M.M.Kolionko. Ar įmanoma Lenkijos sienų revizija? (video) (131)

Mariušas Maksas Kolionko | wikipedia.org nuotr.

Mariušas Maksas Kolionko | wikipedia.org nuotr.

Oficialių Lenkijos politikų tikinimai esą „kresų“ (liet. „pakraščių“; taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje; beje, į šią sąvoką patenka ir Lietuvos sostinė Vilnius) nostalgija gyvena ir jos idėjas kursto vien kadaise ten gyvenę žmonės ar jų palikuonys, yra tik tuščios nepagrįstos kalbos, skirtos nebent naiviam strateginiam partneriui užliūliuoti. Priešingai, nei teigia Lenkijos politikai, „kresų“ idėją gaivina ne tik gausa įvairiausių lenkų patriotinių organizacijų, bet ir pati Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Iš biudžeto finansuojamas Lenkijos TV kanalas „Polonia“, kuris per palydovinį ryšį (bei retransliaciją – kaip yra Lietuvoje) matomas ne tik Europoje, bet ir už Atlanto, turi nuolatines laidas, kurių pavadinime yra žodis „Kresai“. Viena tokių laidų yra „Kurier Kresowy“, kviečianti ne tik į sentimentalias keliones po buvusius lenkiškus „kresus“, bet ir informuojanti apie visus svarbius klausimus, „(…) susijusius su Kresais“. Suprask: apie lenkų tautinės mažumos gyvenimą kažkokiuose lenkiškuose pakraščiuose, t.y. Lietuvos sostinėje Vilniuje ar Ukrainos mieste Lvove.

Kitas Lenkijos visuomeninis transliuotojas (finansuojamas irgi iš valstybės biudžeto) – Balstogės radijas kiekvieną savaitę rengia laidą „Magazyn kresowy“, kurioje primenamas Vilniaus, Gardino ar Lvovo lenkiškumas, šlovinami lenkų kovotojai su „okupantais” lietuviais ar ukrainiečiais, ir ypač daug dėmesio skiriama Lietuvos lenkų mažumai, kuri, anot laidų vedėjų, yra persekiojama, diskriminuojama ar engiama.

Paieškojus toliau, darosi dar įdomiau. Yra toks interneto portalas www.kresy24.pl, kuris, kaip skelbiama, iš dalies finansuojamas Lenkijos URM.

Tokie veiksmai lemia tai, kad Lenkijos visuomenėje įsivyrauja revanšistinės, šovinistinės, agresyviai antilietuviškos nuotaikos. Tai parodė kad ir pernai rudenį Poznanės stadione išskleistas didžiulis plakatas „Lietuvi chame, klaupkis prieš lenkų poną”, ar Lenkijos piliečių Lietuvos vėliavos išniekinimas Rasų kapinėse.

„Kresų“ gaivinimo ideologų galeriją papildo JAV gyvenantis vienas populiariausių Lenkijos žurnalistų Mariušas Maksas Kolionko (Mariusz Max Kolonko). Savo autorinėje internetinės televizijos „MaxTV“ laidoje jis pažengė dar toliau: nuo „kresų“ idėjos šlovinimo iki praktinio Kurso, kaip įgyvendinti daugelio lenkų svajones. Savo TV „MaxTV“ laidoje jis moko lenkų politikus, kaip susigrąžinti 1939-ųjų Lenkijos rytinius „kresus“ – Vilnių ir Lvovą.

Skelbiame jo laidos siužeto apie Lenkijos rytinių sienų reviziją vertimą į lietuvių kalbą.

M.M.Kolionko daugelį metų dirbo Lenkijos nacionalinės televizijos Telewizja Polska (TVP) I programos ir populiarios komercinės televizijos TVN korespondentu JAV. Aktyviai darbuojasi įvairiose komercinėse televizijose ir kitose medijų srityse.

Pastaruoju metu kuria autorines TV laidas ir savo įkurtoje internetinėje MaxTV, bendradarbiauja su Amerikos lenkų televizija bei kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

Alkas.lt

***

M.M.Kolionko. Ar įmanoma Lenkijos sienų revizija?

Šiandien MaxTV – ar įmanoma rytinių Lenkijos sienų revizija? Vilnius ir Lvovas vėl Lenkijos sudėtyje, ar… Ar yra įmanomas penktojo Lenkijos padalijimo Jaltoje rezultatų panaikinimas? (…)

Ir pagrindinė „MaxTV“ šiandienos tema – ar įmanoma Lenkijos rytinių sienų revizija? Vilnius ir Lvovas vėl bus mūsų?

Priminsiu, kad kai Ukrainoje, Lucke, į mūsų prezidentą buvo pasikėsinta, apmėtant jį kaušiniais. Kai žiūrovai komentavo tą įvykį, perskaičiu tokį žiūrovo komentarą: ką mes čia taip diskutuojame, ir taip niekada Vilnius ir Lvovas negrįš Lenkijai. Tai yra Lenkijos žemės, bet užmirškit jas. Nejaugi? O kas taip pasakė? Tai yra įmanoma. Ir dabar aš papasakosiu, kaip tai galima įvykdyti.

Gerbiamieji, prieš dvidešimt penkerius metus, prieš tai, kai atvykau į Jungtines Valstijas, nuvažiavau į Berlyną. Prisimenu, kad pamačiau Berlyno sieną. Pamačiau tą Berlyno sieną, kuri skyrė miestą pusiau. Berlyno siena vidury, vienoje pusėje – pavergtas, kitoje – laisvasis pasaulis. Pastebėjau skrendantį paukštį, pagalvojau, ar jis perskris į kitą pusę, nes buvau girdėjęs, kas sovietai turi lazerius, ir viską kas skrenda, sunaikina. Na, bet paukštis laimingai perskrido. Ir aš tada pagalvojau sau, kad kaip tame komentare, kad ši Berlyno siena bus amžina, kaip kad amžinai Lvovas bus Ukrainoje. Vėliau buvau Londone ir televizoriaus ekrane mačiau žmones, šokinėjančius iš džiaugsmo per Berlyno sieną. Berlyno siena sugriuvo – ta pati, kuri turėjo stovėti šimtus metų.

Tai yra Vokietijos teritoriniai praradimai praėjusiame šimtmetyje. Taip atrodė Trečiasis Reichas prieš Hitlerio karą. O taip atrodo Vakarų Vokietija po karo. Teritorijos dydis – 248 tūkstančiai kvadratinių kilometrų, tai yra 39 procentais mažiau, nei prieš karą. Lenkijos rankose du kadaise svarbūs Vokietijos miestai – Štetinas, kuriame 1939 metais iš 380 tūkstančių gyventojų gyveno tik du ar trys tūkstančiai lenkų; ir Vroclavas – prieš karą didžiausias Vokietijos miestas į rytus nuo Berlyno. „Breslau-Elf“ – viena stipriausių Vokietijos futbolo komandų. Ji laimėjo rungtynes su danais Hermano Gioringo stadione. Šis stadionas pašto ženkluose buvo Trečiojo Reicho simbolis.

Pažvelkime, kaip atrodo žemėlapis po keturiasdešimties metų, griuvus Berlyno sienai. Tiek žemių vokiečiai laimėjo po jos griūties. Berlyno sienos griūtis ir Vokietijų susijungimas įvyko per vieno žmogaus gyvenimo trukmę. Sovietinis satelitas gyvavo vos keturis dešimtmečius. Vakarų ir Rytų Vokietijos, kaip Feniksas, iškylantis iš pelenų, vėl susijungė į vieną valstybę, atgavo istorinį Berlyną ir 40 procentų senųjų vokiečių žemių. Nekilo pasaulinis karas, nebuvo iššautas nei vienas šūvis, nežuvo nei vienas žmogus. Kas pasakė, kad sienų revizija yra neįmanoma?

Dabar apžvelkime Lenkijos teritorinius praradimus tuo pačiu metu. Tai yra Antroji Ržečpospolita prieš karą su Hitleriu. Didesnė, nei Vokietija šiandien. Tai yra Liaudies Lenkija po karo. 312 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Lietuvos ir Ukrainos naudai netekome dviejų didelių miestų – Vilniaus ir Lvovo. Vilnius – prieš karą penktasis Lenkijos miestas. Lietuvių čia buvo vos 6 procentai. Futbolo klubas „Śmigły Wilno“ iškovojo prieš pat karą vietą ekstraklasėje. Nors pralaimėjo kovą su klubo „Ruch Chorzów“ rezultatu 2:5. Šiandien tai yra Lietuva.

Lvovas – senas lenkų miestas. Prieš karą – trečiasis Lenkijos miestas. Daugiau nei pusė gyventojų – lenkai. „Pogoń Lwów“ – geriausias Lenkijos sporto klubas 1938 m. su Rydz-Smiglo stadionu. Tris kartus – tarpukario Lenkijos čempionas. Šiandien tai yra Ukraina.

Taip kaip vokiečių žemes atskyrė Berlyno siena, taip lenkiškas žemes atskyrė Kerzono linija, kuri nustatė Lenkijos sienas po Antrojo pasaulinio karo. Tai, kad Lenkijos sienos yra kai kur stačiakampės, ir primena Amerikos valstijų sienas, yra būtent Kerzono linijos nuopelnas.

Čerčilis padalijimo žemėlapį matė taip, Ruzveltas taip, tačiau Stalinas paėmė į savo letenas tą žemėlapį ir greitai nubrėžė taip, kaip yra iki šiol. Ir tuo pat metu kita ranka įtaisė sau paklusnią vyriausybę, su kuria paskui gyvenome pusę amžiaus.

Penktas Lenkijos padalinimas įvyko Jaltoje be mūsų. Ir tai atsitiko ir dėl mūsų sąjungininkų politinio naivumo. Vokiečiai sieną pripažino tik 1970 metais, o susivienijusi Vokietija Jaltos sieną pripažino 1990 metais, ir tai buvo susivienijimo sąlyga. Bet jeigu Vokietija nepripažino Jaltos sienų, nors karą pralaimėjo, kodėl Lenkija – Naujoji Lenkija, Trečioji Žečpospolita, – turėtų pripažinti Jaltos sienas, primestas mums Stalino ir patvirtintas jo vyriausybės, vadinamosios „Tautinio išlaisvinimo vyriausybės“, kuri buvo primesta mums pagal suklastotus 1947 metų rinkimus, kurių kandidatus sovietai išmesdavo mums parašiutais, o opozicijos lyderis Mikolaičikas turėjo gelbėtis bėgdamas į Vakarus, kad nebūtų išvežtas į Sibirą?

Lenkai Ukrainoje ir Lietuvoje paliko savo istoriją, ir lenkų tauta natūraliai žvelgia į tą pusę. Tai natūrali reakcija tautos, iš kurios buvo atimta praeitis, istorija, vaikystė ir protėviai. Kalbėjimas apie rytines žemes, kaip apie mūsų, nėra nacionalizmas! Tai yra mūsų pilietinė pareiga! O tos praeities atgavimas yra mūsų tautinis interesas ir ryšium su tuo privalo tapti mūsų politiniu (valstybiniu) interesu. Ir turi būti Lenkijos valdžios įgyvendinama. Tai – nieko neįprasto. Tad ar Lenkijos politikai vykdo užsienio politiką rytinių žemių atžvilgiu, kuri atitinka taip suprantamus tautinius interesus? Ne!

Prezidentas Komorovskis ragina remti Ukrainą: „durys Ukrainai į Europos Sąjungą yra visada atvertos“; „bus sukurtas naujas veiksmų planas Ukrainai“. Gerbiamieji, kokiai šaliai tie žmonės atstovauja? Ukrainai? Europos Sąjungai? Bet tikrai ne Lenkijai! Gerbiamieji, kodėl mes turime kurti vakarietišką civilizaciją ir demokratiją Ukrainoje? Stipri Ukraina negrąžins mums žemių.

O Rusija niekuomet neatsisakys Ukrainos dėl savo įtakos zonos. Rusija turi savo karinio laivyno bazę Sevastopolyje, iš kur kontroliuoja Viduržemio jūros baseiną. Kur gyvena daugiausiai rusų už Rusijos ribų? Ukrainoje. 10 milijonų, beveik 20 procentų Ukrainos gyventojų. Sevastopolyje – 70 procentų. Žemėlapyje tai pažymėta tamsiai mėlynai. Visa tai pavirsta rusų balsais už dabartinę valdžią – vėlgi rajonai, žemėlapyje pažymėti mėlynai. Kijevas yra Rusios krikščionybės lopšys. Ten gimė stačiatikių bažnyčia. Vėliau persikėlė į Maskvą, bet Rusios krikštas įvyko būtent Kijeve. Ir todėl Putinas nesenai kalbėjo, kad Rusijos širdis yra Ukrainoje. Ir sakė taip, kaip yra, – buvo teisus.

Taigi, sakykim, gerai, o dabar stumti sieną už Kerzono linijos ir atgauti savo žemes – tai neįmanoma. Ar tikrai? Ir aš parodysiu, kaip tai galima padaryti modeliavimo sąlygomis. Kaip „laboratorinėmis“ sąlygomis tauta grįžta prie savo šaknų, apie tai kalba mokslas, vadinamas politologija.

Pirmas punktas – norint aneksuoti teritoriją, turi būti ten tautinė mažuma. Tiek lenkų yra toje teritorijoje šiandien, ir gali atrodyti, kad tokie skaičiai užkerta kelią plebiscito galimybėms, bet tai galima pakeisti. Svarbu, kad būtų du veiksniai: pirma, tautinė mažuma, kuri nori būti atskirta, o antra, ji turi istorinių tradicijų bendrumą. Ir abi šios prielaidos rytiniuose kresuose yra.

Antras punktas – politinis klimatas, tai yra tautinių, arba nacionalsitinių, judėjimų atgimimas. Ir tai matome ne tik Lenkijoje, bet ir Rusijoje, Vokietijoje, visoje Europoje de facto vyksta „tautų pavasaris“. Tai yra nepalyginama su niekuo kitu Europos istorijoje. Bavarija siekia atsiskirti nuo Vokietijos ir nori nepriklausomybės. Škotija nori nepriklausomybės, 2014 metais turi būti tuo klausimu referendumas. Graikijoje fašistų partija pateko į parlamentą. Silezijoje irgi daug kas nori autonomijos.

Tautinių judėjimų žemėlapis yra didelis. Mano nuomone, tie tautiniai judėjimai bus dar įtakingesni ir stipresni, kai Europa ims skinti savo neprotingos imigracinės politikos ir tos socialinės apsaugos koncepcijos, kuri vykdoma Europos Sąjungos, vaisius.

Trečias punktas – visuomenės nepasitenkinimas teritorijoje, kuri yra aneksijos tikslu. Kodėl tie žmonės Ukrainoje taip protestuoja? Nes praėjusią savaitę Ukrainos prezidentas Vilniuje parodė špygą Europai. Po tiek metų Ukrainoj grėsmingai šaukiama „Rusija!“ Taigi žmonės eina į gatves, nes juos traukia Vakarų civilizacija, kuri garantuoja geresnį gyvenimą. Taigi, reikia nukreipti tuos žmones, bet nukreipti jų simpatijas ne į Europos Sąjungą, bet į Lenkiją, kuri yra artimiausias kaimynas. Tai yra silpnoji Putino politikos pusė, jo Achilo kulnas, nes Putinas teisingai supranta, kad Lenkijos valdžia nepadarys nieko, apie ką aš kalbu. Nes politikai turėtų būti su kiaušais, o ne Merkel už siūlų traukomomis marionetėmis.

Kaip padaryti, kad tie žmonės, kurie išėjo Ukrainoje į gatves, pamiltų mus? Tai paaiškina tautos grįžimo prie savo šaknų modelio ketvirtas punktas: reikia jiems duoti ekonominę paskatą.

Ar prisimenate lietuvį vardu Jogaila? Lenkijos karalių. Taigi Jogaila per du dešimtmečius sulenkino ne tik Vilnių ir Lietuvą, bet ir Kijevą su Lvovu. Kaip tai padarė? Per Magdeburgo teises. Bet per sumodernintą jų versiją. Pagonims lietuviams jis pasakęs: jeigu tapsite katalikais, tai gausite išskirtines teises, privilegijas. Būsite kaip lenkai, būsite ponai. O jei prekiausite kokiomis nors nelegaliomis prekėmis, nekreipsime dėmesio į tai… sakysime, kad viskas gerai, nėra problemų, kaip sakome rytuose. Na ir per keletą metų suskirstė žemes į privilegijuotas ir neprivilegijuotas. Aišku, visi norėjo būti privilegijuoti. Tie Ukrainos žmonės, kurie išėjo į gatves, nori būti privilegijuoti, jie nori priklausyti Vakarų civilizacijai, nori gyventi kaip europiečiai. Jeigu jiems to nenori duoti Ukraina, kodėl to negalėtų duoti Lenkija? Kaip tai padaryti?

Nauja žalioji Lenko korta. Taigi trumpesnė Lenko kortos versija. Tai reiškia, kad toks turėtojas tos kortos gali dirbti ir mokytis Lenkijoje ir Europoje, turėti privilegijų gauti vizai, bet su dviem sąlygom. Pirma, turi gyventi buvusių Lenkijos žemių teritorijoje ir ten turėti pastovią gyvenimo vietą. Antra, turi turėti etninį ryšį su Lenkija, deklaruoti, kad priklauso lenkų tautai. Gerbiamieji, per keletą metų tas lenkų procentas, kuris buvo 2001 metais išaugs iki 15 procentų. O rusai, toje teritorijoje, kuri žemėlapyje buvo pažymėta mėlynai, lakstys po palėpes, naršys po skrynias, ieškodami senų nuotraukų, ir sakys „atleiskite, mano bobutė buvo lenkė“. Ir visai nereikia dokumentų, liudijančių kilmę, gana, kad pasakysi, jog „mano močiutė lenkiškai kalbėjo“, ir esi lenkas…

Gerbiamieji, tik po to, kai tai padarysime, galėsime pereiti prie paskutinio grįžtančios prie savo šaknų tautos punkto koncepcijos, kuri politinėje kalboje gražiai vadinama plebiscitu. Kas yra plebiscitas? Tą sileziečiai žino geriausiai – pasiklauskite savo senelių.

Gerbiamieji, per savo gyvenimą matėme, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga. Matėme Vokietijų susijungimą, matėme Čekoslovakijos ir Jugoslavijos subyrėjimą. Vos prieš porą metų atsirado naujos valstybės Balkanuose. Europos žemėlapis nėra nulietas iš marmuro. Remiasi jis ne politiniais, bet tautiniais ir etniniais pagrindais. Ir todėl senųjų lenkų žemių grįžimas Lenkijai yra kuo labiausiai įmanomas. Sakau, kaip yra.

Iš lenkų kalbos vertė Živilė Makauskienė, vaizdo įrašą lietuviškai įgarsino Tomas Baranauskas

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *