Gudiškas paveldas Vilniuje – jungia ar skiria? (14)

Gedimino bokštas | lnm.lt nuotr.

Šių metų kovo 22 d. Vilniuje įvyko eitynės, kurių dalyviai taip pagerbė rusų nužudytą 1863 m. sukilimo vadą Kostą Kalinauską. Lietuvių žiniasklaidoje šį įvykį aprašė „Lietuvos rytas“, kuris parašė, esą gudai užkopė su vėliavomis į Gedimino bokštą, o juos iš ten išvarė policija.

Kas įvyko iš tikrųjų? Kokią apskritai reikšmę turi šie įvykiai?

Skelbiame apie tai Alesio Mikus (pokalbį su vienu iš šių eitynių rengėjų Anatoliu Michnaviecu (Анатоль Міхнавец), visuomeninės iniciatyvos „Baltarusių nacionalinė atmintis“ (Беларуская нацыянальная памяць) pirmininku. Viena iš bendrijos veiklų – baltarusių tautos didvyrių pagerbimas, pirmiausia susijusių su pasipriešinimu svetimtaučių okupacijoms.

Alesis M.: Didžiausiame Lietuvos laikraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodė straipsnis apie gudų eitynes su nacionalinėmis vėliavomis Gedimino prospektu Gedimino kalno link. Ar Jūs sutinkate su tuo, kaip straipsnio autorė nušvietė įvykį?

Anatolis M.: Nesutinku, ten pateikta netiksli informacija. Prie Gedimino bokšto apskritai niekas neprisiartino. Eitynės buvo sankcionuotos, visi ėjo pagal nustatytą maršrutą. Kosto Kalinausko atminimo paminėjimui skirtas renginys jau tradiciškai vyksta ketvirti metai paeiliui ir jo programa kasmet beveik nesikeičia. Gudai susirenka Lukiškių aikštėje ir vėliau eina Gedimino prospektu į Gedimino kalną. Visada žygiuoja su vėliavomis.

Alesis M.: Jei eitynių dalyviai į bokšto viršų neužkopė, tad ar buvo su muziejaus darbuotojais koks konfliktas, apie kurį rašė „Lietuvos Ryto“  žurnalistė? Ar buvo pastabos ar skundai iš jų pusės?

Anatolis M.: Prie mūsų niekas nepriėjo ir neišsakė jokių pastabų. K.Kalinausko atminimo dienai skirtos eitynės šiais metais, nuo eitynių ankstesniais metais, skyrėsi tiktai tuo, kad kažkas iškvietė policiją. Kai renginys pasibaigė ir mes nuėjome nuo Gedimino kalno žemyn, prie mūsų priėjo du policininkai ir pradėjo klausti – kas vyksta ir kas yra organizatorius? Iš pokalbio su jais supratome, kad kažkas paskambino į policiją ir pranešė, jog lenkai rengia kažkokią akciją. Pokalbyje mes paaiškinome, kad akcija yra sankcionuota ir vyksta jau ketvirti metai paeiliui. Jie nieko nekalbėjo apie Gedimino bokštą ir niekas iš muziejaus darbuotojų prie policijos nebuvo priėję. Policininkams mes paaiškinome, kad tai yra gudų vėliava ir nei ši vėliava, nei mūsų eisena neturi nieko bendro su Lenkija. Supratome, kad pareigūnai nieko nežinojo apie šį renginį, todėl jie nufotografavo mūsų vėliavą, nes, pasirodė, kad kažkam viskas, kas turi baltą ir raudoną spalvas, asocijuojasi su Lenkija.

Alesis M.: Vadinasi, galėjo būti taip, kad muziejaus darbuotojai, jau buvo susidūrę su lenkų, mėginusių kelti bokšte savo baltai-raudoną vėliavą, anksčiau rengtomis akcijomis, neatkreipė dėmesio į juostų skaičių vėliavoje ir iškvietė policiją. O žurnalistė, savo ruožtu, kažką supainiojo ir parašė: „Patriotiškai nusiteikę gudai Gedimino pilies bokšte pradėjo demonstruoti nacionalines gudų vėliavas“, o paskui „gudams teko nusileisti iš Gedimino bokšto“. Taip? Kas tai yra, Jūsų nuomone, – painiava ar dezinformacija?

Anatolis M.: Man sunku pasakyti – ar tai yra provokacija, ar tiesiog informacijos iškraipymas, kad būtų panašu į skandalą. Noriu pasakyti vien tik štai ką: neverta ieškoti priešų ten, kur jų nėra. Gudai buvo tarp Seimo gynėjų, kai imperija konvulsijose smaugė Lietuvos nepriklausomybę. Šimtai gudų dalyvavo akcijose Lietuvoje, dešimtys tūkstančių gudų mitinguose, surengtuose Baltarusių Liaudies Fronto (BNF), paremdavo mūsų šiaurės brolių kovą už nepriklausomybę. Gudų vėliava visada buvo Vilniuje. Visiems negeranoriams aš patarčiau pasidomėti Vilniaus istorijos gudišku puslapiu. Dvidešimtajame amžiuje Vilnius buvo gudų atgimimo lopšiu.

Alesis M.: Tačiau informacija, kaip buvo matyti iš komentarų – tiek iš lietuvių, tiek iš gudų pusės –kaip tas grūdas, nukrito į parengtą dirvą. Tarp atsiliepimų buvo daug tokių, kuriuos norint cituoti reikėtų pridėti „taškelius“ kai kurių žodžių vietoje. Tad iš kur yra tiek daug agresijos, nepakantos – nepaisant daug ko, kaip sakote, bendro, ką turi gudai ir lietuviai? Šis straipsnis parodė, kad yra kažkoks  nenutrūkstamai rusenantis neapykantos židinys?

Anatolis M.: Komentarai tai, kaip įprasta, 90%  yra įžeidimai, prakeikimai ir paprastas melas, o apie esmę rašo vienetai. Broliai lietuviai, kalbėkime iš esmės – mes neprisiartinome prie bokšto, neįžeidėme nieko, akcija buvo sankcionuota. 2010-ųjų metų eitynėse tarp vėliavų buvo taip pat ir Lietuvos Respublikos vėliava, gudų nešama. 2013-aisiais metais švenčiame 1863 metų sukilimo 150-es metines. Laikraščiuose ir tribūnose skamba gražūs žodžiai. Kostas Kalinauskas vadovavo sukilimui Gudijos ir Lietuvos žemėse. Vilniuje yra Kosto Kalinausko gatvė. Kyla klausimas – kodėl iškilmes didvyrio mirties diena rengia gudų visuomeninės organizacijos ir visiškai negirdėti Lietuvos balso? Draugai, tyrinėkime kartu, atminkime, gerbkime. Kreipiuosi į valstybininkus ir patriotus – bičiuliai, mums reikia laikytis kartu. Turime bendrus priešus. Ieškokime draugų, nes gali būti vėlu. Kažkas mano, kad nepriklausoma Gudija yra grėsmė Lietuvos Respublikai. Tai yra melas. Didžiausia grėsmė yra Rytuose.

Alesis M.: Tuo tarpu velnias slepiasi smulkmenose. Baltarusiams Kalinauskas yra svarbus. Lietuviams Gediminas yra svarbus. Kaip suderinti šių dviejų iškilų asmenybių atminimą viename kalne? Pastatyti memorialinį ženklą šalia Lietuvos valstybingumo simbolio? Bet lietuviai yra taip „privargę“ dėl Vilniaus, kad „dalyti“ kalną, atrodo, nepanorės. Kokie čia galėtų būti konkretūs žingsniai?

Anatolis M.: Dėl konkrečių žingsnių, tai reikia pakviesti suinteresuotas šalis ir pasikalbėti. Išgirskime vienas kitą, o toliau nuspręsim, ką daryti. Mus daugiau yra kas jungia, negu skiria. Esu įsitikinęs, kad tai yra vienintelė išeitis. Nes mūsų konfliktas yra naudingas tiktai mūsų priešams. Lietuva yra nepriklausoma valstybė, o Gudijai laiškai iš-po kartuvių, kuriuos Kostas Kalinauskas parašė prieš mirtį 1864-ųjų kovo mėnesį, ir toliau yra aktualūs.

Alesis M.: Jeigu sukonkretinčiau – ar galiu teigti, kad gudai yra nusiteikę siekti, kad Kalinausko palaidojimo vieta būtų deramai pagerbta ?

Anatolis M.: Manau, kartu turėtume peržiūrėti visas medžiagas, susijusias su Kosto Kalinausko asmeniu, ir išaiškinti, ar jis buvo palaidotas kalne arba šalia kalno, o gal kitoje vietoje, nes yra įvairios versijos. Tiesa yra naudinga visiems. Ir natūralu, kad kiekviena tauta turi gerbti savo didvyrius. Kyla klausimas, kodėl Lietuvos Respublikoje Kalinausko vardas yra užmirštas? Galbūt, kažkokios jėgos paskelbė jį lenku? Bet lenku jis nebuvo. Įrodymų tam yra pakankamai. Bet ryškiausias – tai, kad Mastaulianų kaime, kur gimė Kalinauskas ir kuris yra Lenkijos teritorijoje prie pačios sienos su Baltarusija, nėra apie tai jokio ženklo ir užuominos, nes lenku jo nelaiko. Taigi ar teisinga, kad herojus, kuris atidavė gyvenimą ir nepasidavė, yra tokioje nebūtyje?

Alesis M.: Ar jūs manote, kad visos gudų pretenzijos į Vilniaus istorijos gudišką dalį gali būti suvestos tik į klausimą dėl Kalinausko palaidojimo vietos? Ar tai yra taškas, kuriame susieina visos pretenzijos? Tuomet jis gali tapti  labiausiai įtemptu klausimu gudų-lietuvių santykiuose, tokiu svarbiu simboliu, dėl kurio nenorės nusileisti nei gudai, nei lietuviai. Jūs manote, to galima išvengti, nukreipus dėmesį į bendrą priešą iš Rytų?

Anatolis M.: Aš priminiau apie priešą, kad būtų aišku, jog mūsų tautoms šis konfliktas nėra reikalingas. Negaiškime laiko pokalbiams apie priešus. Mums reikia kurti savo santykius, laikas eina. Ar buvo kada nors konfliktai tarp lietuvių ir gudų? Niekados. Mes kartu kovojom su priešais iš Rytų ir Vakarų. Kalinausko kapas mus turi jungti,  jis žuvo už LDK. Kitais metais sukaks 150 metų nuo Kosto Kalinausko mirties dienos, todėl kviečiame Lietuvos valdžią pagerbti tą datą kartu. Galbūt, šis bendras reikalas leis pagaliau rasti atsakymą į klausimą, kur yra jo kapas.

Alesis M.: Neseniai lietuvių santykiai tapo labiau įtempti – bet ne su priešais iš Rytų, o su lenkais, kurie pradėjo reikšti pretenzijas dėl „lenkiško Vilniaus krašto”. Kol kas kovodami už lenkiškų lentelių legalizavimą vietovardžiuose ir lenkiškų pavardžių rašymą pasuose. Baltarusių tauta, iš tikrųjų, dabar yra silpna. Bet, kaip matome iš komentarų, Vilniaus klausimas jiems taip pat labai rūpi. Į kažkokį stiprų vaidmenį šiuo klausimu gudai kol kas vargu ar galės pretenduoti. Taigi, ar reikia gudams įsikišti į šiuos lenkų-lietuvių santykius dėl Vilniaus krašto, kai „gudišką kortą“ gali lengvai panaudoti visų pirma lenkai? Galbūt, verta būtų atšaldyti kai kurias karštas gudų galvas ir pakviesti nesikišti, palaukti?

Anatolis M.: Siūlau karštas gudų galvas atšaldyti darbu. Rašyti komentarus foteliuose yra lengva. Kaip sakoma: plepėti yra lengviau, negu nešti rąstą. Gudų paveldas yra ko gero užmirštamas. Jį reikia išgelbėti, o ne rašyti savo fantazijas. Mano pasiūlymas yra paprastas: apsvarstyti problemą, sudaryti planą ir veikti. Viskas paprasta, o svarbiausia – tai veikia, kai susirenka bendraminčiai.

Alesis M.: Pagaliau paskutinis dalykas. Anatoli, štai Jūs kalbate apie susiderinimą ir draugystės dvasią. Betgi iškyla dar vienas klausimas. Gedimino kalnas yra svarbiausias lietuvių savimonei. Pagoniškame pjūvyje. Gediminas buvo pagonis. Po kalnu, Katedros vietoje, buvo pagonių šventykla. Įkurti Vilnių Gediminui patarė pagonių krivis Lizdeika. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Jūsų iniciatyva BNA nariai tiek prieš eitynes cerkvėje mišiose dalyvavo, tiek Romoje naują Romos Popiežių gudų vėliavomis sveikino… Taigi, lietuviai gali suvokti tą užkopimą į Gedimino kalną kaip kėsinimąsi į jų tautinio tapatumo ikikrikščionišką elementą… Taip pat ikikrikščioniškojo paveldo šalininkams-gudams, matant tokias iniciatyvas, viskas pradeda atrodyti nevienareikšmiai…

Anatolis M.:Man rodos, kad lietuviai nesuvoks K.Kalinausko pagerbimo iniciatyvos kaip kėsinimosi į lietuvių tautos tapatumą. Tiek lietuvių, tiek gudų tautų požiūriu tautinis paveldas, dvi tradicijos jau yra taip stipriai persimaišę, kad jų nebeįmanoma atskirti vieną nuo kitos.

Dėl BNA narių dalyvavimo krikščionių mišiose, tai reikia atskirti mūsų šalininkų asmeninę pasaulėžiūrą bei visos organizacijos idėjinius principus. Mūsų eilėse yra tiek ateistai, tiek pagonys, nors daugumą sudaro krikščionys. Mus jungia nacionalinis idealas ir veikla Gudijos Atgimimo labui.