R. Klišytė. Kultūros gelbėjimas Seimui – paskutinis reikalas (0)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Balandžio 15-oji – pasaulinė Kultūros diena – jau praėjo. Atrodytų, kam ją prisiminti, juolab kad Lietuvoje ji buvo prastumta tykiai ir sklandžiai, o Seime pažymėta saldžiomis kalbomis apie didvyrišką kultūros gelbėjimą. Tiesa, tuo džiaugėsi ne meno žmonės, tądien įprastai arę kultūros dirvonus, o politikai, nuo kurių malonės priklauso kultūros Lietuvoje likimas: dėkui dievui, nesulaukta nei menininkų sąjungų demonstracijų, nei jaunimo bruzdėjimo. Vadinasi, kultūrą, tą dieną gelbėtą žodžiais, galima toliau… ramiai skandinti darbais.

Viena diena nieko nepakeitė

„Visiems linkiu, kad ši diena motyvuotų mus gyventi laikantis aukščiausių vertybių“, – teigė balandžio 15 d. proga surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Kultūros ir civilizacijos darna: aktualijos ir problemos“ kultūros ministras Šarūnas Birutis. O Vytautas Juozapaitis, kurio iniciatyva Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas surengė šį viešųjų ryšių spektaklį, palinkėjo, kad balandžio 15-oji taptų ne vienadiene švente su garsiomis deklaracijomis apie pagarbą ir meilę. Kaip pirštu į akį. Tik į kieno – ar ne į to paties Seimo?

Ką tik ES struktūrinės paramos 2014–2020 m. komisijos posėdyje buvo pasiūlytas gėdingai menkas Nacionalinės pažangos programos kultūrai finansavimas – ne daugiau kaip 4 proc. nuo visos Lietuvai skirtos ES finansinės paramos. Komisija atmetė Kultūros ministerijos prašymą skirti maždaug 9 proc. paramos, arba 2,5 mlrd. litų. Nors, pasak Š.Biručio, tai yra minimali suma, reikalinga kultūros sričiai sutvarkyti. Po posėdžio ministras viešai išsakė nuogąstavimą, kad kultūra vėl gali likti podukros vietoje, t. y. be ES struktūrinių fondų kraičio.

„2014–2020 m. finansinis laikotarpis gali būti vienas paskutiniųjų, kai Lietuva gauna tokią žymią paramą, todėl jeigu ne dabar, tai niekada nesusitvarkysime“, – sakė ministras apie kultūros daržą. Š.Birutis pabrėžė, kad būsimoji finansinė perspektyva yra paskutinis šansas Lietuvai ES lėšomis sutvarkyti kultūros infrastruktūrą. Jis tvirtino, kad daugelis stambių projektų – Valdovų rūmai, Klaipėdos muzikinis bei dramos teatrai, Jūrų muziejus, kiti muziejai, archyvai – yra pradėti, bet nebaigti, o juos baigti valstybės biudžeto lėšomis net neverta svajoti: tam prireiktų 20–25 metų.

Š.Biručio tvirtinimu, minėti 9 proc. arba 2,5 mlrd. litų yra minimali suma, reikalinga kultūros sričiai. „Tačiau tai – pakankama suma susitvarkyti infrastruktūrą, paveldą ir pajudėti su kūrybinėmis kultūros industrijomis“, – sakė jis. Taigi, atrodo, turėtų būti visiškai aišku, kad delsti skirti kultūrai ES lėšų daugiau nebegalima, nes kito šanso nebus.

Tenka pripažinti, kad lig šiol nė vienas kultūros ministras nėra taip aiškiai ir viešai išdėstęs tikrosios reikalų padėties. O ši apverktina, nes Lietuvoje kultūra lig šiol nebuvo, politikų žargonu šnekant, „prioritetinė sritis“. Kad ir kaip įtaigiai apie savo užmojus bei darbus filosofavo eksministras Arūnas Gelūnas, galop su džiaugsmu nuo jų pasislėpęs Paryžiuje, kad ir kaip stengėsi Remigijus Vilkaitis vaidinti ministrą, taip ir nesupratęs, kad ne į komediją pakliuvęs, net ne į dramą, o į tragediją, – visa tai tebuvo tuščias švaistymasis žodžiais arba kastuvu. Š.Birutis pagaliau įvertino jam tekusį daržą kaip ekonomistas, tačiau ir jam buvo priminta, kad gelbėti kultūrą Seimui – paskutinis reikalas.

Neprioritetinė sritis

„Valstiečių laikraščio“ kalbintas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) narys Valentinas Stundys patvirtino, kad kultūra lig šiol nebuvo laikoma prioritetine sritimi. „Tai ir yra bėda. Kai 2005–2007 m. buvo numatoma finansinė valstybės perspektyva ir dėliojami prioritetai, kultūra buvo pastumta į šalį nuo ES struktūrinės paramos dalybų“, – prisiminė jis.

Iškilo aikštėn ir tai, kad Kultūros ministerija lig šiol neturi teisės administruoti ES struktūrinių fondų lėšų. Pavyzdžiui, paveldo bei kultūros objektams – dvarams, bažnyčioms, muziejams ir pan. – ES pinigus skirsto Ūkio ministerija. Nesuvokiama? Taigi, o dabar kultūros likimas priklausys nuo ministrės Birutės Vėsaitės malonės, o šią akivaizdu, labiausiai domina energetika.

G.Stundys paaiškino, kad tiesiogiai finansuoti kultūros sektorių neva neleidžia ES dokumentai. Ar iš tikrųjų taip yra? Anot pašnekovo, taip traktuoti Europos direktyvas galima tik neįsigilinus arba nenorint gilintis į reikalo esmę. „Tai – tik formalus požiūris: ten pasakyta, kad kiekviena ES valstybė turi savo lėšomis rūpintis kultūra. Tačiau juk čia kalbama apie kultūros turinį, o ne apie infrastruktūrą, materialinę bazę, – pabrėžė G.Stundys, sutikęs, kad kultūra 2005 m. finansinėje perspektyvoje netapo prioritetu. Anot jo, buvo pasirinktas finansavimo modelis, kai lėšos atskiras kultūros programas pasiekia per kitas institucijas. „Taip po turizmo priedanga buvo paskirtos lėšos reikšmingiems kultūros paveldo objektams sutvarkyti. Didžiulę paramą gavo Molėtų etnokosmologijos centras, kiti objektai, bet, pabrėšiu, kaip turizmo objektai. Tik tokiu būdu pavyko tų pinigų į kultūros sektorių šiek tiek įlieti“, – pripažino pašnekovas.

Taigi, reikia suprasti, turizmo sektorėlis laikomas prioritetiniu, o teatras – ne. Kodėl? Ogi todėl, kad turistai beveik nesilanko teatre ir ten nepalieka pinigų. Tarkime, kruizinio laivo, prisišvartavusio Klaipėdoje, keleiviai, vargu ar puls ieškoti teatro, net nesužinos, kad vienas didžiausių Lietuvos miestų, galima sakyti, apsieina be jo. Nesvarbu ir tai, kad Muzikinio teatro pastatas sugriuvęs, o Dramos teatro renovacija truks ketvirtį amžiaus. Visko matas Lietuvos politikams yra pinigas, turizmas – prioritetas, nes neša pinigus, o kultūra – pastumdėlė, nes juos tarsi suėda be jokios grąžos.

Nauda turi būti pamatuojama

G.Stundys sutiko, kad šis pragmatiškas, ydingas požiūris dominuoja: neva kultūra yra biudžeto lėšų švaistytoja, išlaidautoja. „Manoma, kad ir kultūros nauda turėtų būti pamatuojama, apčiuopiama: štai katilinę pertvarkei – visi mato, viskas aišku. O juk kultūra yra pamatinis dalykas, nors jos poveikio tiesiogiai neapčiuopsi, – aiškino kultūringam žmogui savaime suprantamą dalyką politikas, tačiau patikino, kad pagaliau prabilta apie kultūros ekonomiką. „Kultūra juk taip pat kuria pridėtinę vertę. Dėl jos tikslių tyrimų dar nėra, tačiau spėjama, kad čia sukuriama maždaug 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Taigi kultūra neša ir materialinę naudą, jau nekalbant apie kitokį jos poveikį valstybės gyvenimui. Tad šiandien jau kalbama apie kultūrą kaip prioritetą su atskiru pinigų krepšeliu, diskusijos vyksta dabar dėl to, ar lėšos kultūros programoms vėl bus skirstomos per įvairias ministerijas bei institucijas. Tik nuo Vyriausybės priklausys, kokia schema bus pasirinkta“, – sakė pašnekovas. Tačiau esminis klausimas, pabrėžė jis, lieka tas pats – pinigų kiekis. „Tie siūlomi 4 proc. nepatenkintų kultūros sektoriaus poreikių ir paliktų jį vėl „maitintis“ tik iš valstybės biudžeto. Taigi tik didesnė ES parama užtikrintų proveržį: pagaliau būtų sutvarkyta kultūros infrastruktūra, paremtos kūrybinės industrijos, imtas skatinti kūrybiškumas. Tad Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, tiek buvusios kadencijos, tiek dabartinės sudėties, remia Kultūros misterijos poziciją dėl 9 proc. paramos“, – patikino G.Stundys. Tačiau jis neslėpė nugąstavimo, kad kova už pinigus vėl pasibaigs kultūros nenaudai: juk ministrai paprastai įsirėžę tempia ES paramos antklodę kiekvienas į save ir nusileisti neketina. „Baisoka, kad nebūtų padaryta neleistinų klaidų, mat jau dabar žinoma, kad Vyriausybė ruošiasi vienu procentu didinti paramą energetiniams projektams: tada iš kitos srities bus tiek pat atimta. Kyla realus pavojus, kad ir vėl bus nuskriausta kultūra. Nejau kartosime padarytas klaidas? Artėja lemiamas momentas, ir jei vėl jį praleisime, liksime kultūros nuošalėje. Jei viešos kultūros įstaigos, kūrėjų, menininkų, asociacijos aktyviau spaustų valdžią dėl kultūros finansavimo, manau, valdžia tai išgirstų. Vyriausybė, žinoma, atsižvelgs į darbo gupių pasiūlymus, tad jos laukia nemenkas iššūkis: ar rizikuoti ir paremti kultūrą, ar vėl pasirinkti pragmatinį kelią teisinantis, kad lėšų reikia energetikai pertvarkyti. Viskas priklausys nuo jos politinės valios“, – reziumavo pašnekovas.

Politinė valia Lietuvoje, žinia, yra deficitas. Todėl būtų nuostabu, jei ūkio ministrė Birutė Vėsaitė supainiotų kultūrą su energetika… Bet tai turbūt neįmanoma, o ir geraširdis premjeras šito ministrei neatleistų. Vadinasi, kultūra, tapusi prioritetine sritimi, gali būti ir toliau sėkmingai skandinama. O jei koks nors teisuolis prieis ir paklaus: „Ką gi čia darote – ar tik ne Lietuvos kultūrą skandinate vidury baltos dienos?“, jam bus atsakyta: „Nesikiškit, pilieti. O gal jūs prieš Lietuvos energetikos modernizavimą? Prieš daugiabučių renovaciją?“

Kol valdininkai žaidžia žaidimą „tam davė, tam davė, o tam…“, dirbtinį kvėpavimą kultūrai daro patys skęstantieji. Klaipėdos dramos teatre spektakliai vaidinami tarp pastolių, pirmieji jų vertintojai – ne miesto elitas, o statybininkai. Tragediją „Katedra“ pagal J.Marcinkevičiaus dramą Oskaras Koršunovas pastatė su aiškia mintimi ir pavydėtinai greitai, tarsi parodydamas, kad ketvirtį amžiaus trunkantis teatro pastato renovavimas, nepaisant pasiteisinimų, yra tik prastai surežisuota komedija. Čia minimas vien teatras, nors ir kitose srityse panašiai gelbėjamasi ir nedviprasmiškai šaukiama SOS. Bet labiausiai vietoje ir laiku atrodo atsiradęs spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“, Jono Vaitkaus pastatytas Valstybiniame rusų dramos teatre ir šiemet padabintas net keturiais „Scenos kryžiais“. Pastebėsime, kad ši rusų absurdo meistro Aleksandro Vvedenskio pjesė nei su Kalėdomis, nei su Ivanovais neturi nieko bendra, o jos autorius nė nenumanė, kad istorija, kurioje mergaitei Soniai auklė nukerta galvą, puikiai nusako Lietuvos kultūros padėtį.

Beje, pirmosioms gegužės dienomis „Elgutė“ bus parodyta paskutinįkart šiame sezone – kaip tik prieš aukštų ES valdininkų, laiminančių Lietuvos pirmininkavimą ES, atvykimą. Vyriausybei ir toms jos darbo grupėms, nuo kurių priklauso kultūros Lietuvoje likimas, nepraleisti progos pamatyti šį spektaklį. Gal po šios absurdo šventės jos sugebės atsakyt į du svarbius klausimus. Pirmasis klausimas – jei nuo Ūkio ministerijos priklauso mūsų kultūros gelbėjimas, ar ne laikas meno žmonėms, užuot tyliai triūsus, protestuojant išeiti į gatves? Antrasis klausimas, kurį pasufleravo Seimo ir ŠMKK narys Vytautas Juozapaitis, užvakar pastebėjęs nuo Rusų dramos teatro pastato nukritusi tinko gabalą, – jeigu dar vienas tinko gabalas nuo šio teatro nukris ant kurio nors praeivio, ką derėtų teisti – J.Vaitkų, Š.Birutį, B.Vėsaitę, A.Butkevičių ar velionį A.Vvedenskį, kuris visą šį absurdą numatė, bet apie tai įspėjo mus rusiškai ir taip teatrališkai?

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *