Kitąsyk buvo viens labai išmintingas žmogus. Jis an visko turėjo didelę dalį, jam visą amžį viskas labai puikiai klojos. O kada jis numirė, žinoma, razumui su dalia nėr ko su kūnu in žemę lįstie – jie sumislio abu ait svieto vandravot. Razumas pasikėlė in puikybę, pradėjo dalį niekyt, sakydams:
– Ką aš su tavim vaikščiosu – aik tu sau, o aš aisu sau viens.
Tokiu būdu razumas nuvė vienu keliu, o dalis nuvė kitu. Razumas atėjęs pristojo prie vieno piemenio. Tas piemuo, biskį paganęs, sako: „Argi man ganyt… Aš turu ait kur in dvarą – mažu gausu kur geresnę tarnystą“. Atėjo in vieną dvarą pas virėją, sako:
– Ar negaučia pas tave kokią tarnystą?
Sako virėjas:
– Jei nori, gali likt pas mane per gizelį. Čia pakursi ugnį, šaukštus suplausi ir viską galėsi aptrūst.
– Gerai.
Jau jis ten liko, pradėjo tarnautie. Jis kaip tokį razumą turi, tai jam viskas gerai klojas.
Sykį susirgo tas virėjas – jau jis turėjo valgius virt. Jis teip gerai išvirė, kad jis no ponų gau dideles dovanas. Pamatė tas virėjas, kad jis už pirmą virimą gau tiek dovanų, – o kad jis da sykį išvirs, tai jau mane ponas pavarys, – tuo kėlė, jam apmokė, ką jis buvo, ir pavarė.
Kaip jau jį pavarė, aina jis toliau. Atėjo in vieno karaliaus miestą, pristojo pas dziegormeisterį. Jis ten kiek prasimokino – jau vėl viskas gerai sekas. Ale sykį jis vaikščiojo po miestą – pamatė tokį parašą pakabytą: karalius turi tokį dziegorių, kad jis vertas daugiau kaip milijoną rublių, – jei kas jį pataisys, tai gaus šimtą tūkstančių rublių dovanų, o jei apsijėmęs nepataisys, tai galvą šalin. Atsirado visokių meisterių, o negalėdami pataisytie, gyvybės nustodavo. Ale tas gizelis apsijėmė ir pataisė tą dziegorių. Už pataisymą gau minėtus pinigus.
Pasijėmė jis kiek sau ten jų, o kitus atidavęs savo meisteriui, pats išėjo toliau vandravot. Beaidamas atėjo in kitą karalystę, in karaliaus miestą. Ten per miestą aidams, pamatė tokį karaliaus parašą: „Kad kas mano dukterį inšnekys, jei jaunikis, tai bus mano žentas, o jei ženotas, tai gaus pusę karalystės“. Jis sumislio sau: „Mažu čia mā ir gali pasivest gerai“.
Nuvėjo in to karaliaus rūmą, pirmiau sako:
– Labs ryts, stale, atėjo trys meisteriai: viens – katras padarė, antras – katras palitaravojo, o trečias – kur išmokino. – Dabar jis klausia: – Katras būtų geriausias meisteris?
O karalaitė, kitam pakajuj sėdėdama, atsakė:
– Katras išmokino.
Jau ji prašnekėjo. Ale jis dalies neturi – nieks negirdėjo: reikė girdėt, bet negirdėjo.
Kaip neprašnekino, tai jau jis bus pakartas. Tuo pastatė kartuves ir jau jį pakabys.
O dalis sumislio, kad jau razumui bus blogai. Tuo stojos prie jo, sako jam:
– O ką, razume, ar tau gerai be manęs? Jau tuo būtum buvęs pakartas.
Tuo dalis pristojo prie jo. Jis kaip tik dalį gau, tep toj karalaitė, atsidarius langą, sako:
– Ką jūs norit daryt tam vaikinui? Ak, aš su juom šnekėjau.
Kaip tik teip pasakė, tuo jį nujėmė no kartuvių. Padarė didelį balių, ir jiedu apsivedė. An to baliaus ir aš buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. Ką girdėjau mačiau, čia jum visiem papasakojau.
Užrašė Jonas Basanavičius iš Vinco Savulio, Ožkabalių k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r., 1906 m., J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės.
***
Šiandiena, kaip niekad, esame labai razumni ir jokiomis dalimis/daliomis nepasitikime. Esame išmokinti, sakyti – viskas mūsų rankose – ir pasitikėti vien razumu. Bebaigiame prarasti ryšį su Dalia. O juk Dalia tai Dievo valia.
