R. Batūra. Dar kartą dėl V.Tomaševskio antilietuviškos, antivalstybinės veiklos (4)

Romas Batūra | lietosfondas.lt, Z.Juškevičiaus nuotr.

Romas Batūra | lietosfondas.lt, Z.Juškevičiaus nuotr.

2014 m. gegužės 6 d. Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir „Vilnijos“ draugijos organizuoto mitingo prie Seimo dalyvių priimtoje rezoliucijoje  „Dėl grėsmės lietuvių kalbai ir valstybės saugumui“ buvo reikalaujama atmesti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos  (LLRA) antilietuviškas, antivalstybines iniciatyvas ir pašalinti ją iš valdančiosios koalicijos už minėtas antivalstybines pažiūras, Lietuvos šmeižtą Europoje.

Pabrėžtina, kad tas šmeižtas grindžiamas jau seniai Valdemaro Tomaševskio skleidžiama (net per Lietuvos televiziją!) prasimanyta versija apie Lietuvos pietryčius, kad  „lietuviai niekada čia negyveno, čia lenkų žemė“!

Tokios idėjos grindžiamos ir Šalčininkų, Šalčios upės vardais, kaip „įrodymu“ savo teiginiams. Nepaisoma mokslo duomenų, tvirtinančių jų lietuvišką pradą. Daugelyje Lietuvos vietų yra analogai: Šaltoja, Šaltuona, Šalčykščia, Šalčiūkštė, Šalčiukas, Šaltutė, ir daugelis kitų, liudijančių šio tipo vandenvardžių kilmę iš liet. šaltas, šalti, šaltis (akademinis „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“.  A. Vanagas. V. , 1981, p. 325). Šiame plote teka Visinčia (vardas sietinas su lenktumo, vingiuotumo prasme), Šalčios dešinysis intakas, Merkio (siejama su liet. merkti, nardinti į vandenį) aukštupio vandenys ir kiti  vandenvardžiai – lietuviškumo liudininkai.

Čia senosios Lietuvos valstybės teritorija su amžinąja sostine Vilniumi, Medininkų, Eišiškių, Rodūnės, Lydos, Geranonių ir kitomis pilimis. Šalčininkų valsčius „Lietuvos žemėje“ su trimis pilimis minimas nuo 1311 m. Tai tūkstantmetinės praeities etninės lietuvių žemės, kaip ir visa respublikos teritorija bei plotai už dabartinių jos ribų. Tai plačiai atskleidžia tarptautinis mokslas.

V. Tomaševskis ėmėsi ir lietuvybę menkinančių kitų „apibendrinimų“, viešai deklaruodamas, kad Vytauto vardas naudojamas nepagrįstai, kad tai vertimas, o buvęs tik Vytovt, Vytold! (pasisakymas tautinių bendrijų konferencijoje Nemėžyje). Nenorėdamas žinoti, jog žymus kalbininkas K. Būga dar 1911 metais apibendrindamas įvairiakalbių XIV a. pabaigos – XV a. šaltinių duomenis pagrindė, kad jie  „aiškiausiai rodo šį vardą lietuviškai skambėjus kaipo Vytautas“. Pirminis vardas išlikęs vandenvardyje (Vytautas, Vytautalis). Vardo dalys Vy – ( iš vyd- plg. išvydo) + – taut (plg. tauta) atsispindi daugelyje lietuviškų  istorinių asmenvardžių ir vietovardžių  (K. Būga 1911; I, 1958; Lietuvos upių ir ežerų vardynas 1963).

Taigi skleidžiami diletantiški antilietuviški prasimanymai, kurių pagrindu telkiama dalis visuomenės.

Lituanistinis palikimas turi tarptautinę reikšmę. Jį ignoruoti, melagingais iškraipymais grįsti savo politines pretenzijas yra tarptautinis nusikaltimas. Į tai privalo reaguoti mūsų teisėsauga, valstybinės institucijos.  Ar gali toks demagogas  atvirai veikti Lietuvos valstybėje ir jai atstovauti Europos parlamente?!

Tokių demagoginių pažiūrų vadovas ir nacionaliniu principu formuojama partija neatitinka demokratinės mūsų visuomenės ir valstybės principų, skaldo ir supriešina visuomenę, ardo jos konsolidaciją, kelia pavojų nepriklausomai Lietuvos valstybei, griauna europinę santaiką.

Autorius yra istorikas, moklsų daktaras, docentas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojas

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. bartas:

    Gerbiamasis. Esate visiškai teisus. Tūkstančius kartų teisus. Bet į Tamstos , mano ir daugelių kitų nuomones butkevičiams, kirkilams su šiaulienėmis nusispjauti. Nes jiems , liaudis, suteikė “mandatą”. Įsivaizduojate – l i a u d i s.

  2. Klodas:

    Lietuvių kalbos, vardų ir vietovardžių, aisčių-baltų praeities ir teritorinės sandaros nežinojimas, be abejo, yra didelis nemokšiškumas. Vilniaus kraštas, kaip istorinis lietuvių tautos geopolitinis centras, nekalbant apie senuosius istorinius ir kt. duomenis, ypač garsus karaliaus Mindaugo bei Romos popiežių laiškuose. Demokratija ir nuomonių reiškimo laisvė neatleidžia nuo atsakomybės už klastočių vartojimą politiniams tikslams. Kita, kas turi tai paviešinti ir kaltininkus patraukti atsakomybėn, kai atitinkamos mokslo institucijos nedaro joms privalomų išvadų, palieka tai visuomenės aptarinėjimui.

  3. Kažin:

    O kur baltistų konferencijos, per 20 metų neteko girdėti, kad būtų surengta nors viena tokia konferencija. Galima sakyti, kad mūsų kunigaikščių vardai nuo K. Būgos laikų nėra mokslininkų rimčiau panagrinėti. Dėl to Tomaševskiai ir imasi kalbininkiškų aiškinimų.
    Kas dėl Vytauto vardo, tai jo lietuviškumą rodo šaknis Vyt- yra ta pati, kaip Vytenio vardo. Ji yra gimininga bendriniam žodžiui vieta, kurio lietuviškumas nekelia abejonių. Iš šios šaknies yra ir Vyties pavadinimas, reiškiantis emblema, vietos (asmens priklausomybės) ženklas.
    Istoriniuose šaltiniuose šios šaknies radęsi vardų formos Vytovt, Vytold yra užrašytos tik su galimai apslavintomis prieagomis -vt-, -ld-iš lietuviškų (gudiškų) -vit-, -lud-.
    Moksliškai nenagrinėta lieka tuteišų ir jų kalbos poprostuo pavadinimų kilmė ir prasmė. Nors savivardžio tuteišas šaknis yra paminėta tautovardžio pavadinime jau 1240 metais lotyniškai rašytoje Vengrijos kronikoje.
    Taigi K.Būga savo laiko darbą padarė, darykime toliau kas priklauso mums…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: