M.Maciulevičius. Europos Sąjunga tai ne ta buvusi Sąjunga, kuri gąsdindavo ir bausdavo nepaklusnius (3)

Mindaugas Maciulevičius | asmen.nuotrauka

Mindaugas Maciulevičius | asmen.nuotrauka

Lietuvoje verda aistros dėl žemės referendumo. Visi kas netingi spekuliuoja galimos Briuselio reakcijos į mūsų žmonių iniciatyvą tema. Neseniai kaip tik dalyvavau viename posėdyje Briuselyje, Europos parlamente, kur buvo kalbama ta pačia žemės tema. Didžiausios Europos Parlamento frakcijos EPP (Europos liaudies partijos) ir Europos Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas organizavo jaunųjų ūkininkų kongresą. Gaila, kad Lietuvos jauniesiems ūkininkams šiemet nepavyko ten patekti, tačiau man ir kitiems Lietuvos atstovams Briuselyje pavyko atkreipti dėmesį į mums aktualią problemą. Vienas svarbiausių šio meto klausimų Briuselio debatuose – žemė ir gebėjimas ją įsigyti. Turint omenyje Lietuvoje užvirusias karštas diskusijas dėl referendumo, kuriame balsuotume, ar priklauso Lietuvos žemė tautai, ar ne, norėčiau ir aš pasidalinti keletu įžvalgu šia tema.

Akivaizdu, kad didžioji dalis piliečių, remiančių šią idėją yra ne radikalūs dešinieji ar kairieji, bet paprasti Lietuvos kaimo žmonės – ūkininkai. Ir jų lūkesčiai yra akivaizdūs – tiesiog išlikti, neišnykti. Šiandien, didelė dalis Lietuvos ūkininkų dirba ne savo žemę, o ją nuomojasi. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ūkiai uoliai investavo į naują, našią techniką, gyvūnų gerovę, maisto saugą, aplinkos apsaugą. Juolab, kad Europos Sąjungos kaimo plėtros parama buvo labai dosni. Tačiau ši programa nepadengė visų investicijų kaštų – ūkininkai, gavę ne daugiau kaip pusę reikalingos sumos, kitą pusę turėjo skolintis iš bankų. Šios paskolos – ne kelis šimtai litų, o keliasdešimt ar kelis šimtai tūkstančių. Visa tai buvo daroma vardan išlikimo, kad galėtume dirbti, kad atitiktume vienus iš aukščiausių pasaulyje ES reikalavimus, kad nesustabdytų gamybos… Žemės įsigijimas buvo atidėtas vėlesniam laikui, nes tuo metu nebuvo pinigų, tiksėjo mokėjimai bankui, palūkanos.

Reikia pabrėžti, kad tiesioginė ES parama, kurią gauna mūsų ūkininkai – diskriminuojamai maža, lyginant su senosiomis ES šalimis. Bet ūkininkai vienas po kito pajuto, kad į žemes, kurias jie daugelį metų nuomojasi ir dirba savo brangiai nupirkta technika, jau nusitaikė investicinis kapitalas. Jam miesto žmonės mielai parduoda savo turimą žemę, nes jis moka daugiau, o nuo gegužės pirmosios tokių sandėrių dar padaugės. Tačiau investicinis kapitalas ne žemę dirbti nori, o tiesiog ją nuomoti ūkininkui, tik labai brangiai, kad investicija atsipirktų ir pelną neštų. Pigiai nupirkus – brangiai išnuomoti. O kur dar lūkesčiai dėl didėjančios ES tiesioginės paramos, kylančių maisto kainų, susijusių su pasauliniu gyventojų gausėjimu. Dar už dvidešimties metų tai bus tiesiog auksinė investicija.

Ne kartą girdėjome, kad tai – emocijų reiškimas, o ne faktų pateikimas. Bet iš tiesų tai, ką matau kas dieną kaimuose, tai, apie ką kalba paprasti žmonės, pateikdami konkrečių kaimynų pavyzdžius, yra realybė ir nūdienos kasdienybė.

Referendumas pateikiamas kaip absoliutus blogis, destruktyvus ir pigus antieuropinis radikalų populistinis politikavimas, nukreiptas prieš užsieniečius. O kur dar VRK epopėja, Konstitucinio Teismo išaiškinimai ir t.t.

Vis dėl to, tai nėra toks blogis, kokiu jį piešia oponentai. Referendumas – pakankamai racionalus sprendimas mums, Lietuvos piliečiams.

Stambiojo kapitalo problema žemės ūkyje yra visos Europos problema, visos Europos ūkininkai jaučia tą patį spaudimą. Europos institucijose šis klausimas taip pat pradedamas kelti, tikiuosi, kad atsiras ir ES institucijų sprendimai šiuo klausimu. Iš tiesų daugelis ES šalių narių turi labai aiškius saugiklius ir savo žemės ūkio paskirties žemės neparduoda bet kam. Sprendime dalyvauja vietos bendruomenės, jau susikūrusios iniciatyvos, tam tikra prasme socialiniai fondai, žemė išperkama iš ją parduodančio žmogaus tam, kad ją būtų galima lengvatinėmis sąlygomis perleisti vietiniam ūkininkui ar jaunajam ūkininkui, kad žemė nepatektų į stambaus kapitalo investuotojų rankas.

Europoje sprendimų yra įvairių, ir tai natūralu, nes žemė suprantama ne tik kaip nekilnojamojo turto vienetas, bet tai ir būtina dalis sėkmingo junginio tarp aktyviai dirbančio ūkininko, jo šeimos ir žemės. Kai ūkininkai dirba jiems priklausančią žemę, jie ne tik mus, miestiečius ir vartotojus kiekvieną dieną maitina, bet tuo pačiu saugo žemę, kad ji tarnautų tiek dabartinių ūkininkų vaikams ir vaikaičiams, tiek tuo pačiu mums visiems. Taip išsaugomas kaimas, užtikrinama gamtos apsauga ir kitos viešosios gėrybės, kultūra, tradicijos. Tai – nacionalinio saugumo klausimas, nuo kurio priklauso tiek šalies apsirūpinimas maistu, tiek jos identitetas. Žemė tikram ūkininkui – tai nekilnojamasis turtas, turintis sielą, o ne pelningumo rodiklis stambaus kapitalo balanse.

Todėl nesuprantu vieno – kodėl mūsų garbieji politikai snaudžia ir laukia, kas nutiks. Ši diskusija jau tęsiasi metų metus, kodėl nėra kuriami efektyvūs saugikliai, apie kuriuos taip daug kalbėta ir pasakota, kodėl nesiūloma kitų alternatyvų. Jaučiamas tik piliečių iniciatyvos ir referendumo idėjos neigimas,  pasinaudojant gąsdinimais ES baudomis su delspinigiais už kiekvieną pradelstą dieną leisti laisvai parduoti žemę. O problema juk akivaizdi, ir sprendimų pavyzdžių pasidairius po Europą galima rasti be galo daug.

Galima, pavyzdžiui, siūlyti tokią formuluotę, kad natūraliai taikoma draudimo išimtis fiziniams asmenims – užsienio piliečiams, kurie pragyveno du ar tris metus Lietuvoje, dirbo žemę ir su bendruomenės pritarimu tikrai ją turėtų turėti galimybę įsigyti. Tai išspręstų ES sankcijų rebusą. Jau ir dabar turime ne vieną Džoną, kuris jau patapo Jonu ir kuo puikiausiai ūkininkauja ir sugyvena su bendruomene. Ir tik nesakykite, kad išimčių netaikome, juk pilietybę išimties tvarka suteikiame.

Referendumas reikalingas tam, kad žmonės valdžioje pradėtų galvoti, kaip konkrečiai padėti ūkininkui, kaimo žmogui. Jis taip pat leis laisviau kalbėti su Europos sąjunga – turėdami tautos valią už nugaros, politikai jausis daug laisviau derybose Briuselyje.

Kada suprasime, kad Europos Sąjunga tai ne ta buvusi Sąjunga, kuri gąsdindavo ir bausdavo nepaklusnius. Mes esame lygiai tokie patys ES nariai, kaip ir visi kiti. Ir tikrai skaudu matyti, kaip dėl savo neveiklumo ar nekompetencijos patys sau varomės ES-fobijas. Ir politikų vis nepamatuoti bei nieko neparemti „mums Europa liepė“ pareiškimai tam tikrai nepadeda. Ar bent pabandėte?

Autorius yra Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Algirdas:

    Europos sąjunga Lietuvoje sunaikino Atominę elekrtnę- mūsų ekonomikos pagrindinę maitintoją, uždarė visus Rusijos dujų ir naftos dujotiekius, parėjo lenkams nusiprkti Mažeikių naftą, kad per Baltiją pasklots nepriklasomus vamzdynus ir tuo dar labiau nuskurdino Lietuvos žmones. Mus ir puse vakarų Rusijos matinusį žemės ūkį taip sudirbo, kad Lietuvoje tik usnys bežela… Praradome Perkybinį ir Žvejybos laivynus, oro uostai neveikia kap tranzitiniai…prisidėjo prie išvaikymo gabiausių lietuvių uždarbiams į vakarus 2 milijonų … Yra kuo “džiūgauti” ar ne? O kiek moralinių nelaimių ksleidžia su iškrypėliais… Kada mūsų jaunieji išprusę lietuviai prisimins, kad jie LIETUVIAI, KAD JŲ ŠAKNIS NAIKINA IMPORTINĖ ANTIKULTŪRA? Kad ir LIETVIŲ tautai paskirta vos 20-30 METŲ LIGI SUNAIKINIMO. PABUSKITE LIETUVAIČIAI- PRADĖKITE RŪPINTIS SAVĄJA LIETUVA.

  2. Nepolitikas:

    “Autorius yra Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys” – tai pasako ….. Idomu, koks jo atlyginimas? Ar 6,06 Lt/val, ar 8,5 euroLt/ val.?

  3. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Mat kaip gaunasi. Mūsiškiai valdantieji – “nepaskiepyti”, todėl jie paniškai bijo, bet kokio kontakto su “aukščiau stovinčiu [ar gulinčiu] viršininku. Ta baimė užsilikusi nuo sssr laikų. Kita vertus, ne kažkas, o MES patys tuos bailius valdžion ir sugrūdam. “Protingesni” politpotologai aiškina, reikia, kad išmirtų kelios kartos, kol patapsim DRĄSŪS. BET. Bet tuomet jau nebebus mūsų [o taip norisi LAISVAI pagyventi LAISVOJE Lietuvoje], tačiau taip toliau lojaliai tarnaujant Maskvos pakaitalui Briuseliui ir EK [Europos komisijai], nebeliks lietuvių Lietuvoj. Tai ar verta laukti? Geriau jau išdrįskime ir drąsiai išklausykime TAUTOS balsą. Pagaliau, už tai, kad visus dvidešimt trejus metus valdžios dinderį mušė, energetikos vystymą stagnavo, patys gyveno ir konsultacines firmeles maitino, na žodžiu, nusivadovavo, – yra proga, bent dalinai reabilituotis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: