Šąlant žiemą nereikia sakyti, kad negerai, arba keikti, bet reikia sakyti: „Tegul šąla, nės jo yra laikas“.
Gyveno du broliu ūkininku, abudu vedė pačias. Pas vieną gyveno sena motina, o antras turėjo vuošvę, pačios motiną. Šis savo vuošvės labai neapkentė. Vieną kartą viduryje žiemos šis ūkininkas įsidėjo savo vuošvę į roges, išvežė į laukus ir pametė, mislydams, jog vuošvė sušals ir tokiu būdu galės nuo jos atsikratyti.
Toji bobelė pamesta raitosi iš šalčio. Žiūri – ateina tokis kresnas vyrukas, gerai apsirengęs, sustojo ir sako:
– Šąla, motin šąla.
– Tegul, – sako, – vaikeli, šąla: jo laikas, jo valia.
Tas vyras nuvėjo. Ugi žiūri – neužilgo sugrįžta ir atneša tai bobelei puikius kailinius. Ir vėl sako:
– Šąla, motin šąla.
– Tegul, – sako, – vaikeli, šąla: jo laikas, jo valia!
Apsigręžęs nuvėjo, atnešė bobelei šiltą skepetą. Toliaus atnešė brangius šiltus čeverykus. Ir kada žentas sugrįžo paimti sav vuošvę, mislydams atrast negyvą, sustingusią, tai atrado puikiai įrengtą, šiltai besėdinčią.
Antras sūnus, išgirdęs, kad su vuošve teip atsitiko, jis sumislijo išvežti savo motiną. Kada išvežęs pametė, atėjo tas vyras ir sako:
– Šąla, motin šąla.
Kaip toji boba ims keikti:
– O kad jis galą gautų, kad jis sprandą nusisuktų čion bešaldams!
Tas vyras nuvėjo – dar labjaus pradėjo šalti. Atėjęs sako:
– Šąla, motin šąla.
Toji boba vėl keikia. Bekeikdama ėmė sušalo. Sūnus atvažiavęs rado savo motiną sušalusią.
Tas vyras buvo šaltis.
(Užrašyta nuo Magdės Vilkauckiūtės iš Kūlokų. Užrašė Jurgis Kazakevičius, apie 1900 m.) Iš „Lietuviškos pasakos“ [surinko Jonas Basanavičius] antros knygos, išleistos JAV 1902 m.
Ar šis šaltis tik kalendorinis metų laikas? Ar tai ne mūsų sielų ir mūsų širdžių būsena?
Nuo šio mirtino gyvenimo stingulio mus tegali išgelbėti tik sielų ir širdžių šiluma, atverianti kelią Jo Laikui ir Jo Valiai. Jokie kailiniai nesušildys vejamų pavydo, godulio, pykčio ir joks šaltis nesustingdys degančių širdžių ir švytinčių sielų.
Užmiršę tai, broliai, tebeisime tiesiu keliu į savo Motinos Tėvynės netektį.
Juk ir dabar yra Jo laikas ir Jo valia.
sugraudino
Prasminga… 🙂
Pamokanti pasaka , kaip ir visos kitos lietuviskos pasakos. Žmogus nuo savo silpnybių godumo pats ir nukenčia. Ką daryti , kur ieškot kibirkštėlės kuri įžiebia ugnį, sušildo mūs sielas……
Žinai, Perkūne, paaiškink, o kokios tos jūsų sielos ?
tikriausiai ledinės…
O tikiu, kad Perkūno sielos – Ugninės. Lai tai ne religinių žodžių žaismas, o kasdienio gyvenimo būdas būna – tokiems lediniams, kaip tu.
kalbam apie godumą, kuris pražudo …
Perkūne dievaitie (kaip toj perkūniškoj dainoj), gerai:
tačiau galima pasiprotauti, kad Gamtoj, pastebėk, gyvuolių rūšys išsilaiko žudydamos kitas gyvuolių rūšis. Toje žudymo karuselėje ne paskutinėje, o greičiau pirmoje vietoje žmogus, žudantis kitas gyvybes. Žmogus – žudikas iš esmės. Tad anstatu kažkoks papildomas teiginys, kad žudiką nužudo kažkoks godumas – visai nesmerktinas. Mat, ar čia musėt ypatingas kažkoks skirtumas, ar Tu žudai, ar Tave ten žudo?
Manau, kad šios sakmės pamokymas yra kiek gilesnis: žioplai nemėgžiokime kitų, išlikime savimi… arba nebobėkime protais…
Graži pasaka. Atrodo Žmogui visko užtenka, bet jei Godumas apsėda, tai gali ir savo Motiną pražudyti. Gera mintis Sekmadienio apmąstymams. Ačiū.
Be galo ismintingos sakmes . Begalinis Dziekui azu tokius sumislijimus .Man beskaitunc situos razumo perlus , atsimine vaikyste ,kai kaimynas skaicydavo pasakas mum su broliu , e mes net isizioji klausydavomes .Kaimynas be galo buvo geros dusios ,skaicydavo ir juokdavosi , ir patsai ,kap man rodes dzyvijos tu pasaku ir sakmiu ismintim logika .Aciu Jums .