Z. Vaišvila. Savigarba (18)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui 26-eri. Valdžia nepanoro prisiminti istorinės datos – 1988 m. birželio 3-iąją Mokslų Akademijoje gimusio Sąjūdžio, sėkmingai ir neįtikėtinai greitai pakėlusio Tautą, atvedusio ją prie Kovo 11-osios slenksčio. Suprantama – rinkimai baigėsi, kaukės numetamos.

Tačiau nepanašu, kad atėjo ramybės metas. Ne tik Europos Sąjungoje, kurios biurokratinė valdžia sukėlė net D. Britanijos premjero Deivido Kamerono (David Cameron) atvirą pyktį. Krokuvos Jogailaičių Universiteto profesoriai atšaukė sprendimą suteikti šio universiteto garbės daktaro titulą Europos Komisijos (EK) pirmininkui Žoze Manueliui Barozu (José Manueliui Barroso). Tinkamas atsakas pataikūniškai Lenkijos valdžios iniciatyvai ir „nominantui“, atvirai pareiškusiam, kad „tautos“ ir „valstybės“ yra atgyvenos, turinčios išnykti Europos Sąjungoje dar iki 2022 m. Naujajai EK teks prakaituoti stumiant vienos ES valstybės darymo iniciatyvas naujos sudėties Europos parlamente. Tačiau abejoju, kad jame išgirsime tinkamą Lietuvoje rinktų ir jos rinkėjams neatskaitingų taip vadinamų parlamentarų balsą. Jie net Lietuvai prisiekti neturi nei pareigos, nei noro. Tai patvirtina buvusių europarlamentarų veikla, Seimo atsisakymas įgyvendinti šias nuostatas įstatyme.

Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas 1988 06 03 d. Lietuvos Mokslų Akademijos salėje | J.Česnavičiaus nuotr.

Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas 1988 06 03 d. Lietuvos Mokslų Akademijos salėje | J.Česnavičiaus nuotr.

Kalbant apie mūsų išrinktųjų ir visų piliečių pareigas, priminsiu 1989 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos televizijos „Atgimimo bangos“ laidoje, įvykusioje po grėsmingo rugpjūčio 26 d. TSKP CK pareiškimo dėl rugpjūčio 23 d. „Baltijos kelio“, LPS iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos nario a.a. Justino Marcinkevičiaus ištartus žodžius. Poetas, pasisakydamas dėl susidariusios labai sudėtingos situacijos ir įtampos, kalbėjo apie mūsų visų pilietiškumą: Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga.

Baltijos kelio istorijos interpretuotojai „neprisimena“, kokia grėsminga buvo padėtis po šio įvykio. LPS Seimo tarybos nariai net pasirašė kreipimąsi „Į Lietuvos visuomenę“, kurį išsaugoti patikėjo man – susidorojimo su Sąjūdžiu atveju privalėjau jį pagarsinti: Sąjūdžio ir jo išrinktų valdymosi organų veiklą sustabdžius, negalėdami sušaukti nei Seimo, nei Seimo Tarybos posėdžio, kviečiame visus Lietuvos žmones – laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės šalininkus:
– nepasiduokite kurstymams padrikai maištauti ir nesileiskite įbauginami,
–  neįskundinėkite,
– nenusmukite dvasiškai ir negirtuokliaukite,
– neskaitykite ir neprenumeruokite valdiškų laikraščių,
– nedalyvaukite jokiuose rinkimuose ir balsavimuose,
– neapleiskite Lietuvos ir nesutikite, kad iš jos išvežtų mūsų jaunimą,
– reikalaukite teisės jaunuoliams dėl asmeninių įsitikinimų netarnauti svetimoje armijoje,
– būkite tvirti ir dori, tikėkite, šventai tikėkite: Lietuva bus laisva
!

V. Landsbergis, R. Ozolas, V. Čepaitis, Z. Vaišvila ir M. Laurinkus. 

Ramybės, valdžios ir tautos vienybės nesimato ir šiandien. Nebent valdžia „vienybę“ įsivaizduoja esant besąlyginį žmonių aklumą ir tikėjimą valdžios skleidžiamu akivaizdžiu melu. Meluojama ne tik dėl euro, bet ir visais esminiais klausimais. Net vardinti juos užtruktume. Tačiau melo trumpos kojos. Birželio 29 d. turintis įvykti paskelbtas referendumas ir jo likimas, valdžios požiūris į jį parodys, ar bedugnė tarp valdžios ir tautos begali mažėti, ar tik pražūtingai didės. Ne tik referendumo oponentui Nr.1 Vytautui Landsbergiui, bet ir visiems noriu priminti, kad 1989 m. vasario 16-ąją Sąjūdžio Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai:

Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome:

Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės.

Mūsų tikslas – laisva Lietuva.

Mūsų likimas – Lietuva.

Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.

Neprisiekusiais likome tik mudu su Virgilijumi Čepaičiu, dar nesibaigus LPS Seimo sesijai išskubėję į Vilnių „Atgimimo bangos“ laidoje paskelbti žinią, jog Sąjūdis skelbia einąs Lietuvos nepriklausomybės keliu. Tačiau negi ši priesaika duota tik dėl akių, tam tikram laikui? Jei Seimo narys ar Respublikos Prezidentas prisiekia mūsų valstybei ir Tautai, ranką padėję net ant mūsų Konstitucijos, tai ar galima priesaiką pamiršti pasibaigus jų kadencijai? Pasirodo, galima ignoruoti ją net vykdant savo pareigas. Ar gali būti ryškesni pavyzdžiai nei 2012 m. spalio 14 d. referendumo rezultatų ignoravimas ir Visagino AE projekto tęsimas, visos valdžios ir net V. Landsbergio nepagarba bei tyčiojimasis iš galų gale Seimo paskelbto š.m. birželio 29 d. turinčio įvykti referendumo? Manau, kad 1989 m. vasario 16 d. visų LPS Seimo narių priesaika tebegalioja. Ir V. Landsbergio taip pat. Ši priesaika yra ir moralinė – duota Lietuvos žmonėms viešai ir atvirai išskirtinai Lietuvos lemčiai reikšmingu metu. Kaip savanorių priesaika Aukščiausioje Taryboje 1991 m. sausyje.

Šiuo pažiūriu Sąjūdžio rinktiems žmonėms ne mažiau svarbus ir privalomas LPS Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d. priimtas GEROS VALIOS PAREIŠKIMAS:

„Už vienybę – prieš skaldymą.
Už pasitikėjimą – prieš įtarumą.
Už statymą – prieš griovimą.
Už gaivinimą – prieš slopinimą.

Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą. Mes pritariame persitvarkymo dvasiai ir žingsniams, suteikiantiems vilties mūsų siekiams. Į kiekvieną konkretų žingsnį, įgyvendinantį skelbiamą politiką, visada atsakysime geros valios dvasia, nes esame Lietuva ir mūsų ateitis – Lietuva.“

1988 m. birželio 21 d. pirmas nesankcionuotas Sąjūdžio mitingas prie Aukščiausios Tarybos | R.Lanko nuotr.

1988 m. birželio 21 d. pirmas nesankcionuotas Sąjūdžio mitingas prie Aukščiausios Tarybos | R.Lanko nuotr.

Manau, kad Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime ką tik kompartijos pirmuoju sekretoriumi išrinkto A. Brazausko kalbos pagerbimas, net 19 kartų ją nutraukiant plojimais, ovacijomis ir atsistojimu, taip pat įpareigojo jį prieš Lietuvą deramai elgtis. Kiek tai pasitvirtino – jau kito aptarimo klausimas.

Norint tikėtis nors kokio rezultato iš š.m. gegužės 25 d. Lietuvoje išrinktų europarlamentarų (beje, 1989 m. gegužės 25 d. Maskvoje TSRS liaudies deputatai susirinkome į I TSRS liaudies deputatų suvažiavimą), pravartu palyginti tuos pačius asmenis ir jų veiklą Maskvoje bei Briuselyje. Ypač jų priesaikos vykdymo prasme. Apgalėtini europarlamentaro V. Landsbergio teisinimaisi dėl kai kurių jo balsavimų, lyginant juos su mūsų nepalyginamai pavojingesne veikla Maskvoje. Mandagiai mus vadino „neramiais deputatais“, mintyse daug kas mus apibūdindavo „riebesniais“ žodžiais. Pvz. susidūrus su mūsų, t.y. Lietuvos statuso TSRS Aukščiausioje Taryboje klausimu, 1989 m. rugpjūtyje V Landsbergis Maskvoje pasakė, kad tame žaidime nedalyvausime. 1989-05-26 d. TSRS liaudies deputatų I suvažiavimo diskusijoje dėl TSRS valdžios ir valdymo organų rinkimo V. Landsbergis išdėstė Lietuvos deputatų poziciją: …suvažiavimas, kišdamasis į respublikų reikalus, elgtųsi daugiau nei paviršutiniškai. Mūsų kandidatai… kiekvienas pasvėrė savo galimybes ir visas kitas aplinkybes reiškiant Respublikos interesus ir rinkėjų valią… Todėl Lietuvos delegacija siūlo suvažiavimui nesikišti į kitų respublikų reikalus… Tuo pačiu Lietuvos delegacijos deputatai atsisako dalyvauti balsavime. (Visa salė pasipiktinusi suūžė). 1989-05-26 d. suvažiavimui pirmininkavusiam M. Gorbačiovui pasiūlius balsuoti dėl TSRS Konstitucinės priežiūros komiteto narių, protestuodama Lietuvos deputacija pakilo ir išėjo iš Kremliaus suvažiavimų rūmų salės. Patikėkite, tai tikrai nebuvo paprasta ir lengva.

Kas gi pakeitė V. Landsbergį, kad jis drauge su kitais mūsų europarlamentarais net nesistengė daryti bent kažką panašaus Briuselyje – ginti Lietuvos interesus. Pinigai? Galbūt. Tačiau ar vien tik tai? Jei tik tai, tai apgailėtina. Aišku, anūko „stūmimas“ daug ką patvirtina. Tačiau problema yra ir sisteminė, kuriai mūsų bevaliai europarlamentarai nedrįsta ne tik pasipriešinti, bet ir telktis tarpusavyje. Jie įsijungia į neegzistuojančių „europinių“ partijų frakcijas, kurios visos puoselėja ir pritaria skubiam ES valstybių naikinimui ir, mandagiai pasakius, abejotinų vertybių diegimui. Nekreipiant net dėmesio į ES valstybių narių pasirašytas sutartis, „centrui“ ir valstybėms-narėms priskirtas kompetencijas. Rinkimų rezultatai patvirtino, kad skubėta pagrįstai – naujos sudėties Europos parlamente bent kalbančių apie tai tikrai netrūks.

Respublikos Prezidento ir Europarlamento rinkimų debatuose praktiškai nekalbėta apie esminį klausimą – valstybių-narių tarpusavio santykius ir santykius su biurokratiniu „centru“. LRT, rinkimų išvakarėse gavusi papildomą finansavimą, negalėjo kalbėti apie tai, kad Prezidentė, pažeisdama mūsų tautos neaprobuotas sutartis dėl ES, vieną po kito Seimui teikia ratifikuoti jos pasirašytas sutartis dėl tolimesnio ir spartaus Lietuvos išvalstybinimo. Tai net tik euro įvedimo klausimas.

Priesaika Tautai ir valstybei – tik formalumas, kurį dar tenka atlikti po rinkimų. Gal nebeilgai?

Tai ne tik piniginis ir sisteminis ES valstybių naikinimo klausimas.

Leiskite vėl pasiremti Atgimimo patirtimi, nes ten dėliojosi mūsų bei mūsų valdžios mąstymo, savivokos, tolimesnės mūsų valstybės raidos pagrindai. A. Brazausko kaskart paklausdavo, kodėl jis nebuvo drauge su tauta „Baltijos kelyje“? Kolaborantinės partijos LKP/TSKP pirmojo sekretoriaus M. Burokevičiaus ir, Sausio 13-osios bylos duomenimis, TSKP CK lėšomis samdytų  ir Kremliui dirbusių apie 800 asmenų to neklausdavo. Tik D. Grybauskaitė, tapusi Respublikos Prezidente, sulaukė šio klausimo. Tačiau ilgai pasikankinusi savo „vidiniuose karuose“, ji atsakė melu.

1989 m. rugpjūčio 30 d. „Atgimimo bangoje“ a.a. LPS iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos narys kino režisierius Arūnas Žebriūnas, atsakydamas į panašų klausimą, pasakė esminę priežastį – tai yra ir šių asmenų savigarbos klausimas. Kažkodėl Estijos TSR valdžios pirmieji asmenys ‚Baltijos kelyje“ buvo drauge su tauta. Manau ir šiandien atsakymai į daugelį klausimų yra mūsų pačių bei mūsų rinktų atstovų (taip pat ir Respublikos Prezidentės) savigarbos klausimas. Jei jos nėra, nėra ko iš tokios valdžios ir tikėtis, rinkti ją. Tad savigarbos klausimas be galo svarbus ir mums patiems, rinkėjams. Pirmasis savaitraščio „Respublika“ numeris pasakė paprastai ir aiškiai: „Patys pasirinkote“.

Stipriausi Sąjūdžio ginklai buvo viešumas ir lankstumas, tiesos sakymas ir žodžio tesėjimas. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Seimo taryba veikė viešai ir sąžiningai. Kol buvo taip, viskas klojosi. Tauta tikėjo mūsų žodžiu, nepriklausomybės siekiu, nuosekliu ir neradikaliu ėjimu į tikslą. Žmonės patikėjo ir atsitiesė. Pakilę ir patikėję Sąjūdžiu, suteikė jo siūlytiems atstovams milžinišką pasitikėjimą. Su ašaromis sutikome trispalvę, mokėmės viešai giedoti V.Kudirkos „Tautišką giesmę“, ne vienas Vingio parke dar žvilgčiodamas į jos posmelius, surašytus lapeliuose. Nebuvo minčių, kad politikoje gali tekti susidurti ir su žodžio nesilaikymu, išdavyste ir tautos ignoravimu. Todėl kviečiu prisiminti įvykius, kai Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, paklususi A. Brazauskui, atsisakė paremti Estijos iniciatyvas priimti Konstitucijos pataisas, įtvirtinančias Respublikos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus. Vytautas Petkevičius, palaikydamas A. Brazauską, trinktelėjo Sąjūdžiui durimis. Sąjūdžio Seimo taryba, suprasdama atsakomybę dėl pagrindinio – Nepriklausomybės – siekio, ir siekdama išsaugoti Sąjūdžio vienybę, 1988 m. lapkričio 20 d. priėmė Moralinės nepriklausomybės pareiškimą, kurio žodžius, apmąstytus ir išgyventus skausmu, norėčiau prisiminti šiandien:

„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros… Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijos deklaruojamu Lietuvos valstybiniu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.“

LPS Seimo taryba priėmė šią Moralinės vienybės deklaraciją, suprasdama vienybės svarbą tautos gyvenime ir svarbiose istorinėse situacijose. Ją pasirašė 28 tarybos nariai, pakvietėme V. Petkevičių grįžti į Sąjūdį ir pirmąkart nusprendėme rinkti tarybos pirmininką. Juo pusmečiui išrinkome V. Landsbergį.

Šioje vietoje ir atsirado esminis posūkis į tai, kad politikoje galime susidurti ir su žodžio nesilaikymu. A. Brazauskas ir V. Landsbergis nepaneigė jųdviejų slaptų susitikimų Vingio parke. Vieno jų metu, kaip tvirtino A. Brazauskas, V. Landsbergis pritarė jo siūlymui neparemti estų iniciatyvos. Tai dviguba pamoka mums visiems – jei Sąjūdžio Seimo taryba nutarė, kad sieksime estiško tipo Konstitucijos pataisų, tai vienas pats V. Landsbergis negalėjo pakeisti mūsų tarybos sprendimo. Tačiau ir A. Brazauskas Aukščiausiosios Tarybos posėdžio išvakarėse LKP Centro komitete įvykusiame susitikime su Sąjūdžio taryba pažadėjo remti šias Konstitucijos pataisas. Todėl šis klausimas liko šių dviejų vyrų sąžinės ir savigarbos klausimu. Visiems mums ir visuomenei tai buvo šokas – slapti užkulisiniai susitarimai, pirmas duoto žodžio nesilaikymas ir tokiu atsakingu momentu! Manau, tai buvo esminis žingsnis ir į visuomenės suskaldymą. Mumis ir Nepriklausomybe patikėjusiems žmonėms psichologiškai dar ir dabar sunku tuo patikėti. Panašiu užkulisiniu susitarimu be Sąjūdžio tarybos pritarimo buvo paaukotas ir Arvydas Juozaitis, kandidatavęs prieš A. Brazauską. Labai abejoju, kad ši pirmoji Sąjūdžio auka buvo prasminga ir naudinga Lietuvai. Svarbiausia, paaiškėjo, kad galimi užkulisiniai susitarimai, pažeidžiantys kolegialius sprendimus ir Atgimimo moralę.

1989 m. lapkričio 3 d. buvo priimtas Lietuvos TSR referendumo įstatymas, kuriuo remiantis po 1991 metų sausio įvykių paskelbtoje istorinėje 1991 metų vasario 9-os dienos visuotinėje apklausoje dėl Lietuvos nepriklausomybės iš dalyvavusių 84,43 proc. turinčių teisę balsuoti rinkėjų net 90,47 proc. balsavo „taip“ – po šios apklausos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, tebegaliojantį ir šiandien. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Beje, tuo metu įtvirtintas 300 000 parašų barjeras referendumui inicijuoti buvo susijęs ir su tuo, kad Lietuvoje buvo okupacinė kariuomenė. Todėl dabartinė V. Landsbergio ir Prezidentės D. Grybauskaitės nuostata nekeisti šio barjero paprasčiausiai yra sąžininga ir atspindi tik nedemokratiškas manieras ir siekius toliau ignoruoti Tautos nuomonę. Prisiminkime konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,

atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklausą (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“,

pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės,

suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir

vykdydama Lietuvos tautos valią,

priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą.

1. straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis

Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

Šias nuostatas 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Konstitucijoje Lietuvos Tauta įtvirtino referendumu, jos nepakeistos ir po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Manau, kad nepakeistos dėl to, jog už principą, bet ne už stojimo sutarties turinį balsavo ne privalomi pagal šį konstitucinį įstatymą 75% rinkėjų sąraše esančių Lietuvos Respublikos piliečių, o tik 57% jų.

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis labai teisingai ir stipriai dėl Tautos valios pasisakė po šio balsavimo (žr. V. Landsbergio knygą „Sunki laisvė“, Vilnius, Vaga, 30-31 psl.): …per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos įtarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.

Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.

Gerbiamas mūsų Aukščiausiosios Tarybos pirmininke Vytautai Landsbergi, ar pamenate šiuos savo žodžius? Pažiūrėkite į neiškreiptą veidrodį ir paklauskite bent pats savęs, kur dingo Jūsų savigarba? Apie pagarbą Tautai jau neklausiu. Pabandykite likti žmogumi – pakvieskite Lietuvos Respublikos piliečius į birželio 29 d. referendumą. Agituoti prieš referendumo teiginius Jūs galite, bet neateiti pats ir gąsdinti žmones neiti į referendumą Jūs neturite teisės! Vadinti jį „referendūmu“ taip pat neturite teisės. Jei nustojote gerbti Tautą, tai bent nesityčiokite iš savęs ir mūsų Laisvės idėjos.

Prisiminkime ir LPS Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu viskas buvo aišku, ir sąžiningai bei vieningai skelbėme, kad …Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių.

Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. …Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai V.Čepas, V.Plečkaitis. Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d.

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Seimas, taryba neatsisakė nė vieno skelbto žodžio, nes tai buvo ir liko sąžinės balsas, grindžiamas Sąjūdžiui Tautos suteiktu pasitikėjimu ir prisiimta atsakomybe už Lietuvos likimą. Tik taip mes mokėjome ir supratome kalbėjimąsi su Tauta. Taip pareigą Lietuvai suprato ir Sausio 13-osios, Medininkų aukos, Gintaras Žagūnis, Artūras Sakalauskas.

Todėl nesuprantama, kad be Tautos valios galima būtų atiminėti iš jos suverenitetą, viešai skelbti viena, o daryti kita. Lietuvos valdžia po įstojimo į ES net neskelbia jokio mūsų valstybės tikslo – kur einame?

1990 m. kovo 11 d., priėmus Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktą

1990 m. kovo 11 d., priėmus Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktą

Nemanykite, valstybę valdantieji, kad Tauta nesupranta, kas su ja daroma. Ne vis tik dar drįsta apie tai viešai kalbėti. Tokia politika, Lietuvos politikų vykdoma jau ne pirmą dešimtmetį, tautos apgaudinėjimas, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje, nėra teisinga ir neužtikrina Tautos ir valstybės išlikimo.

Seimo pritarimas be Tautos valios Lisabonos ir kitoms integracinėms sutartims, nuosekliai darančioms Europos Sąjungą viena valstybe, reiškia ne ką kitą, bet mūsų valstybės praradimą. Sparčiausiai tai įgyvendino Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė su besąlygiškai šioms jos iniciatyvoms paklūstančiais Lietuvos Respublikos Seimais.

Tauta niekam nesuteikė teisės stumti Lietuvą į federaciją, pritarti „gorbačioviškam“ neišstojimo iš jos mechanizmui, įgyvendintam jau Europos Sąjungoje, kurio spėjome išvengti 1990 m. kovo 11-ąją. Tai, kad šis darbas vykdomas tylomis, tik patvirtina nešvarias jo užmačias.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės Akto signataras

Kalba redaguota Alkas.lt

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *