J. Jasaitis. Po „referendūūmo“ (skiriama, aišku, ne V.Landsbergiui) (27)

Apšaudytas ir apvogtas automobilis, reklamavęs referendumą | referendumo rengėjų nuotr.

Apšaudytas ir apvogtas automobilis, reklamavęs referendumą | referendumo rengėjų nuotr.

Referendumo rezultatai kiekvienam socialinių mokslų atstovui – labai iškalbingi. Didžioji gyventojų dalis nebesidomi tuo, kas vyksta valstybėje ir jiems net nebesvarbu pareikšti savo nuomonę. Akivaizdu, kad jie nebesijaučia esantys piliečiais. Jie nusivylę ir nebetiki, kad valdžia norėtų juos išgirsti.

Įdomūs ir kai kurie komentatorių pasisakymai. Net svetimųjų seniai nupirkta „gandasklaida“ dėl tokių rezultatų nedžiūgauja, išskyrus kokį nors „užkalnį“. Jei valdžioje dar kas nors turi nors kruopelytę proto, tai puikiai suvokia, kad bet kokio pavojaus akivaizdoje šie „gyventojai“ valstybės nebegintų. Jiems tai nebeturi jokios reikšmės. Tie 800 tūkstančių, kuriems Lietuva dar galėjo būti svarbi, iš jos jau seniai išvaryti ir prievarta paversti „pasaulio piliečiais“, t.y. bežemiais benamiais – pasaulio valkatomis. Jiems jau atimta Lietuvos pilietybė arba grasinama ją netrukus atimti.

Referendumas parodė, kad valdančioji grupuotė nebeturi piliečių, nebeturi tautos. Ar to siekė kokie nors federalistiniai internacionalistai ( a la „piat raz austreviciai“), kai iš asmens dokumentų, mūsų net neatsiklausdami ir nieko mums apie tai nesakydami, išbraukė įrašus apie tautybę? Prisiminkime Raudonąją knygą, į kurią įrašomos žolytės ar vabzdeliai, kai jų lieka nebedaug ir kai kažkuriai biologinei rūšiai ima grėsti išnykimas. Ar bet kuri žemės rutulyje susiformavusi tauta ir jos etnografinis paveldas yra mažiau svarbus už retą žolelę? Ar etnokultūros įvairovė visai nebesvarbi, lyginant ją su biologine įvairove? Ar žemės rutulys turi būti apgyventas tik betaučiais mankurtais? Ar tokia standartizuota ir unifikuota, nors žmogaus pavidalą dar turinčių būtybių – zombių – masė yra siekiamybė, gėris, žmonijos ateities vizija? Be abejo, keliolikos svarbiausių globalaus verslo firmų atstovams, svajojantiems apie būsimąjį vieną „auksinį“ milijardą žemės gyventojų, tai yra idealas, kurio jie labai atkakliai siekia.

Kito rezultato šiame referendume ir tikėtis nebuvo galima. Daugybė pastarosiomis savaitėmis sutiktų žmonių net nežinojo, kas čia per referendumas, dėl ko būtų verta pareikšti savo nuomonę. Absoliuti dauguma tų, su kuriais teko bendrauti, buvo supratę tik tai, esą eiliniam piliečiui, kokiam nors Petrui ar Adomui siūloma uždrausti parduoti savo sklypelį kokiam nors Pėteriui arba Adamui. Tokį pasiūlymą jie suprato kaip savininko teisės disponuoti savo privačiu sklypeliu suvaržymą. Pagrindiniai referendumo klausimai – dėl žemės gelmių priklausymo valstybei ir dėl referendumui reikalingos parašų normos sumažinimo nuo 300 iki 100 tūkstančių – jiems atrodė neaktualūs arba buvo visai nežinomi.

Valdžia padarė viską, kad žmonės to referendumo idėjos nesuprastų arba apie ją nieko aiškaus nežinotų. Informacinė blokada gyventojus labiausiai paveikė. Tačiau ar valdančiųjų atstovai patys patenkinti tokiu rezultatu? Dėl to jau dabar tenka labai suabejoti. Tarp valdančiųjų patekę keli ar keliolika banditų (o kad tokių yra, neabejoja net Prezidentė, mojuodama „juodaisiais sąrašais“) aišku, yra patenkinti, nes tauta vis neprisiruošia stabdyti jų siautėjimo. Bet tie, kurie dar nėra galutinai apsisprendę tapti Lietuvos išdavikais, tikriausiai gerokai suglumo, nes jie tokio pasyvumo nesitikėjo. Jokia garbė vadovauti asilams, kuriems niekas neįdomu, išskyrus pašarą, skirtą šiai minutei. Grybauskaitė ir Butkevičius išoriškai vaizduoja patenkintus, bet sėdėti ant parako statinės, kurią bet kada gali padegti koks nors šių laikų diktatorius, nėra nei malonu, nei saugu. Naujajam agresoriui jų neprireiktų ir jie tai gerai žino. Kaip sakoma patarlėje: „Mauras savo darbą atliko“ ir… yra nebereikalingas.

Labai iškalbingas buvo Lenkijos lenkų tautai save priskiriančiųjų dalyvavimas referendume. Jie balsavo „prieš“. Tai reiškia jų akivaizdų norą, kad vis didesnė Lietuvos teritorijos dalis faktiškai priklausytų kitoms valstybėms. Aišku, pirmiausia Lenkijai. Jie dar kartą parodė, kad yra nelojalūs Lietuvai. Prisiminkime: vienintelė Europos valstybė, kuri nepripažino Vasario 16-osios Akto ir 1918-1940 metų Lietuvos (Pirmosios XX a. Respublikos), buvo Lenkija. 1990 metais Aukščiausioje Taryboje už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11-osios Aktu nebalsavo visi šeši lenkais save vadinančiųjų atstovai. Tada jie „susilaikė“, o dabartiniame referendume išsakė itin agresyvų „Ne“ Lietuvos teritorijos vientisumui. Belieka paklausti, ar dabartinė Lietuvos valdančioji grupuotė to ir siekė, ar juos tenkina tokie referendumo rezultatai lenkakalbių dominuojamame regione?

Nemanau, kad žmones nuo dalyvavimo referendume atbaidė grasinimai, kad apribojimai pirkti žemę (ne uždraudimas, o būtent tik apribojimai) užtrauks Briuselio ponų nemalonę, kad mus išmes iš Europos Sąjungos arba kad uždės milijardines baudas, atims „išmokas“ ir t. t. Asmuo, kuriam nebesvarbi Lietuva, lygiai taip pat yra nesvarbi ir ta „euro sąjunga“. Jam nė motais, kad euro įsivesti neketina nei danai (o juk Danija gerokai mažesnė už Lietuvą), nei švedai, nei britai. Neskuba į tą zoną nei lenkai, nei vengrai, nei dar kelių kitų ES narių piliečiai. Vargu ar daug Lietuvos gyventojų žino, kad Europos Sąjungoje net 11 valstybių iš 28 jos narių yra mažesnės už Lietuvą. Tačiau dauguma yra girdėję, kad žemės kaina Lietuvoje yra daug mažesnė ne tik už Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos, bet ir už Danijos, Olandijos, Slovėnijos ir pan.

Kas iš mūsų perskaitė visą stojimo į Europos Sąjungą sutarties tekstą ir kas žino, kokius įsipareigojimus stodama prisiėmė Lietuva? Ir kam iš jų šiandien tai dar rūpi? Apie tai, kad planuojamas referendumas nekėlė nė mažiausios abejonės apie Europos valstybių vienybės būtinybę ir nesiūlė Lietuvai išstoti iš ES, suprato net tokie, kurie pliauškė apie „referendūūmą“ ir gąsdino žmones, esą referendumo organizatoriai yra Kremliaus agentai. Tačiau jie taip bijojo to referendumo, kad bet kurį, kuris išdrįstų pritarti jo idėjai, iš anksto apšaukė nesusipratėliu arba Lietuvos priešu. Tiesioginė demokratija jiems atrodo baisiausiu siaubu. Todėl jie taip liaupsino tą neva „atstovaujamą demokratiją“ su jos „proporcine sistema“, vieninteliais „partiniais sąrašais“ ir žadamais „tiesioginiais merų rinkimais“. Todėl pliurpė apie neva jau sudėtus „saugiklius“, kažkodėl nutylėdami, kad jų ėmėsi, tik išsigandę būsimo referendumo. Tik puse lūpų užsimindami, kad tuos ką tik iškeptus saugiklius jau reikia „taisyti“, nes dauguma jų jau „perdegė“, dar net nepradėjus naudoti.

Tiek apie tikros regioninės politikos, tiek apie tikros savivaldos sistemos įvedimą valdžios atstovai ir jų garsiakalbiai stengėsi net neprasitarti. Juos tenkina „strategija“, kuria remiantis perspektyvia Lietuvos dalimi laikoma tik siaura juostelė pagal Vilniaus-Kauno-Klaipėdos magistralę, o visa kita Lietuva esanti tik beviltiška „provincija“, kurią gal būt atgaivins netrukus ateisiantys specialistai iš kažkokių toli pažengusių kitų valstybių. Jie tebepuoselėja 1-2 universitetų hipotezę, likusiai Lietuvai palikdami tik „proftechninio“ mokymo centrų galimybę. Juk ateisiantiems specialistams čiabuviai bus reikalingi tik kaip pati paprasčiausia ir pigiausia „darbo jėga“. Įgiję išsilavinimą „Vilniaus-Kauno“ universitete, jo absolventai darbuosis ten, kur atlyginimai kelis kartus aukštesni negu Lietuvoje. Argi neaišku, kodėl būsimieji gydytojai sutartinai atsuko užpakalius vieninteliam valdžios atstovui, pasiūliusiam jiems pirmiausiai padirbėti Skuode arba Adutiškyje ir pasirūpinti savosios valstybės piliečių sveikatos apsauga.

Aišku, kad čiabuviams nereikia nei universitetų, nei kolegijų. Nereikia jiems nei tautinio etnografinio paveldo, nei kalbos kultūros. Nereikia ir to lietuviškojo raidyno, taisyklingo kirčiavimo ir pan. Užtat švepla puskalbė, kurioje kas antras žodis – šlykštus „tarptautinis“ keiksmažodis, labiausiai jiems tiks. Taigi nereikės nei tankų, nei „žaliųjų žmogeliūkščių“, kad dar po keleto metų Lietuvos vardas išnyktų iš pasaulio žemėlapio.

Artėjant referendumui, birželio 21-26 dienomis teko būti Danijos sostinėje Kopenhagoje, kur  vyko „Europos mokslo“ („Euroscience“) forumas. Apie ką ten buvo kalbama, informacijos yra pakankamai. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad kainos Danijoje – žvėriškos, lyginant su lietuviškomis. Forumo bufete buteliukas „Sprite“ kainavo 20 kronų (9,2 lito), „Calsberg“ alaus skardinukė – 25 kronas (11,5 lito) ir t. t. Bandelė, duonos kepaliukas, pieno produktai, vaisiai – taip pat ne gaunantiems lietuviškus atlyginimus. Ne kažką pigiau ir parduotuvėse. Tačiau lietuvių Kopenhagoje jau yra nemažai. Kai kurie sutiktieji sakėsi pradėję karjerą „nuo šluotos“, kiti – nuo indų nešiojimo viešbučio virtuvėje. Ne kažkur ta karjera juos ir dabar atvedė: jei pakilo vienu laipteliu, tai ir visas džiaugsmas.

Tačiau labiausiai nustebino ne daniškos kainos, o visiškai išplautos forumo dalyvių, atvykusių iš Lietuvos sostinės, smegenys. Asmenys, save tituluojantys technokratais, t.y. tikrais mokslininkais, seniai turintys mokslinius laipsnius ir jau seniai nebevadinami jaunuoliais, net susiriesdami keikė tada dar būsimąjį referendumą ir jo organizatorius, aiškino, kad jokių referendumų nereikia, nes viską sprendžia „partijos“, be kurių valstybės valdymas apskritai būtų neįmanomas. Jie įrodinėjo, kad „liaudis“ (suprask, išskyrus saujelę mokytų vilniečių) yra tokia buka, kad tik vienas kitas iš jų sugeba suskaičiuoti procentus ir t. t. Todėl tauta jokiu būdu negali spręsti tokių klausimų, kaip valstybės aprūpinimas energijos ištekliais arba žemės gelmių eksploatavimas bei euro įvedimas. Moksliniais titulais pasidabinusieji buvo šventai įsitikinę, kad Lietuvoje yra net socialdemokratų partija, kuri dabar geriausiai valdo valstybę. Ar ta partija tikrai vadovaujasi socialdemokratine ideologija, jie net nėra susimąstę. Nelabai ir žino, ką tokia ideologija galėtų reikšti ir kokią valstybės strategiją turėtų formuoti, ja vadovaudamasi.

Jiems atrodė normalu, kad Lietuvos gelmių išteklius eksploatuoja svetimieji. Jie net nepasidomėjo, koks tokio eksploatavimo indėlis į Lietuvos biudžetą. Jų nejaudino nei emigracija (jaunimo ir išsilavinusių viduriniojo amžiaus asmenų evakuacija), nei sparčiai tuštėjančios užmiesčio vietovės. Priešingai: susižavėję pasakojo, kaip užsieniečiai, kažkokio Lietuvos ūkininko lauke radę naftos, pavyzdingai sutvarkė jo ūkį. Jie įrodinėjo, kad vokiečiai išmokys lietuvius moderniai ūkininkauti ir gauti čia puikiausius derlius. Ir dar jie buvo įsitikinę, kad Lietuva niekada negyveno taip gerai, kaip dabar, nes, anot jų, Lietuvoje dar niekada nebuvo toks aukštas ir vis augantis „BVP“. Tai vienintelis rodiklis, anot jų, rodantis bene sparčiausią pažangą tarp Europos Sąjungos valstybių. Kasdien auganti valstybės skola jų nejaudino. Į tai, kad Lietuvos gyventojai užima vieną pirmųjų vietų pagal alkoholinių gėrimų suvartojimą, kad Lietuvoje rūko kas trečias jos gyventojas, kad pirmaujame pagal savižudybių skaičių, nekreipė jokio dėmesio. Štai toks, pasirodo, tų labai mokytų vilniečių strateginis mąstymas, nes jie nuolat pabrėždavo, kad į Lietuvos problemas reikia žvelgti iš „makrokosmo“, o ne iš savojo kaimiško kiemo. Žinoma, žvelgiant iš tokių kosminių aukštybių ar dar gali kam nors rūpėti tokie senamadiški „niekai“, kaip tradicinė šeima ir naujųjų „pamokslininkų“, besidedančių šiuolaikinių vertybių propaguotojais, pliurpimas apie šešias socialines lytis, besąlygišką teisę žudyti negimusius ir t.t.?

O kas bus toliau? Ką darysime? Kad atsipeikėtų valdantieji, nutautinę ir nupilietinę savo valstybės visuomenę, mažai tikėtina. Juk jie – „dabartistai“: „šiandien kombinuojame – vagiame,  o po mūsų – nors ir tvanas“. Galima įsigyti vilą arba dvarą kokioje nors Venesueloje ar Karibų salose, apsigyventi Polinezijoje ar Jamaikoje, kur nė pats „Interpolas“ nerastų. O jei ir rastų, juk nieko neįrodytų: „liudininkai“ paslaptingai mirę, „dokumentai“ – dingę, o „įstatymai“ atbuline data negalioja.

Ar dar atsipeikės gyventojai, tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę šiame referendume ir nebesiruošiantys dalyvauti jokiuose rinkimuose bei apklausose? Ar prisimins, kad jie priklauso tautai, kad turi piliečių teises ir pareigas? Ar dar imsis kažką organizuoti, protestuoti ar bent siūlyti? Štai apie tai tik jie patys ir gali susimąstyti. Žinoma, jei dar liko ląstelių, tinkančių mąstymui.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *