R.Laužikas. Lietuvos ateities scenarijai: Europos kiaulidė

Pavasaris ir vasara Lietuvoje prasideda ne paukščių giesmėmis ar žydinčiomis gėlėmis, o laukais sklindančių srutų smarve. Pagal „Aplinkosaugos reikalavimus mėšlui tvarkyti“ nuo balandžio 1 d. laukus galima laistyti organinėmis trąšomis.

Lietuvoje suformuota teisinė bazė ir iš to kylanti praktika sukuria puikias sąlygas mūsų kraštui virsti „Europos kiaulide“. Tik ar tuo didžiuosimės taip pat, kaip industrinėje epochoje anglai didžiavosi savo šalį vadindami „Pasaulio dirbtuve“?

Vieno lietuviško atvejo istorija

Panagrinėkime vieną lietuvišką atvejį. Kiaulių ferma įsikūrusi nedideliame Rytų Lietuvos bažnytkaimyje. Atstumas iki kraštovaizdžio draustinio siekia apie 2,8 km., iki artimiausių kaimelio sodybų – apie 250 metrų. Kiaulių skaičius nėra tiksliai žinomas, tačiau bene prieš metus buvo ieškoma galimybių gyvulių skaičių padidinti iki 4000. Palyginimui – bažnytkaimyje gyvena 500 žmonių. Kaip leidžia Lietuvos įstatymai srutos yra laikomos atviroje lagūnos tipo talpykloje ir sėkmingai laistomos ant visų aplinkinių laukų. Šiuo požiūriu gyvulininkystės kompleksams neretai talkina ir vietos ūkininkai. Kylant mineralinių trąšų kainai ne vienas susigundo kompleksų vadovų pasiūlymais patręšti laukus nemokamomis srutomis. Paskui, šie „srutinio ūkininkavimo“ metu išauginti produktai atsiduria ant mūsų stalo, ar – visai galimas daiktas – ūkininkų turgeliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Žinoma, vietos žmonėms tai nepatinka. Juk viena pagrindinių (teigiama, kad koncentracija gali būti iki 50-90 proc.) srutų ir skysto mėšlo sudedamųjų dalių – amoniakas – yra labai laki ir nuodinga medžiaga, o išpiltos ant laukų srutos „maitina“  amoniaku apylinkių orą tiek, kiek jose to amoniako yra – juk niekas nesivargina srutų į dirvą įterpti.

Demokratinėje visuomenėje yra priimta, kad valstybės institucijos turi ginti viešąjį interesą, ypač tais atvejais, kai yra pažeidžiami darnios plėtros (pavyzdžiui naikinama gamta) ar visuomenės sveikatos principai. Tačiau, kartais susidaro įspūdis, kad viduriniosios grandies valdininkų, net tada, kai jie imasi ginti viešąjį interesą, rankos yra supančiotos. Ir nekaltinkime čia vien danų verslininkų. Didelė dalis kiaulidžių – lietuviško kapitalo įmonės. Pabandykime tai pailiustruoti pavyzdžiais iš tos pačios Rytų Lietuvos fermos apylinkių.

Situacija Nr. 1. 2011 metais kiaulininkystės bendrovei nusprendus padidinti komplekse auginamų kiaulių skaičių nuo 3400 iki 6300 vietos bendruomenė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aplinkos ministeriją dėl tokio veiksmo poveikio aplinkai įvertinimo. Juk Europos tarybos direktyvoje 97/11/EB dar 1997 m. buvo nustatyta, kad poveikio aplinkai tyrimas yra būtinas jei planuojama didesnė nei 3000 kiaulių ar didesnė nei 900 paršavedžių ferma. Sąlygas sugriežtino Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2008/1/EB (priimta Lietuvai jau esant Europos Sąjungos nare). Pagal ją rizikingas kiaulių skaičius sumažintas iki 2000 (750 paršavedžių), o leidimas didesnės nei 2000 kiaulių fermos veikimui turi būti išduotas „… tik tada, kai bus nustatytos oro, vandens ir žemės integruotos apsaugos priemonės….“.

Situacija Nr. 2. Tų pačių 2011 m. pavasarį pievoje, kelių hektarų plote buvo išpilta didelis kiekis srutų. Amoniako koncentracija matyt buvusi didelė, nes visa pievos žolė nunyko. Kadangi srutos nebuvo įterptos į dirvą, sekančią naktį praūžusi liūtis didelę dalį teršalų turėjo nuplauti į artimiausius vandens telkinius. Suprantama, kyla klausimai ar nebuvo padaryta kitokia žala aplinkai ir žmonių sveikatai (paviršinio, gruntinio vandens tarša, oro tarša amoniaku ir pan.). Oficialios institucijos (aplinkosaugos tarnyba ir visuomenės sveikatos centras), kaip joms ir priklauso, reagavo oficialiais raštais. Atsakymas vienas ir tas pats – joks galiojantis teisės aktas nebuvo pažeistas.

Teisinės įdomybės

Taigi, tikrovėje yra negerai, bet teisiškai viskas gražu ir tvarkinga. Iš tikro, Lietuvai virstant „Europos kiaulide“ didžiausia bėda yra ne viduriniosios grandies valdininkų veiksmai, o gyvulininkystę reglamentuojanti teisinė bazė – jos dėka tiek visuomenė, tiek žemesniosios valdininkai yra bejėgiai sustabdyti gyvulininkystės ir „srutinio ūkininkavimo“ plitimą. Štai dar vienas pavyzdys. Šiuo metu galiojančiuose „Aplinkosaugos reikalavimuose mėšlui tvarkyti“ (patvirtinta Lietuvos Respublikos Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų) įtvirtinta nuostata, kad: „tirštas ir pusiau skystas mėšlas, paskleistas ant dirvos paviršiaus, po jo paskleidimo turi būti įterptas ne vėliau kaip per 12 valandų“. Kaip matome, skysto mėšlo (srutų) įterpti nereikia, tegaruoja.

O dabar užduokime klausimą – kokia forma kaupiamas mėšlas didžiuosiuose gyvulininkystės kompleksuose? Ir kam buvo naudinga, kad keičiant aplinkosauginius reikalavimus būtų padaryti išimtis skystajam mėšlui? Juk ankstesniame, 1999 m., dokumento variante („Mėšlo ir nuotėkų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos reikalavimuose“) buvo įtvirtinta nuostata, kad visas mėšlas, nesvarbu, kokios konsistencijos jis bebūtų: „privalo būti įterptas per 24 val.“ Arba, dėl sutartinių gyvulių skaičiaus ir mėšlo skleidimo ploto nustatymo. Pagal dabar galiojančius „Aplinkosaugos reikalavimus mėšlui tvarkyti“ 1 paršavedė atitinka 0,065 ha plotą, kai tuo tarpu senojoje dokumento versijoje ta pati paršavedė atitiko 0,45 ha. Tiems, kam sunkiai sekasi matematika, galima paaiškinti, kad žemės plotas, kurio reikia 1 kiaulės srutoms išlaistyti per paskutinįjį dešimtmetį sumažėjo beveik 7 kartus. O kiek išaugo amoniako koncentracija?

Žiūrint plačiau, dar vienas įdomus teisinis niuansas yra absoliučiai skirtingi reikalavimai žmonių ir gyvūnų fekalijų utilizavimui. Šiuo požiūriu, turbūt, esame įstrigę kultūriniuose stereotipuose, kuomet, dar senais laikais, kaime buvo kreivai žiūrima į močiutes, kurios savo daržą trešdavo lauko tualeto turiniu. Moksliniai tyrimai rodo, kad aplinkosaugos ir žmonių sveikatos požiūriu gyvulių ir žmonių fekalijos yra vienodos. Taigi, vidutinė kiaulė dydžiu, suvartojamo maisto kiekiu, užimama erdve, išmatų kiekiu ir pan. nenusileidžia dydžiu vidutiniam žmogui. Mokslininkų yra nustatyta, kad kiaulė per metus palieka ne mažiau, kaip pusę kubinio metro išskyrų. Taigi, minėtos Rytų Lietuvos fermos aritmetika paprasta – 4000 kiaulių 2000 kubinių metrų arba (2 milijonai litrų) išskyrų.

Realiai mėšlo kiekis susidaro gerokai didesnis. UAB „Sajas“ Kiškonių kiaulių komplekso tyrimai parodė, kad per 18000 vietų (tačiau iš jų per 8000 sudaro nujunkyti paršeliai) komplekse sukaupiama apie 30000 kubinių metrų mėšlo ir srutų, 10 tonų buitinių atliekų, 100 tonų kritusių gyvulių ir apie 1 toną vaistų, dezinfekuojančių medžiagų ir kitų veterinarinio pobūdžio atliekų. Taigi, vienai kiaulei turime maždaug po 1,6 kubinio metro mėšlo ir srutų, 0,5 kg. buitinių atliekų, 5,5 kg. dvėselienos ir 50 gramų veterinarinių atliekų. Kas atsitinka su kiaulių išskyromis? Jos pavadinamos organinėmis trąšomis ir: „teisės aktų nustatyta tvarka naudojamos tręšimui“. Tuo tarpu „žmogiškąsias“ prieš išpilant į dirvą, privaloma utilizuoti valymo įrenginiuose. Ar, siekdami darnios plėtros, neturėtume suvokti, kad srutų išpylimas yra tokia pat aplinkos tarša? Ar nevertėtų pagalvoti apie vietinius valymo įrenginius bent jau didžiausiuose gyvulininkystės kompleksuose?

Įsivaizduokime, kad toje pat Rytų Lietuvos vietoje, netoli kraštovaizdžio draustinio yra sugalvojama statyti 4 kartus mažesnį, 1000 vietų, viešbutį ir šio statinio projekte įrašoma, kad viešbučiui valymo įrenginių nereikia, nes fekalijos bus laikomos atviro tipo „lagūnoje“, o paskui, sutarus su vietos ūkininkais, bus išlaistomos aplinkiniuose laukuose. Aplinkos apsaugos agentūra, derindama projektą, turbūt pamanytų, kad architektas išprotėjo…..

Pamąstymai apie ateitį

Kadangi dar 2011 m. lapkričio 9 d. Seimo Kaimo reikalų komitetas: „pritarė Žemės ūkio ministerijos pastangoms paremti gyvulininkystės sektorių ir pasiūlė imtis papildomų priemonių šiam sektoriui plėtoti“ (Kaimo reikalų komiteto pranešimas internete), „Europos kiaulidės“ scenarijus atrodo pakankamai įtikinamas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis kiaulių skaičius Lietuvoje metų pradžioje siekia apie milijoną (skirtingais metais nuo 0,79 iki 1,27 milijono), tuo tarpų gyventojų skaičius – 3,3 milijono. Pažymėtina, kad kaimo gyventojų (tie, kurie gyvena arčiausiai kiaulių) Lietuvoje yra apie 1,07 milijono…..

Tačiau, yra ir kitas galimas Lietuvos raidos scenarijus. Dar 2008 m. Europos bendrijų komisijos Generalinio sekretoriato ir Biudžeto GD parengtoje „Konsultacijų ataskaitoje“ buvo išsakytas požiūris, kad: „reiškiama didelė parama esminiam išlaidų prioritetų perorientavimui ir daugelio pirmiausia siūloma mažinti išlaidas žemės ūkiui ir didinti išlaidas moksliniams tyrimams ir energetikai“. Mūsų krašte tai politinio sprendimo klausimas. Šiuolaikinė Lietuva iš tikro turi du kelius. Pirmasis – kaip ir XV amžiuje ar Tarpukariu, mes norime ir toliau likti agrarine valstybe, eksportuojančia žemės ūkio produktus. Antrasis – mes norime ir gebėsime žengti link poindustrinio laikotarpio modernios valstybės, eksportuojančios inovacijas ir intelekto produktus. Ar mūsų žemės ūkis bus „srutinis“, ar draugiškas aplikai? Mūsų kaimynų estų Skype ir rumunų siekis nusiųsti robotą į Mėnulį rodo, kad šis scenarijus Lietuvoje taip pat įmanomas….

Klausite, nuo ko pradėti? Manau, kad šioje vietoje turėtume eiti jau pramintais takais. Akivaizdu, kad kiaulienos valgyti nenustosime ir kiaulininkystės kompleksų neuždarysime. Tačiau, aplinkosaugos požiūriu tai yra analogija pramoniniam CO2 išmetimui. Pripažinus, kad anglies dvideginio emisija yra aplinkai žalinga veiklą, buvo nustatytos emisijos kvotos ir mokesčiai už šią emisiją. Jei kiaulininkystės kompleksams būtų nustatytos mėšlo išlaikymo kvotos, o žemės savininkams, leidžiantiems savo ūkyje išlaistyti mėšlą reikėtų sumokėti ekologinį mokestį – gal kas nors susimąstytų, jog mineralinės trąšos yra geriau.