R.Jusienė. Sveikas gyvas, Lietuvos suverene! (31)

Žemės pardavimui – NE! | Alkas.lt nuotr.

Žemės pardavimui – NE!

Pastaruoju metu plačiai sklinda kalbos apie Tave. Tau ir Tavo vardu sakoma, kad nors Tu ir jaunas, bet puikiai moki  strateguoti, investuoti ir įsisavinti. Sakoma, kad Tu netgi gali būti pavyzdžiu seniems ir galingiems, kaip reikia įveikti jų sukeltas finansines krizes, jiems nesukeliant jokių rūpesčių. Sakoma, kad Tu po tokios krizės jau atsigauni ir įgauni svorio.  Sakoma, kad Tau patikėtas labai svarbus vairas. Dabar jau Tu rodysi kryptį ne tik sąjungos, kurioje esi, narėms, bet ir suverenams rytuose.

Tai kodėl nematau Tavęs, Lietuvos Suverene, laimingo, puošnaus, džiūgaujančio Valdovų rūmuose, jų prieigose, Tavo miestų aikštėse?

Tu sakai, kad pavargai. Sakai, kad Tau sunku, liūdna ir neramu. Kas gi atsitiko, mielas Suverene? Gal suaugai?  Gal jau išsilakstei, kaip tas paikas sekminių veršelis, pirmą kartą ištrūkęs į laisvę, besigainiodamas margaspalvius iliuzijų drugelius?

Atsitokėjęs pradedi jausti vienas už kitą skaudesnius kirčius. Matai, kad iriesi prieš galingą srovę, sekinančią Tavo jėgas. Dar nesuaugęs jau pradedi skursti, praradęs gal trečdalį savęs. Supranti, kad turi kažko imtis.

Eini pas savo išrinktuosius, kurių saldžiais pažadais visomis išgalėmis rūpintis Tavimi patikėjęs, suteikei teisę tvarkyti Tavo gyvenimą. Bandai pasakyti jiems, kad sakmės apie tai, kaip jie dvidešimt metų rūpinasi Tavimi, visai skiriasi nuo to, kas vyksta Tavo gyvenimo kasdienybės pievoje. Jie atšauna, kad nieko nesupranti, esi nedėkingas ir duoti tau laisvę spręsti ką nors pačiam būtų neprotinga. Tu gali prikurti visokių neaiškių darinių. Suprask, kad jau ir dabar Seime Tavo labui besidarbuojantiems dariniams ankštoka. Išrinktieji mano, kad Tu esi nė kiek ne mažesnė grėsmė valstybei negu okupantai, nuo kurių Tau jaunam apginti reikėjo įrašyti Konstitucijoje tą 300 000 skaičių. Todėl net nemanyk, kad jie sumažins kliūtis tavo valiai pasireikšti, keisdami Referendumo įstatymą.

Pyktelėjęs eini pas garbinguosius teisinės valdžios atstovus. Tiki, kad būtent ten visada rasi teisingumą, kaip bendrojo gėrio pagrindą.  Išdidūs teisėjai Tau atšauna, kad  išmanyti teisę ne kiekvieno nosiai.  Esi visiškai naivus ir neišprusęs teigdamas, kad  moralė turi būti gyvenimo pagrindas.  Jų teisė yra aukščiau už moralę.  Ir tam, kad Tu savo įkyriu zyzimu netrukdytum jiems saugoti teisinės valstybės pamatų, prarastum bet kokį  norą bandyti suprasti , analizuoti jų sprendimus, o juo labiau jais abejoti, jie be jokių skrupulų pademonstruoja, kaip gali sugriauti ne tik Tavo, bet Tavo vaikų ir anūkų likimus.

Eini pas intelektualus, tikėdamasis išmintingo patarimo. Jie iš paukščio skrydžio aukštumų pradeda Tau aiškinti, kad pats esi kaltas. Jiems taip pabodo laukti, kol suaugsi ir subręsi.  Jie žino būdus ir kelius, kaip Tau padėti,jie turi didelius ir egzistenciškai svarbius tikslus, bet kol esi toks neišprusęs, tamsus, nevieningas, jie su Tavim prieš srovę neplauks. Savo orumo jie nežemins. Suprask, tai būtų jiems labai politiškai nenaudinga. Bet kad padrąsintų Tave jie gali kartą per mėnesį pačiame švariausiame Valstybės kieme surengti meno akciją.

Bandai prisiminti, kuo galėtum dar pasikliauti. Gal žiniasklaida? Juk ji vadina save Tavo sargu. Nieko daug neprašai, tik kad būtų šalia, kai iriesi prieš srovę. Bet ir ji puola šaipytis iš Tavęs.  Sako, jog plauki prieš srovę ir keli isteriją tik todėl, kad nesuspėjai į sėkmės traukinį. Sako, kad esi nevykėlis, neturintis nei pareigų, nei darbo, nei galimybių oriai gyventi. Sako, kad Tu labai siaurai matai save ir pasaulį, todėl skandiniesi kančiose, pasiduodi emocijoms, nori kurti kažkokią pseudotautinę valstybę, tuo žlugdydamas visas geras idėjas. Todėl žiniasklaida atsiriboja nuo visokiausių Tavo judėjimų, nes jie tik liumpeną kelia. Atsitrauki supratęs, kad ne kas kitas, o ta pati žiniasklaida nuo pat Tavo atgimimo labai intensyviai darbavosi, kad tuo liumpenu Tave paverstų.

Skubi į bažnyčią. Tai ta vieta, kur tikiesi surasti paramą. Joje, aišku, pasitinka Tave ne taip arogantiškai. Bet išgirdę, kad prašai plaukt kartu prieš srovę, paaiškina, kad tai jau politika, o į politiką bažnyčia nesivelia. Pagalvoji, kad tas nesivėlimas į politiką ir yra pati didžiausia politika, bet negi ginčysies.

Grįžti į savo gyvenimo kasdienybės lauką toks niekam politiškai nenaudingas, išjuoktas, pažemintas, vargo ir negandų užgrūdintas, ne pagal metus suaugęs. Tu jau nebe toks, koks buvai. Dabar supranti, kad kuo pompastiškesnės kalbos apie Tave sklinda iš gražiausiais rožių žiedais išpuoštų tribūnų, tuo tragiškesnė Tavo kasdienybė. Supranti , kad tai, jog iš Tavęs šaiposi savi – dar ne didžiausia blogybė. Tos gražios pasakos, kaip draugiškai gyvensim įsilieję į naują bendriją, tėra tik žiaurus mitas.   Suverenai, apsupę Tavo gyvenimo lauką, yra šimtais metų už Tave vyresni, labai turtingi, amžiais ištobulinę kolonizavimo praktiką. Jų vyriausybės jau paruošę programas, kaip skatins saviškius, įsikūrusius Tavo žemėje. Jų žvalgai jau mina Tavo ministerijų slenksčius ir labai sėkmingai įtikinėja Tavo tarnautojus, koks Tu nemokša ir be jų pagalbos pražūsi. Jų bankų filialai, kiaulidės jau stovi Tavo žemėje. Jų sunkiasvorė technika jau kerta plynai Tavo miškus. Jų žvalgai jau išmokė Tavo Seimo teisės departamentą išvadose dėl kiekvieno Tavo egzistencijai svarbesnio įstatymo projekto įrašyti, kad  Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o kolizijos atveju turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus .

Lietuvos Suverene, Tu dar toks jaunas ! Tau dar tik 23 metai. Tu tik dabar pradedi suprasti, kiek paauglystės klaidų pridarei. Tik dabar pradedi suvokti, kas esi ir kuo nori būti. Svajoji, kaip atkursi savo ištryptą gyvenimo lauką. Bet…

Svajones teks atidėti, nes privalai dar stipriau irtis prieš srovę, kad nepaneigtum savo sąžinės balso, savo tiesos balso. Yra gyvenimas, yra mirtis, bet yra dar ir tas neapčiuopiamas sielos virpėjimas, kurį vadinam amžinybe. Kai aplinkui viskas pabirę lyg karoliai, Tu privalai būti ta gija, jungiančia praeitį, dabartį ir ateitį. Ir todėl Tu eisi grįsti tą XXI amžiaus kūlgrindą, tą vienintelį slaptą atsitraukimo per neoliberalizmo pelkę kelią į savo būties sakralinę vietą.

Turi labai skubeti, kol iš Konstitucijos dar nedingo straipsnis, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Laiko tam šventam darbui turi vos kelis mėnesius.

Vienintelė amunicija, kurią gali pasiimti – Tikėjimas, Meilė ir Viltis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *