L.Šopauskas. Sofistika? (11)

Darius Kuolys | Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Darius Kuolys | Alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Retorinė Pauliaus Stonio „politologinės analizės“ analizė

Tiesos.lt redakcija sveikina savo skaitytojus ir akademinį jaunimą su Rugsėjo 1-ąją – Mokslo ir žinių diena, Laisvės diena – ir turėdama pedagoginių bei akademinių paskatų skelbia filosofo ir logiko, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojo dr. Laisvūno Šopausko atliktą retorinę Pauliaus Stonio straipsnio „Kuriame respubliką ar tautinę valstybę?“ analizę. Tikimės, kad ji bus naudinga ne tik visuomeniškiems piliečiams, bet ir studijuojančiam jaunimui.

Interneto svetainėje propatria.lt rugpjūčio 5 dieną buvo paskelbtas Dariaus Kuolio tekstas „Kaip kuriama Respublika“ (toliau „Respublika“) su redakcijos prierašu „Kosmopolitinis pilietiškumas – jaunimo ištautinimo įrankis?“. Anot propatria.lt redakcijos, Kuolio tekstas „laikytinas iki šiol konceptualiausiu – aiškiausiu ir atviriausiu – ALF ir PVI (Atviros Lietuvos fondo ir Pilietinės Visuomenės instituto – L.Š. pastaba) nuosekliai vykdomos lietuvių visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo programos išdėstymu viešojoje erdvėje.“ Dviejuose paragrafuose išskleidusi Kuolio, ALF ir PVI kėslus, propatria.lt redakcija pakvietė į „atviras ir principingas diskusijas pilietinės visuomenės, tautos ir valstybės santykio klausimais“ ir pažadėjo, jog „[j]eigu tokia diskusija viešojoje erdvėje prasidėtų, prireikus būtų pateikta išsamesnė politologinė čia skelbiamo teksto analizė.“ Kadangi didelei daliai skaitytojų Kuolio tekste nepavyko įžvelgti to paties, ką ten išskaitė propatria.lt redakcija, diskusija įsiplieskė ganėtinai karšta.

Pagaliau rugpjūčio 28 d. sulaukėme ir žadėtos išsamesnės politologinės analizės.

Iš karto pasakysiu, kad Pauliaus Stonio atlikta Dariaus Kuolio teksto analizė mane nuvylė. Straipsnis, skirtas tam tikro teksto analizei, turėtų suteikti galimybę geriau suprasti analizuojamą tekstą, tame tekste išsakytas idėjas. O skaitydami Stonio analizę apie Kuolio tekstą sužinome ne kažin ką, bet visai nemažai – apie paties Stonio pažiūras. Nors į analizuojamą Kuolio tekstą straipsnio autorius beveik nekreipia dėmesio, jam tai netrukdo Kuolio idėjas charakterizuoti ir priskirti apibrėžtoms rubrikoms pasirinktos klasifikacijos schemose. Tokie pastebėjimai sukelia įtarimą, kad Stonio analizė pažeidžia tam tikrus gero pasisakymo konstravimo (retorinius) principus.

Kaip „politologinę analizę“ konstruoja Stonis, paaiškėja atlikus jo straipsnio retorinę analizę. Pradėkime nuo to, kokiais aspektais Stonį domina Kuolio straipsnyje išdėstyta Respublikos vizija. Tokie aspektai yra du: „Respublikos“ piliečių politiškumas ir tautiškumas.

Pažiūrėkime kaip Stonis aptaria šiuos du aspektus. Skirtingai, nei propatria.lt redakcijos prieraše „Kosmopolitinis pilietiškumas – jaunimo ištautinimo įrankis?“, Stonis neformuluoja vienu ypu išvados, jog „Respublikos“ piliečiai yra ištautinti ir nupolitinti individai. Vietoje to Stonis po keletą kartų sugrįžta prie politiškumo ir tautiškumo aspektų, kiekvieną kartą papildydamas naujomis įžvalgomis ir charakteristikomis. Kiekvieną tokį sugrįžimą pavadinkime argumentacijos „žingsniu“ ir paanalizuokime, kokiais būdais Stonis „žingsniuoja“ savo galutinių charakteristikų ir išvadų link. „Žingsnius“ sunumeruosime, raide „T“ pažymėsime tautiškumo aspekto analizės „žingsnius“, raide „P“ – politiškumo analizės „žingsnius“.

Pirmiausia Stonis palygina Kuolio tekstą su Europos federacijos kūrimo projektu ir Stambulo konvencija ir sugestionuoja, kad Kuolio teksto atvejis gali būti panašus į tuos du dokumentus – už viešai deklaruojamų gražių tikslų gali slypėti tikrieji, nedeklaruojami, abejotinos moralinės vertės tikslai. Kitaip tariant, Kuolys, ko gero, esąs sąmokslininkas, nes, anot Vytauto Radžvilo, sąmokslininku laikytinas kiekvienas, kurio deklaruojami ir tikri tikslai prasilenkia.

Padaręs užuominą, kad Kuolio deklaruojami ir tikrieji tikslai prasilenkia, Stonis imasi atskleisti tikruosius tikslus.

1T)         Anot Stonio, vienas geriausiai „tokį paviršutinišką vertinimą išblaškančių pavyzdžių yra D. Kuolio ir jo bičiulio, dabartinio Seimo nario Valdo Vasiliausko, visai neseniai įkurto judėjimo „Lietuvos Tautai“ pavadinimas“. Dėl to, ar vykęs įvardijimas „Lietuvos Tauta“, galima ginčytis, tačiau net jei jis yra visiškai nevykęs ir nevartotinas, pats pasakymas nieko nerodo apie organizacijos ar jos lyderių ketinimus. Nerimą keliančius Kuolio tikslus galima būtų argumentuoti pasitelkus teiginius apie tos organizacijos dokumentus arba teiginius apie tos organizacijos veiklą. Tačiau Stoniui tai nerūpi: jis net nepasidomi, ar Kuolio pažįstamas V.Vasiliauskas tą organizaciją iš tiesų įsteigė ir ar ji ką nors nuveikė. Dar daugiau, įvardijimo „Lietuvos Tauta“ vartojimą laikant pagrindu įtarimams kelti, reikėtų pasidomėti šito pasakymo kilme. O kilmė, pasirodo, yra visiškai nekalta – įvardijimas „Lietuvos Tauta“ buvo vartojamas pirmojoje tarpukario Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurią 1922 metų rugpjūčio 1 dieną patvirtino Steigiamasis Seimas:

 

Sąvoka „Lietuvos tauta“ vartojama ir dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje, tiksliau, jos papildyme – konstituciniame Įstatyme dėl Lietuvos valstybės.

1P)         Suabejojęs Kuolio požiūriu į tautą, Stonis pereina prie pilietiškumo. Tam jis pasitelkia PVI atliktą Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso 2012 metais tyrimą. Stonio dėmesį patraukia minėto tyrimo rezultatuose išskiriamas punktas „Pilietinis aktyvumas“ ir jame išvardytos „pilietinės veiklos“. Anot Stonio, didesnė dalis išvardytų veiklų neturi politinio pobūdžio. Remdamasis pilietinės galios indekso tyrime vartojama „pilietinės veiklos“ samprata, apimančia politinio ir nepolitinio pobūdžio veiklas, Stonis teigia: „galima konstatuoti, kad „Respublikoje“ viešieji reikalai yra suprantami gana apolitiškai“. Suprantama, galima ginčytis dėl pilietinės galios indekso tyrime vartojamų sampratų ir metodologijos, ir, be jokios abejonės, tyrime gali būti kritikuotinų dalykų. Bet atidesniam skaitytojui kyla klausimas: kokiu mastu pilietinės galios tyrimo analizė gali padėti suprasti „Respublikos“ idėjas? Stonis kažkodėl nepasidomi, ar Kuolys rengė tyrimo metodologiją ir formulavo tyrime vartojamas sąvokas, ar jis rašė tyrimo išvadas? O gal pats Kuolys turi kritinių pastabų apie pilietinės galios tyrimą? Galų gale, kodėl aptariant „Respublikos“ idėjas svarbesniu dalyku laikytini pilietinės galios indekso tyrime, o ne „Respublikos“ tekste vartojamos sąvokos ir teiginiai? O „Respublikos“ tekste randame ką kita: „Laisvę Respublikos žmogus supranta plačiau nei dabartinis liberalus žmogus. Respublikos piliečiui nepakanka negatyviosios, liberaliosios laisvės – laisvės nuo valdžios ir kitų žmonių kišimosi į jo privatų gyvenimą, asmeninę erdvę. Respublikos žmogus yra laisvas tuomet, kai jis dalyvauja tvarkant bendrus reikalus, kai jam privalomi sprendimai nepriimami jam už nugaros.“

Skaitykime moksleiviams skirtą Kuolio tekstą toliau:

Politika Respublikoje yra garbingas viešų, bendrų reikalų tvarkymas. Tai rūpinimasis poliu – piliečių bendrija. Tai atsakingas bendros tvarkos ir bendrojo gėrio kūrimas. Valdžios siekimas dėl asmeninių ar grupinių interesų, korupciniai žmonių santykiai, moralės principų ir bendrojo gėrio nepaisantys jėgos žaidimai nėra tikra politika.

Save ir savo Respubliką gerbiantis pilietis nuo jaunystės turėtų domėtis viešaisiais reikalais, domėtis politika ir mokytis viešajame gyvenime dalyvauti. Taigi tikras pilietiškumas visada bus politiškas (pajuodinta mano – L.Š. pastaba) – nukreiptas į viešuosius reikalus. Senovės graikai nuo politikos nusišalinusį, tik privačiais rūpesčiais gyvenantį žmogų vadino idiotu – nemokša, netikša.

Pagaliau, Kuolio tekste aiškiai apibrėžiamas jo pristatomo projekto „Kuriame Respubliką“ pagrindinis tikslas: „susieti Lietuvos jaunimą su viešąja erdve – padėti jam atrasti Lietuvos visuomeninę tikrovę ir viešąją politiką kaip asmeninio dėmesio, rūpesčio bei įsipareigojimų vertą kūrybos lauką“. Kur čia apolitiškas viešų reikalų supratimas?

2T)         Konstatavęs, kad „Respublikoje“ viešieji reikalai yra suprantami gana apolitiškai, šiame žingsnyje Stonis dalijasi savo samprotavimais apie apolitišką viešų reikalų supratimą ir daro išvadą: „Apolitinių viešųjų reikalų kontekste išnyranti pilietinė visuomenė laisvai gali būti sudaryta iš įvairiataučių piliečių ar tiesiog gyventojų. Todėl ją pagrįstai galima pavadinti kosmopolitine.“ Sudaromas įspūdis, kad tokia yra Kuolio pozicija, kad Kuolį galima vadinti kosmopolitu. Tačiau kuo čia dėtas Kuolys, jei Stonis šiame žingsnyje neužsiėmė Kuolio pasisakymų analize, o dalijosi savomis mintimis!

3T)         Toliau Stonis pasitelkia Antano Maceinos mintis apie tautinę individualybę, tautinę valstybę ir tautiečio bei piliečio sampratas. Gal ir Kuolys pritartų iškilaus filosofo mintims? Pasirodo – ne, o kad Kuolys nepritartų, Stoniui „parodo ir neatsitiktinai cituojamas graikų mąstytojas Aristotelis, anot kurio „per didelis, skirtybes naikinantis, vienovės siekis gali sugriauti pačią pilietinę bendruomenę, paversti ją monotonija, o politėja esanti įvairių garsų simfonija“.“ Aristotelis iš tiesų cituojamas neatsitiktinai – dėl šio filosofo genialumo, bet kodėl tautinės valstybės šalininkui Stoniui ši filosofo mintis turėtų atrodyti įtartina ir nesuderinama su tautinės valstybės idėja? Įtartina ir nesuderinama su tautine valstybe ši mintis galėtų atrodyti nebent tokiam tautininkui, kuris simpatizuoja totalitarinei tvarkai.

4T)         Ne tik Aristotelio mintis Stoniui pasirodo įtartina ir nepriimtina. Ne mažiau peiktinos Stoniui atrodo ir „Respublikoje“ perpasakotos Cicerono mintys apie tai, kad Respublika yra laisvų žmonių bendruomenė ir kad piliečių bendruomenė yra stipresnė sąjunga negu tauta ar gentis. Šias Cicerono mintis klaidingai priskirdamas Kuoliui, Stonis daro išvadą, jog „piliečių bendruomenė arba jos sinonimas „respublika“ visiškai pagrįstai gali būti laikoma ne tautiniu pagrindu sukurta bendruomene“. Kad Ciceronas dirbtinai padarytas tautiškumo priešu, įsitikinsime žvilgtelėję į „Respublikos“ tekstą: „Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas buvo įsitikinęs, kad pilietinę žmonių bendruomenę – politėją, respubliką – sieja tvirtesni ryšiai negu tautinę, nes į ją žmones jungia ne tik bendra kalba, genties papročiai, bet ir bendros vertybės (pajuodinta mano – L.Š. pastaba), dorybės, įsipareigojimai, pačių susikurta ir saugoma civilizuota tvarka.“ Beje, čia Stonis visiškai nutyli ir tai, kad Kuolys savo tekste akcentuoja seną respublikos ir lietuvių kultūros jungtį, kad moksleiviams primena Konstantiną Sirvydą ir dar XVII amžiuje jo sukurtą lietuvišką žodį „respublikai“ nusakyti – „bendrystė“.

5T)         Kaip matome, 1T–4T žingsniai neparodo jokios tautai priešiškos Kuolio pozicijos ir užmojo pilietinę bendruomenę kurti ne tautiniu pagrindu. Tačiau Stoniui atrodo, kad ištautinimo užmačios jau atskleistos taip gerai, kad paties Kuolio pareiškimus apie tautiškumą galima atmesti kaip tuščius žodžius.

O Kuolys „Respublikoje“ apie tautiškumą rašo:

Tautiškumas – žmogaus įsipareigojimas tautai ir valstybei, sąmoningas rūpestis tautinės tapatybės išsaugojimu ir kūrimu.

Kalba, kultūra – esminiai, bet ne vieninteliai tautinės tapatybės dėmenys. Savarankiško politinio gyvenimo neturinti tauta paprastai tapatinasi tik su gimtąja kalba, tradiciniais papročiais – su kultūrine raiška. Savoje valstybėje gyvenančios tautinės bendruomenės svarbia tapatybės dalimi tampa teisės ir laisvės, susikurtos civilizuoto gyvenimo taisyklės, pilietinės dorybės – pilietinė, politinė raiška.

Taigi pilietiškumas – žmogaus įsipareigojimas valstybei, politinei bendruomenei, jo sąmoningas rūpestis sava Respublika – yra neatskiriama laisvos tautos tautiškumo dalis.

Tačiau čia pateikiami tautiškumo ir tautinės tapatybės apibrėžimai, pilietiškumo ir tautiškumo santykio aptarimas „politologinės analizės“ autoriui jokio įspūdžio nepadaro. Anot Stonio, „kalbėdamas apie „Respublikos“ vertybes, D. Kuolys tarp jų pamini ir tautiškumą. […] Tačiau tokios betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos kontekste tautiškumo vertybė tampa itin efemeriška“. Atmetęs Kuolio pareiškimus apie tautiškumą kaip tuščius, Stonis tęsia: „Mat ne tautiniu pagrindu sukurtoje pilietinėje bendruomenėje arba Respublikoje toks tautiškumas turės daugų daugiausiai etninę, bet ne politinę prasmę. Kuo daugiau skirtingų tokią tautiškumo vertybę puoselėjančių grupių Respublikoje atsiras, tuo labiau bus pagrįstas pilietinės bendruomenės arba Respublikos pliuralizmo principas. Taigi, pilietinėje bendruomenėje gyvenantis žmogus išties išliks ištikimu savo etninei bendruomenei (tautai), tuo pačiu išlikdamas ištikimu ir betautės (arba multitautinės / multikultūrinės) piliečių bendruomenės kuriamai tvarkai – valstybei arba, tiksliau kalbant, administruojamai santvarkai.“ Įdėmesnis skaitytojas nesunkiai pastebės, kad retoriniuose 1T–4T žingsniuose neparodęs jokio Kuolio nusistatymo prieš tautą, Stonis neturi pagrindo 5T žingsnyje atmesti kaip tuščius Kuolio teiginius apie tautiškumą, o tai, ką Stonis sako po to apie tautiškumo etninę prasmę, yra jo paties mintys, nesusietos su Kuolio pasisakymais. Dėstydamas savo, o ne Kuolio mintis, Stonis bando skaitytojui sudaryti įspūdį, kad Kuolys yra tautos priešas ir multikultūralizmo šalininkas.

2P)         Kaip tuščius, Stonis atmeta ir Kuolio pasisakymus apie patriotizmą. Kuolys rašo:

Tautiškumas, pilietiškumas, patriotizmas – svarbios Respublikos žmogaus savybės.

Visos trys sąvokos glaudžiai susijusios ir neturėtų būti priešinamos.

[…]

Patriotizmas – ištikimybė ir meilė Tėvynei, protėvių ir tėvų kurtam kraštui – yra piliečio savybė, jo dorybė.

Anot Stonio, kad ir kaip gražiai apie patriotizmą bekalbėtų Kuolys, „betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos kontekste toks patriotizmas lieka itin miglota vertybe. Lieka neaišku, ar galima Tėvyne vadinti kraštą, kuriame tiesiog gyveni ir dirbi, bet tavęs su juo nesieja daugiau jokie ryšiai? Juk puoselėti meilę tėvų kurtam kraštui galima išvykus ir į užsienį.“ Prieiga ta pati kaip žingsnyje 5T: Kuolio teiginiai iškart atmetami kaip tušti, po to pateikiamos Stonio mintys – vartojamos Respublikos sąvokos turinys ir vėl ne toks, kaip ją supranta Kuolys, o toks, kaip jį supranta Stonis, ir dėstydamas savo mintis Stonis toliau bando sudaryti įspūdį, kad Kuoliui svetimas patriotizmas.

3P)         Savo mintis apie patriotizmo efemeriškumą betautėje pilietinėje bendruomenėje Stonis sustiprina pasitelkdamas į pagalbą filosofą A. Maceiną. Pagal Maceiną, Tėvynės sąvokoje galima išskirti tris dėmenis: žemę, tautos istoriją ir tautą. Pratęsdamas filosofo mintį Stonis rašo: „patriotizmas, kaip tautiečio ištikimybė savo Tėvynei, kyla dėl natūraliai atsiradusio ir subrendusio ryšio su toje teritorijoje istoriškai egzistuojančia tauta“. Gal ir Kuolys tam pritartų? Anot Stonio, jokiu būdu: „D. Kuolio apibrėžta patriotizmo vertybė tampa miražu, nes betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos kontekste nebėra tautos, tad nutrūksta ir nebeturi pagrindo rastis natūralus ryšys su Tėvyne. Pati Tėvynės sąvoka be tautos nebetenka prasmės. Pilietinės bendruomenės arba Respublikos gyventojas teturi tėviškę, o kaip „migruojantis asmuo“ iš principo gali tapti bet kurios Respublikos patriotu.“ Nesunku pastebėti, kad toks Stonio teiginys apie patriotiškumo miražą kokį nors svorį galėtų turėti tik tuo atveju, jei 1T–5T žingsniuose autoriui būtų pavykę parodyti kokį nors Kuolio priešiškumą tautai ar Respublikos vizijos ir tautiškumo nesuderinamumą. Na, o teiginys apie migruojančius piliečius tėra paties Stonio mintis, neturinti ryšio su Kuolio pasisakymais.

4P)         Pavaizdavęs Kuolį kaip nupolitintų ir ištautintų individų bendrijos šalininką, Stonis jaučiasi pasirengęs atskleisti svarbiausią dalyką: Kuolio „Respublika“ tėra vienos iš dviejų svarbiausių politinių vizijų variantas. Anot Stonio: „Apžvelgtame D.Kuolio išsakytų tezių ir atskleistų prielaidų kontekste prieš akis iškyla dvi, viena kitai priešingos, politinės tvarkos vizijos. Pirmąją būtų galima pavadinti tautine valstybe, kurios branduolį sudaro politiškai sąmoninga ir savivaldi tauta, demokratiškais rinkimais renkanti savo atstovus. Antrąją būtų galima pavadinti kosmopolitine respublika – procedūriškai „renkamos“ arba tiesiog paskiriamos (nes nebėra tautos – demoso, o tik kintanti pilietinė visuomenė), biurokratijos (panašiai, kaip Europos Komisija) pareigūnų administruojama kosmopolitine pilietine visuomene, laikinai darbinių ar kitokių santykių susietai su teritorija, vadinama Lietuva.“ Perskyra yra įdomi ir vertinga. Tik ne iš Kuolio tezių ir prielaidų ji išplaukia. Apie šias alternatyvas, kaip apie fundamentalias arba pagrindines politines Europos šalių ateities vizijas, ne kartą yra rašęs ir kalbėjęs Stonio mokytojas prof. V. Radžvilas. Aptarti „Respublikos“ viziją šios perskyros perspektyvoje yra įdomus sumanymas. Tačiau net subtiliausios perskyros nesuteiks vertingų įžvalgų, jei mes tiriamus objektus priskirsime perskyrų rubrikoms neatsižvelgdami į relevantiškus duomenis. Stonio analizės 1T–5T ir 1P–3P žingsniai nesuteikia jokio pagrindo „Respublikos“ viziją laikyti kosmopolitinės respublikos atmaina.

5P)         Pristatęs Kuolį kaip kosmopolitinės respublikos šalininką, Stonis pabando tiksliau nupiešti tokios respublikos vaizdinį. Stonis rašo: „Tokioje kosmopolitinėje respublikoje tikra politika neįmanoma iš principo, kadangi, kaip jau minėta, pačios pilietinės bendruomenės egzistavimas yra nukreiptas ne į politinį reikalų tvarkymą. […] Kosmopolitinėje respublikoje itin priartėjama prie situacijos, kai politiką (asmeninį valdymą) ima keisti biurokratinis (niekieno) valdymas.“

6P)         Stonis čia nesustoja. Pasirodo, kosmopolitinės respublikos vizija nedaug skiriasi nuo pačių baisiausių sovietinės okupacijos realijų: „Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Lietuvą, kaip būtent taip administruojamą multitautinės pilietinės bendruomenės (arba internacionalinio proletariato) apgyvendintą teritoriją, regėjo ir sovietai. Tą liudija ir garsi TSRS partinio ir politinio veikėjo Michailo Suslovo ištara „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Atrodo, kad labai panašią viziją omenyje turi ir Europos Komisijos pirmininkas, viešai prabilęs, kad artimiausiu metu suverenių tautinių valstybių Europoje nebeturėtų likti.“

7P)         Kosmopolitinės respublikos vaizdinys Stonio apibendrinamas taip: „Galiausiai išryškėja visos kosmopolitiniam respublikonizmui būdingos vertybės: pliuralistinė ir aktyviai savo interesus siekianti įgyvendinti pilietinė visuomenė arba pilietinė bendrija; stiprus valstybės aparatas, pagrįstas biurokratija, gebantis užtikrinti piliečių bendruomenės kuriamoje tvarkoje taiką, gerovę ir stabilumą; kultūriškai atvira ir vertybiškai tolerantiška visuomenė, gebanti priimti Kitą – t.y., bet kokią kitokią tapatybinės raiškos formą, nesvarbu kuo ji būtų pagrįsta – tautybe, rase, religija, seksualine orientacija ar lytiniu neapibrėžtumu (socialiniu lytiškumu).“

Stonio piešiamas kosmopolitinės respublikos vaizdinys gali būti vertinga politinės filosofijos koncepcija ir atlikti vadinamojo „idealiojo tipo“ vaidmenį, tačiau kadangi „Respublikos“ vizijos paskelbimas kosmopolitinės respublikos atmaina nėra pagrįstas jokiais argumentais, tai ir visas kosmopolitinės respublikos vaizdinio išskleidimas 5P–7P žingsniuose nieko nepasako apie Kuolio idėjas.

8P)         Daug paragrafų prirašęs be jokios nuorodos į Kuolio tekstus, Stonis „politologinės analizės“ pabaigoje susizgrimba pasitelkti du PVI šaltinius – projekto „Kuriame Respubliką“ metu išleistą pranešimą spaudai ir PVI svetainėje paskelbtus šio instituto atlikto visuomenės pilietinės galios tyrimo rezultatus. Stonis pastebi tariamą paradoksą – pranešime spaudai moksleiviai vadinami pilietiškais, o PVI svetainėje nurodoma, kad net 55 procentai moksleivių politika nesidomi. Nenuoseklumą šiuose šaltiniuose gal ir būtų galima įžvelgti. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, Stonis pasitelkė tik du plataus tyrimo punktus, o daug kitų duomenų, kurie jo prielaidai prieštarautų, nutyli. O nutyli Stonis labai svarbius PVI viešai paskelbto tyrimo rezultatus: pavyzdžiui, moksleiviai labiau negu visa visuomenė tiki savo galia paveikti bendrus valstybėje priimamus sprendimus, didesnis jų procentas imtųsi veikti, jei valstybei kiltų rimta politinė ar ekonominė problema, jei su problema susidurtų vietos bendruomenė. PVI tyrime, apibendrinus visus pilietiškumo, kartu ir politiškumo, parametrus, konstatuojama, kad moksleivių pilietinė galia yra didesnė nei visos visuomenės, kad jie pilietiškesni. Tik tiek. Tai skelbiama ir pranešime spaudai. O kokias išvadas padaro Stonis iš savitai interpretuotų PVI tyrimo rezultatų? Jis rašo: „Taip dar kartą pagrindžiamas apolitiško pilietiškumo turinys. Todėl tenka sutikti su a.a. Edvardu Kriščiūnu, teigiančiu, kad „modernioji kosmopolitizacija labiausiai pavojinga tautos jaunimui, kurio tautinei savimonei neleidžiama susiformuoti“. Jei net Stonio pasitelktame pranešime spaudai apie PVI tyrimą būtų netiksliai pavartotos pilietiškumo ir politiškumo sąvokos, tai visiškai nereikštų, kad Kuolys siekia kosmopolitizuoti jaunimą ir neleisti susiformuoti tautinei sąmonei.

Apibendrinkime šią analizės analizę. Stoniui tezės apie „Respublikos“ vizijoje slypinčius nupolitinimo ir ištautinimo užmojus pagrįsti nepavyko. Kiekviename iš nupolitinimo užmačią pagrįsti skirtų argumentavimo „žingsnių“ (1P–8P) ir kiekviename iš ištautinimo užmačią pagrįsti skirtų žingsnių (1T–5T) yra daromos šiurkščios retorinės, loginės ir metodologinės klaidos. Vyrauja nerelevantiškos argumentacijos klaida: Stonis, pasišovęs analizuoti Kuolio „Respublikos“ idėjas, kalba ne apie šį ir kitus Kuolio tekstus, bet dalijasi savomis ir autorių, nesusijusių su Kuolio tekstais, idėjomis, ir jas pristatęs, asociatyviai susieja su „Respublika“ ir Kuoliu. Iš pirmo žvilgsnio įtikinamų, bet nevalidžių argumentų konstravimas esant intencijai apgauti yra vadinamas sofistika. Tikiuosi, kad Stonis intencijos apgauti skaitytojus neturėjo ir paprasčiausiai apsigavo pats.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: