Prieš Rasos šventę „Lietuvos žinių“ redakcijoje įvyko apžvalgininko Alvydo Medalinsko pokalbis apie Lietuvos tautinę kultūrą kuriame dalyvavo: Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, prezidentės patarėja Virginija Būdienė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, Lietuvos liaudies kultūros centro vadovas Saulius Liausa bei buvusi ilgametė folkloro ansamblio„Ratilio“ vadovė Zita Kelmickaitė.
Tarp kitų aptariamų klausimų buvo klausiama ir – kas nori panaikinti Etninės kultūros globos tarybą?
Mat šių metų birželio 1 d. Seimo Valdybos darbo grupės vardu Seime buvo įregistruotas įstatymo projektas Dėl Lietuvos respublikos valstybinės kultūros paveldo ir etninės kultūros tarybos įstatymo, kuriuo numatoma sujungti dvi Seimui atskaitingas institucijas: Etninės kultūros globos tarybą (EKGT) ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją (VKPK), įsteigiant vieną instituciją – Valstybinę kultūros paveldo ir etninės kultūros tarybą.
Nepaisant Seimo švietimo mokslo ir kultūros komiteto nepritarimo tokiai reorganizacijai bei daugkartinių etnokultūrininkų ir kitų kultūros sričių veikėjų bei visuomeninių organizacijų raštų ir pareiškimų, jog šių dviejų itin jautrias ir svarbias Lietuvos kultūros sritis – paveldą ir etninę kultūrą atstovaujančių institucijų sujungimas susilpnintų abi institucijas, šį įstatymo projektą Seimui pateikė Seimo valdybos darbo grupės vardu būtent Seimo švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.
Tačiau birželio 3 d. „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“ Valentinas Stundys aiškinosi, kad jo ir jo vadovaujamo Seimo švietimo mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) nuomonė dėl EKGT ir VKPK nepasikeitė, tai yra jis kaip ŠMKK pirmininkas yra – PRIEŠ šių dviejų institucijų sujungimą, o kaip Seimo Valdybos darbo grupės pirmininkas – UŽ… (klausykite šios radijo laidos įrašo).
Šioje radijo laidoje ne kartą skambėjo klausimas: „Tai kas yra šių svarbiausių Etninės kultūros ir Paveldo komisijos naikinimo iniciatoriai, kodėl jie nenori pasirodyti, atvykti į radijo studiją ir atvirai pagristi ir apginti savo siūlymų?”. Atsakymo nebuvo sulaukta.
Štai ir pastarajame „Lietuvos žinių“pokalbyje išlindo yla iš maišo ir pasirodė, kad Kultūros ministeriją įvairiuose posėdžiuose ir Seimo Valdybos darbo grupėje atstovavusi viceministrė Nijolė Laužikienė pasisakiusi už minėtų institucijų suliejimą – ji atstovavo ne Kultūros ministerijos o TŲ kurie nori panaikinti etninės kultūros globos ir paveldo apsaugos institucijas. Tad kas yra TIE kas nori panaikinti Etninės kultūros globos tarybą?
Pateikiame ištrauką iš „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo pokalbio:
A.Medalinskas: Jei kalbėtume apie krikščioniškąjį tikėjimą, tai šio tikėjimo gynėjų Lietuvoje visada yra trys – valdžia, Bažnyčia ir tikinti visuomenė. Tačiau kai kalbame apie etninę kultūrą, gynėjų yra mažiau: valdžia, jeigu tai jai rūpi, ir visuomenė. Iš kur atėjo idėja, kad Etninės kultūros globos tarybą reikia jungti arba naikinti? Parlamente ši idėja stumiama, nors jos šalininkai nelabai nori žiniasklaidoje išdėstyti šios idėjos motyvus. Ar tiesa, kad šis siūlymas gimė Kultūros ministerijoje (KM)?
A.Gelūnas: Ne, mes esame prieš tokį sujungimą.
D.Urbanavičienė: Jūsų viceministrė (Nijolė Laužikienė – Alkas.lt pastaba) pateikė KM poziciją, kad reikia jungti.
A.Gelūnas: Aš pasidomėsiu, bet tą poziciją, kaip dabar čia sakiau, išdėstėme ir Vyriausybėje.
A.Medalinskas: Juk jeigu pripažįstate, kad mūsų valstybėje tautiškumas yra svarbus dalykas, tai turi būti ir institucijos, kurios vykdytų šią politiką, bei prižiūrėtų, kaip kitos institucijos ją įgyvendina.
V.Būdienė. Prižiūrėtojų pakanka. Esame kontrolės visuomenė. Yra dar Lietuvos liaudies kultūros centras, Valstybinė kultūros paveldo komisija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Kultūros paveldo departamentas prie KM su padaliniais visoje Lietuvoje, yra Valstybinių švenčių komisija. Kai yra tiek daug, matyt, Seime kilo klausimas, ar ne per didelė institucijų fragmentacija, jeigu senamiesčiuose „stiklainiai“ kyla, dainų nebemokame, nors daug prižiūrėtojų turime. Štai yra Etninės kultūros globos taryba, bet Lietuvos liaudies kultūros centro puslapyje radau ir Etninės kultūros skyrių. Kyla klausimas, kas kokias funkcijas atlieka: kas – ekspertines, kas – plėtojamąsias, kas – kaupiamąsias, kas – tiriamąsias.
D.Urbanavičienė: Etninės kultūros globos taryboje didžiulį darbą atlieka ir regioninės tarybos, bet jos iš biudžeto negauna nė lito. Jos užsiima tautinės kultūros stebėsena, kelia svarbias problemas.
Z.Kelmickaitė: Jeigu jūs užsiimate tik stebėsena, tokią tarybą aš iš karto panaikinčiau. Sakyčiau: „Sėdėk, vaikeli, namie ir stebėk…“ Neduočiau nė cento.
D.Urbanavičienė: Ir vis dėlto tokia institucija labai reikalinga norint puoselėti tautinę kultūrą. Mintis steigti šią tarybą priklauso profesoriui Norbertui Vėliui. Etninė kultūra apima labai įvairias sritis. Tai ne tik KM sritis, bet ir Švietimo ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, todėl dalyvaujant Marcelijui Martinaičiui bei K.Stoškui ir buvo sumanytas toks naujas modelis. Pavyzdžiu ėmėme skandinavišką modelį, pagal kurį tarybos darbe dalyvauja ir visuomenė. Tai yra tokia taryba, į kurią susirenka ir visuomeninių organizacijų atstovai, ir Lietuvos liaudies kultūros centro atstovai. Tai yra pirmoji taryba, kuri įtvirtino etnografinius regionus, o dabar ją nori naikinti.
Susiję straipsniai:
- Ar pasiseks bandymas panaikinti Etninės kultūros globos tarybą ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją? (video)
- Klausykite Zitos Kelmickaitės radijo ir TV laidos apie ketinimus sunaikinti Etninės kultūros globos tarybą ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją (tiesioginė transliacija)
- Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė paragino Seimą išsaugoti Rasos (Joninių) šventę
- Kokią turime etninės kultūros valstybinę politiką? (audio)
- Kam trukdo Etninės kultūros globos taryba? (video)
- Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai prieštarauja svarbiausių paveldo ir etninės kultūros institucijų naikinimui
- Kultūros ministras pristatė būsimos Kultūros tarybos koncepciją
- Švietimo ir mokslo ministras sulaukė pagalbos šauksmo iš lenkų diskriminuojamų Šalčininkų rajono lietuviškų švietimo įstaigų atstovų
- J.Vaiškūnas. Kada nacionalinė ir etninė kultūros kartu švęs vasario 16-ąją?
- J. Vaiškūnas. Kultūros institucijų reforma ar rūpestis savikūniais?
- J. Vaiškūnas. Etninė kultūra – pertvarkymas ar metodiškas naikinimas?
Po 70 metų ir 1 valandos nuo sukilimo prieš pavergėjus pradžios,
vyras (gerb. pateikėjo Jono Vaiškūno asmenyje)
ir moteris (gerb. sprendėjos Virginijos Būdienės kūne)
– lietuviai, įsirašė tai ir, tikėtina gebės sutarti, aptarti, pasitarti
bei vykdyti tautinio atgimimo darbuotę. Jonas ir Virginija, – tik jiedu, čia,
– tikslingai.
Apmaudoka (dargi skaudžiau nei skaudu), jog likusieji aptarai tūną
ne savose rogėse, o kadangi vasara, – Rasos-Kupolės, – tai “vežėčiose”.
Keista išmintis: “boba iš ratų – ratams…” pritvirtinta net 6500 kartų.
Banalus, – kiek čigoniškas ar “romiškos” kilmės posakis, – visai nejaukus.
Lygiai kaip …esame prieš…esame prieš…esame prieš… bubijimų baubai.
Tad ir: žygiuoja kariai valingai žvaigždės pjautŪvo-kūjo svetima vėliava nešini,
– į krantą, sustingę: tuščiavidurio rūdžių monstriūbio sąstingio fone’krante, taikyt
į Lietuvos sostapilės bokšto vėliavos pagrinde kažkieno asmeninę vištidę užbogintą
net nemanydami; užtenka jiems ir “brolio” Cvirkos, ir “pabrolio” Venclovos menių
aikščių, muziejų erdvių tebeglobojamų, galbūt ir šių – penkių, – užėmusių kitų vietą
dėka.
Pagelbėsim – penkiems bent:
A.Medalinskui (tapti dėstytoju – būti mokytoju, vyru ir teikėju, žinių skleidėju; užuot tauškus)
A.Gelūnui (likti mokslininku, garbiu filosofu kūrėju, mokslo-leidybos vadu; užuot nukultūrinėjus)
D.Urbanavičienei (grįžt į pasaulinės išminties papročių žvaigždyno-lobyno šviesą; užuot nykinant)
Z.Kelmickaitei (šokt į savą vėžį ir joti joti Tv-joti visų džiaugsmui ant pramogos; bo neteks ji TV)
S.Liausai (… kai nėra net pateikto čia, tai ir apie nesančius ką ir beklibint; be veiklos ir be…).
Tad mieli Jonai ir Virginija:
būkit budrūs, būkit gudrūs, griežti bei tvirti, veikit, ugdykit, klestėkit ir aukit.
Pareigą atlikit. Esam kūrybos visuomenė.
Esame pasaulinės kūrybos brandžiausioji, galingiausioji ir deja – išmintingiausioji grandis.
Tūkstantmečių, ir tūkstančių kartų: “iš praeities…”
subrandintoji kultūrinė terpė.
Atraskite dar daugiau, dar įvairiau, – etninės kultūros skyrių, poskyrių, padalinių, grupių, kursų, užsiėmimų, mokyklų, centrų, stovyklų – papročiams, amatams, tautosakai ir… gilių giliausiosioms
mitų, sakmių, padavimų tiesoms, – visam Tautos lobyno stebuklui, pasaulinei jų galiai ir valiai,
– Jūsų valia, mūsų dėka, žiniomis ir atmintimi, su pagarba tai išsaugojusiems, su pagarba atradusiems
ir dovanojusiems.
Šiose šventėse, šiomis dienomis, visi sykiu, visi bendrai, ir kiekvienas sau atskirai – savose širdyse
prisiminsim šviesiausią iš šviesiausių, prieš 15 metų mus ir mums viską palikusią asmenybę, –
kūrėją – Norbertą Vėlių.
Jo atmintis, jo tvirtas, reiklus ir gailestingos atjautos, begalinės meilės žodis suvienija laike:
tautiškąjį pradą, moteriškosios ir vyriškosios prigimčių ir gimčių darną, šviesos siekį išlaiko;
dieviškoje sutartyje palieka ir palaiko, visatos atspindy
dainoje – “AUKŠTAS DANGUS, ŠVIESIOS ŽVAIGŽDĖS…”