A. Žarskus. Glūdėjimas ir prastumas (15)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Aleksandras Žarskus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pamąstymai LPS Lietuvių tautinės kultūros sekmadieninės mokyklos 25-mečio proga (Pabaiga, pirmas dvi dalis rasite ČIA ir ČIA)

Tai kada gi žmogus pradėjo tikėti laisvių ir teisių iliuzija? Teigėme, kad tada, kai nustojo tikėti į Dievą. Šį kartą į tą patį klausimą atsakysime kitaip. Užuominą formos požiūriu kitokiam, bet iš esmės tapačiam atsakymui radau šioje rusų kalba išreikštoje sentencijoje:

Есть умные, над ными разумные, над разумными – мудрые, над мудрыми – премудрые, над премудрыми – святая простота. Lietuviškai skambėtų maždaug taip: Yra protingi, virš jų yra sumanieji, virš sumaniųjų – gudrieji, virš gudriųjų – išmintingieji, o virš išmintingųjų – šventas paprastumas.

Kalboje, kaip ir žmogaus prigimtyje, glūdi viena kitą papildančios prieštaros. Išreikšta mintis yra melas, – sakė rusų poetas F. Tiutčevas. Panašią mintį yra išsakę ir kiti žodžio menininkai: Žmogus žodžiu tik vardą meta // Tuštybės žiedui, kuris apgaus, Ir tik tylėjimas mus veda // Tenai kur nežengta žmogaus. (J. Baltrušaitis).

Išreikšta mintis tampa melu, kai buvę daugiaprasmiai, žodžiai tapo vienaprasmiais. Kiekvieną reiškinį, daiktą, dalyką ar bet kokią veiklą mes dažniausiai suprantame kaip atskirą ir vienprasmiškai, tačiau jie visada yra daugiaprasmiai, t.y. tampriai susiję įvairiomis sąsajomis, nors kartais ir sunkiai įžvelgiamomis. Mokslas, kuris iš pradžių tyrinėjo linijinius reiškinius, pamažu suprato, kad gamtoje nėra linijinių, t. y. vienaprasmių reiškinių. Aišku, kad su linijiniais (vienaprasmiais) tvarkytis daug paprasčiau

Jei žodžiuose regime visą prasmių įvairovę, tada išreikšta mintis netampa melu. O jei žodžius suprantame vienaprasmiškai, kaip dabar dažniausiai ir būna, tada išsakyta mintis neatskleidžia reiškinio ar dalyko pilnatvės ir tampa didesne ar mažesne apgaule. Semantikos kūrėjas A. Kožybskis savo studentams sakydavo: Whatever you say it is, it is not  / Ką besakytume, kad taip yra, taip nėra.

Kai žodis yra daugiaprasmis jis aktyvuoja platų reikšmių tinklą, kuriame visos reikšmės vertinamos kaip visuma. Ir tas prasmių tinklas visuomet lieka numanomas. Kol daugiaprasmio žodžio reikšmės yra numanomos, mūsų sąmoningas protas negali kurios nors iš jų pagrobti ir panaudoti apibrėžtam tikslui. Kai tai nutinka, žodis praranda savo galią, – panašiai kaip ir anekdotas, kurį reikia paaiškinti, tampa nejuokingas.

Taip sako ir epistemologija: kiekvieną dalyką galime suprasti tik jo santykyje su kitais dalykais, kol galiausiai lieka kažkas, ką pažįstame iš patirties, t.y. fiziškai, už žodžių sistemos ribų.

Žodis laisvė reiškia tiktai laisvę, tačiau žmogus niekada nebūna visiškai laisvas. Todėl sakydamas: Aš esu laisvas, visada daugiau ar mažiau meluoju arba apsigaunu. Sakyti, kad esu laisvas, yra tas pats, kaip sakyti, kad esu laimingas. Jei ir pasijunti laisvas ar laimingas, tai netrukus to laisvės ar laimės jausmo nebėra. Ir vėl gaudai tą nepagaunamą laisvę ar laimę.

Žodžiai laisvė ir laimė yra gimę mūsų prote ir su tikrove mažai ką turi bendro, nes tai yra abstrakcijos, kurių nei pamatysi, nei pačiupinėsi. Tačiau tokie apgaulingi, tikrovėje atitikmens neturintys žodžiai stipriai veikia mūsų protavimą. Jais lengvai galima žmogų sužavėti arba, jei suvoki tikrąją jų vertę, išsivaduoti iš abstrakčiais žodžiais pagrįstų iliuzijų.

Abstraktus mąstymas, kai samprotaujama tik prote egzistuojančiais žodžiais, kaip ir žodžių vienaprasmiškumas, istoriškai yra nesenas reiškinys. Sunku pasakyti, kada tai įvyko, nes abstraktaus mąstymo atsiradimas ir žodžių prasmių siaurėjimas yra ilgalaikis ir netolygus vyksmas, tebesitęsiantis ir dabar. Ryškesnis lūžis, ko gero, buvo Antikos laikais. Yra istorinis liudijimas, kad šv. Augustinas nustebo pamatęs, kad jo mokytojas šv. Ambraziejus skaito tyliai.

Mums sunku įsivaizduoti, koks didelis šuolis smegenų veikloje ir protavime įvyksta, kai žmogus sugeba skaityti tyliai ir net nejudindamas lūpų. Tam reikia, kad protas atskirtų žodį nuo garso ir nuo liežuvio judesių. Tokios proto veiklos – abstrahavimo esmė yra žodžio atskyrimas nuo konkrečių sąsajų, ir taip žodis tampa su jokiu daiktiškumu nebesusietas ir gyvuojantis tik mūsų sąmonėje. Įpratę prie abstraktaus mąstymo, laisves ir teises mes dabar suprantame abstrahuotai, t. y. atsietai, tarsi jos iš tiesų su niekuo konkrečiu ir tikru nebūtų susietos ir neliestų kitų žmonių.

Kadangi esame susieti įvairiausiais ryšiais ir priklausomi vieni nuo kitų, tai žmogaus laisvė yra labai ribota. Tačiau kodėl visi taip jos trokštame? Šis troškimas nėra be pagrindo, laisvė yra, tačiau ne tokia, kokią dažniausiai ją įsivaizduojame. Reikia skirti išorinę ir vidinę laisves. Išorinė laisvė yra tokia, kai ja naudojantis atliekami tam tikri veiksmai aplinkoje ar visuomenėje, o vidinė – tai asmens apsisprendimas savyje. Vidinė laisvė yra valia. Kitaip sakant, laisvės nėra, bet yra valia, kuri vienu metu reiškia ir laisvę, ir suvaržymą.

Tačiau valią  dabar suprantame vienprasmiškai: tik kaip suvaržymą, draudimą ar galią: Valia yra žmogaus apsisprendimo galia. Tačiau ji reiškia ir, beveik pamirštą, vidinę laisvę: Iš didelės valios vaikai išeina iš kraštų [LKŽ]. Iš žodžio dviprasmiškumo sprendžiame, kad valia yra senesnė už sąvoką laisvė. Valia – tai gebėjimas apsispręsti, atlikti vienus veiksmus, susilaikant nuo kitų. Tik taip žmogus tampa tikrai laisvas, nes jis naudojasi vidine laisve, kurios niekas iš žmogaus negali atimti. Tuo tarpu išorinę laisvę, nusakomą žodžiu laisvė, galima lengvai suvaržyti ar visai atimti.

Jei esame tik laisvi arba tik priespaudoje, tai abiem atvejais būsime kraštinėje padėtyje ir todėl neišvengiamai šališki, – palaikysime vieną prieštaros pusę ir neigsime kitą. Taip ir darome, nors visiškai priešingos reikšmės ne naikina viena kitą, bet papildo. Tokiame priešybių neigime sąmoningumo mažai.

Pusiausvyrai palaikyti arba vidurio keliui kraštutinumus reikia apjungti. Vidurio kelias reikalauja nuolatinio budrumo ir pastangų. Budėkite, – sakė Jėzus. Žodžiai laisvė, priespauda ar nelaisvė yra vienareikšmiai ir išreiškia kraštutines padėtis. Žodis valia yra dviprasmis ir todėl padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp kraštutinumų. Žodis valia reiškia, kad vidiniai aš esu laisvas daryti, ką noriu, tačiau toli gražu, ne viskas, ką aš galiu daryti, yra teisinga, gera, dora ar kilnu. Todėl aš valingai pasirenku daryti tik tai, kas yra dora ir kilnu. Be abejo, tai yra sunkiau, nei elgtis palaidai, naudojantis vien tik išorine laisve.. Naudodamasis valia, esu viduryje ir tikrai laisvas, nes suderinu savyje abi prieštaras – laisvę ir draudimą: laisvai pasirenku ir laisvai save apriboju.

Naudodamiesi tiktai išorine laisve, neišvengiamai patenkame į kraštutinę ir tuo pačiu šališką padėtį. Gyventi vienaprasmiškume yra paprasčiau, tačiau ilgainiui kyla nepasitenkinimas, nes lyg kažko trūksta. O trūksta to, ką paneigėme. Pamažu atsiranda įtampa, verčianti persimesti į kitą kraštutinumą. Po to vėl į kitą. Ir taip tęsiasi tol, kol surandamas aukso vidurys.

Aptartąjį, žmogaus prigimtyje glūdintį prieštaringumą ir nukrypimą į kraštutinumus N. Berdiajevas taip aprašė: Žmogus suvokia Tiesą dalimis. Kai žmogus kreipiasi į Dievą ir nusigręžia nuo žmogaus, jis pasiruošęs mylėti Dievą, bet su žmogumi elgiasi be meilės, abejingai, žiauriai. Kai jis atsigręžia į žmogų, norėdamas jį mylėti ir jam tarnauti, tai nusigręžia nuo Dievo ir prieštarauja pačiai Dievo idėjai, kaip kenksmingai ir priešingai žmogaus gerovei. Taip buvo naujaisiais laikais, humanizme ir socializme.

Laisvė arba yra, arba jos nėra. Jos neskirstome į gerą ir blogą laisvę. Tačiau yra naudojimosi laisve pasekmės. Su valia yra kitaip. Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms! – giedame bažnyčiose. Sakome geravalis arba piktavalis žmogus.

Kokia valia yra gera, o kokia bloga? Jei, naudodamiesi valia, paklūstame Dievo tvarkai, – valia yra gera, o jei ne, – valia yra bloga. Tvirta valia dar nieko nesako. Svarbiausia – kurlink toji tvirta valia yra nukreipta. Ko gero, į blogį nukreipta valia yra tvirtesnė. Juk kiekviename žmoguje slypi gėrio daigas, kurį, tokiu atveju, reikia užgniaužti valios pastangomis.

Tai kada gi žodį valia pakeitė žodis laisvė, kuris reiškia tiktai išorinę laisvę?

Vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena kai visos bažnyčioje skaitomos Evangelijų ištraukos prasidėdavo žodžiais: Anuo metu. Vis dar sunkiai pripažįstame, kad anuo metu gyvenusių žmonių sąmonė ir suvokimas buvo kitoks. Anuometinės sąmonės žmogui nereikėjo semantikos mokslų, nes jo suvokimas apėmė visas žodžių prasmes. Jis kalbėdavo mažai, su tylos tarpais. Senovės Romoje religinių apeigų metu orakulas ištardavo: Favete linguis, tai reiškia – patylėkite, nes tyla yra bendravimo su Dievu ir prasmių suvokimo laidas.

Šiandien mūsų kalba prikimšta visokių įmantrybių, o žodžiai tapo vienaprasmiai. Anuometinių žmonių kalbos žodžiai  buvo prasti, bet daugiareikšmiai, o šiuolaikinių – mandri, bet vienareikšmiai. Daugiareikšmis žodis yra simbolis, o į simbolį galima sudėti didelį kiekį informacijos. Informaciniu požiūriu senieji daugiareikšmiai žodžiai – simboliai yra nepalyginamai talpesni už vienareikšmius.

Daugiaprasmiškumas vieno reiškinio ar dalyko visumą priartina prie kito dalyko ar reiškinio visumos, kad į kiekvieną iš jų galima būtų pažvelgti kitoje šviesoje. Daugiaprasmė kalba išlaiko sąsajas su konkrečiu gyvenimu ir padeda gyvenimo reiškiniams, kuriuos įvardijame žodžiais, išlaikyti tarpusavio sąsajas. Vienaprasmė kalba, priešingai, yra priemonė, su kurios pagalba protas nutraukia savo ryšius su tikrove. Ji virsta logine ženklų sistema tinkančia manipuliavimui ir valdymo siekiams.

Žodis prastas taipogi tapo vienareikšmiu, – dabar jis mums reiškia tik prastas, t. y. paprastas, nieko nevertas, menkas, blogas, tačiau anuo metu jis reiškė tuštumą, gelmę, esmę, o tai visada yra daugiaprasmiška. Tuštuma yra bene talpiausias simbolis, nes joje telpa viskas.

Prisiminus žodžio prastas (простой) priešingą prasmę, galima teigti, kad pradžioje minėtoje sentencijoje trūksta dar vienos pakopos ar lygio: а всё это из пустоты / o visa tai iš tuštumos. Tuštuma yra pats didžiausias prastumas ar paprastumas.

Kai žodis prastas pamažu tapo vienareikšmis, t. y. toks, kaip jį suprantame dabar, vienareikšmiškai pradėtos suprasti ir teisės bei laisvės, imta jomis tikėti ir jų siekti.

Norint atsekti tą kitą, visai priešingą, žodžio prastas reikšmę, reikia žodynų. V. Dalio žodyne [išleistas prieš 150 metų] žodis простой dar tebereiškė ‘tuščias, niekuo neužimtas, pats savyje’: Нет ли простой посудины  / Ar nėra tuščio indo? Закромы просты, простого места много  / Aruodai tušti, daug tuščios vietos.  Dalio žodyne ši prasmė yra pirmoje vietoje, o dabartiniame rusų kalbos žodyne šios prasmės nebėra.

Daugiareikšmis žodis prastas sutinkamas senesniuose bažnytiniuose raštuose ir šventraštyje. Iš žemiau cituojamų sakinių galima spręsti apie jo gelmę. Savo ruožtu, šio žodžio gelmė atskleidžia tokius vidinius vyksmus žmogaus sieloje, kuriuos dabar suprantame labai paviršutiniškai ir formaliai.

Нас простых и Бог простит  / Mums prastiems (tuštiems) ir Dievas atleis. В простых сердцах  Бог почивает  / Prastose (tuščiose) širdyse Dievas ilsisi. Iš šių sakinių galima suvokti, ko reikia, kad Dievas mums atleistų – tai prastos arba tuščios širdies. Pasakyta taip, kaip „Tėve mūsų“ maldoje: …ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, – tik daug trumpiau. Ir tai dėka žodžio  prastas  gelmės. Taigi Dievas mums atleidžia, kai esame prasti arba tušti, nes neturime kitiems jokių pretenzijų. Iš vienos pusės tai labai paprasta, o iš kitos – sunkiausias dalykas ištuštinti širdį ir būti tuščiu (prastu).

Простота человека к Богу приводит Žmogaus prastumas (paprastumas) atveda prie Dievo. Простоту Бог любит / Dievas myli paprastumą (prastumą). Dabar tapome mandri, modernūs, pažangūs, todėl ir nutolome nuo Dievo. Mūsų širdys pilnos visokiausių laisvių, teisių, egoizmo, puikybės.

Lietuvių kalboje žodžio prastas gilioji reikšmė taipogi išnykusi, bet atsekama iš senų raštų. Evangelijoje pagal Matą yra tokia šiuolaikiškai išversta eilutė, panaudojant neiginį „ne“: Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai (Mt 10, 16). Neiginių vartojimas rodo sumažėjusį mūsų kalbinį pajėgumą. Rusakalbių Biblijoje ši eilutė išversta, turint mintyje giliąją žodžio prastas reikšmę: Будьте мудры как змии и просты как голуби  / Būkite gudrūs kaip žalčiai ir prasti kaip balandžiai. Taip turėtų būti ši eilutė verčiama ir į lietuvių kalbą. Tačiau koks šiuolaikinis mandruolis sutiks su tokiu vertmu? Įdomu, kaip ją išvertė Jonas Bretkūnas? Galima būti beveik tikriems, kad panaudodamas žodį prastas. Iš žemiau cituojamų sakinių, kurie paimti iš senųjų raštų, matyti, kad gilioji žodžio prastas reikšmė buvo gerai žinoma.

Lietuvių kalbos žodynas išleistas šimtmečiu vėliau negu V. Dalio žodynas, ir tikriausiai, todėl žodžio prastas gelminė reikšmė jame yra mažiau ryški. LKŽ žodis prastas pristatytas dešimčia prasmių: 1. menkas, blogas; 2. nesugebantis, netinkamas; 3. niekuo neišsiskiriantis, eilinis; 4. nesudėtingas, neįmantrus; 5. sunkus, vargingas; 6. silpnas, nestiprus; 7. turintis neigiamų moralinių savybių; 8. neprivilegijuotas, nekilmingas; 10. įprastas; devintoji prasmė yra teigiama: 9. nuoširdus, atviras, tiesus: Juk aš tatai padariau prasta širdie ir rankomis nekaltomis. Tai sakinys iš Jono Bretkūno verstos Biblijos. Šiuolaikinis šio sakinio vertimas yra toks: Kai tai padariau, mano širdis buvo dora ir rankos nekaltos (Pr 20, 5).

Ką reiškia doras? Doras – tai neturintis savyje piktų, klastingų ar kerštingų minčių, t. y. – tuščias. Tuščia puodynė taipogi yra prasta. Dabar mums rūpi išorė, o anuometinės sąmonės žmonėms pirmoje vietoje buvo vidus. Išmaldą reikia duoti prasta širdimi. Kitaip sakant, tuščia širdimi, be jokių minčių apie elgetos vertumą ar savo paties nuopelnus, taip, kaip Jėzus prastai pamokė, kaip reikia dalinti išmaldą: …tenežino tavo kairė, ką daro dešinė (Mt 6, 3).

Prie žodžio prastas ketvirtosios prasmės (nesudėtingas, neįmantrus) LKŽ yra įdėti paaiškinamieji sakiniai, atskleidžiantys šio žodžio gelmę: Katechizmuso prasti žodžiai (Mažvydo raštai); Prastas išguldymas Evangelijų (Postilė 1591 m.) ir Kitaip negalėjo permanyt slaptų dangujęjų, tiektai po tais prastais palyginimais (Daukšos Postilė).

Prasti palyginimai, kitaip sakant, daugiaprasmiai arba simboliniai, o tai reiškia, nešantys savyje daug informacijos, kurios, susiaurėjus žodžių prasmėms, mes nebesuprantame. O daugiaprasmis yra prastas, nes jis yra tuščias iki tol, kol jo vienokią ar kitokią prasmę suvokia konkretus žmogus. Antroje šio teksto dalyje minėtas seno indėno pasakojimas anūkui taipogi yra prastas.

Trupmenų prastinimas vaizdžiai parodo, kaip iš netaisyklingos ar sudėtingos trupmenos gauname paprastą. Pavyzdžiui, 3/9; 5/15; 24/72. Kol jų nesuprastinsi, nesuvoksi, kad visos jos reiškia vieną ir tą pačią prastą trupmeną 1/3. Panašaus prastinimo labai reikia visoms mūsų kalboms apie teises ir laisves.

Knygynuose ką tik pasirodė Shunryu Suzuki knyga „Dzeno protas, pradinuko protas“. Turint mintyje tai, kas buvo pasakyta, šią knygą galima pavadinti Dzeno protas, prastas protas. Juk prastas nuo pradinuko dar nedaug kuo skiriasi.

Žodis prastybė LKŽ taipogi turi priešingas prasmes. Iš pradžių surašytos neigiamos, pastaruoju metu labiau vartojamos prasmės, o gale – teigiamos: paprastumas, nuoširdumas, tiesumas, patiklumas: Tarnai, klausykite šitų, kurie yra ponai… su drebėjimu, su prastybe širdies jūsų. Jei kas duoda, teduoda prastybėje [LKŽ].

Pirmąjį Kristaus palaiminimą – Palaiminti dvasios beturčiai, nes jų yra dangaus karalystė – sunkiausiai supranta intelektualai ir dvasios turčiai, nes jis yra skirtas prastiems. Kyla klausimai apie šio palaiminimo prasmę, pavyzdžiui: Aš perskaičiau kai visą Naująjį Testamentą, bet, ir labai stengdamasis, niekaip nesupratau, ką reiškia būti dvasios beturčiu? Ir jei žmogus nėra dvasios beturtis, tai ar verta stengtis to siekti? Į tokius ir panašius klausimus šiuolaikiniai žmonės ieško atsakymo, o anuometiniams žmonėms tai buvo savaime aišku.

Iš tiesų, nesuvokus gilesnio žmogaus ir Dievo santykio, šis, pirmasis ir pagrindinis, Kristaus palaiminimas yra nepriimtinas. Todėl, kai jį verčia dvasios turčiai – inteligentai, jis dažnai iškreipiamas. Pavyzdžiui, V. Kuznecovos vertimas: Радуйтесь, бедные! Царство Бога ваше. / Džiaukitės, beturčiai! Dangaus karalystė jūsų; S. Averincevo vertimas: Блаженны нищие, ибо ваше Царство Божие. / Palaiminti vargšai, nes jūsų yra dangaus karalystė. Neturtą jie priima, tačiau dvasios neturto – niekaip. O tai reiškia, kad jie, gal to ir nesuvokdami, savo dvasios turtais mažiausiai nori būti lygūs su Dievu.

Leidžiant Šv. Raštą sovietmečiu, iškreiptas šio palaiminimo, bet tikriausiai redaktorių pertaisytas, vertimas pateko į 1972 m. leidimą: Palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra Dangaus Karalystė. 1998 m. Šv. Rašto  leidime redakcija jau kitokia: Palaiminti turintys vargdienio dvasią…, o jau 2009 m. leidime atstatytas teisingas vertimas: Palaiminti beturčiai dvasia… ir įdėtas paaiškinimas: Beturčio dvasią turi tas, kas Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, žinodamas, kad pastarosios Dievo akyse yra niekis; tas, kuris nesiremia žmonių galia, o visko tikisi iš Dievo. Paprastumas, neturtas, kūdikiška dvasia yra sąlygos įeiti į Dievo karalystę žemėje ir amžinąją jo karalystę danguje. Bandant aiškintis, kaip atsitiko, kad beturčiai dvasioje tapo dvasingais vargdieniais, gavau atsakymą, kad tai įvyko per nesusipratimą.

Vokiškame bendrame katalikų ir protestantų Biblijos vertime dvasios beturčiai išversti aprašomuoju būdu, paaiškinant šio palaiminimo esmę: Palaiminti visi, kurie pasitiki Dievu, bet ne savimi, trumpai sakant, yra dvasios beturčiai arba tušti. Ko gero, trumpiausias ir mažiausiai prasmę iškreipiantis lietuviškas vertimas būtų toks: Palaiminti prastieji, nes jų yra dangaus karalystė. Prastieji arba tuščiaširdžiai.

Ukrainiečių mąstytojas G. Skovoroda sakė: Viešpatie, dėkoju Tau už tai, kad tai, kas reikalinga, padarei paprasta, o visa, kas sudėtinga, – nereikalinga. Š. de Golis šią mintį pasakė kitais žodžiais: Dešimt Dievo įsakymų tik todėl tokie trumpi, aiškūs ir suprantami, nes buvo parašyti be patarėjų ir ekspertų.  Kitaip sakant, Dievo įsakymai yra prasti.

Kai įsigali mentalinis protas, prastas būna vis mažiau prastas, t. y. vis mažiau tuščias, vis daugiau užpildytas protingų, mandrų išvedžiojimų. Ir tie mandri išvedžiojmai yra pagrįsti klaidinančiais vienaprasmiais žodžiais. Tačiau kur tos mandros ir beatodairiškos teisės bei laisvės veda, kai žmogus savo dvasios turtus iškėlė aukščiau Dievo?

Ar nėra tiesioginių sąsajų tarp prastumo ir glūdėjimo? Ar tas, kuris glūdi, nėra prastas? Ar prasti nėra tie „atsilikę“ glūdintieji, apie kuriuos kalbėta pirmoje teksto dalyje? Ko gero, glūdėti ir tuo pačiu ilgai išlikti gali tik prastieji. Akivaizdu, kad prasto proto galimybės, išlikimo požiūriu, yra nepalyginamai didesnes už šiuolaikinio intelekto. Ar ne todėl vakariečiai atsigręžia į dzeno protą prastą protą? Tačiau kam lietuviui jo kažkur ieškoti, kai jis jį turi savyje?

Pabaiga

Pirma dalis: A. Žarskus. Glūdėti ar kovoti?
Antra dalis: A. Žarskus. Kita laisvių ir teisių pusė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *