V. Rutkūnas. Londono lietuviai klojo patalus sėkmingiems metams (16)

Lietuviškos Kalėdos Londone | organizatorių nuotr.

Lietuviškos Kalėdos Londone | organizatorių nuotr.

„Kaip pasiklosi – taip išmiegosi“ – lietuvių patarlė, kurios išmintis dar svarbesnė mums, negu prieš tūkstantį metų. Todėl, kad nepalyginamai daugiau esame veikiami aplinkos, reklamos, vartotojiškos kultūros įtakos. Norint nepasiklysti, reikia tvirto pagrindo, stipraus stuburo ir didelių pastangų. Tam nuolat tenka peržiūrėti vertybes, patikrinti gyvenimo kelią, stiprinti ryšį su bendražygiais. Geriausias būdas teigiamų nuostatų, stiprinančių jėgų sukaupimui yra šventės. Šventiniame vyksme pamirštami rūpesčiai, atsipalaiduojama ir pasąmonėje ilgam įsitvirtina vaizdiniai bei nuostatos, darantys poveikį mūsų mintims, veiksmams, santykiams mūsų kasdieniniame gyvenime. Kalėdinės – Naujametinės šventės yra ypatingai svarbios, nes jose mes paruošiame save visiems ateinantiems metams.

Jungtinė Karalystė – tarsi mažoji Lietuva Vakarų Europoje. Londonas – vienas didžiausių pasaulio bankų, prekybos, verslo centrų. Čia savo gyvenimą kuria beveik visų pasaulio tautų išeiviai. Visų galimų atspalvių veidai, tautiškumą ar religingumą pabrėžiantys apdarai ir žinoma skirtingiausių skambėjimų kalbos. Nors ir įsijungę į didmiesčio ūkinę veiklą, žmonės stengiasi išsaugoti prigimtinę tautinę savastį – neabejotinai tai jiems teikia gyvybines galias ir kelia laimės jausmą. Kaip sekasi čia gyvenantiems lietuviams išlaikyti gimtąją savastį, tarpusavio ryšius, švęsti svarbiausias metines šventes ir kloti patalus Naujiems Metams?

Jau trečią kartą teko svečiuotis Londone Anglijos Lietuvių Romuvos kvietimu, palaikyti lietuvišką pasaulėžiūrą ir papročius. Šį kartą šventiniu džiaugsmu teko dalintis su tautiečiais kalėdinėje vakaronėje.

Kalėdų šventimui lietuvius, kaip visuomet, broliškai priėmė Latvių Namai. Jauki salė skirta tik latviškiems renginiams, tačiau lietuviai čia laukiami kaip mieli giminės.

Susirinko į šventę lietuviai visų gyvenimo tarpsnių: nuo mažų vaikučių iki garbingų senolių, besimokantys arba dirbantys įvairiausius darbus, su skirtingu išsilavinimu ir gyvenimiška patirtimi. Jautėsi brandžios ir darnios tautos pilnatvė.

Visi pasijuto, kaip artimi giminaičiai, neraginami ėmėsi rengti šventinę erdvę: puošti lietuviškais ženklais, žalumynais, ugnimis salę, dengti vaišių stalus.

Šventė prasidėjo visiems sustojus į bendrą ratą aplink tautos ugnies aukurą. Lietuviai stovėjo protėvių ugnies nušviestais veidais, visi vienodai reikšmingi ir reikalingi. Į pasąmonę rašėsi kiekvieno ištarti linkėjimai, tautos išmintis ir galia. Iš rankų į rankas ėjo šventinis medinis kaušas, linkėjimus užgeriant lietuviška gira. Senoviniu papročiu kiekvienas atsilaužė kampelį lietuviškų rugių duonos, kad visus metus mokėtume dalintis būtiniausiomis vertybėmis, galėtume paremti vienas kitą ištikus sunkumams, mokėtume džiaugtis tautiečių pasiekimais. Linkėjimus sustiprino senovinės kalėdinės dainos. Su džiaugsmu šventės dalyviai gaudė laiminančius grūdus ir kartojo pačius svarbiausius linkėjimus.

Po susikaupimo ir linkėjimų sekė lietuviškų meilės dainų, kalėdinių žaidimų ir siautulingų liaudies šokių linksmumas, nuimantis įtampas, sutelkiantis gyvybines galias. Šviečiantys tautiečių veidai perkėlė į pasąmonę laimingo gyvenimo vaizdinius, kad pajustume mūsų protėvių priesakus: esam sukurti laimingam gyvenimui ir turime palaikyti tautos gyvastį. Kalėdinis – vestuvinis žaidimas „Iš kur svotai atvažiavo“ vakaro merginas ir moteris nuteikė laimingam vedybiniam gyvenimui ir šeimos ugnies sėkmingam kūrenimui.

Vakaro viršūnė – kalėdinis žaidimas „Ievaro tiltas“, kurio metu susirinkusieji palaipsniui perėjo pro laimės vartus į Naujus Metus. Po jo kilo tikra džiaugsmo, sveikinimų ir glėbesčiavimųsi banga.

Vaišinomės gardžiomis suneštinėmis vaišėmis – kad užtektų ir sūrumo ir saldumo visiems metams. Gėrėme tik blaiviuosius gėrimus, kad kitais metais šviesioje galvoje gimtų patys geriausi sprendimai.

Atsisveikinome, tris kartus  apsukę ratelį ir apsikabinę dainuodami tik tris žodžius: „Rimo tūto sutarjėla“. Tam, kad iki  kūno ir sielos gelmių būtume persmelkti darnos tarp mūsų veikimo ir poilsio – to, ko labiausiai visiems reikia laimingo gyvenimo užtikrinimui.

Švenčių poreikį jaučiame visi. Net vaikas žino, kad šventėje turi būti linksma. Tačiau kaip švęsti, kad šventės teiktų  jėgas, sveikatą, darną, laimę, sujungtų žmones, įtvirtintų gyvybiškai svarbias vertybes? Šie dalykai vis labiau suprantami ir vertinami netgi svarbiau už medžiaginę – piniginę gyvenimo pusę. Lietuvių išsaugota švenčių pasaulėžiūra yra be galo svarbi ne tik patiems lietuviams, bet ir pasauliui. Džiugu, kad Anglijos Lietuvių Romuva nuosekliai eina prigimtinių švenčių ratu, dar labiau reikalingu šiame nerimastingame pasaulyje. Nenuostabu, kad į jų šventes nori ateiti ir kitataučiai, nes lietuviai geriausiai išlaikė žmogaus ir gamtos darnos pasaulėžiūrą.

Grįžau į Lietuvą su gilia mintimi, kad lietuviai yra didžiausias brangakmenis pasaulio tautų karūnoje. Linkiu, kad 2014 metai būtų geriausių lietuvių vertybių išsiskleidimo metais! Pajuskime tautos galią!

Džimo Mūro (Jim Moore) nuotraukos.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Šventės, Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *