet įkandin jų žengė vokiečių nacionaldemokratai ir Britų nacionalinė partija, vengrų Jobbik, o galiausiai – pats Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas su savo centro dešiniąja Fidesz.

Paradoksalu. Tiek Fidesz, tiek Jobbik sukūrė žmonės, stovėję barikadose per 1956 m. Vengrijos revoliuciją ir aksominę revoliuciją, trupant sovietų blokui. V. Orbanas pabrėžė, jog svarbiausia – vertybės, įstatymais įtvirtindamas šeimą, žemės priklausomybę piliečiams, bankų atskaitomybę valstybei. Šiais žingsniais jis ir visa Vengrija užsitraukė Europos Sąjungos institucijų, o pirmiausiai – jos metropolijos Vokietijos, visų libertarų ir kairiųjų pyktį. Šiandien jis kalba: vertybės svarbu, tačiau santykiuose su Rusija svarbiausias – biznis. Šiandien jis vienoje pusėje su Vokietija, su visais kairiaisiais, su tais, kurie puolė Vengriją dėl vertybių. Ir priešingoje pusėje, nei Ukraina, kovojanti už tas pačias vertybes, už tą patį nacionalinį suverenumą.

Jei Ukraina įstotų į Europos Sąjungą – ar tai jai pačiai naudinga, atskiras klausimas – ji taptų puikia Vengrijos, o taip pat daugumos Europos dešiniųjų sąjungininke kovoje už tas pačias vertybes. Ji taptų atsvara Vokietijos galios centrui, o taip pat – libertarams ir kairuoliams, griaunantiems pamatinius moralinius ir kultūrinius principus. Didžiulė šalis gal net paskatintų grįžtamuosius procesus visoje Europoje, slinktį link prarandamos Tautų Europos. Bet tam už akių užbėgo V.Putinas.

Šiandien vykstančius procesus visoje Europoje galima vadinti medžiokle su varovais. V. Putinas veja grobį link libertarų ir globalistų, o šie – atvirkščiai. Kas ne su vienu, tas su kitu. Kas galėtų paneigti, jog tai – iš anksto suderintas dviejų žaidėjų planas? Juk iš abiejų pusių daroma visa, kad trečiosios pusės čia tiesiog nebūtų, kad ji net nebūtų įsivaizduojama. Gal tai – globalaus plano dalis, kelias į naująją pasaulio santvarką? Per didesnius galių blokus – į visišką vientisumą. Juk abiejų pusių priešas tas pats – savarankiškos tautinės valstybės, doros, laisvų piliečių santarve, asmens ir bendruomenės dialogu grįstos visuomenės principas.

Daugelis Europos dešiniųjų geopolitiniu požiūriu šiandien vienoje valtyje su kairiaisiais. Ir vieni, ir kiti – su V. Putinu. Vieni pragmatiniais motyvais, kiti jame regi vertybių gelbėtoją. Lieka Baltijos šalys ir Ukraina. Gal perspektyvoje – dar ir Baltarusija. Šių šalių politikams tenka milžiniškas uždavinys – sukurti savo bloką, iš pradžių – politikų, o po to ir pačių valstybių. Toks blokas būtų pakankamai stiprus atsispirti ir Maskvai, ir Briuseliui.

Štai dėl ko šiandien trūksta V.Bražėno. Jis daug ką išaiškintų. Šiandien jo darbus, jo liniją tenka tęsti mums. Jauniems, dažnai stokojantiems tokios patirties ir tokių žinių. Bet juk ir jis viso to pasiekė ne iš karto. Ne šventieji puodus lipdo. Garbingai perimkime jo estafetę. Būkime to verti.