V. Vilimas, E. Drungytė. Mafijos dėsniai aneksuojant Lietuvą

Artėja gegužės pirmoji. Nuo šios datos įsigalios Konstitucijos 47 str. pataisos dėl žemės pardavimo užsieniečiams.  Šį pardavimą  turės reglamentuoti Konstitucinis įstatymas.

Konstitucinio įstatymo  pakeitimo nauja redakcija priimta 2003 m. kovo 20 d. Šio įstatymo 12 straipsnyje numatyta sudaryti nuolatinę Seimo komisiją, kurios įgaliojimus nustato Seimas, o komisija prižiūri įstatymo įgyvendinimą. Pats įstatymas turi pradėti veikti nuo š. m. gegužės 1 dienos. Atrodo viskas logiška ir normalu. Priimamas Konstitucinis įstatymas, kuriame sudėti visi saugikliai, su juo supažindinama visuomenė – vyksta civilizuotas žemės pardavimas kaip ir visoje Vakarų Europoje.

Tačiau Lietuvoje viskas vyksta šiek tiek kitaip… Įstatymas priimamas gerokai anksčiau, bet veikti pradeda iš karto po priėmimo! Neaišku kieno nutarimu, atsisakoma įgyvendinti įstatymo 12 straipsnį – nuolatinė Seimo komisija nesudaroma ir kontrolė nevykdoma. Taigi situacija yra tokia – žemės pardavimas turėjo prasidėti 2014 m. gegužės 1 d., o pardavimo procesą turėjo kontroliuoti Seimo komisija, tačiau realiai žemė pradėta parduoti iš karto po įstatymo priėmimo ir be jokios kontrolės. Rezultatas – parduota 1,86 mln. ha Lietuvos žemės, t. y. 28,5 procentai Lietuvos teritorijos!

Kadangi Konstitucinio įstatymo pataisos dar neįsigaliojusios, kažkieno nurodymu nuspręsta žemės pardavimo sandėrius ir subjektus įslaptinti. Taigi – šiuo metu yra valstybinė paslaptis, kas ir kiek žemės įsigijo. Pagaliau ir pats Konstitucinis įstatymas tapo kriminalizuotas, nes nevykdoma įstatyme numatyta Seimo kontrolė. Trumpai tariant – Seimas tapo priedangos organizacija parceliuojant Lietuvą. Ar tai galime pavadinti Lietuvos aneksija? Iš dalies – taip, kadangi mums atsisakoma pasakyti, kas nupirko beveik 30 procentų Lietuvos teritorijos.

Ką padarė Lietuvos piliečiai, norėję surengti referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams? Jie kėsinosi atskleisti nusikalstamą Seimo veiklą ir atidengti „slapčiausius slėpinius“. Todėl ir padaryta viskas, kad tai neįvyktų. Dabar, įsigaliojus konstitucinei pataisai, tikimasi visas per dešimtmetį padarytas aferas įteisinti, todėl ir „Skamba, džiūgauja sujudęs visas dvaras. /O vergai aukštiems svečiams lig žemės lenkias /Ir sodina į garbingas jų vietas“ (V. Mykolaitis Putinas „Vergas“).

Todėl dabar iškyla tik vienas klausimas – ką daryti „baudžiauninkams“? Jiems lieka du keliai. Pirmas, kurį siūlo „visas dvaras“, yra pasitikėjimo kelias – galima patikėti, kad naujai ruošiamos Konstitucinio įstatymo pataisos bus labai geros, visi ten surašyti saugikliai tarnaus Lietuvos žmonėms, o diskusijose su „neišmanėliais“ dalyvaujantys masiuliai, kraujeliai, kiti funkcionieriai yra teisūs sakydami, kad reikia pamiršti senus įstatymus ir viską, kas buvo įgyvendinta iki šiol. Svarbu sukurti naują įstatymą ir gyvenimas bus naujas. Tiesa, taip plačiai aptarinėjami saugikliai bus taikomi žemės pardavimui nuo gegužės 1 dienos. Tačiau niekas nepasako – kokiai žemei? Tai, kuri jau parduota, ar tiems likučiams, kurie dar Lietuvos piliečių rankose? Dvaras džiūgauja, nes saugiklių veikimo nesupranta ne tik „baudžiauninkai“, bet ir patys jų kūrėjai – apkvailinti tautą yra lengvas darbas.

Bet yra ir antras kelias. Galima nedelsiant kreiptis į teismą, kad būtų išaiškinta, kaip veikė kriminalizuotas Konstitucinis įstatymas ir jo kontrolė. Ir tik po to jau galimos įstatymo pataisos bei saugiklių įvedimas. Į teismą gali kreiptis Seimo nariai, kurie dar turi sąžinės ir padorumo, arba referendumo iniciatyvinė grupė. Teismas, gavęs prašymą išnagrinėti šį klausimą, privalėtų taikyti laikinas apsaugos priemones žemės pardavimui iki to laiko, kol bus įvertintos kriminalizuoto Konstitucinio įstatymo pasekmės. Tuomet nebūtų būtinybės ir moratoriumui. Per tą laiką būtų galima kreiptis ir į tarptautines teisingumo institucijas, kurios galėtų įvertinti konstitucinių teisių pažeidimus, neleidžiant piliečiams organizuoti referendumo.