J. Jasaitis. Pilietiškumo nuvertinimo iššūkis (II) (41)

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

32-sis Konstitucijos straipsnis skelbia: „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ Tačiau kviečiame pasižiūrėti į pagrindinius asmens tapatybę nusakančius dokumentus, naudojamus po Lietuvos įstojimo į ES, – pasą ir tapatybės kortelę. Nė viename iš jų asmens tautybė nebėra nurodyta. Kas ir kodėl iš pagrindinių dokumentų išbraukė įrašą apie tautybę ir kuo motyvuojant tai buvo padaryta, su visuomene niekada nebuvo aptarta. Kieno valia visi Lietuvos piliečiai buvo pavesti „betaučiais“, visuomenei niekada nebuvo įvardinta. Todėl šiuo metu daugelis mūsų, savo prigimtimi, kalba, kultūra ir visa savo esybe susijusių su lietuvių tauta, to negalėtume pagrįsti, naudodamiesi svarbiausiais asmens dokumentais. Esant reikalui, net negalėtume pasinaudoti aukščiau minėtu 32-uoju Konstitucijos straipsniu.

Asmens priklausymas konkrečiai tautai yra neatsiejamas nuo jo gimtosios kalbos ir etninės kultūros paveldo. Tautų formavimasis ir jų raida yra ne tik etnologų, bet ir daugelio kitų socialinių bei humanitarinių mokslų (antropologijos, lingvistikos, literatūrologijos, kultūrologijos ir kt.) tyrimų objektas. Tautų vaidmenį formuojant tiek tautines, tiek daugiatautes valstybes tyrinėja istorikai, politologai, sociologai, filosofai. Tautybė buvo žymima asmens dokumentuose net Lietuvos aneksijos laikotarpiu. Įrašas apie tautybę, kaip taisyklė, yra būtinas, prašant vizos bei pildant dokumentus, atvykus į kitą valstybę, išskyrus ES nares, priklausančias vadinamai Šengeno erdvei. Judriame pasaulyje, kuriame turistinės kelionės iš vienos valstybės į kitą bei išvykos mokslo, verslo ar bet kuriais kitais tikslais yra tapusios moderniosios kasdienybės bruožu, asmens tautinės tapatybės ignoravimas yra visiškai nepateisinamas ir gali būti prilyginamas humanitariniam nusikaltimui.

Lietuvos viešojoje erdvėje pastaraisiais metais tautos ir tautinės priklausomybės (tautybės) sąvokas vis dažniau bandoma išstumti, jas bandant sutapatinti su pilietybės sąvoka arba pakeisti tokiais naujadarais, kaip „Lietuvos tauta“ arba jau minėtu „Lietuvos žmonės“. Filosofas Vytautas Rubavičius, komentuodamas strategiją „Lietuva 2030“, su neslepiamu skausmu pažymi: „Vengiant lietuvių tautos sąvokos buvo sugalvotas ir naujadaras – Lietuvos tauta. Pastarasis visus tautiškumus „subendrina“ ir šitaip ištrina politiniame pilietiškume. Esame jau ne tauta ir ne Lietuvoje gyvenančios tautos… <…> Vargu ar pavyktų vokiečius, lenkus ar anglus įtikinti, kad vieni yra Vokietijos, kiti Lenkijos, o treti Anglijos tauta. Bet mūsiškiams šitai jau nerūpi.”

Ne vienas tyrėjas (tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse), nagrinėjantis posovietinės erdvės teisinius ir socialinius pokyčius, yra pažymėjęs, kad kurdama savo Konstituciją, Lietuva pasirinko ne tautinės, o pilietinės valstybės modelį. Nors šio straipsnio tema neįpareigoja įsitraukti į šią diskusiją, tačiau tenka priminti, kad „pilietinės tautos“ samprata dažniausiai yra siejama su daugiataučių valstybių formavimusi. Šia prasme gana įdomus stambios apimties kapitalinis veikalas  – trijų tomų monografija „Amerikos tautybė ir Amerikos tautinė organizacija“ (American Nationality and American National Organization), kurios autorius – JAV lietuvis, teisininkas, dr. Petras Jokubka (Peter Iron Jokubka). Pilietybės ir tautybės sąsajas, kitataučių Lietuvos piliečių lojalumo atsikūrusiai Lietuvos valstybei prielaidas nagrinėjo filosofas, MRU prof. Bronius Kuzmickas, panaudodamas tokias sąvokas, kaip „lenkiškai (rusiškai ir kt.) kalbantys lietuviai“, tačiau jokiu būdu nekvestionuodamas asmens priklausymo konkrečiai tautybei arba tautos genofondo reikšmės.

Šiuose darbuose akcentuojama, kad tautybė nėra ir negali būti kliūtimi pilietinės visuomenės formavimuisi. Pilietinė visuomenė skatina tautinių kultūrų plėtotę. Valstybė sudaro sąlygas tiek gyventojų daugumą sudarančios tautos, tiek ir tautinių mažumų kultūros paveldo išsaugojimui, puoselėjimui bei pažangai. Konstitucijos preambulėje pažymėta, kad „LIETUVIŲ TAUTA, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“, <…>, išsaugojo „savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“. 37 straipsnis akcentuoja: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“. 45 straipsnyje sakoma: „Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.“ 25 straipsnyje pabrėžiama, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“.

Tačiau kaip rodo tiek viešosios erdvės diskusijų, tiek šiai tematikai skirtų kai kurių mokslo darbų analizė, pastaraisiais metais vis dažniau bandoma įtikinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tautybė esą visai praranda prasmę, o tautinę kultūrą neva visiškai pakeičia globalistinės, vadinamosios populiariosios kultūros apraiškos. Išryškėja gana keistos tendencijos, kai bandoma ignoruoti, menkinti ar net visiškai neigti net klasikinės kultūros reiškinius, aiškinant, kad tautinių kultūrų paveldas yra visiškai praradęs prasmę ir jo vieta nuo šiol tik muziejuose ir buities kultūros objektų ekspozicijose – „skansenuose“. Primityvioji „dėžinio“ arba kičo (pseudo-etnografinio) stiliaus statyba braunasi net į UNESCO saugomų kultūros paveldo vietovių teritorijas, jau nė nekalbant apie kitas etnografines gyvenvietes. Pop-kultūros kamšalai užpildo ne tik radijo ir televizijos laidas, lenda ne tik į sodybas bei privačius butus, bet ir į parodų sales, dangstydamiesi „netradicinio“, „abstrakčiojo“, net „novatoriško meno“ etiketėmis, neretai peržengdami net absurdo ribą. Parodų lankytojai viliojami kvietimais susipažinti su „tapyba“, kurios autoriais pristatomos beždžionės, katės, paukščiai ir pan.

Talentingi kūrėjai jau senokai įvairiomis formomis protestuoja prieš kai kurių meno vadybininkų vis įžūlesnius bandymus pristatinėti visuomenei kičą ir net atvirą tyčiojimąsi iš meninės kūrybos. Prieš kurį laiką gana plačiai nuskambėjo skandalas, kai vienoje moderniojo meno parodoje buvo ruošiamasi apdovanoti autorių, pristačiusį keletą blizgančių rutulių, šio „kūrinio“ pavadinimą pateikusį lotynų kalba. Galų gale kažkam pasiteiravus, ką toks pavadinimas reiškia, paaiškėjo, kad autorius natūralistiškai atvaizdavo… dramblių išmatas. Prieš kurį laiką vienoje Lietuvos meno galerijoje buvo demonstruojamos „skulptūros“, pagamintos iš stambiai sumaltos mėsos masės, t.y. faršo.  Rimtu veidu bandoma įrodinėti, kad Vilniuje, Neries pakrantėje įbetonuotas surūdijęs kablys esąs naujoviškas meno kūrinys, kurio neva nesupranta neišprususi publika. Iki šiol tebegarbinantieji Eurovizijoje šeštąją vietą užėmusius Lietuvos atlikėjus, matyt, taip ir nesuprato šių patyrusių ir gerai profesionaliosios kūrybos pagrindus įsisavinusių menininkų aiškios užuominos, kad jų pristatytoji skanduotė „Mes esame laimėtojai“ (We are the winners) iš tikrųjų buvo tik dainos parodija, kuria norėta atkreipti Eurovizijos konkurso rengėjų dėmesį į ryškiai smunkantį jo meninį lygį ir vis gausesnes kičo apraiškas.

Kodėl visa tai daroma, aiškėja analizuojant vėl ir vėl kurstomas, tačiau jokio rimtesnio mokslinio pagrindimo neturinčias diskusijas apie tai, kuo skiriasi tauta ir „nacija“, tautinis ir „nacionalinis“, tautiškumas ir „nacionalizmas“, šias sąvokas žūt būt bandant susieti su šovinizmo ar net nacizmo apraiškomis, apeliuojant į šiurpius hitlerininkų siautėjimo vaizdinius, aprašytus įvairių valstybių vadovėliuose. Tiesa, kažkodėl šiose pseudo diskusijose labai retai užsimenama apie iki šiol tebesitęsiančius komunistinės ideologijos sąlygotus nusikaltimus žmonijai. Tuo pat metu Lietuvos jaunimą bandoma vilioti „Europos piliečio“ ar net „pasaulio piliečio“ etiketėmis. Kuriamos „Globalios Lietuvos“ ir kitos panašios paskirties „strategijos“, kurios labai primena vyresniajai ir viduriniajai kartai gerai žinomą brežnevinę propagandą apie „proletarinį internacionalizmą“ ir apie neva atsiradusią „naują nacionalinę bendriją – tarybinę liaudį“.

5. Pilietiškumas ir rinkimų sistemos

Pilietinės visuomenės ugdymas posovietinėje erdvėje – vienas iš sudėtingiausių iššūkių nepriklausomybę atkūrusioms valstybėms. Totalitarinių režimų valdomuose regionuose piliečio samprata yra iškreipta, visiškai priešinga šios sąvokos turiniui. Čia piliečiai suprantami kaip asmenys, vienodai aklai besivadovaujantys oficialiąja ideologija ir besąlygiškai vykdantys režimo primestas prievoles. Vadinamasis „tarybinis pilietis“ turėjo tikėti, kad šis režimas yra pati demokratiškiausia ir labiausiai visuomenės pažangą skatinanti santvarka. Visus, tiek centrinių, tiek vietinės valdžios institucijų darbuotojus privaloma tvarka parinkdavo valdančioji grupuotė, pasivadinusi „partija“, nors jos vidinė sandara nė iš tolo nepriminė to, ką klasikinė politologija apibrėžia kaip partiją.

Šiai partijai nereikėjo rūpintis savo elektoratu, organizuoti kandidatų debatų ir pristatinėti jų programų, kad rinkėjai galėtų pasirinkti tinkamiausią kandidatą, kadangi ši funkcija jiems nebuvo deleguota. „Komunistų ir nepartinių bloko“ kandidatus parinkdavo TSKP rajonų ir miestų komitetai bei kitos jos vadovaujančios struktūros ir pristatydavo vietinėms partinėms organizacijoms, esančioms kiekvienoje įmonėje ar įstaigoje. Pastarųjų nariams, kaip taisyklė, belikdavo tik „vienbalsiai patvirtinti“ šias kandidatūras. Tik sovietmečio pabaigoje padažnėjo atvejų, kai vietinių pirminių partinių organizacijų nariai imdavo diskutuoti dėl vieno ar kito asmens tinkamumo, tačiau kandidatų sąrašo korekcijos būdavo labai retos.

Nustatytą dieną visi, turintys rinkėjo teisę, privaloma tvarka turėdavo ateiti į rinkimines apylinkes ir įmesti į urną biuletenius su juose įrašytomis pavardėmis. Tokie rinkimai vykdavo pagal principą: „vienas kandidatas į vieną vietą“. Rinkimų komisijos paskirti talkininkai turėdavo išsiaiškinti, kodėl vienas ar kitas asmuo neatvyko balsuoti. Nuo šeštos valandos ryto pas senyvus ar sergančius asmenis būdavo siunčiami rinkimų komisijos atstovai su kilnojamomis ligonių „urnomis“. Neatvykusių balsuoti laukė nemaži nemalonumai, kurie galėjo turėti neigiamos įtakos tolesnei šių asmenų profesinei karjerai, jie galėjo netekti užimamų pareigų ir pan. Todėl jau kitą rytą po rinkimų visos žiniasklaidos priemonės pranešdavo, kad balsavo 99,99 arba 99,98 proc. rinkėjų, kurie esą „vieningai atidavė savo balsus“ už jau minėto „komunistų ir nepartinių bloko“ kandidatus. Nežiūrint nieko bendro su demokratija neturinčių rinkimų procedūrų, tokia sistema būdavo vadinama „pačia demokratiškiausia pasaulyje“. Lietuvoje ji gyvavo beveik penkis dešimtmečius. Iki šių dienų ji berods yra išlikusi tik Šiaurės Korėjoje.

Atsiradus daugiapartinei sistemai, ryški dauguma atkurtos Lietuvos gyventojai pirmą kartą sužinojo apie tokias sąvokas, kaip partijos ideologija ir rinkiminė programa, elektoratas, rinkimų agitacija, kandidatų prisistatymai visuomenei ir galimybė į vieną vietą kandidatuoti dešimčiai arba dar daugiau asmenų. Tačiau ir iki šiol gana nemaža rinkėjų dalis nežino, pavyzdžiui, kas yra mažoritarinė, proporcinė ir mišri rinkimų sistema bei kandidatų reitingavimas. Daugelis tik apytiksliai orientuojasi, kaip šiuo metu finansuojama rinkimų sistema. Nemaža dalis kandidatuojančių asmenų visuomenei yra žinomi tik iš labai skirtingai juos pristatančių žiniasklaidos šaltinių. Todėl metai iš metų mažėja dalyvaujančių rinkimuose, nes gyventojai žino, kad jokios sankcijos už neatvykimą balsuoti jiems nebegresia. Dalyvavimas rinkimuose dažnai vis dar įvardijamas kaip „pilietinės pozicijos“ išreiškimas, tačiau ką tai iš tikrųjų reiškia, susimąsto tik nedaugelis.

Menką rinkėjų aktyvumą sąlygoja ir kitos priežastys. Tai: sudėtinga ir nemažai daliai rinkėjų nesuprantama rinkimų sistema, kai balsuojama ne už konkrečius kandidatus, o už vadinamuosius partinius rinkėjų sąrašus. Savivaldybių rinkimų įstatymo 3-sis straipsnis „Lygi rinkimų teisė“ šią teisę taip traktuoja: „Kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą balsuoti už kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą (toliau – kandidatų sąrašas) ar išsikėlusį kandidatą“. Visuomenėje, kurioje apytiksliai tik 2 proc. rinkėjų sudaro politinių partijų nariai, tokios rinkimų teisės formuluotė negali būti pripažįstama kaip užtikrinanti lygią rinkimų teisę. Neseniai atsiradęs leidimas kandidatuoti „save išskėlusiems“ šios problemos neišsprendžia, o tik sukuria dar daugiau nesusipratimų. Štai rinkimuose į Šiaulių miesto tarybą daugiausiai rinkėjų balsų (skaičiuojant nuo bendro balsavusių rinkėjų skaičiaus) surinko du „save išsikėlusieji“. Tačiau po rinkimų susiformavusiai šešių partijų koalicijai jie liko visiškai neįdomūs ir praktiškai neturintys jokios įtakos, priimant sprendimus.

Kandidatų reitingavimo esmė daugeliui yra mažai suprantama. Labai abejojama jos efektyvumu. Didelė rinkėjų dalis reitingavimo teise kol kas nesinaudoja. Rinkėjams nesuprantama, kodėl pavyzdžiui, savivaldybių tarybų rinkimuose leidžiama balsuoti tik už vienos partijos sąrašą. Labai dažnai klausiama, kaip tie „partiniai sąrašai“ atsiranda, kas juos formuoja ir tvirtina, bet aiškaus atsakymo nesulaukiama. Rinkėjams taip pat neaišku, kodėl gatvėse kabo milžiniški vienų kandidatų į savivaldybes portretai, juos nuolat rodo televizija, apie juos rašo laikraščiai, o apie kitus praktiškai nieko negirdėti. Informacijos apie kandidatų tinkamumą dirbti savivaldos institucijose beveik nėra, nes ją užgožia žinios apie jų biografijos faktus, kurie su būsima veikla savivaldybių tarybose turi labai mažai ką bendro. Gana daug rinkėjų atsisako balsuoti motyvuodami, kad jie šių kandidatų nepažįsta. Dar daugiau jų, ypač jaunesniųjų, net arogantiškai pabrėžia, kad „politika visai nesidomi“, nors jie net negali paaiškinti, ką reiškia „politikos“ sąvoka, kokios yra šio socialinio instituto funkcijos.

Mūsų tyrimai patvirtino, kad „partinių sąrašų“ sistemą rinkėjai labiausiai kritikuoja kaip visiškai prieštaraujančią demokratinių rinkimų koncepcijai. Iki šiol nėra aiškios išrinktųjų asmenų periodiško (pavyzdžiui, kas ketvirtį) atsiskaitymo visuomenei sistemos. Neaišku, į ką piliečiai turi kreiptis juos dominančiais savivaldos klausimais. Praktiškai nėra ir galimybės atšaukti nesugebančius dirbti arba susikompromitavusius tarybų narius bei atsakingas pareigas užimančius, tačiau nekompetetingus arba net nesąžiningus savivaldybių administracijos tarnautojus.

Pilietinės visuomenės formavimusi Lietuvoje kliudo ir gyventojų apatija bei abejingumas. Ypač tai ryšku dideliuose miestuose, kuriuose beveik nėra susiformavusių aktyvių vietos bendruomenių. Ne tik miestų, bet ir kaimiškųjų vietovių gyventojams dabar vis dažniau būdingas kraštutinis individualizmas ir gyvenimo privatumo fetišizavimas, sąlygojantis vienišumo būseną, kuri neretai sutapatinama net su savisaugos samprata. Atseit, jūs nesidomėkite manimi, o aš nesidomėsiu jumis. Labai retai pamatysite, kad daugiabučio namo gyventojai, susitikę laiptinėje ar kieme, pasikalbėtų apie juos visus dominančius klausimus. Geriausiu atveju apsiribojama formaliu pasisveikinimu, vengiant pažvelgti į sutikto žmogaus akis. Į namo bendrijos susirinkimus, kaip taisyklė, ateina vos kelių butų atstovai, kurių dauguma pareiškia norintys tik pasiklausyti, apie ką bus kalbama. Vis mažiau žmonių susirenka į nevyriausybinių organizacijų renginius.

Vienišus, gyvenimo prasmės suvokimą praradusius individus labai lengva valdyti. Kai jausmus pakeičia tik fiziniai dirgikliai, iškyla pavojus visai dvasinei žmogaus egzistencijai. Tokie individai tampa pačia klusniausia „darbo jėga“ ir „patrankų mėsa“. Tačiau fizinių dirgiklių poveikis būna labai trumpalaikis. Jam išnykus kyla nenumaldomas troškulys ieškoti kažko dar „ekstremalesnio“, nors tai būtų ir visiška beprotybė.

Šiaulių universiteto žurnalas „Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje“, 2012, Nr.3

(Bus daugiau)

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

41 komentaras

  1. Amelija:

    Visi šie samprotavimai – užvakarykštės aktualijos. Pirma – asmens privatumas yra vertybė, ir jis neturi nieko bendra su nenoru būti bendruomeniškam. Neįsivaizduoju, kodėl kaimynai, neturintys bendrų interesų, galėtų politikuoti, aiškintis vienas kito pažiūras, aiškinti savo nuostatas. Labai pakanka mandagaus ir dalykinio bendravimo, jei reikia spręsti visiems svarbų klausimą – tarkim, toje pačioje namo bendrijoje. Jokio vienišumo čia nepriklijuosi, kiekvienas draugauja su kuo nori.

    Dėl rinkimų sistemos: ji nėra tobula, tačiau rinkti ne politines partijas, o tik save išsikėlusius asmenis būtų gentinės visuomenės laikų atgyvena. Nei rinkėjas žino, kam toks žmogus atstovauja (gal, tarkim, verslo grupuotei ar, pajuokausiu, gėjų lygai), nei kaip jis balsuos priimant sprendimus, ar gebės derinti bendrąjį interesą su savo asmenine nuomone.

    O dėl tautybės įrašo dokumentuose – tai jau apskritai pievos. Ponas autoriau, aš žinau, kad esu lietuvė, ir man nebūtinas įrašas apie tai nei asmens kortelėje, nei pase, nei ant kaktos. Kai vyksta gyventojų surašymas, respondentas atsako (nors turi teisę ir neatsakyti), kokiai tautybei jis save priskiria. O “suženklinti” lietuvius ir kitataučius jų asmens dokumentuose būtų tas pats kišimasis į privatumą. XIX a. nesugrąžinsime, gyvenkime kaip civilizuoti kraštai.

    • Selis:

      Tai gal ir vardo bei pavardes nerasykim i asmens dokumenta, nes gal tai irgi kisimasis i privatuma? Gal vietoj to rasykime, pvz., “Pilietis Nr. 487942”? Juk sitaip butu labai civilizuota, kaip ir “Tevas Nr. 1” ir “Tevas Nr. 2”, ane?

      • pensininkas:

        Amelija, dėl tautybės įrašo, Jūs labai klystate. Jeigu Jums gėda būti lietuve, tai taip ir sakykite, bet neverskite mane būti nežinia kuo. Jūsų asmens dokumente tai gali būti neįrašyta, bet mano būtinai – LIETUVIS.

        • Amelija:

          Man tikrai ne gėda, bet kam tas įrašas ir prieš ką juo didžiuotis, kam jį rodyti? Juk nei banke, nei poliklinikoje, nei trečiųjų šalių pasienyje niekas net neklausia, kokios tu tautybės. Tuščia kalba.

          • Nepolitikas:

            Pensininkas teisus. Kam reikalingas įrašas? Tai yra valstybės valdymo pagrindas. Kiek yra lietuvių, lenkų, žydų ir t.t. Seime? Koks yra tos Lietuvos Tautos sudėtis? Kas daro daugiausiai nusikaltimus, ir t.t. Kiek aplamai liko lietuvių ir t.t.? Tai labai rimtas reikalas – tai yra valstybės reikalai(politika). O kada lietuviai naikinami, tai norimą paslėpti…

            • S:

              Teisingai, būtent dėl to šiuos įrašus ir naikina. Prancūzijoje jau uždrausta tautybę ir rasę nurodyti bet kokiose statistikose. Jie nori nuslėpti kiek negrų valdantieji jau priveisė savo šalyje, taigi labai paprasta viskas…

      • LosAngeles:

        Na vardas ir pavarde gal ateityje… Paprasciau bus identifikuoti 🙂
        Bet pradzia akivaizdziai yra: dabar tautybes, kazkur jau ir ‘tevas motina’ dokumentuose draudziami. Nes diskriminacija 🙂 Ateis laikas ir kitiems dalykams. Viena galima pasakyti, kad visuomene perdaroma pagal kazkieno pageidavimus. Ar tai mums patiks? Noreciau tiketi kad to nesulauksiu…

    • Kemblys Amelijai:

      Amelija: “Dėl rinkimų sistemos: ji nėra tobula, tačiau rinkti ne politines partijas, o tik save išsikėlusius asmenis būtų gentinės visuomenės laikų atgyvena.”
      Šiuo sakiniu netiesiogiai peršama nuomonė, kad gentis valdė save išsikėlę žmonės. Kuo pagrįsta tokia nuomonė? Gal trumpai parašytum savo gentinės visuomenėsw suvokimą?
      Mano nuomone, gentis valdė, valdo ir valdys Žmonės, kuriais pasitiki gentainiai, visuose Pasaulio kraštuose. Gentyje, kaip ir kaime, pasitikėjimas užsitarnaujamas savo gyvenimu.

    • Romas:

      Amelija, o gal jūs jau gėdinatės lietuvio tautybės, nes valdo Lietuvą pedofilai ir jums gėda dėl to, tai galima suprasti.

      • Teresė:

        Ne vien dėl to… Mūsų darbovietėje dirbo lenkas ir rusė, puikiai kalbantys lietuviškai, bet brangiesiems naciams netiko jų pavardės… Abu jie buvo persekiojami dėl tautybės, ir tai buvo labai šlykštu, nes tiek vyrukas, tiek jauna ponia buvo kieti nepriklausomybės, Lietuvos valstybės šalininkai ir gerbėjai. Beje, vaikinas buvo Lietuvių tautininkų sąjungos (tada ji taip vadinosi) narys, išrinktas į vietos Savivaldos tarybą. Pasibjaurėjau skirstymu į tautybes, mažumas ir pan. Imdama Lietuvos Respublikos piliečio pasą paprašiau nenurodyti tautybės. Tą pasą man išdavinėjo klasės draugė, kuri gerai prisiminė mano nacionalistinius išsišokimus jaunystėje, ir labai stebėjosi, ką reiškia mano siekis nerodyti tautybės. Tiek tada, tiek dabar sakau: ne popieriai rodo žmogaus priklausymą Tautai, jo pasirengimą ginti ir saugoti Tėvynę, kalbą, istoriją. Arba esi lietuvis – be įrašų ar su jais – arba nesi. Čia tiems, kas siekia kažkokių statistinių skaičiukų.Ne juose esmė, tikrai ne juose.

  2. pensininkas:

    O jiems – ES ir Lietuvos valdžioms – nusispjaut į tuos, kurie nori būti lietuviais, kaip priklauso pagal pagrindinį Lietuvos įstatymą – Lietuvos Respublikos Konstituciją. Jiems nafig, kad pagrindinis įstatymas pažeidžiamas. Ir kam dabar pasiskųsi? Galima bandyti skųstis administraciniam teismui. Kiekvienas pilietis gali duoti į teismą valstybę, tiesiogiai remdamasis Konstitucija. Dėl straipsnyje nurodyto fakto, gali kreiptis tiesiogiai ir 29 semo narių grupė. Tad nebliaukime, o kovokime teisiniais būdais. Įdomu, ar atsirastų Seime 29 seimūnai, kurie pasirašytų prašymą Konstituciniam Teismui. Galėtų tai pabandyti N.Puteikis, R.Kupčinskas ar A.Stancikienė.

    • Nepolitikas:

      Sveiks „ Pensininke“, vėl melą varai, o sakiai kad PILIETIS. Tavo „Galima bandyti skųstis administraciniam teismui. Kiekvienas pilietis gali duoti į teismą valstybę, tiesiogiai remdamasis Konstitucija.“ – Anekdotas. LR Konstitucijoje : „Kiekvienas SAVO teises gali ginti remdamasis Konstitucija.“ Ar jauti skirtumą, tarp „savo“ ir viešo intereso? Taigi jokios teisės tu neturi „duoti į teismą valstybę“. CPK 5 straipsnis. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos
      „1. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama JO teisė arba įstatymų saugomas interesas.
      2. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.
      3. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta JO teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą VIEŠAJAM INTERESUI ginti. 4. Ieškinio teisenos bylose paduodami ieškiniai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose – pareiškimai ar prašymai.“ …Bei ATBĮ 16 straipsnis. „Bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai
      1. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.“
      O straipsnis neįdomus. Daug melo, ir tik labai mažai tiesos, bet ką norėti, jog rašo „profesionalas“. (Bus daugiau), o kam? Kad skleisti savo propagandą?

      • pensininkas:

        Manau, kad Tamsta nepagrįstai vadini mane melagiu. Pats rašai, kad „Kiekvienas SAVO teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. Toliau nebesitęsiu, nes staiga esu priverstas ilgam atitrūkti nuo klavetūros.

        • Nepolitikas:

          Pagristai, labai….Tavo žodžiai: „(…)priklauso pagal pagrindinį Lietuvos įstatymą – Lietuvos Respublikos Konstituciją. Jiems nafig, kad pagrindinis įstatymas pažeidžiamas.“ „Konstitucijos pažeidimas“ yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai. Be to tai yra visuomenės interesai, kitaip sakant „viešas interesas“, o ne tavo konstitucinės teisės ir laisvės. Kad atsirastu teisę, būtinas realus pažeidimas(neabstrakčiai, o realus – įvykis), Tada gali kreiptis į teismą, nurodant kad dėl įstatymo „antikonstituciškumo“ yra pažeistos TAVO teisės. Ir tik tada teismas(o ne tu) kreipsis į KT.

  3. Getas:

    Buvusioms kolonijinėms valstybėms: D. Britanijai, Prancūzijai, Rusijai ir kt. tinka nerašyti tautybės, nes iš kolonijų plūsta jų buvusių vergų palikuonys, o ar tinka Lietuvai, kurią atkūrė lietuvių tauta, tą daryti? Juolab, yra absurdiškų situacijų, kai tautybės pase nėra, o leidžiama kurtis tautybės pagrindu politines partijas? Štai mūsų Kostitucijos pažeidimai, o KT miega.
    Rinkimų įstatymas yra visiškas absurdas, pažeidžiantis demokratijos principus ir žmogaus teises, nes piliečio gyvenančio seniūnijoje niekas neatstovauja Savivaldijos Taryboje. Visi išrinktieji atstovauja tik partijas, todėl seniūnijos gyventojas pas nieką neturi galimybių kreiptis. Jei būtų geranoriškų teisininkų, tai seniai buvo galima kreiptis į Strasbūro teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo.

  4. Robertas:

    Straipsnis puikus, kaip ir daugelis kitų. Bet…
    1.Eliminuokite galimybę skleisti antitautinius/ antivalstybinius grubius komentarus (pvz. homosovietiko “naujas lietuvis”);
    2.Neužmirškite, kad Lietuva krikščioniška tauta ir istorija patvirtina faktą, kad už nepriklausomybę kovojo tik krikščionys, o visi kiti po 1940 metų arba buvo pasyvūs stebėtojai, arba buvo nacių/ bolševikų pusėje;
    3.Atkreipkite dėmesį, kad ne visa ar pusė mąstančios tautos skaito Jūsų tinklapį. T.y. skleiskite savo mintis patriotine tematika įvairiuose gyvuose sambūriuose. Artėja rinkimai kiekvieną kartą po jų pasibaigimo ir kiekvieną kartą antitautinių jėgų užslaptinti atstovai papildo tautinių pajėgų gretas. Be abejo slaptais ir nedorais kėslais. Ir be abejo arba tylomis, arba garsiai pasireikšdami kaip po tautinio susipratimo šalininkai;
    4.Lietuvoje kaip ir privalu demokratiniame pasaulyje valstybės valdymas vyksta per politines partijas. Ar Jūs atviru tekstu nuosekliai nurodote kokios partijos ir kokie judėjimai yra antivalstybinės pakraipos? Kokios partijos ir kiek yra atsakingos už tautos gyvenimo destrukciją, išbalansavimą? Kodėl LDDP/LSDP, 100 % perėmusi prostitutės LKP įsipareigojimus kartu su gyvąja jėga ir finansais, neatsiprašo tautos už SAVANORIŠKAI su Maskvos pagalba vykdyto jos naikinimo (1957-01-16 dienos slaptas LKP CK dokumentas dėl papildomų priemonių patriotų naikinimui nėra vienintelis išlikęs to įrodymas)? Kokiose Lietuvos politinėse partijose dar yra LKP CK aktyvo?

    • Nepolitikas:

      Dar vienas atsirado homoseksualizmo dėstytojas- „Robertą“ : „4.Lietuvoje kaip ir privalu demokratiniame pasaulyje valstybės valdymas vyksta per politines partijas. Ar Jūs atviru tekstu nuosekliai nurodote kokios partijos ir kokie judėjimai yra antivalstybinės pakraipos? Kokios partijos ir kiek yra atsakingos už tautos gyvenimo destrukciją, išbalansavimą?“ Kas Lietuvoje „privalu“ yra parašyta Konstitucijoje. O tavo gėjų pasaulyje, kur „valdymas vyksta per politines partijas“ viskas yra tas pats: skurdas, nusikaltimai ir t.t. Tai nemokink čia kitų…. Per 23 metus ne viena partija neginė Tautos interesu… ir negins, kol „valgys“ iš mūsų biudžeto… Eik ramiai į DELFI, pas savo „partnerius“, ten tokius myli visais budais.

      • Robertas:

        ” Nepolitikas”,”naujas lietuvis”…- visi jūs raudonos pakraipos šunauja; gėjų pasaulis jūsų, nes jis radosi kartu su jūsų leninais, trockiais, sniečkais, salomėjomis nerimis….tau, mulki,pavyzdžiu tebūnie ikikarinė Lietuva, miškai su partizanais ir pasipriešinimas lageriuose ir tremtyse. Be abejo ir ten buvo tokių kaip tu, bet jų buvo vienetai ir jie dar ir tarpusavy pjovėsi. Mėgaukis savo komunistais ir jų pradininkais žydraisiais….

        • Amelija:

          Robertai, nekreipkite dėmesio į šio provokatoriaus(ės) pasisakymus. Specialiai analizavau jo tekstus, ir galiu vienareikšmiai kaip profesionali lingvistė pasakyti – “nepolitiko” gimtoji kalba yra rusų, tai rodo linksnių valdymo klaidos, ilgųjų ir trumpųjų balsių rašybos neatitikimai, daiktavardžių giminės painiojimas, pvz.: “Koks yra tos Lietuvos Tautos sudėtis?” – juk lietuvis žino, kad žodis “sudėtis” yra moteriškos giminės, o rusą suklaidina galūnė “-is”. Neabejotina, kad arba tai Latvių gatvės profesionalas, arba pavienis angažuotas provokatorius, specialiai apsimetantis patriotu, kad keltų susipriešinimą Alke, diskusijas paverstų barniu, įžeidinėjimais, bet kuriuo klausimu išdėstytų sumaištį keliančią nuomonę. Manau, geriau jau nuomonių įvairovė, netgi kultūringas ginčas straipsnio tema, negu tokie komentarai, kuriais kryptingai siekiama painioti vertybes, užgaulioti oponentus, žeminti kitaip galvojančius. Apie tai vertėtų pagalvoti ir portalo administracijai.

          • Nepolitikas:

            Sveiki orgijų dalyviai „Robertino“ ir „Amelino“! Ką noriu pasakyti? Suprantat, mane homoseksualistų pastebėjimai, analizavimai ir t.t. visai nejaudina. O šizofrenija : „raudonos pakraipos šunauja“, „nes jis radosi kartu su jūsų leninais, trockiais, sniečkais, salomėjomis nerimis…“, „Mėgaukis savo komunistais ir jų pradininkais žydraisiais….“, tavo „Specialiai analizavau jo tekstus“ ir „profesionali lingvistė pasakyti – “nepolitiko” gimtoji kalba yra rusų, tai rodo linksnių valdymo klaidos,(…)“ – rodo „profesionalumo“ bukumą. Per skubumą taip darau daug klaidų, bet rašau tiesą. Jus atvirkščiai MELĄ „D.Kupelian („Blogio marketingas: kaip radikalai, elitistai ir pseudoekspertai parduoda mums korupciją kaip laisvę“). Tai patvirtina ir „A.Simanonytė. Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?“ : „Suprasdami, kad bandymas tokiais metodais kontroliuoti žmonių mintis, gali sukelti daug klausimų, Kirkas su Madsenu, iš karto į juos ir atsako: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“. „Etiškai geram tikslui“ turbūt reikėtų priskirti ir tai, kad vienas strategijos metodų yra bandyti kiek įmanoma homoseksualizuoti istoriją. „Kuo daugiau įžymių žmonių bus homoseksualais, tuo mums geriau“.“
            Jūsų tikslas, iškreipti tiesą ir išlaikyti „korupciją kaip laisvę“, o gėjus kaip piliečius, bei „kryptingai siekiama painioti vertybes“. Jog gėjai yra jūsų „vertybės“.

        • Amelija:

          Šaunu, Alke atsiranda mąstančių žmonių. Rašyk, Robertai, dažniau, gal portalas taps ne tik vienminčių (dažnai besikartojančių) auditorija.

  5. S:

    Čia Raimondas Šukys iš liberalų panaikino įrašus apie tautybę dokumentuose. Paskui liberalas A.Lydeka padėjo išlaikyt tuos pakeitimus. Abu asmeniškai turėtų atsakyt už tai.

    • LosAngeles:

      Vel liberalai… Ausys asila isduoda 🙂 O liberalizmas, panasu, yra liga. Siai dienai privilegijuota, gerai slepiama po patrauklia kauke

      • S:

        Labai įdomūs tų “liberalų” biografijos vingiai Lietuvos Respublikoje. Pvz., R.Šukys pradėjo savo karjerą nuo to, kad buvo LDDP frakcijos referentas, po to pasipylė atsakingi postai Seime, versle, vyriausybėje ir po 10 metų jis jau derino naują paso dizainą įstojęs į liberal-centro partiją, tapo VRM ministru. Susidaro toks įspūdis, kad buvę komunistai paruošė naujus kadrus, paskui sukaišiojo juos į satelitines liberalų partijas (ypač LiCP) ir tada vykdo politiką “svetimomis rankomis”, tokių liberalų atėjusių iš LDDP mokyklos – pilna.

  6. Getas:

    Nepolitike, nesupratai, todėl dar akcentuoju: rinkimuose į Seimą yra renkami atstovai nuo partijų ir jie grumiasi teritorijose -apygardose, kad atstovauti jos gyventojus. Čia demokratijos principai ir žmogaus teisės nepažeidžiamos. Aš kalbėjau apie rinkimus į Savivaldybių Tarybas, čia teritorijos, tarkime seniūnijos gyventojų niekas neatstovauja ir mes neturime savo atstovo Taryboje, vadinasi pažeidžiamos žmogaus teisės, o jei nėra žmogaus atstovaujamo seniūnijos gyventojų, vadinasi pažeidžiami demokratijos principai. Nė vienas savivaldybių gyventojas neturi į ką kreiptis. Savivaldybėse negali būti tik daugiamandatėje apygardoje renkami partijų atstovai. Štai kodėl susirinkę partijų atstovai ir dirba tik savo būreliams ir juos atstovauja. Dėl to labiausiai išplitusi korupcija ir susvetimėjimas savivavldybėse, viena iš priežąsčių kodėl labiausiai išvažiuoja periferijos gyventojai, jie niekam negali pasiskųsti, reikalauti, nes neturi savo rinkto atstovo Taryboje.

    • Nepolitikas:

      Ar taip sunku perskaityti LR Konstituciją, kad primą suprasti kas yra žmogus, o kas yra pilietis… kokios jų teisės ir laisvės? Tarp kitko piliečio teisės ir laisvės nėra „Strasbūro“ jurisdikcija. Tai tavo „Jei būtų geranoriškų teisininkų, tai seniai buvo galima kreiptis į Strasbūro teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo.“ -yra juokingas…. , ir vėl – Siūlau gerai perskaityti Konstituciją ir suprasti kas yra kas… savo studentams siūlydavau surašyti „stulpeliais“: 1. Žmogus; 2. Pilietis ir t.t. … atsiranda suvokimas.

  7. Artūras Gotautas:

    Šiaip gimimo “liudijimuose” yra įrašas Tautybė.
    Gyventojų “deklaracijose” yra įrašas Tautybė.
    …..
    O dėl kitų dokumentų,tai
    Lietuvos asmens tapatybės kortelės ir LR piliečio pasai yra gaminami Lenkijoje.
    Elektroninių įdiegimo dokumentuose valdymo paketas Lenkijoje.
    Taigi …

  8. gintas:

    Visose gyvenimo srityse dabar dominuoja liberalizmo ideologija, kuri reikalauja šalinti visas ribas asmens laisvei. Kadangi tautinė ištikimybė ir šeima riboja asmens laisvę, tautinė ištikimybė ir šeima turi būti diskredituojamos. Ne siekis valdyti mases yra pagrindinis motyvas, bet laisvinimo siekis, kuris, kartą politiškai įtvirtintas, tampa įrankiu lengvai valdyti nuo tradicinių saitų laisvinamų individų mases.

  9. Amelija:

    Be galo įdomi sąvoka “tautinė ištikimybė”. Tiesiog negirdėta, jei galite, paaiškinkite išsamiau. Dėl liberalizmo dominavimo su jumis sutinku, ypač dėl požiūrio į šeimą, bet kaip suprasti tautinę ištikimybę?

  10. Nepolitikas:

    Ir taip, pradžioje autoriui galima pritarti: „32-sis Konstitucijos straipsnis skelbia: „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ Tačiau kviečiame pasižiūrėti į pagrindinius asmens tapatybę nusakančius dokumentus, naudojamus po Lietuvos įstojimo į ES, – pasą ir tapatybės kortelę. Nė viename iš jų asmens tautybė nebėra nurodyta.“ Ir autoriui kyla klausimas: „ Kas ir kodėl iš pagrindinių dokumentų išbraukė įrašą apie tautybę ir kuo motyvuojant tai buvo padaryta, su visuomene niekada nebuvo aptarta. Kieno valia visi Lietuvos piliečiai buvo pavesti „betaučiais“, visuomenei niekada nebuvo įvardinta.“ Tačiau klaustuko nėra! Todėl šiuo metu daugelis mūsų, savo prigimtimi, kalba, kultūra ir visa savo esybe susijusių su lietuvių tauta, to negalėtume pagrįsti, naudodamiesi svarbiausiais asmens dokumentais. Esant reikalui, net negalėtume pasinaudoti aukščiau minėtu 32-uoju Konstitucijos straipsniu.“ Bet atsakymas yra kitame straipsnyje : „V.Sinica. Būkime labiau europiečiais!“, kuriame teigiama: „Vienovė įvairovėje“! Taigi „ES“ išbraukė tą įrašą, kadangi „Europiečiai yra vieningi savo bendru darbu vardan taikos ir klestėjimo,(…)“. Gerai matomas pasiskirstymas: mums bendras“ darbas(Vienovė), o nedarbas bei skurdas (įvairovė), o jiems „taika“ ir „klestėjimas“. Tačiau autoriui rupi ne lietuvių tautos likimas, o tik „nepatogumai“- „Judriame pasaulyje, kuriame TURISTINĖS kelionės iš vienos valstybės į kitą bei IŠVYKOS mokslo, VERSLO ar bet kuriais kitais tikslais yra tapusios moderniosios kasdienybės bruožu, asmens tautinės tapatybės ignoravimas yra visiškai nepateisinamas ir gali būti prilyginamas humanitariniam nusikaltimui.“ Taigi čia reikia apmastyti, ar tai yra tik „humanitarinis“ nusikaltimas. Esu įsitikinės, kad visus atsakymus duoda LR Konstitucija! Pagrindinis Lietuvių Tautos „blogis“ yra tame kad : „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Bei „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Sunaikinant Lietuvių Tautą, sunaikinsi suverenitetą(iki autonomijos), sunaikinsi Lietuvos Valstybę. Todėl Lietuvių tauta nežino, kiek turi savo atstovų Seime. Lietuvių tauta nežino kiek lietuvių prarandą per nusikaltimus, savižudybės, kiek lietuvių skursta, kiek priverčiama išvažioti ir t.t., taigi nutautinimas yra ne „humanitarinis“ nusikaltimas, o genocidas. Ir ES homoseksualizmas tam akivaizdus įrodymas(Lietuvių Tautos nujautrinimas (desensitizing)). Į ką dar noriu atkreipti dėmesį, palyginime : „Tautybė buvo žymima asmens dokumentuose net Lietuvos aneksijos laikotarpiu.“ Kaip toliau suprasti, tai yra tarybinis laikotarpis. Ir prasideda melas: „Totalitarinių režimų valdomuose regionuose piliečio samprata yra iškreipta, visiškai priešinga šios sąvokos turiniui. Čia piliečiai suprantami kaip asmenys, vienodai aklai besivadovaujantys oficialiąja ideologija ir besąlygiškai vykdantys režimo primestas prievoles. Vadinamasis „tarybinis pilietis“ turėjo tikėti, kad šis režimas yra pati demokratiškiausia ir labiausiai visuomenės pažangą skatinanti santvarka. Visus, tiek centrinių, tiek vietinės valdžios institucijų darbuotojus privaloma tvarka parinkdavo valdančioji grupuotė, pasivadinusi „partija“, nors jos vidinė sandara nė iš tolo nepriminė to, ką klasikinė politologija apibrėžia kaip partiją.“ Taigi „klasikinė politologija“, „klasikinė demokratija“ ir t.t. yra grynas homoseksualistų atradimas, tokia vaivorykštinė „demokratija“, kaip ir „klasikinė politologija“ . Pats demokratijos principas yra piliečių valdymas, o Lietuvos valstybės atžvilgio – Lietuvių Tautos valdymas su pilietinės visuomenės palaikymo. Autorius tvirtina: „Šiai partijai nereikėjo rūpintis savo elektoratu, organizuoti kandidatų debatų ir pristatinėti jų programų, kad rinkėjai galėtų pasirinkti tinkamiausią kandidatą, kadangi ši funkcija jiems nebuvo deleguota.“ Ar tai tiesa? Siūlau paskaityti LTSR Konstituciją: „89 straipsnis. Teisę kelti kandidatus į deputatus turi Tarybų Sąjungos Komunistų partijos, profesinių sąjungų, Visasąjungines Lenino Komunistinės Jaunimo Sąjungos organizacijos, kooperatinės ir KITOS VISUOMENINĖS organizacijos, darbo kolektyvai, taip pat karių susirinkimai pagal karines dalis.
    Lietuvos TSR piliečiams ir visuomeninėms organizacijoms garantuojamas laisvas ir visapusiškas kandidatų į deputatus politinių, dalykinių ir asmeninių savybių svarstymas, taip pat teisė agituoti susirinkimuose, spaudoje, per televiziją, radiją.
    Išlaidas, susijusias su rinkimais į Liaudies deputatų tarybas, apmoka valstybė.“ Dar daugiau : „91 straipsnis. Rinkėjai duoda PRIESAKUS savo deputatams.
    Atitinkamos Liaudies deputatų tarybos svarsto rinkėjų priesakus, atsižvelgia į juos, rengdamos ekonominio ir socialinio vystymo planus ir sudarydamos biudžetą, organizuoja priesakų įgyvendinimą ir informuoja piliečius apie jų vykdymą.; 92 straipsnis. Deputatai yra įgalioti liaudies atstovai Liaudies deputatų tarybose.
    Dalyvaudami Tarybų veikloje, deputatai sprendžia valstybinio, ūkinio ir socialinio-kultūrimo darbo klausimus, organizuoja Tarybų sprendimų įgyvendinimą, kontroliuoja valstybinių organų, įmonių, įstaigų ir organizacijų darbą.
    Savo veikloje deputatas vadovaujasi visos valstybės interesais, atsižvelgia į rinkiminės apygardos gyventojų POREIKIUS, siekia, kad būtų įgyvendinti rinkėjų PRIESAKAI.; 93 straipsnis. Deputatas vykdo savo įgaliojimus, NENUTRAUKDAMAS gamybinės arba tarnybinės veiklos.
    Tarybų sesijų laikui, taip pat deputato įgaliojimams įgyvendinti kitais įstatymo numatytais atvejais deputatas atleidžiamas nuo gamybinių arba tarnybinių pareigų, paliekant nuolatinėje darbovietėje vidutinį uždarbį.;(…) 96 straipsnis. Deputatas privalo už savo darbą ir Tarybos darbą atsiskaityti rinkėjams, taip pat kolektyvams ir visuomeninėms organizacijoms, iškėlusioms jį kandidatu į deputatus.
    Deputatas, NEPATEISINĘS rinkėjų pasitikėjimo, GALI BŪTI bet kuriuo metu ATŠAUKTAS daugumos rinkėjų sprendimu įstatymo nustatyta tvarka.“
    Taigi demokratijos esmė nėra daugiapartinė sistema, opozicija, opozicija opozicijoje, programos ir t.t., tai yra galimybė realiai valdyti savo šalį. O mes šito neturime. Nors dauguma svajoja apie Seimo narių atšaukimą, apie jų pažadu vykdymą ir t.t. Tačiau, pirma reikia atkurti LR Konstituciją ir Lietuvių Tautos valdymą. Bet reikia atidaryti be melo( pvz. balsavo ne 99,99 arba 99,98 proc. rinkėjų, o tik apie 85 % bendro rinkėjų skaičiaus. 1976 m. statistika.) ir propagandos.

  11. gintas:

    Liberalai turi aiškią politinės veiklos kryptį – tradicijos niekinimo ir naikinimo – kryptį. O kas gali jiems pasipriešinti? Tautininkai yra daugiasia pagonys, katalikybę suvokiantys kaip priešą. Nors katalikybė buvo mūsų tėvų ir senelių tikėjimas.

    • Kęstutis:

      … bet pro pro…..pro seneliams katalikybė buvo priešas Nr.1…

    • Pikc:

      “Tautininkai yra daugiasia pagonys, katalikybę suvokiantys kaip priešą.”: tai kad abejoju – gi ne religiniu pagrindu partija kūrėsi, aš asmeniškai bent kelis save katalikais laikančius žinau. Bet faktas, kad tas “pagonys versus krikščionys” susipriešinimas kenkia abiems pusėms, o naudingas būtent tiems, kurie visas – ir krikščioniškas, ir pagoniškas tradicijas niekina ir naikina – tskant, bendriems priešams. Verčia susimąstyti, ne? 🙂

  12. Nepolitikas:

    Atsižvelgiant į LR Konstituciją, valdyti šalį gali tik Lietuvių Tauta, t.y. lietuviai, „kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.“ Lietuvių Tauta valdo (vykdo suverenią galią) tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus Tautos atstovus. Pagal valdymo principus tai yra Lietuvių Tautos diktatūra! Nereikia išsigąsti šito žodžio, jog demokratija Atėnuose, pagal valdymo principus buvo daugumos diktatūra. Tarybiniais laikais(iki 1947 m.) buvo proletarinė(darbininkų) diktatūra(„kas nedirba – tas nevalgo“). Tik vėliau atsirado partokratijos diktatūra. … Lietuvos atvejąs yra unikalus – Lietuvių Tautos diktatūra remiasi į pilietinę visuomenę(3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę). Kaip matome Konstitucijoje niekur nėra paminėtas valdymas „per“ politines partijas ar asociacijas. Valstybės valdymas… Norėčiau šitoje vietoje sustoti, nors visi „profesoriai“ mėgsta tai „pralėkti“. Pagal Konstituciją, yra du valdymo variantai – tiesiogiai, ar per atstovus. Jeigu tiesiogiai, tai valdžia(Seimas, Prezidentas, t.y. renkamoji) nereikalinga ir visos valstybės formavimo principus Lietuvių Tauta įgyvendina laisvai ir demokratiškai(pilietiškos daugumos principu, kaip Atėnuose): renka prokurorus, teisėjus, nustato teisingumą(bausmės), išleidžią įstatymus, renka Vyriausybę, nustato mokesčius, biudžetą, ir t.t., bei jos atšaukia ir gali nesilaikyti konstitucinės santvarkos. Oponentai visada tvirtina – tai „brangiai kainoja“. Tačiau tai yra melas. Pažiūrėjus į biudžetą matom, kaip išvaistomi pinigai, kiek papildomai kainoja patarėjų patarėjai, padėjai ir t.t. – tik atlyginimams virš 3 mlrd. Lt . O kiek žalingų įstatymų, kuriu pagal Konstituciją neturi būti. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Taigi reziumuojama, kad Konstitucijos nuostatų demokratinei visuomenei pilnai pakanka, ir reikalingas tik minimalus įstatymų kiekis, atskiroms Konstitucijos nuostatoms įgyvendinimui…
    Jeigu Tauta apsisprendžia valdyti šalį per SAVO atstovus, tada „įjungiamas“ Konstitucinis draudimas – išrinkti atstovai vykdo TIK TIEK, kiek yra numatyta Konstitucijoje, kadangi valdžios galias riboja Konstitucija, bei valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Atkreiptina, kad ne verslui, ne „ekonomikai“, ne asociacijoms, bendrovėms, ne sau ir t.t. ,o ŽMONĖMS ir žmonių gerovei! Būtent atstovavimas numato tokius valdymo priemones: referendumus, peticijos ir t.t. … Kas šio atvejo „tie“ atstovai? Tai yra Lietuvių Tautos atstovai(jau tarnai!), kurie gali būti ne lietuviais, t.y. „Lietuvos respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip …“, arba „bei nuolat gyvena Lietuvoje“. Taip įtvirtinta Konstitucijoje! Pabrėžtina, kad pilietis turi gimti Lietuvoje, bei nuolat gyventi Lietuvoje. Šitas principas pilnai atskleistas – Lietuvos Valstybės Konstitucijoje(1928 m.): „Visos politinės teisės suteikiamos tik natūralizuotųjų VAIKAMS, gimusiems Lietuvos pilietybėje, o patys natūralizuotieji įgyja tik aktyvias politines teises.“, bei 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje: „Pilietis gali netekti Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvos Valstybėje ir yra nutrūkęs ryšius su Lietuvos gyvenimu.“ Pavyzdys: DP pirmininkas V. Uspaskich nėra gimės Lietuvoje, nėra „nuolat gyvenantis“ Lietuvoje(atvyko iš Rusijos), tai negali būti Lietuvių Tautos atstovu. O kiek tokių yra Seime? Pabrėžtina, kad LR pilietis gali laikinai(kiek, dabartinėje Konstitucijoje, nėra nustatyta) išvykti iš Lietuvos, tačiau turi būti nenutrūkęs JO ryšius su Lietuvos GYVENIMU.
    Taigi yra du valdymo variantai. Jeigu Tauta nori valdyti šalį, per demokratiškai išrinktus savo atstovus – aktyviai dalyvauja rinkimuose. Jeigu Tauta nori valdyti šalį tiesiogiai – nedalyvauja rinkimuose. Konstitucijoje yra numatyta konstitucinę proporciją: tai 1/4(„Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų“; „ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.“ Taigi jeigu aktyviai dalyvauja mažiau nei ¼ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę- valdžia „negauna“ Tautos įgaliojimų, negali vykdyti savo galias. Reiškia yra: tik anksčiau išrinktas Prezidentas ir Tauta, arba anksčiau išrinktas Seimas ir Tauta. Atitinkamai visus valdymo organus formuoja Tauta, arba su Tautos pritarimu( Vyriausybės, Teismų ir t.t. rinkimai). Galimas ir trečias variantas – Naujos Konstitucijos svarstymas ir priėmimas. J. Jasaičio „Pilietiškumo nuvertinimo iššūkis“, faktiškai nesuteikia žinių, bei galimybės suprasti demokratiją ir pilietiškumą, kaip vertybę. Šiandienos pilietis, tai tiesiog Lietuvos gyventojas, kuris nieko nežino, ir geriausio atveju džiaugėsi savo nežinojimu. Ar taip sunku suprasti, kad demokratijos atveju(atstovavimas valdžioje), galimas tik tokiu atveju, jeigu kandidatas į atstovus, pasižada vykdyti piliečių daugumos reikalavimus ir susilaikyti nuo, neaptartų su rinkėjais, kitų sprendimu. Jokios „saviveiklos“ valstybės valdyme negali būti. O dabar ? Partijų rinkiminiuos programos (melo pažadus) „aktyvus piliečiai“ priima, kaip „daugumos reikalavimus“! Tokiam „piliečiui“ svarbu tik KAS yra TAS, kuris skleidžią tą melą. Taigi melo konkursą, t.y. „partijos ideologija ir rinkiminė programa, elektoratas, rinkimų agitacija, kandidatų prisistatymai visuomenei“ negalima net iš tolo pavadinti demokratija. Net jeigu sąlyginai priimti, kad partijos yra „demokratijos šedevras“, tai jos turėtu kovoti dėl rinkėjų nurodymų vykdymo, o ne tarp savęs. Jog partijos ideologija, programa ir t.t. yra grynai partijos vidinis reikalas, kaip tikėjimas. Todėl ir turime: kad tautininkai yra visai ne tautininkai, o socdemai yra liberalai ir t.t., tačiau niekas nežino piliečių reikalavimų, jų ir nevykdo. Manau kad ES direktyvas demokratijos atvejų, negalima laikyti Lietuvių Tautos nurodymais. Todėl mažėja dalyvaujančių rinkimuose, nes piliečiai žino, kad tai yra cirkas. Arba Piliečiai nori valdyti savo valstybę tiesiogiai. Kad ponas Jasaitis pats nesupranta demokratijos, matosi iš „ jokios sankcijos už neatvykimą balsuoti jiems nebegresia.“ O kaip tokiems „demokratams“ norėtųsi kad butų, bet gaila – LR Konstitucijoje yra įrašytą: „remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų TEISE, slaptu balsavimu.“ O teise, tai ne pareiga, nėra privaloma.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: