V. Vilimas. Lietuvos Žemės pardavimo užsienio subjektams sandoriai yra ir bus niekiniai (II)

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Birželio 29 d. referendumas kelia vis didesnes aistras. Referendumas – didžiulis iššūkis Lietuvos visuomenei. Tautos rinkti atstovai vykdydami savo įsipareigojimus Europos Sąjungai (ES) paskelbė Lietuvos žemės varžytines. Prekė – ne eilinė, visais laikais turinti savo vertę, o tuo pačiu ir didžiulę paklausą.

Daugiausia ginčų ir diskusijų  sukėlė šio nekilnojamojo turto, paverstu kilnojamuoju pardavimas užsienio subjektams „visiems laikams“ – ne 99 metams, kaip Honkongas arba Aliaska, bet „amžinai“. Mėginama įteigti, kad  jeigu  mes to nedarysime, iškils fundamentali grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Taip, mes esame priėmę įsipareigojimus. Įsipareigojimus reikia vykdyti. Bet įsipareigojimus priėmė ir kitos Europos Sąjungos šalys senbuvės, kurios tikrai žino žemės vertę.  Apie tai jau buvo ne vieną kartą kalbėta ir rašyta. Tačiau ten žemės varžytinės didelių aistrų nesukėlė. Nes išliko fundamentalus požiūris į žemę kaip į nekilnojamąjį turtą! Prieš parduodamos žemę „amžinai“,  ES valstybės įsivedė saugiklius, kurie yra kiekvienos šalies nacionalinių interesų garantai. Ir tie saugikliai grėsmės nė vienai Sąjungos narei nesukėlė. Kaip matome – ES gyvuoja iki šiol. Vadinasi, ir Lietuva, be grėsmės sugriauti Europos Sąjungos rūmą, turėjo iš ko pasimokyti. O pasimokiusi turėjo priimti Konstitucinį įstatymą, reglamentuojantį žemės pardavimą užsienio subjektams ir apsaugantį nacionalinius interesus.

Žinoma, toks įstatymas ir buvo priimtas. Bet jame jokių saugiklių dėl žemės pardavimo užsienio subjektams nėra. Bet rinkėjų atstovai jausdami, kad gali būti perlenkta lazda, Konstitucinio įstatymo 12 straipsnyje įrašė nuostatą: „Lietuvos Respublikos Seimas, laikydamasis frakcijų atstovavimo principo, sudaro nuolatinę Seimo komisiją šio Įstatymo įgyvendinimui prižiūrėti ir nustato jos įgaliojimus“. Ši komisija ir turėjo tapti pagrindiniu saugikliu! Seimas prisiima visą atsakomybę už žemės pardavimą ir to pasekmes. Jam suteikiama teisė   detalizuoti žemės pardavimo taisykles. Kaip matome,  šis įstatymo straipsnis yra pagrindinis.

Ką padarė Seimas šiuo reikalu? Seimas  geranoriškai  atsisakė jam pačiam pavestų įsipareigojimų – atsisakė  bet kokios kontrolės  dėl žemės įsigijimo ir pardavimo.

Nuo Konstitucinio įstatymo pakeitimo priėmimo (2003 metais) iki jo įsigaliojimo, suteikiant teisę užsienio subjektams ją įsigyti (iki 2014 m. gegužės 1 d.), parduota beveik 2 milijonai hektarų žemės (1,86 mln. ha). Bet žemę iki gegužės 1 d. turėjo teisę  įsigyti tik Lietuvos piliečiai, būkime atviri – ir spekuliantai taip pat. Nuo gegužės 1 d. atsivėrė spekuliantams „rojaus“ vartai – žemę galima parduoti užsienio subjektams be jokios Seimo kontrolės.  Kitaip tariant, žemės pardavimo užsienio subjektams sandoriai vyksta neteisėtai, apeinant pagrindinį Konstitucinio įstatymo 12 straipsnį.

Tačiau „Iš neteisės negali atsirasti teisė“. Tokie sandoriai yra niekiniai. Bet kuriuo atveju neteisėtas žemės pardavimo reikalas užsienio subjektams išlieka Lietuvos piliečių rankose, koks bebūtų referendumo rezultatas!  Tai visada bus galima  ginčyti  teisminiu keliu. Tai yra Seimo narių atsakomybė, kurios privalo pareikalauti jų rinkėjai.

Tenka priminti, kad saugikliai, sudėti į Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą,  diskriminuoja Lietuvos piliečius prieš užsienio subjektus ir nieko bendro neturi su Konstituciniu įstatymu. Užsienio subjektams jie galiotų tik tuo atveju, jeigu būtų Konstituciniame įstatyme!

Tačiau žemės spekuliantų netenkina tokie sprendimai, kuriuos privaloma vykdyti. Tad kyla pagrįstas klausimas – kieno interesus gina Vyriausybė ir Seimas, nuo 2003 metų nesudarę nuolatinės Seimo komisijos, turėjusios kontroliuoti žemės pardavimo sandorius? Ir kas liepė šiuos sandorius laikyti valstybine paslaptimi?