Sekmadienio sakmė. Apie brangius žodžius (2)

mytrips.lt nuotr.

Buvo viens gaspadorius, tas kupščavodavo. Ir dabar jis įsidėjo tris šimtus dorelių ir keliavo į miestą, kad nusipirktų visokio tavoro.

Bekelia[u]dams jis susitinka vieną žmogų ir kla[u]sė to, ant kur tie keliai eina, nėsa buvo du keliai.

Tas žmogus sakė tam gaspadoriui:
– Duok šimtą dolerių, tai aš sakysiu. Mano viens žodis šimtą dolerių verts.

Dabar tas gaspadorius misly: „Kad tave šimts budelių, kas tai per žodis, kad jis šimtą dolerių verts“.
– Na, – sako jisai, – tik pasakyk, aš tau tiek duosiu.
Ir jam paskaitė tuos pinigus. Dabar tas žmogus sako:
– Klausyk dabar: šis kelis tiesiog tai ant šiandien, o ans kelis, kurs aplink eina, tai ant rytojaus.

Dabar jisai sako į tą gaspadorių:
– Aš tav da vieną žodį sakysiu, ale vėl šimtą dolerių turi duot.
Gaspadorius misly, misly, ale tik sako:
– Kad jau vieną teip užmokėjau, ir da kitą galiu nusipirkt.
Ir jam davė antrą šimtą.

Dabar sako tas žmogus:
– Kad tu būsi ant kelionės, o prikelia[u]si karčemą ir rasi seną šinkorių bei ja[u]ną šinkarką, tai niekad nepasilik, šiaip tav neeis gerai. O kad tu mã duosi šimtą dolerių, aš tav da ką sakysiu.

Dabar gaspadorius misly: „Kas tai būt per žodis? Ale du žodžu nusipirkau – nusipirksiu ir trečią. Tik žiūrėsiu, kas tas per žodis bus“.

Jis ėmė ir paskaitė jam trečią šimtą. Dabar sako tas žmogus:
– Kad tu būsi vieną dieną supykęs labai, tai pusę piktumo ant rytojaus pasilaikyk, neišle[i]sk visą vieną dieną.

Dabar tas gaspadorius sugrįžo namo pinigus išdavęs, o ansai nuėjo savo keliu, kur jam reikėjo. To gaspadoriaus pati kla[u]sė:
– Ką tu nusipirkai?
Jisai sakė:
– Nieko, kaip tik tris žodžus, o daviau už kožną po šimtą dolerių.
Pati sako:
– Nei už šį, nei už tą pinigus, kai turi, tai bemėtai.
– Ale pačutė, – sako jisai, – aš nesigailiu tų pinigų, tik žiūrėsi, kas tie per žodžiai bus.

Tai pati sako:
– Na, sakyk.
Ir jis jai pasakojo, kad jis vienam žmogui, už ką jam kelius išguldė, šimtą dolerių turėjo duot. Dabar antrą žodį jai pasakė ir sakė, kad ir už tą turėjo šimtą dolerių duot. Teipo ir trečią žodį jai pasakė ir kad už tą vėl šimtą dolerių turėjo duot.

Pati sako:
– Nei už šį, nei už tą, tai bemėtai pinigus.

Ir nusidavė paskui, atvažiavo viens kupčus su dviem brikoms, tavorų pilnoms, keliu pro tą gaspadorių. O lygiai ties tuo gaspadorium tas kučierius to kupčaus numirė, ir jį į to gaspadoriaus stubą įnešė ir potam pala[i]dojo. Dabar tasai kupčus tą gaspadorių vadino, kad su jo antru vežimu važiuotų, nėsa jis kučieriaus neturėjo, ir siūlė jam penkiasdešimt dolerių ant nedėlios ir visą čėringę.

Tai sako jis į pačią:
– Aš važiuosiu.
Ji sako:
– Važiuok, užsipelnyk.
Teip jie ir išvažiavo, kupčus ant vieno, o gaspadorius ant kito briko.

Juodu privažiavo tuodu keliu, ir kupčus kla[u]sė, kur važiuot. Tas gaspadorius sakė:
– Mes važiuosim tuo keliu ant rytojaus, nėsa tas geresnis.
Kupčus tuo ant šiandien nor važiuot, ale gaspadorius sako:
– O kad tu mã duotum šimtą dolerių, tai aš, kur tu nori, tik nevažiuočau.
Gaspadorius važiavo vienu, o kupčus kitu keliu. Ansai geru keliu jau ant pietų prie karčemos buvo, o šis tuo keliu ant šiandien nuklimpo ir čon daug paiškadijo, ir, jam besinurkant, besiklampojant, vakars pasidarė, kol į tą karčemą nukeliavo.

To karčemo buvo jauna pati, o sens vyrs. Tas kupčus norėjo čia naktį pasilikt, ale tas gaspadorius pasimislyjo ant ano žodžo ir nenorėjo likt, kad ir jam tuo viens būtų šimtą dolerių davęs. Kupčus pasiliko.

Šinkorius išėjo į kiemą, o vėdys, toks ponelis, pajunko pas šinkarką, įlindo į lovą ir atsigulė prie jos. Pareina šinkorius, randa jį lovo gulint, tai ėmė jisai peilį ir tą vėdį nudūrė į smertį ir ėmė tą lavoną, kupčui bemiegant, uždėjo jį ant kupčaus vežimo.

Kupčus atsikėlęs eina taisytis ir randa negyvą žmogų ant jo tavorų paguldyta. Dabar visiems kieme pasakota buvo, ir kaip jie visi susiėjo, tai tą kupčų suėmė ir sakė:
– Tai tu padarei. Kaip jis bus ėjęs tavo tavorų vogt, tai tu jį nudūrei.

Kiek daug jis ir ginčyjo, tik jo nevieryjo ir jį nuvarė į kalėjimą, o jo vežimą, arklius ir visą tavorą išpardavė dėl to žmogaus, o jis nieku kalts nebuvo.

Tas gaspadorius išgirdo važiuodams, kad tą kupčų nuvarė į kalėjimą ir jam viską atėmė, tai jis sugrįžo namo su tuo briku, pilnu tavorų.

Parvažiavęs namo, įėjo į stubą, randa sūnų parėjusį nuo zalnierių su motyna šnekant, o jis jį nepažino tuojau. Jis mislyjo, koks vėdys prie jo pačos eina, ir ėmė peilį, prišoko jau tą svečią nudurt. Ale da susimislyjo: „Pala[u]k, aš už tą žodį „palik pusę piktumo ant rytojaus“ daviau šimtą dolerių“ – ir tuojau tra[u]kės atgal. Tą žmogų nedūręs atsigulė ir kai ant rytojaus kėlės, pažino savo sūnų.

Tai jis sakė savo pačiai:
– Ar dabar per brangiai tuos žodžus užmokėjau? Aš nesigailiu. Klausyk, aš papasakosiu, kas nusidavė.

Ir papasakojo savo visą kelionę. Jo pati džaugės, kad teipo nusidavė, ir jisai visą tą vežimą su tavoru palaikė, ir po to gražiai draugystė gyveno.

Užrašė Maroldas, 19 a. Ragainėje, Karaliaučiaus sr. [Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.), 1903.]

***

Argi visos mūsų nesėkmės nekyla iš to, kad vis mažiau lieka mokančių vertinti brangius žodžius labiau už tavorą?