L. V. Medelis. Kodėl neklausia žurnalistai?

Žurnalistikos kokybė smunka mūsų akyse ne tik visuomenei reikšmingos tematikos pasirinkimo, meistriškumo, kalbos kultūros prasme. Žurnalistus į užribį stumia politologai, filosofai, istorikai, menininkai, mokslo specialistai ir praktikai. Žiniasklaidos žmonės, deja, jau senokai stovi už elementarių žurnalistikos etikos ir profesinės priedermės principų. Net tokių, kuriuos būtų galima pavadinti tiesiog paprastu „gatvės“ pilietiškumu ar padorumu. Nepaisant, kad antraštės klausimas gana naivus, pažvelkime į keletą pavyzdžių.

Anądien teko vienos valandos bėgyje internete žvilgterėti į Lenkų rinkimų akcijos atstovų – R.Tamošunienės ir V.Tomaševskio – spaudos konferenciją Seime ir netrukus per LRT televiziją pamatyti bei išklausytiSeimo Europos reikalų komiteto vadovo Gedimino Kirkilo atsakymus į žurnalistės klausimus apie Lietuvos pirmininkavimą Sąjungoje. Kas tarp šių mūsų dienoms, galima sakyti, pavyzdinių dviejų pakalbėjimų bendro? Tai žurnalistų klausimai – atsargūs, lėkšti, pilki ir nereikalaujantys gilesnių atsakymų, ir atsakymai – tušti, žinomi, girdėti. Suprantama, neverta tikėtis, jog į Tomaševskį ar Kirkilą žurnalistai Seimo konferencijų salėje arba TV studijoje ims mėtyti batus, tačiau sunku atsisakyti minties, kad ir jie, žurnalistai, nuolankiai dalyvauja jiems primestame žaidime.

Ar verta Tomaševskio klausti, kaip jis vertina lietuvių kalbos egzaminą abiturientams, jeigu atsakymas visada yra nekintamas? Ar buvo klausiama tik tam, kad vadinamasis Lietuvos lenkų lyderis dar kartą turėtų galimybę viešai pasipiktinti, lenkų mažumos nesama diskriminacija? Didesnės vertės būtų klausimas, kaip Tomaševskio blokas apskritai atsidūrė Seime ir kas parėmė petimi, kad tomaševskininkai užuot peržengę septynių procentų barjerą, vos persirito per penkis, tačiau pergalingai įžengė į Seimą ir į vyriausybę su visais ne pernelyg raštingais savo viceministrais. Šis skandalingas klausimas buvo aptartas, berods, tik viename straipsnyje ir tai, matyt, redaktoriams nesusigaudžius, kokią politinę prasmę ši apgavystė turi. Tad, nereikia stebėtis, kad Tomaševskio niekas neklausia apie jo buvusius ar esamus ryšius su KGB, ir niekas neprašo paneigti arba patvirtinti spaudoje skelbtos informacijos apie jo gaunamą paramą iš kaimyninės valstybės arba darbą banditinės Vilniaus brigados labui jaunystėje. Tai, kad su Tomaševskio bloko atstovais Seime bendraujama ne kaip su politiniais spekuliantais, o kaip su padoriais žmonėmis, galima palikti pačių politikų („visi mes/jie tokie“) sąžinei. Bet ne žurnalistų. Nes jie kuria „tiesą“ apie mūsų gyvenimą.

Prisimenant LRT TV laidą, į G.Kirkilą jos vedėja taip pat nemetė aukštakulnio. Gražios frazės apie būsimus Lietuvos darbus, apie reikšmę, svarbą, užduotis, siekiamus rezultatus, atsakomybę… taptų visiškai beprasmės, jeigu ji būtų bent užsiminusi apie Kirkilo išsilavinimo dokumentiką ir lavinimosi peripetijas: aukštąją bolševikinę mokyklą, dar vieno diplomo susiorganizavimą jau nepriklausomoje valstybėje net nelankant paskaitų ir atitinkamą savigynos „pijarą“… Didžiojoje Europos kontoroje dirbantys žurnalistai gali sureaguoti arba nesureaguoti kiekvieną akimirką, tačiau net labiausiai tolerantiški matys Lietuvą jau ne lietuviškais, o sicilietiškais bruožais. Suprantama, ne diplomas (lenkų frakcijos seniūnė R. Tamašunienė jų turi, berods, net penkis), o padorumas žmogų puošia. Esmė: be neužduoto klausimo Kirkilas yra ne melagis, ne vagis, ne sukčius, ne apgavikas, o padorus (kiek tai įmanoma) politikas. Apie tai viešai, bet visai priešingai kalbama interneto vandenyse (įsiveskite kirkilas ne vagis – ir įsitikinsite patys).

Ką gi, neklausia žurnalistai, nesimėto batais ir bateliais. Viena priežasčių, kad eiliniai žiniasklaidos darbininkai dažnai yra visiškai priklausomi nuo savo redaktorių ar savininkų. Jie nesigina, o ginti jų nėra kam (oi, tik nekalbėkim apie šlovingąją Žurnalistų sąjungą). Ilgainiui savicenzūros, lygiai kaip tarybiniais laikais, refleksas tampa toks stiprus, kad net nebepastebimas – žurnalistas įpranta oda išgirsti nurodymą, ko klausti negalima. O jeigu kokia menka žiniasklaidos žuvelė, praradusi savisaugos jausmą, išsišoka, bandydama kelti klausimą viešai, valdžios banderlogai ir tautos „lyderiai“ stojasi į šiuo metu tipišką „kovos“ padėtį, jie tyli, apsimesdami, kad nieko nebuvo, nėra ir nevyksta.

Manytume, žiniasklaidos vadovai ir asai turėtų būti gerokai laisvesni. Argi?.. Nuo ko yra priklausomas Virgis Savukynas – žinomas laidų vedėjas, išgarsėjęs nepaprastai filosofiškos gyslelės straipsniais, antropologas (savotiškai atstovaujantis Tomaševskio bloko teoriją ir praktiką, žr. pvz. jo str. „Lenkiškiems asmenvardžiams ir vietovardžiams priešinasi rėksnių grupelė“); o nuo ko priklausomas dar garsesnis, dar žinomesnis dienraščio redaktorius, Nepriklausomybės akto signataras, mizantropiška meile ir patriotizmu tėvynei garsėjantis Rimvydas Valatka?

Štai tiedu draugai keliuose straipsniuose aprašo savo kelionę į Lenkiją; Gdanske susitinka, nuoširdžiai kalbasi su Lechu Valensa. Buvęs lenkų didvyris žino, ką reikia sakyti „europinei spaudai“. Jis ir sako: „Mūsų pasaulį reikia statyti ne ant lenkų ar lietuvių patriotizmo, ne ant kardu ir šautuvu savo vertybes gynusių praeities didvyrių žygių, o ant europinio patriotizmo ir pilietinių vertybių.“ Su kuo valgomas europinis patriotizmas ir vertybės, jau juntame ir matome. Galima neabejoti, kad tokiam patriotizmui tėvynė neegzistuoja. Minėta Valensos frazė mūsų žurnalistams neužkliūva, ir pokalbis su lenkų „Solidarumo“ sąjūdžio vadovu, buvusiu šalies prezidentu, mūsų žurnalistams tebuvo malonus laiko praleidimas. Gal žmogus, patriotiškai atsisakęs aukšto Lietuvos apdovanojimo, atsieit dėl skriaudžiamų lenkų Vilniaus apylinkėse, tiesiog greitai pakeitė nuomonę ir mums siūlo europietišką, sau pasilikdamas „tautišką patriotizmą“?

Galima būtų patikėti, kad šie klausimai mūsų žurnalistams pasirodė neįdomūs, gal jiems nepakako patirties, nesunku būtų net sukurti kokią sąmokslo teoriją apie priežastis, du Lietuvos žurnalistus atvedusias prie L.Valensos slenksčio. Tačiau sunku patikėti, kad buvęs „Solidarumo“ lyderis nesusimąstydamas pritartų dezinformacijai apie skriaudžiamus lenkus. Veikiau L.Valensa yra ganėtinai priklausomas nuo kai kurių asmenų arba tarnybų turimos informacijos apie savo praeitį, tad imasi giedoti įtakingo Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio giesmeles (žurnalistas, pabandęs užsiminti apie Valensos bendradarbiavimą su slaptosiomis tarnybomis „Solidarumo“ laikais, buvo kaip mat išsviestas iš darbo). Gal dėl to, mūsų žurnalistikos šviesuliai neišdrįso paklausti, kodėl L.Valensa lengva ranka atmetė garbingą apdovanojimą – Lietuvos ir lietuvių jam siunčiamą pagarbos ženklą?

Lietuvos pirmininkavimas ES prasidėjo fanfaromis. Gal būt, niekas nealpės ir nekikens į kumštį, ir nerodys pirštais į kokį „garbingą“ vagį, sukčių ar perėjūną, lyg mūsų valstybės simbolišką atstovą Briuselio koridoriuose. Šiais laikais, kas nori, karalių gali matyti nuogą. Tik žurnalistinė etika leidžia to neregėti, leidžia droviai nusisukti, nepastebint, kad nuogalius yra net ne karalius, o savimi pasitikintis mūsų Lietuvos žiurkėnas, pilnais žandais šlamščiantis šalies garbę visos savo šutvės priešakyje.