Gimnazisto E.Bucininko kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Gerbiamieji,

Sausio 13-oji – tai diena, krauju įrašyta į Lietuvos istoriją, giliai įsirėžusi į lietuvio atmintį. Ką tik nepriklausomybę atkūrusi valstybė, išsilaisvinusi iš daugiau nei pusę amžiaus trukusio svetimos šalies jungo ir pradėjusi laisvai kvėpuoti, žengti pirmuosius žingsnius, buvo vėl užpulta ir priversta rinktis – stoti į kovą ar grįžti atgal. Sovietinė valstybės forma buvo svetima, tad tauta ją atstūmė, o laisvės idėja, kirbėjusi Lietuvos žmonių galvose ir širdyse, buvo labai artima. Todėl kuriamą naują valstybę visi rėmė ir palaikė. Lietuva pasirinko drąsą, tikėjimą, vienybę. Mano, dabarties moksleivio, manymu, Sausio 13-oji Lietuvos istorijoje yra viena svarbiausių dienų, kurią šiandien minime pagerbdami visus, pasiaukojusius dėl mūsų laisvės.

Tuomet, kai 1991 m. sausį kunkuliavo aistros prie televizijos bokšto, Seimo, Spaudos rūmų, Vilniaus gatvėmis riedėjo riaumojantys tankai ir žengė savimi pasitikintys rusų kareiviai, aš dar nebuvau gimęs. Tad man sunku įsivaizduoti, kaip viskas iš tikro turėjo atrodyti. Tačiau esu matęs ir vaizdo įrašų, ir nuotraukų, skaitęs ne vieną straipsnį. Sausio 13-ąją kasmet primena bei susimąstyti skatina ir mūsų gimnazijoje vykstantys renginiai, kurių metu mokytojai dalijasi prisiminimais, aktų salėje giedamas Lietuvos himnas, per istorijos pamokas detaliai aptariami tų dienų įvykiai, jų ištakos. Sutinku, šios priemonės niekada neatspindės tuomečio žmonių vieningumo ir atsidavimo, tačiau kasmet per minėjimą, renginius giliai širdyje jaučiu ne tik padėką žmonėms, išdrįsusiems savo krauju ginti tėvynę, bet ir vienybės, patriotiškumo dvasią. Artimieji dažnai kalba, ką tomis dienomis išgyveno, kaip norėjo prisidėti prie valstybės nepriklausomybės gynimo, teigia, kad net dvejonių nebuvę. Labiausiai mane stebina tuomet parodyta drąsa, meilė, atsidavimas gimtajam kraštui. O juk, kai pamąstau – tai visa mūsų valstybės istorija yra amžinos kovos dėl gimtosios kalbos, dėl būvio, dėl išlikimo. Mano gimtąjį Krakių miestelį puošia daug paminklų. Tarp jų ir žinomo medžio skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus darbai, skirti Mikalojui Daukšai, knygnešiams. Lietuvos raštijos pradininkas didžiojoje Lietuvoje, buvęs Krakių klebonas Mikalojus Daukša 16 amžiaus pabaigoje, aukštindamas gimtąją kalbą, „Postilės“ prakalboje rašė: „Gimtoji kalba yra bendros meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“

Jau virš 400 metų tą tautos stiprybės testamentą skaitome. O vietos knygnešiams 19 amžiaus pabaigoje, rizikuojant gyvybe, platinti draudžiamą lietuvišką žodį Krakių apylinkėse padėjo kraštietis, „Balanos gadynės“ autorius Mikalojus Katkus, kurio vardu pavadinta ir mūsų gimnazija. Partizanų, kovojusių prieš sovietų okupaciją, tragišką likimą, Sibiro tremtinių golgotos kelius akmeniniais paminklais įamžino vietos skulptorius Juozas Meškuotis. Taigi, tas nedidelis žemės sklypelis, vadinamas Lietuva, turėjo geležies tvirtybę, kitaip jis žmonių aukojimosi ir laisvės nebūtų pagimdęs!

Man dažnokai kyla klausimas, kaip aš elgčiausi, jei pasikartotų šios įsimintinos sausio 13-osios įvykiai? Ar išdrįsčiau eiti ir kovoti už Lietuvos laisvę rizikuodamas savo gyvybe? Žinoma, dabar būtų galima sakyti, jog jei viskas pasikartotų kovočiau, ginčiau, neleisčiau priešui kėsintis į mūsų laisvę, bet juk taip gali kalbėti kiekvienas. O gal tai tik skambūs žodžiai? Juk sakyti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Neabejoju, kad dauguma kartais esame drąsūs, bet negaliu atsikratyti kirbančio klausimo, ar galėtume aukoti gyvybę dėl savo šalies? Prisipažinsiu, kad asmeniškai aš nežinau, ar turėčiau tiek drąsos. Vaizdo įrašuose mačiau, kaip žmonės šaltą naktį stovėjo prie laužų, jų veidai alsavo patriotiškumu, noru kovoti už savo kraštą, nepasiduoti. Aš laikau save tikru patriotu ir tikrai noriu gyventi savo šalyje, čia dirbti, baigti mokslus, sukurti šeimą, bet nesu tikras, kad galėčiau pasiaukoti dėl savo valstybės. Pastebiu save, besvarstantį, kad man dar visas gyvenimas prieš akis, turiu daugybę svajonių, tikslų, kurių ketinu siekti. O juk prieš 23-jus metus turėjo panašių svajonių ir žuvo sutraiškyti okupantų tankų, perverti sovietinių karių kulkų net 14 gynėjų. Tarp jų mano bendraamžiai Ignas ir Darius, kuriems buvo tik 17, dvidešimtmetį peržengę Virginijus, Loreta ir kiti. Jie išėjo nespėję atsisveikinti su artimaisiais, mylimaisiais, žuvo už Tėvynę, kurioje gyvename, už rytą, kurį kiekvienas mūsų pasitinka. Jie nesvarstė ir nedvejojo. O aš dar svarstau, ar galėčiau… Privalėčiau, nes „Kurgi šviesiausias dangus?.. Kur švelniausia žolė?.. Kur skardžiausias griaustinis?.. Tik Lietuvoj.“

Tik gaila, kad mes šiandien dažniausiai jaučiamės sumišę, pasimetę, o patriotiška skanduotė „Lietuva“ girdima tik per sporto renginius, Europos čempionatus, krepšinį, plaukimą. Baisoka, kad neišsibarstytume po pasaulį – anglijas, ispanijas, sotesnio kąsnio, darbo, pašalpų ieškodami, ypač kaimai, gimtieji miesteliai. Reikėtų dažniau prisiminti, jog talentai gali ir Lietuvoje augti, tik reikia juos pastebėti ir puoselėti. Iš kitos pusės, dažnai nevertiname to, ką turime, nes iš tiesų turime daug laisvių ir teisių, kurias teikia mūsų moderni valstybė. Tik niekada nereikia pamiršti, jog turime ir pareigų, tokių, kaip darbas, aukojimasis, pagarba ir meilė savo kraštui. O to labiausiai vaikus turėtų įkvėpti tėvai. Čia norisi pacituoti mūsų širdžių poeto Justino Marcinkevičiaus posmą:

Įdiekit, motinos, vaikams
Tėvynės meilę kuo didžiausią
Ir ji paliks visiems laikams
Kaip sielų sąjunga karščiausia.
Ir bus vaikai jums artimi
Jausmais, protu ir širdimi.
Įkvėpkit, motinos, sūnums,
Kad mūs dangus – ir tas kitokis.
Kitų jausmų nereikia mums –
Jų pats gyvenimas išmokys.

Tad visiems Sausio 13-osios didvyriams turėtume dėkoti už tai, jog esame laisvi ir nepriklausomi, galime svajoti, mokytis, studijuoti, kalbėti savo ir užsienio kalbomis ir būti žemėlapyje, ne kaip sudėtinė imperijos dalis, o kaip atskira ir vieninga šalis. Mūsų tauta negausi, tačiau stipri, išskirtinė ir nepaprasta. Mes esame LIETUVA!

Ačiū už dėmesį.