A. Paulauskienė. Kalba – ne politinių sandėrių tarnaitė (7)

Prof. Aldona Paulauskienė | klevualeja.lt nuotr.

Prof. Aldona Paulauskienė | klevualeja.lt nuotr.

Kai kandidatai į prezidentus giriasi kompetencija padaryti Lietuvą vieningą, teisingą, dirbančią ir gerai uždirbančią, gal nebus ir man nekuklu pasigirti kompetencija: esu lituanistė kalbininkė, turiu visus galimus mokslo laipsnius ir vardus, 52 metų darbo stažą aukštojoje mokykloje. Taigi šį tą išmanau apie kalbą ir dar turiu gyvenimiškos patirties. Kadaise esu girdėjusi tėvus ir kaimynus kartojant: Mes be Vilniaus nenurimsim!

Vilnius tada buvo už demarkacijos linijos. Kaunas tik laikinoji sostinė. Lietuvių tikroji sostinė visą laiką buvo Vilnius. Kai rusai okupavo Lietuvą, dažnas atsidusdavo: Vilnius mūsų, o mes rusų! Bet okupacijos metais gana greitai sugebėjome Vilnių sulietuvinti: iš visos Lietuvos vykome čia mokytis, gyventi ir kurti tautinės kultūros. Žiauriausiais karo ir pokario laikais turėjome tautinę mokyklą, nes dar buvo kvalifikuotų mokytojų iš laisvos Lietuvos laikų. Todėl Maskvos siunčiamos mokymo programos ne taip greitai sugebėjo sunaikinti tai, kas buvo pasėta tautinės mokyklos mokinių sąmonėje.

Lietuvos lenkai sovietiniais laikais tenkinosi tais pačiais visoje TSRS galiojančiais asmens dokumentais. Tik dabar jie panoro lenkiškų pasų ir gyvenamųjų vietų lenkiškų pavadinimų. Tada prieš milžino jėgą nekėlė balso, ir nieko jų tautiškumui neatsitiko. Neabejotina, kad Lenkijoje iki šiol kai kas norėtų susigrąžinti bent Vilniaus kraštą, nes paties Vilniaus turbūt jau nebeįmanoma paversti Lenkijos miestu. Ir Putinui būtų labai naudinga, jeigu Lietuva būtų draskoma į gabalus.

Kai dar intensyviai dirbau Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos Baltojoje salėje, ant vieno stalo buvo didžiulė svečių knyga su padėkomis ir įrašytais įspūdžiais iš ekskursijos po universitetą. Pasklaidydavome ją, pažiūrėdavome, kas ką įrašęs. Ir rasdavome tarp padėkų ne kartą turistų iš Lenkijos įrašyta Wilno nasze! Taigi nereikia Lietuvos vadovų kaltinti dėl pablogėjusių santykių su Lenkija, nereikia ieškoti būdų, kaip papildyti lietuvių kalbos raidyną norint įtikti lenkams. Savo raidynų dėl politikos niekas nekeičia! Labai apmaudu, kad šių dienų žurnalistai nemoka perskaityti ir suprasti to, kas parašyta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastabose po lentelės, aiškinančios lietuvių kalbos garsų ir raidžių transkripciją. Ten tik išimtys, o kaišiojamas tas puslapis į televizijos ekraną kaip argumentas, leidžiantis išplėsti lietuvių kalbos raidyną. Ar jie įsivaizduoja, ką daro?

Ir kokia nauda iš tų gramatikos pastabų lenkams, jei čia svetimų raidžių sąraše yra tik viena jiems reikalinga raidė w? Lenkiškiems pasams ir vietovardžiams užrašyti lietuvių raidynas netinkamas, nes lenkai vienam garsui žymėti vartoja ir dvigubus ženklus (cz, rz, sz), ir dar pavienių ženklų, kurių nėra ir negali būti lietuvių kalbos raidyne (ć, ł, ń, ó, ś, ź, ż). Jeigu Lietuvos lenkai nesutinka su jų vardų ir pavardžių rašymu pagal galiojantį įstatymą taip, kaip visų Lietuvos piliečių (neskiriant tautybės), jiems belieka prašytis Lenkijos pilietybės ir gauti lenkiškus pasus. O Lietuvos vietų vardai lenkiškais gali būti pakeisti tik tas vietas okupavus lenkams. Apie lenkų diskriminaciją Lietuvoje nė kalbos negali būti: jiems neuždrausta mokytis lenkiškose mokyklose, turėti savo spaudą, kultūrą, bendrauti gimtąja kalba, rinkti ir būti išrinktiems į valdžią. Tik Lietuvos valstybės tarnautojai privalo mokėti valstybinę kalbą, o stojantys į Lietuvos universitetus išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą. Ir viskas! Tai kur čia diskriminacija?

Latviai taip pat turi problemų su kitataučiais, bet jie savo kalbos neišdavė: laimėjo teismus ir paliko buvusią svetimų vardų rašybą, nepažeidžiančią latvių kalbos specifikos, aiškiai apsibrėžė sritis, kuriose būtinai reikia originaliosios svetimų vardų rašybos, susitvarkė ir piliečių dokumentus. Turbūt teisus buvo vienas mano kolega, įžiūrėjęs skirtumą tarp Baltijos šalių okupacijos: latviai ir estai buvo tik okupuoti, o lietuviai dar ir kagėbizuoti, nes būtent Lietuvoje buvęs didžiausias pasipriešinimas sovietinei okupacijai.

Kadangi tautinių mažumų įstatymo svarstymas atidėtas birželio mėnesiui, dar yra laiko perskaityti Vinco Urbučio nedidelės apimties knygeles „Lietuvių kalbos išdavystė“ ir „Pavardžių pradžiamokslis“, Seimo archyve susirasti Lietuvos inteligentų siųstus raštus su labai rimtais lingvistiniais argumentais ir parašais prieš kalbos išdavystę ir pagalvoti, kodėl likome neišgirsti. Gal bus suprastas ir Justino Marcinkevičiaus viešas pasakymas: Aš esu lietuvis, bet, patikėkite, labai nelengva būti lietuviu.

Didžiausias paradoksas, kad pirmosios nepriklausomybės laikais palyginti greitai buvo sunorminta bendrinė lietuvių kalba ir sukurta tautinė mokykla, o štai dabar nepajėgiame turėti tautinės mokyklos ir nenorime laikytis kalbos normų. Latviai 2013 metais išsileido mokslinę gramatiką, kurioje aiškiai nustatė ribą tarp norminės kalbos ir dėl svetimų kalbų, ypač anglų kalbos, įtakos plintančių nenorminių reiškinių. Lietuvoje kalbos normomis nesirūpinama.

Dabar dar dangstomasi lietuvių moterų, ištekėjusių už svetimtaučių, pavardėmis, kai užtenka žinoti, kad lietuvių tartis nenutolusi nuo rašybos. Jeigu už svetimtaučio ištekėjusi moteris yra Lietuvos pilietė ir gyvena Lietuvoje, jos pavardę  galima rašyti taip, kaip ji tariama, o išvykusi nuolat gyventi į vyro šalį, gaus dokumentus pagal tos šalies įstatymus.

Taigi, gerbiamieji įstatymų leidėjai ir pretendentai į prezidento postą, ne dabartinės prezidentės užsienio politika kalta, kad blogėja santykiai su kaimyninėmis šalimis. Su Putinu, svajojančiu restauruoti sugriuvusią imperiją, sveikintis neverta. Lukašenkai buvo ištiesta ranka, bet, kai Baltarusijoje negerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, antrąkart tiesti negalima. Latviai ateitų į pagalbą Lietuvai, jei reikėtų gintis nuo bendro priešo, bet jiems gaila jūros ruoželio, kad Lietuva galėtų sava teritorija pasiekti kitą Baltijos krantą. Lenkija grėsmės atveju taip pat būtų su mumis, bet reikia būti budriems, kad ji neužvažiuotų su kalbos reikalavimais į Lietuvą taip, kaip Rusija užvažiavo į Krymą su žaliais žmogeliukais ir tankais.

Gerinti santykius su Lenkija galėtų padėti Lietuvos lenkai. Tačiau jie kaip tik elgiasi atvirkščiai: skundžiasi, reikalauja, prašosi pagalbos, negerbia Lietuvos. Ir tai daro ne kaimo žmonės, o valdininkai. Jų kandidatas į prezidentus LNK televizijos laidoje „Išbandymas valdžia“, paklaustas, ar gintų Lietuvą karo atveju, atsakė, kad čia tuojau nebebus ką ginti. Tai nejaugi jis nemato, kad Lietuvoje yra ką ginti? Ginti reikia gimtinę, jos žmones, kiekvieną žemės pėdą. Kas kaltas, jei žmogus nemato, kad yra ir daug gerų dalykų, vertybių, kurias kuria ir gali kurti tik laisvi Lietuvos žmonės? Labai nepatinka kandidatų į prezidentus kalbos ir pažadai padaryti Lietuvoje rojų, nes, taip keldami save, jie niekina dabartinę šalies tvarką, o kartu ir prezidentę, kuri šiuo metu puikiai atstovauja Lietuvai pasaulyje, susikalba su įvairių šalių vadovais ir visur priimama su tinkama pagarba.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *