A. Patackas. Giria – mūsų protėvynė (28)

mjr.lt nuotr.

mjr.lt nuotr.

Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ Vaižgantas). Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną yra apibūdinęs Vaižgantas: „Glūdėti – bene bus pats tinkamiausias terminas lietuvių būdui išreikšti; tam būdui, kurs ir dabar labai sunkiai, pamažu keičiasi“.

Giria

Dar Antanas Maceina yra sakęs: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyve­nimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą…“.

Jei pavyktų sukonstruoti laiko ir erdvės sklandytuvą, ir juo pakiltume virš centrinės Europos lygumos, išvystume bekraštę ir išlakią girią. Tai ir yra mūsų protėvynė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos–Okos santakos rytuose. Tai yra taip vadinama tauriųjų plačialapių miškų zona – tokių kaip ąžuolas, liepa, uosis. Dar šiauriau tie miškai virsta smulkiųjų lapuočių ir spygliuočių miškais, paskui vien spygliuočiais, – ten mūsų negyventa. Pietuose gi baltų ovalą apibrėžia miško–stepės riba. Šio beveik taisyklingo ovalo didysis skersmuo yra apie 2000 km, o mažasis 800–900 km.

Tokį patį ovalą nubrėžia ir mūsų vandenvardžiai. Jie – ne tik mūsų protėvynės riboženkliai, bet ir pirmasis, pats archajiškiausias poetinis paveldas. Baltiškieji vandenvardžiai ne tik nusako vandenų fizines savybes, bet ir genialiai įžodina savaiminę poetinę nuojautą, netgi sakraliąją šio slaptingo Dievo kūrinio – vandens – esmę. Antai Aisetas – šio ežero vardas kilęs nuo aisa – metafizinis mirtingos būties liūdesys, weltschmertz (LKŽ – aisùmas; aisus: „Jis vėl pajuto ilgesį savo gyvenimo aisumo“ ); arba Šventoji, dažnas upės vardas. Būtent baltiškieji vandenų vardai, anot genialiojo mūsų kalbininko Kazimiero Būgos – „žemės kalba“ – ir leido jam nubrėžti jau pamirštos mūsų protėvynės kontūrus. Juos vėliau patvirtino ir antropologiniai duomenys, kurie rodo, kad per tūkstantmečius nebuvo kokių nors žymesnių tuose kraštuose gyvenusių genčių fizinių duomenų pokyčių. Kitaip manė daugelis archeologų – remdamiesi taip vadinamos virvelinės keramikos įsigalėjimu, rišo tai su indoeuropiečių (jų supratimu – ateivių iš kitur) įsiveržimu į baltų kraštus. Tačiau pastaruoju metu stiprėja taip vadinamų „autochtonininkų“ pozicijos – tai yra tų, kurie mano, kad į baltų girias atėjo ne žmonės, o puodai, t. y. pasikeitė materialinis paveldas, bet ne gyventojai. Kaip kitaip paaiškinti, kad jei „senieji” gyventojai nebuvo indoeuropiečiai, tai kur dingo jų vandenvardžiai ir vietovardžiai, ir apskritai, kokia kalba jie tada kalbėjo, jei neliko jokio jos pėdsako? Visa tai yra inercija taip vadinamos difuzionizmo teorijos, kai buvo manoma, jog  kultūros gimsta vien sklaidos, difuzijos būdu, užmirštant, jog kultūra gali rastis, gali gimti pati iš savęs.

Tas pats senųjų nuostatų permąstymas vyksta ir kalbotyroje – vietoj t. v. Šleicherio medžio, vaizduojančio indoeuropiečių kalbinę šeimą, 1978 m. žymus vokiečių kalbininkas Volfgangas P. Šmidas (Wolfgang P. Schmid, 1929–2009) pasiūlo ide. kal­bų tarpusavio santykius įsivaiz­duoti kaip koncentrinį modelį, kurio centrą, remiantis metodiniais, kalbiniais ir geografiniais argumentais, vietoj menamos ide. prokalbės užima baltų kalbos. Išoriniame koncentrinio mode­lio žiede yra centum kalbos, o satəm kalbos užima tik pietryčių sektorių. Su šiuo V. Šmido koncentri­niu modeliu iš esmės sutiko tiek žymūs slavistai-baltistai Vladimiras N. Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas, tiek Vytautas Mažiulis.

Indoeuropa

Koks buvo santykis tarp baltų ir reiškinio, vadinamo Indoeuropa? Kas vadintina Indoeuropa? Ar tai tik geografinis–istorinis fenomenas, ar kai kas daugiau? Kadaise buvęs vieningu kontinuumu – nuo Iberijos iki Arianos–Irano, vėliau fragmentavosi tokiu laipsniu, kad dabar sunku atsekti kadaise buvusius ryšius. Indoeuropa, jos kalbinei šeimai priklausančios nacijos yra šiuolaikinės civilizacijos pirmeiviai, todėl indoeuropiečių radimosi vieta ir laikas tebėra nuolatinių ginčų taikinys, kuriems galo nėra ir nebus, jei nebus persilaužta pačiuose mąstymo pagrinduose: kad tai nėra „čia ir tik čia“, o yra laike ir erdvėj ištęstas procesas, ilgametė raida, vis tik turinti kažką panašaus į loginių jungčių sankryžas, kurias jau galima bandyti lokalizuoti, patalpinti erdvėje ir laike, ir toji erdvė, tiksliau jos šešėlis, vis tik kris ant Didžiosios Girios bei jos pakraščių, gal netgi vien ant pakraščių…Schemiškai, animacinių vaikiškų filmų principu tai atrodytų taip:

Girioje, kai ją pasiekė žemdirbystės naujovės, darosi ankšta. Neapsikentę, labiausiai pasionarūs, anot Vaižganto „nusinuobodžiavę“ pradeda judėti lyg vandens garų lašai prieš užvirsiant. Tam yra priemonė – prijaukintas žirgas (beje, yra duomenų, kad ovalo pakrašty, kiek išsikišusiame į stepę, maždaug apie Dniepro vidurį, ties dabartiniu Kremenčugu, buvo viena seniausių žirgo domestikacijos vietų, bent jau Europoje). Taip buvo apgyvendinta stepė, o vėliau, prie žirgo „atradus“ vežimą, prasidėjo ir tolimoji migracija rytų kryptimi.  Analogiška ir simetriška raida vyko ir vakariniame ovalo pakrašty, tik ten žirgo vaidmenį vaidino valtis, vežimo – valtis su bure, o iššūkiu vietoj stepės buvo jūra. Kad būta jungties tarp tokių, iš pirmo žvilgsnio tolimų vyksmų, rodo taip vadinamas „žvėrinis stilius“, būdingas tiek jūrų klajokliams vikingams, tiek stepių  klajokliams skitams. Šis stilius – tai manifestuotas vyriškas aržumas, jėgos ir agresijos pasaulis, suformuotas kovos su gamtos stichijomis ir varomas patricentrinės energetikos.

Tačiau girios pasaulis nebuvo vienalytis. Baltų ovalas, susiformavęs lyguminės Europos upių aukštumose su Pripetės pelkėmis centre (tai tas pats Herodoto minimas ežeras), buvo, kaip jau sakyta, uždaras pasaulis su vieninteliu išėjimu į vakarus – per Baltijos jūron įtekančių upių deltas. Senovės laikais upės ir jų estuarijai buvo tarsi  autostrados, kuriomis girių gentys galėjo susisiekti su išorės pasauliu. Rytuose gi nuo Juodosios jūros, Pontus Euxinus, jos buvo atkirstos stepių ruožo. Prasidėjus tautų kraustymuisi, palaipsniui į tai buvo įtrauktos ir baltų gentys, ypač vakaruose. Tai buvo nykimo pradžia: „lietuvis – medelis gražiai auga nuošalyje, kur niekas jo nepaliečia; skursta gi prie takų, kur bet kas praeidamas ar pravažiuodamas jam žievę nubraukia“ (Vaižgantas).

Kaip žinia, tų braukėjų netrūko. Bet visa tai – pakraščiuose; ovalo centre kol kas ramu. Tačiau istorijos ratas, jo greitėjantys sūkiai ir ratilai jau įsisuka į šią ramybės sietuvą. Štai kaip sodriai piešia Vaižgantas: „lietuvių tauta, nuo amžių čia glūdėjusi, ramiai, nė pati nepajusdama kaip, nebtenka savo pakraščių. Niekas jos niekur nestūmė, tik pamažu apkarpė skystumas ir aiškiau parodė tirštumas“. Šios pakraščių, anot Vaižganto, „skystumos“ – suslavėjusios gentys perskelia baltų „tirštumas“ į dvi dalis – rytinius ir vakarinius baltus. Rytiniai baltai, pamaskvės galindai, ištirpsta slavų jūroje, o vakariniai mąžta tol, kol belieka septintoji dalis buvusių plotų.

Bet čia šis dramatiškas vyksmas užstringa. Vaižgantas taikliai užkabino, kad ovalo „tirštumas“ buvo netolygus: „Lietuvių tautos branduolys yra čia pat, kur dabar mes gyvename“, t. y. vakarinė baltų ovalo dalis, Aistija, Baltijos pakrantės buvo tirščiau gyvenamos, o jau susiformavusios tautos – prūsai, lietuviai ir latviai – buvo labiau pažengę dėka kontaktų su pasauliu anapus Girios. Sembai prekiavo gintaru su Roma, o galindai netgi pasiekė Iberijos pusiasalį. Į agresyvius iššūkius buvo atsakyta Mindaugo valstybe. Pasionarumo sukelta banga, smogusi atsaką, su visa neišnaudota perviršio energija siūbtelėjo į Rytus. Tad būtina permąstyti LDK fenomeną – jo radimosi priežastys yra gilesnės nei atrodo. Tai buvo rekonkista, tik čia barbarų–maurų vaidmenį, skirtingai nei Ispanijoje, vaidino kryžiuočiai ir neseniai apkrikštyti slavai. Vladimiro N. Toporovo teigimu, XIII a., kai prasidėjo „litovščina“, t. y. Algirdo žygiai, tik prieš šimtmetį Maskvos apylinkėse dar gyveno rytiniai galindai (pati Maskva jau buvo slavų miestas). Kad tai nėra laužta iš piršto, rodo faktas, jog kuriasi sambūriai – tinklalapiai žmonių, laikančių save galindų palikuonimis; randasi jų netgi Tverės gubernijoje.

***

Tad mūsų niekur nekeliauta ir iš niekur neatkeliauta. Senoji giria saugojo mus kaip motina daugelį tūkstančių metų geriau už bet kokias tvirtoves ar sienas. Žymus viduramžių enciklopedistas Baltramiejus Anglas (Bartholomeus Anglicus, Bartholomew of England,1203–1272), pranciškonų ordino narys, veikale „De proprietatibus Rerum“ („Apie daiktų savybes“) pateikė tokį Lietuvos geografinį aprašymą: „Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami lietuviais /…/. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų. Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas“.

Niekas nėra vaizdžiau aprašęs Didžiosios Girios, kaip Simonas Daukantas:

Čia aš, trumpai parodęs notis Lietuvos tautos, žiloj senovėj nutikusias, ir šios dienos jos kraštą, norinčius dar aiškiau apie tą žinoti siunčiu į viršiau minavotus raštus, o pats grįžtu prie tos dalies getų tautos, kurią šiandien lietuviais vadina, kuri po kruvinų karių įsitraukusi į Žaliąją ir Juodąją girią, ilgainiui visoj šiaurinėj įšleitėj, kaip viršiau sakiau, lig pat Žemaičių pajūrių išsiplėtė ir tenai traškančiose giriose, nuo įkūrimo pasaulio nekušintose, ilgus amžius, džiaugdamos liuosybe savo probočių, tarp girių laimingai gyveno, kurių čia senovės būdą ir dabą užsiėmiau išrašyti.

Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos, skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapikabinamoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir kiti žarynai, it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų ir stuobrių augdami ramstės ir kalstės. Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes sankritas, jau nuo karšaties, jau nuo vėtrų, kaip sakiau, raizgiai sudribusias, tarp kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, o viršuojės trešo, kita kitą sluoguodamos; ir taip keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo. Dar metuose 1564–6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. Žolės tenai nebuvo, tiktai atvašos ir atželos, viena antrą smelkdamos, augo. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys. Liepynuose, beržynuose tas pats buvo, kuriuose klevai, vinksnos ir skroblai augdami tarsi jas nuo kita kitos skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai sakant, vienur kuplūs pušynai it nendrynai, kitur tankūs eglynai it kanapynai niūksojo, o tarp jų kuokštai beržynų, liepynų, klevynų, ąžuolynų, apušrotų joriavo, it vilnys į padebesius mušdamos. Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo; perskyrą tarp dienos ir nakties tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo; lapui iškritus ar žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė, nesgi paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso namus savo tegalėjo atsekti. Darganoms dergiant, lytums čežant, tenai nenučiuši, negut nuo medžių rasos jei sudrėksi; todėl neišžengiamos balos ir versmės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių burgėjo, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spiginant, niekados neišdžiūvo. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti ir, jei kur pūgos ir pusnys kame-ne-kame nuo medžių įkratė, tas pats tenai ilgainiui gaišo. Žmogus su gyvuliu niekaip negalėjo įeiti, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio nebuvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo žvėrių patį keliaujantį gyniojo. Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis galėjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasekti.

Čia, regis, gana berašyti apie senovės kalnėnų ir žemaičių girias; jei kurs negali nuo tų kelių žodžių jų didelumą įsitėpti, kas per girios tenai senovėj yra buvusios, tas tepaklausia savo senųjų, anie jam papasakos, kokios buvo girios atmenamai dar pirm 60, 70 metų Žemaičiuose, o nuo to galės manyti, kas per girios tame krašte turėjo būti pirm tūkstančiui metų; nesgi šiandien dar tėvai, vaikus į bažnyčią vesdami, sako: „Vaikeli, ta bažnyčia yra girios vietoje pastrūnyta, mūsų bočius, pernai miręs, pasakojo, čia, jam bandą ganant, lūšis jautį suplėšiusi“. Taip pat daug dar ir tokių tebgyvoja tarp senųjų, kurie patys, naktimis skalų buntą uždegę, žiburiuodami ujo vilkus ar meškas nuo bandos iš laidaro ar, vaikais dar baltplaukiais būdami, išsikūlę už rejos į krūmus, parnešė į trobą vilkyčius, tardami šunyčius radę.

Kožnas čia numano, jog tos girios buvo jiems ne vien pirmąja pastoge ir uždanga nuo žiauraus oro, bet dar klėtimis visų jų turtų, kuriose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas. Bitės buvo jiems visų naudingiausiais girių gyvuliais, nesgi nešė medų ir vašką į dreves; iš medaus darė midų, o vašką tankiai leido į svečią šalį: kaipogi metuose dar 1467 išleido į svečią šalį du tūkstančiu pundų vaško. Prašaleitis, Žemaičiuose gyvenąs dar metuose 1540, sako, jog visame pasauly nesą taip didžiai balto medaus, kaip Žemaičiuose, ką vardai patys – bičiulis, bitkopis, bitininkas, vaškininkas – stigavoja, o įstatymai Lietuvos apie dreves tą aiškiai rodo. Giriose taip pat augo apyniai, kuriuos paupiais rinko ne vien dėl savęs alui ir midui daryti, bet dar atmenamai vežė į mugę parduoti; tarp kitų medės apynojų yra m. 1456 garsiais minavojami Žemaičiuose apygardų Skirsnemunės, Pamūšio, Joniškio; mėsa paukščių ir žvėrių patys maitinos, o nuo speigų ir darganų jų kailiais dangstės ir siaustės; tų negavę, tad iš liepos lunkų demblius drabužiui audė, jau avalus vyžo, iš mauknų palagus, pūnes ir lapines sau dirbo, apynių virkščiomis ir plaušomis bei vytimis siūlojo ir raišiojo. Iš tų pačių lunkų vijo taip pat virves ir namų padargą tiekė, ką šiandien dar daugioj vietoj tebdaro. Iš tošių, žievių, šaknų ir vyčių pynė ir siuvo namų stotkus, beje: rakandas, kurvius, rėčius, sėtuves, pintines, kretilus ir taip toliau. Žilvičių, blendžių vices virbgalių vietoje dėvėjo. Iš beržų ir klevų sulą leido, sakus, dervą ir degutą žiburiui tiekė. Kailiais meškų, lūšių, briedžių ir taurų jau patys, kaip sakiau, darės, jau pluostų ir valčių vietoj, per upes keldamies, naudojo. Vebrų, sabalų, kiaunių ir ūdrų, audinių blomas leido į svetimus kraštus, keisdami jas į reikalingus sau daiktus, beje, į geležį ir druską. Pačius ragus žvėrių vienus ant kesčių galų maustė ir ragotines dirbo sau ginklui, nesgi geležies dar nežinojo, iš kitų gėrė, nuo ko iki šiolei geriamą stotkelį senu įpročiu taure, arba taurage, tebvadina. Uogos pačios ir grybai medėj augo. Ąžuolai, šermukšniai, ievos ir puteliai taip pat vaisių nešė, kuriuo jau žmonės, jau paukščiai maitinos, no prielaidus labiau, nekaip javais, atmenamai dar Žemaičiuose bariojo. Visi tie daiktai taip didžiai reikalmgi žmogaus gyvenime, jog be jų niekaip negalėjo gyvoti, ne kame kitur, tiktai tose giriose tebuvo gaunami. Ir taip aiškiai anie regėjo, jog girios jiems šimtą kartų daugiau naudingų gyvulių ir paukščių bei putnių augino ar lesino, nekaip patys galėjo su didžiu vargu galvijus į savo namus įsteigti. Kas dar yra didesniu, girios juos šildė ir ne vien nuo biaurių darganų, lytų ir speigų bei vėtrų, bet ir nuo pačių neprietelių glemžė: kaipogi, kad kitas tautas pilys, kalnai ir jūros nuo neprietelių gyniojo, tad žemaičius ir kalnėnus, arba aukštėjus, traškančios girios ir versmės dangavo. Todėl senieji kalnėnai ir žemaičiai, apsikapėję savo giriose ir versmėse it pilyse, ilgus amžius laimingai gyveno, liuosybe savo bočių džiaugdamos ir vieną dievą pasaulio Perūną garbindami.

Regėdami senieji tokią naudą iš tų girių didžiai jas gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tiktai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir sausšakėmis namuose šildės; ir taip, juo naudingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas girias taupė ir už šventas turėjo, iš kurių be žinios girių kunigo nieksai ne vien žalio virbelio išlaužti, bet įžengti tenai negalėjo, negut, galą daromas, kaipo šventoj vietoj globos sau veizėjo. Ąžuolus ir ąžuolynus pervis didžiau gerbė, kurių malka pagal jų nuomonę reikėjo šventą ugnį tuo įtimpos ant Dievo garbės kūrinti iki pabangos šio pasaulio, todėl ąžuolus kirsti, kaipo šventus medžius, patys kunigai šventais kirviais tegalėjo. Ne vien buvo perdėti ant tų girių kunigai, kurie jas saugojo, bet ant didesnio jų orumo visų dideliojo ąžuolo uoksuose, šėtra uždengtus, savo dievų stabus laikė ir tenai meldės, šventą ugnį kūrindami, nesgi, kaip tuojau regėsim, bažnyčių neturėjo, bet jų vietoj buvo ąžuolynai ir lieknai, kuriuose dievą šio pasaulio Perūną garbino, todėl ir tas girias it šventas vietas gerbė ir godojo.“ („Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“)

Kitas rašytojas, jau mūsų laikų, Marius Katiliškis ėjo dar giliau, talento pagalba smelkdamasis į girios žmogaus vidinį pasaulį. Miškas, giria yra esminis būties sandas ne tik romane „Miškais ateina ruduo, bet ir kūrinyje apie tragiškąją savo kartos lemtį „Išėjusiems negrįžti“.

Literatūros tyrinėtoja E.Bukelienė rašė:

M. Katiliškis pats savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos“ atstovas. Jo vaikystės pasaulį supo „miškų lankas“, sodybą – paties sodinti medžiai. Apie juos rašytojas graudžiai rašo romane „Išėjusiems negrįžti“: „…jų šakos galingai susipins, sudarys užuovėją nuo šiaurės vėjų. Dideliais medžiais suaugs jie, kai tuo tarpu mano žingsnių aidas bus užgesęs nesvetingose žemėse. Niekas medžiams neįstengs pa­kenkti. Iš jų nukirstų kelmų veršis atžalos, plūs sula ir varvės sakais. Jų sparnuotos sėklos pasklis ir iš naujo užsės dirvonus. Kodėl manęs niekas nepasodino medžiu? Ir nedavė šaknų plėšriai įsiskverbti į tėviškės molį?“

 Antrojo romano veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Gimtinės medis – lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai fiksuoti romano pavadinime, o jo struktūroje jie tapę vienu svarbiausių vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškas: „Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu ap­vedimu uždarytos ankštame rate“. Autorius ne kartą pabrėžia tą ypatingą savojo pasaulio uždarumą: „uždara, ir jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške“. „Miškų ratas“, „miškų lankas“ – vis tai rašytojo mėgstami apskritimo, uždaros erdvės vaizdiniai. Ir šiame romane rašytojo kuriamas pasaulis, ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita – nuo pavasarinio atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema neakcentuota, bet ji yra veikėjų nuojautose („Geriau negalvoti, kas bus žiemą /…/ žiema žymi negandą ir vargą“).

Miško vaizdai yra svarbiausia kompozicinė kūrinio jungtis. Juose įspūdingai fiksuojama metų laikų kaita, jie plėtoja romano veiksmą, atveria veikėjų charakterius. Romano struktūros ir semantikos atrami­niais taškais tampa trys miško naikinimo aprašymai, trys jo kančios etapai. Kūrinys prasideda ankstyvo pavasario vaizdu miške. Dar ne pavasaris, dar tik traukiasi žiema. Mišką apėmęs visuotinis nerimas. Žmonės puola („žalios metalinės musės balsu zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo kirviai…“). Miškas pa­smerktas. Iš jo traukiasi gyvatės – pati gyvybės, gyvasties esmė.

Nusausinimo darbai tyrelyje – antroji miško naikinimo banga – iškyla kaip totalinių pasikeitimų riba. Svieto perėjūnai zimagorai atneša į tarpmiškę savo „kultūrą“, ir kaimas gyvena lyg drugio krečiamas. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės, alasas. Senieji bemiegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibro­vėlių savo turtą ir dukrų klėtis, kurios vis lengviau atsiveria įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose tveriasi toks pat chaosas, kaip ir sudarkytoje gamtoje.

Rudenį ateina atomazga („Tada užsidegė miškas“). Gaisro apimto miško vaizdai yra trečioji romano kompozicijos atrama. Tai paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas.

Pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke“; išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti se­naisiais kaimais, lūžtančiais praamžinų medžių pavėsiuose“. Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs permainoms.“

Jaukumas

Girios ertmė, jos prietema yra jauki, nes saugi tarsi įsčios, sklidina, anot Antano Baranausko, meilaus ramumėlio. Sakoma, kad girioje sutikus žmogų, iškart matai jo veido išraišką, tuo tarpu stepėje matymo atstumai daug didesni, ir ten sutiktas žmogus yra greičiau grėsmės ženklas, nes sunku atspėti jo ketinimus. Apskritai girios pasaulis yra intravertinis, vidinis, vedantis žmogų labiau link „moralinio dėsnio manyje“ (Imanuelis Kantas), Rūpintojėlio povyzos, nei link žvaigždėto dangaus tolių, kurie gimdo greičiau metafizinį graudulį nei norą juos tyrinėti.

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
Ant lygaus kelio tai valia valužė,
Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.

Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
Vieni per dienas dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, ar gi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo?

Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti
O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

(Vincas Mykolaitis–Putinas)

O kaip atrodė baltų šventvietės? Ar būtini joms stabai ir kita atributika? O gal Romuva – tai tiesiog erdvė girioje, laisva žvilgsniui, susidariusi gal todėl, kad gruntinis vanduo yra tiek giliai, kad medžiai negali čia augti, ir todėl susiformuoja jauki erdvė, palanki meditacijai, su savu mikroklimatu, paprastai šiltesniu nei aplinkos, o dar jei pakrašty jos galingas ąžuolas… Senasis Raudondvario bažnyčios klebonas yra pasakojęs, kad virš Romainių (kurie gerai matomi nuo šventoriaus) dangus visada giedras, niekada nebūna debesų, nors aplink jų netrūksta – gal juos išsklaido šilto oro stulpas, kylantis iš ramovės:

„…jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą. Tirpo sakai, iš atsiknojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu aukštyn. Buvo uždara ir be jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške. Bet tai netrukdė ramybei ir poilsiui…“ (M. Katiliškis).

***

Girios pasaulis, jos šviesos-tamsos estetika, šešėlių ir atšešėlių žaismė atsispindi ir kalboje – mums gražu viskas, kas mirga marga, o margas yra „gražus“ sinonimas. Paties žodžio giria semantika pilna įdomybių. Antai turime žodį germė, yra panašių vietovardžių ir vandenvardžių (Germaniškiai, Germanto ežeras), bet šitai su germanais nieko bendro neturi. Mat germė yra išlaki, galutinai susiformavusi giria su ardais, tai yra esanti jau darnos būklėje, priešingai nei miškas, dar tebetvyrantis chaose – neveltui germė yra tos pačios priebalsinės konstrukcijos žodis kaip ir gerumas. Senovėje lietuvių žinota tik girininkai, tik naujaisiais, po Anykščių šilelio, laikais jie tapo miškininkais.

Kiekvienas šių senžodžių yra vertas atskiro dėmesio – antai germė LKŽ yra nusakoma taip: 2. ‘senas miškas’, ‘giria’: „Germių gyventojas“; „Lietuviškos gentės gyvenusios germėse tarp pelkių bei balų“. Ardas gi reiškia tvarką, rėdą, kuri susidaro savaime, per ilgą laiką, miškui ataugant po gaisro ar plyno kirtimo (t. v. sukcesijos procesas). Pirmajame arde yra pomiškis, samanos; antrajame – krūmai, paskui eina smulkieji lapuočiai ir pagaliau taurieji lapuočiai. Tik toks miškas tampa germe, tik tokiems augalijos masyvams tinka sengirės,  urwald pavadinimas. Deja, Lietuvoje nebeturime sengirių, bet ji yra išlikusi mūsų buvusioje protėvynėje – tai Belovežo sengirė, Europos stebuklas, radęsis būtent toje vietovėje, kur nusistovi pusiausvyra tarp šilta / šalta ir sausa / drėgna, palankiausia augti giriai. Nepraleiskime progos aplankyti šio gamtos stebuklo, mūsų protėvynės fragmento– tai viso labo keliolika kilometrų į šalį, važiuojant link Liublino. Pasijusite lyg nykštukas iš Haufo pasakų – visi medžiai ir augalai tris kartus didesni nei įprasta; dvimetriniai paparčiai, drebulė, šaunanti keliolika metrų į viršų, o jau ąžuolai – kaip Stelmužės ąžuolo broliai. Sengirės prietema, kitaip nei miško, didinga ir iškilminga, o įkypai tarp galingų kamienų krentantys šviesos spinduliai suteikia vaizdui šventovės bruožų – suvoki, kodėl viduramžių katedros, jų kolonados primena senovinių girių sakraliąsias erdves. Tuo pačiu žygiu galime aplankyti ir muziejų po atviru dangumi, taip vadinamą skansen kurpiowski, šalia Lomžos, Novogródo miestelyje, ant Narevo–Nauros upės kranto. Jame, dėka etnografo entuziasto Adamo Chentniko (Adam Chętnik), išsilaikę kurpių – suslavėjusios baltų genties mediniai pastatai gal net iš XVII amžiaus, taip kad Rumšiškėms toli iki jų. Tai unikali, vienintelė tokia galimybė nors trumpam pabuvoti baltiškajame ovyje, medžio ir romõs pasaulyje.

***

Kodėl taip svarbu pažinti savo protėvynę? Nes ji žmogui, jo dvasiai yra tas pats, kaip kūnui genetinis kodas. Nelengva netgi mokslininkams nustatyti individo genetinį kodą. Tas pats ir su protėvyne – kiekvienas turime ją susikurti, atminti savęsp patys, savo būtį vertinti į tėviškės žemę įleistos šaknies gyliu, nes išrauta ar negili šaknis gresia mentaliniu liguistumu bei egzistencine nykuma.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

28 komentarai

  1. Ženklas:

    Tai jėzuitiškai suktas bandymas mūsų ištakas ir Girią pavaizduoti katalikiškai. Deja, deja, ponui A. Patackui ramybės esmė ten, kur kunigai, (dar besistebintys giedriu dandum virš Ramovės), katedros (Patackui tarsi sengirės), rūpintojėlis, ”urwaldai” Lenkijoje, lenkiškas skansenas, o jau mūsų Rumšiškės tai š… Tuo tarpu šalia Rumšiškių, Gastilionyse prie Kauno marių yra parko lentelė-vakarų taigos pakraštys. Ir medžiai ten kaip sengirėje. Ant Gastilionių atodangos kalno, šventvagiškai pavadinto Kryžiaus žygio prieš Lietuvą dalyvės Danijos pricesės Brigitos vardu, yra apie 20 storų ąžuolų, suskaldytų perkūno, apdegintų žaibais,- itin stiprus įspūdis žvelgiant ir prisiliečiant į į toje vietoje taip koncentruotai pasireiškusią dievišką jėgą. Mūsų tautos Dievų jėgą.

  2. Algis, Dievų siųstas:

    Taipogi ir Vilkaviškyje gyvenantis Albinas Kurtinaitis rašo savo knygelėse apie senąjį tikėjimą apie etno paveldą tautosaką, bet jo mėgstama frazė ” kas nuo ko nukopijavo” ar bažnyčia nuo mūsų protėvių ar mes, tai va jis teigia, kad bažnyčia nuo mūsų nukopijavo tai dabar čia nereikia jokių Romuvų, Alkų ir panašių dalykų, viskas yra bažnyčioje, jis pats kiekvieną dieną rytą vakarą eina į bažnyčią tai ką norėti iš tokio žmogaus viena rašo kita daro. 🙂

  3. Kažin:

    Patackas pradėjo varyti Dievą į medį…
    Su giria būtų taip, kaip Patackas sako, jeigu nebūtų “girios” žodžio giminaičio prūsų garian “medis”, lietuvių garėti “degti” ir jeigu medis nebūtų deganti medžiaga, o lietuviai – ugnies garbintojai.

  4. Klodas:

    Labai daug miglos, blogai kad moksliniai Basanavičiaus darbai yra nustumti į prieblandą, bet juose esanti šviesa parodo baltiškųjų kilčių kelią per Vidurio Europą nuo Mesopotamijos iki Baltijos.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Pala, pala, o ar sutiktum, kad lietuvių dieviški protėviai su šventa Ugnimi po paskutinio apledėjimo atsikraustė iš Skandi-navijos, o po kelių tūkst., susimaišę su indoeuropiečiais, virto Baltais……? O dabar, pastumti į vakarus prie Baltijos, vis dar ilgisi savo ir savų dvasių įprasminimo ?
      —-
      Esu pastebėjęs, Lietuvoje net didžiausi katalikai savo gamtagarbiams Protėviams savotiškai savaip susimoka lojalumo mokestį. Gal todėl, Jonas Trinkūnas paklaustas, kiek Lietuvoje esa pagonių, atsako, kad maždaug trys milijonai.

  5. Kažin:

    Kas dėl vokiečių kalbininko Volfgangas P. Šmido kalbos kilimo teorijos iš vieno centro ir jos plitimo koncentriniais ratilais, panašai, kaip sklinda ratilai vandens paviršiumi metus akmenėlį, tai jis tų ratilų sukėlėju arba kalbos davėju apskritai laikė baltų kalbą. Tačiau tai nebuvo visai nauja teorija apskritai, nauja joje tai, kad jis pagrindė, jog tuo kalbos davėju buvo baltų kalbos, o ne armėnų, kaip buvo laikyta dalies mokslininkų iki tol.
    Dalykas tas, kad iš vis dugiau aiškėjančio ryšio tarp laikomų negiminingomis kalbų yra galima manyti, jog tų baltiškos kalbos davimo židinių gilioje senovėje galėjo būti daugelyje Žemės vietų. Tokiu atveju rastųsi pagrindo prielaidai, kad baltų kalba yra apskritai kalbos kaip reiškinio davėja, vaizdžiau sakant, ji yra kalbos Adomu ir Ieva…
    Taigi galima manyti, kad baltų asmenys keliauninkai apsigyvendami vienoje ar kitoje vietoje tapdavo ten tuo baltų kalbos židiniu. Žinant, kad gilios senovės žmonių supratimu kalba buvo laikoma dieviškumo pasireiškimu, o jos atnešėjai – beveik Dievais, milžinais.
    Taip dalykus suprantant, iešoti vienos ir tos pačios visos baltų kilties kelionės, tarkim, “per Vidurio Europą nuo Mesopotamijos iki Baltijos” ar apskritai, šiandienos šviesoje gali atrodyti, kaip bergždžios, ne visai protingos pastangos…

    • Iš Germės, bet ne germanas:

      Taip, taip, kol kas nėr atsakymo, kur baltų protėvynė: giria, ar stepė?
      Imkim, tokį seniausią žmogaus palydovą, kaip VILKAS.
      Tik lietuviams ir slavams jis turi aiškią prasmę ir iš to sekančią etimologiją: “vilkti” – nuvilkti avį, ėriuką, kumeliuką, veršiuką ir pan. Tai kiek tūkstančių metų gali turėti šis mūsų žodis: 10000 ir daugiau?
      VILKAS, VILK, VOLK, VLK, WOLF….

  6. Kažin:

    Beje, vilkai labiau nuo kitų žvėrių pasižymi tuo, kad geba nusivaryti avį, ėriuką ar kitą gyvulį, bėgdami jam iš šonų ir suduodami per šonus uodegomis ar pan. Tačiau vargiai, kad toks grobio nusivarymas galėjo būti pavadintas vilkimu ir pagal tai žyniai galėjo vilkui duoti vardą.
    Man rodos, kad gal labiau jis vardą galėjo gauti pagal gebėjimą pranašaujančiai staugti, apie ką sužinome iš Gedimino sapno ir žynio Lizdeikos jo išaiškinimo. Taigi iš Lizdeikos aiškinimo matome, kad vilkas yra gero vylimo, geros vilties ženklas. Tikėtina, kad būtent iš to galėtų būti ir jo vardas vilkas, radęsis iš vylikas, plg. lemti – lėmikas. Beje, tokį manymą netiesogiai paremtų ir tai, kad Vilniuje yra vieta, vadinama Gerąja Viltimi ir ten pat šalia yra Vilkpėdė.
    Taigi vilko vardo prasmė sietina su jo, kaip gero vyliaus, geros vilties ženklu.
    Gali būti, kad staugiantis vilkas galėo būti vienokiu, o nestaugiantis kiek kitokią viltį (vylių) nešančiu, lemiančiu ženklu.

    • Dar apie vilkus:

      1. Gedimino sapnas ir Lizdeika – romantizmo kūrinys.
      O vilkai paskui žmones jau dešimtis tūkstančių metų slampinėja.
      Tad vardą ir jo PRASMĘ jiems tikrai anksčiau žmonės suteikė.
      2. Vilkai gyvulius papjauna – perkanda gerklę ir ėda vietoje arba nuvelka gabalais, ten kur jų vilkiukai laukia ir saugiau gali ėsti.
      Net slavai turi, tai paliūdyjantį veiksmažodį “волочить” – vilkti.
      Iš čia ir slaviškas volk (volok), volčica (voločica)….
      Ir kiti plėšrūnai liūtai, pumos, tigrai irgi savo aukas velka….

      • Kažin:

        O ką romantizmo kūriniai, tai ne žmonių, o kokie kalės vaikai…
        Apskritai pats sau prieštarauji – visi žvėrys grobį velka, o vardą nuo to gauna tik vilkas, tai apie ką tada kalbėti.
        Galiu prie to ką anksčiau sakiau tik pridurti, kad apie tai, kas laukia ateityje žmonės (visų pirma žyniai) spręsdavo iš vilko staugimo balso tonų, jo artikuliavimo atspalvių (jų yra dešimtys) ir t.t., taigi vilko vardas yra mitologizuotas dėl šio ir kitų jo gebėjimų. Tad vilko vardas, kaip jau minėjau, yra iš vylimo, apie kurį sprendžiama iš staugimo, vaitojimo, rus. voj “staugimas”, latvių voloda “kalba”, lotynų voks “balsas” ir kt.
        Apskritai, galvojant pozityvizmo principais, sąmonės kūriniai – vardai negali būti aiškinami, tai paprasčiausiai būtų dalykų primityvinimas.

        • Vilkas ne Liūtas:

          1. Apie vilkus, kurie nuo vilkti.
          Ten kur buvo BALTŲ PROTĖVYNĖ ir migracija, tai liūtų, tigrų ir pumų nebuvo.
          Vilko gavo vardą nuo vilkti, tuomet, kai probaltai jau augino naminius gyvulius ir gyveno ne vien iš medžioklės ar žvejybos.
          2. Pagal skleidžiamus garsus galima aiškinti lokio ir liūto vardus.
          Lokys urzgia – lot. “URSUS”, liūtas GARSIAI riaumoja – sen.vok.”LAUT”.
          Netgi LIUT-LAUD t.y. “žmonės, tauta” irgi galima aiškinti, kadangi MINIA skleidžia triukšmą ir garsus.
          3. Lot. LUPUS (isp. LOBO) – senesnis vilko vardas, iš medžiotojų epochos, kai medžiotojai nušovę vilką, kailį LUPDAVO “lupti” ir siuvo aprangą.
          ***VARDUS galima aiškinti, tik šie aiškinimai yra subjektyvūs ir kartais per daug RACIONALŪS.

          • Kažin:

            Lietuviai, kaip ir kitos gentys, be kaiminysčių su kitomis gentimis, be klajojimų, kaip medžiotojai, negyveno, todėl prielaida, kad jie iki naminių gyvulių auginimo su vilkais nebuvo susidūrę, yra mėgėjiško supratimo. Pagaliau jie, kaip medžiotojai, neginčijamai tam naudojo prijaukintus šunis, kurių mėsą vilkai ėda, taigi be abejonės atsitikdavo, kad vilkai medžiotojų šunis puldavo ir sudraskydavo. Taigi su vilkais medžiotojai baltai negalėjo nesusidurti.
            Be to, akivaizdu, kad nepakeliamą grobį velka ne tik vilkai, bet ir apskritai žvėrys, paukščiai, netgi skruzdėlės velka šapus į skruzdėlyną. Taigi vilko elgesys – vilkti grobį negalėjo būti jį išskiriančiu požymiu iš kitų žvėrių elgesio ir pagal tai gauti vardą nuo “vilkti”. Be to, vilkai yra šunų giminaičiai, panašūs į juos, taigi tikėtina, kad tokiu atveju jie būtų pavadinti žodžiu anašiu į šuns pavadinimą.
            Tačiau, kaip matome, taip nėra pavadinti, todėl vilko vardą turėjo sąlygoti kažkoks kitas šio žvėries ypatumas. Tokiu neginčijamu ypatumu, kaip minėjau yra jo savotiškas staugimas užtęsiamu – velkamu, traukiamu, užtrunkančiu balsu. Pagal tokį balso požymį vilko staugimas darosi panašus į dainavimą, raudojimą ar pan. Beje, dabar vilkų staugimų vykstama klausytis kaip kokių muzikos koncertų, taip galėjo būti ir senovėje, kai gyvenant gamtoje jų būdavo prisiklausyta be niekur nieko.
            Tai pirštu prikišamai rodo, kad vilko vardas yra kilęs pagal tokį patį principą, kaip lokio, liūto atvejais, t.y. iš jo balso -staugimo savitumo.
            Kadangi veiksmažodžiai vilkti, traukti, trukti, kaip žinome ir kaip žodynai patvirtina, turi sinonimiškų prasmių, be to, užtraukti ar truktelti reiškia ir uždainuoti, taigi be abejonės uždainavimais, savo dainų užtraukimais vadino ir vilkų staugimus. Tad dėl žodžių sinonamiškumo baltai vilką galėjo vadinti sinonimiškais pavadinimais – TRAKIS/TRUKIS. Plg. lietuvių pasaką, kurioje sakoma: kam klius ar neklius, o tam striukiui beuodegiui, tai klius. Taigi šioje pasakoje vilkas pavadintas STRIUKIU (čia S atsiradęs, kaip pridėtinis). Tokiu atveju iš minėtų veiksmažodžių sinonimiškumo bei šios pasakos žodžio matyti, kad vilko pavidinimas visiškai atitinka TRAKŲ genties pavadinimą. Tipologiškai šis TRAKŲ pavadinimas, tai toks pats atvejis, kaip yra su sen. vok. LAUT “liūtas”, o LIUT-LAUD “žmonės, tauta”. Skiriasi tik žvėrys – liūtas ir vilkas.
            Taigi vesti vilko pavadinimą pagal tai, kad jis velka grobį, kai jo nepajėgia nusinešti, ar kad jo kailį lupdavo nušovus, paprastai sakant nerimta.

            • VILKAS velka ir staugia:

              Lietuvos ir Europos kalbininkai nedrįsta etimologizuoti VILKO pavadinimo. Kažkaip neranda už ko užsikabinti, nepadeda net rekonstruota IE prokalbė.
              Sanskritas “vṛka” (vilkas) pateikia ir nuo “vilkti” ir nuo “kaukti-staugti”.
              sanskr. “vikarṣ” – vilkti, slėpti, draskyti.
              sanskr. “koka” – 1. vilkas (kaukti, staugti), 2. gegutė (kukuoti).
              Taip, kad abu variantai galimi, nors VILKAS “vilkti”, manau, labiau pagrįstas.
              Dėl vilko sinonimų ir Striukio-beuodegio, tai čia Tamstos fantazijos. Vilkas ar šuo be uodegos ir yra vadinamas STRIUKIU, nes yra striukas, t.y. turi TRUMPĄ uodegos galą.
              Dar sakoma STRIUKAS-BUKAS, ir tai nieko bendro nei su “traukti”, nei su “trakais” neturi (nebent jie beuodegiai:-)).
              Istoriškai gyvūnų pavadinimai galėjo kisti, kai žmonės prisitaikė gyventi naujose geografinėse aplinkose (stepė, giria), ėmė verstis nauja veikla (gyvulių auginimas ir žemdirbystė) ir susidūrė su kitų genčių naudojamais pavadinimais.

              • Kažin:

                1.Garsinis giminingumas tarp sanskrt. “vikarṣ” ir “vṛka” vargu ar iš viso gali būti pritempiamas..
                Sanskr. “vikarṣ” – vilkti, slėpti, draskyti – garsiškai ir prasmiškai be jokių vargų lygintinas su liet. karšti – kedenti vilnas, braukti karštuvais linų galveles, smarkiai valgyti. Taigi su vilku nieko bendro turėti negali.
                2. Sanskrt. “vṛka” – vilkas, sietinas su regėti, įžvelgti, rikti, taigi akivaizdu, kad – su “kaukti, staugti”, o ne su “vilkti” (grobį).
                Žodžiu akivaizdu, vilkui pavadinimus kūrė žyniai mito-poetine kalba (V.Toporovo terminas). Labai tikėtina, kad jie VILKĄ pavadino nuo jo gebėjimo įžvelgti, lemti ateitį ir tą įžvalgą, regėjimą perduoti atitinkamu savitu staugimu, be to, vilkai laikytini ir laiduotojais, garantai to regėjimo išsipildymo. Senojoje pasaulėžiūroje šios abi galios buvo suprantamos, kaip neatskiriamos.
                Gi ilgiems trakų-vilkų išvedžiojimams ne internete vieta. Galima tik trumpai pasakyti, kad “trakas/trukas: drukas” gali būti visiškai pagrįstai laikomas vienu iš vilko pavadinimo sinonimų, o tuo pačiu ir vilko prasmės trakų genties vardu.

  7. Li Bo:

    Baltų, kaip ir visų kitų žmonių protėvynė yra Afrikos savana. Nereika čia tų kleboniškų pasakų, rašytojų pasąmonės srautų ir marginalių mokslininkų išvedžiojimų. O apskritai tai kam visa tai? Jei nuo tos beletristikos didėtų miškų plotai, tai dar dėčiau didelį pliusą, bet Lietuvoje miškai pakankamai gerai tvarkomi dėl atsakingos girininkų veiklos, o ne dėl tokių postringavimų. Man tai čia panašiau į norą užkabinti Lietuvai dar vieną medalį ir jo blizgesiu apakint visus kitus netikėlius. Truputį juokinga…

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Atsipeikėkit, miškų žudikai ir bedieviai.
      Apie miškininkų-(girių girininkų) veiklą Lietuvoje geriau pasitylėti. Viskas, kas susiję su kirtimais – tai tokiais mąstais verda tokios maklės ir vartomi tokie juodi “marijos žemės” pinigai, kad tiesiog minte primena naujus monoteistinius kryžiaus žygius. To pasekoje tik pakelėse belikę išnudievinti miškingi ruožai, plotai – dėl akių.
      ——
      Na taip, tokiais straipsniais galima bandyt per keliolika minučių suderinti daugelio lietuvių vidines būsenas Baltiškų Dievų dvasia, derme, darna, ir tai iš pirmo žvilgsnio atrodo daug prasmingiau, nei skaityti traktatus apie Romos dangaus pasaulėžiūrą su ramybės paliūliavimais…, tačiau, lietuviška Giria – tik su
      Dievų taisyklėmis mums esant draugiškuose svečiuose.

      • Li Bo:

        Netridaliok. Pernai ar užpernai Lietuvos miškai pripažinti geriausiai tvarkomais miškais pasaulyje. Miškų plotai Lietuvoje nuolat didėja ir dabar miškų yra 30% daugiau nei taip išgarbintais to mulkio Smetonos laikais. Aišku, aš norėčiau dar spartesnio miškų plėtimosi, bet raudoti irgi nėra ko.

  8. Kažin:

    Pasauliui siūloma, kaip genetikos mokslo postulatas, tiesa, kad “visų žmonių protėvynė yra Afrikos savana” iš tikrųjų yra paprasčiausias nieko vertas vieno šio mokslo logikos produktas (konstruktas), komerciniais tikslais pagardintas šio meto prieskoniu – globalizmu…
    Tai yra toks pat tikrumas, kaip būtų tokiu atveju, jeigu Lietuvos mokslininkai imtų tvirtinti, kad visi pasaulio grybai radosi iš Dzūkijoje randamų “cikrinių” baravykų.

  9. Manau, kad ne tik giria yra tolimų Lietuvių protėvių gyventa teritorija.

    Lietuviai nuo seno garsėjo savo žirgais bei raitųjų karių didelių būrių atliekamais labai tolimais karo žygiais.

    O pvz., jotvingiai į karo žygius eidavo pėsčiomis.

    Žirgai ir jų auginimas bei panaudojimas tolimiems karo žygiams yra stepių ir pusstepių kultūros dalis, o ne miškų kultūros.

    • Pastebėjimas:

      Ir dar lietuvių protėviai nežinojo, kas yra RATAS, nes nenaudojo vežimų.
      Etninėse baltų žemėse, archeologai neranda nei RATŲ, nei vežimų, nei jų dalių.
      O pas germanus – alia prašom, nuo skandinavijos iki alpių RATŲ ir vežimų randama.
      Visa tai parodo, kad Baltų protėviai iš stepių atėjo, kur RATŲ nenaudojo, o ŽIRGAS buvo jų transporto priemonė.

      • Ratų ir vežimų tema specialiai nesidomėjau.

        Tačiau manau, jog vertėtų atkreipti dėmesį, kad vežimą su ratais įmanoma vartoti tik ten, kur yra išvystytas vežimams tinkamas kelių tinklas.

        Vakarų Europoje toks kelių tinklas buvo sukurtas dar Romos imperijos laikais, todėl ir ši transporto priemonė išpopuliarėjo.

        O, pvz., Inkų imperijoje nenaudojo nei ratų, nei vežimų (nors ir žinojo ratus bei vežimus, kaip dabar archeologų jau tiksliai yra nustatyta, nes rasta atitinkami moliniai žaislai), kadangi Inkų imperijos kelių sistema, nors ir buvo labai puikiai išvystyta, tačiau ji buvo pritaikyta tik žmonėms ir lamoms – kalnuose Inkų keliuose yra daugybė vietų, kur iškalti laiptai, kuriais su vežimu niekaip nepravažiuosi.

        Kartu reikia nepamiršti, jog stepių klajokliai irgi jau labai seniai vartojo vežimus (kibitkas – dengtus vežimus aukštais ratais, bei kovinius dviračius vežimus), kadangi stepėse ir pusdykumėse nereikia tiesti specialius kelius.

        O štai miškuose kroviniams gabenti žymiai patogiau naudoti nešulinius arklius bei valkčius (upių ir ežerų rajonuose – ir luotus bei valtis), o žiemą – roges, ypač pervežant krovinius užšalusių ežerų, upių ir pelkių rajonais.

        Manau, kad būtent todėl mūsų protėviai atsisakė vežimų – kaip nepraktiškų miškų ir pelkių rajonuose.

        Tai, jog vežimus ir ratus baltai žinojo, nei kiek neabejoju – randami įvairūs archeologiniai radiniai aiškiai parodo, kad įvairios senųjų baltų gentys palaikė labai tolimus ryšius, su pačiomis įvairiausiomis tautomis bei valstybėmis.

        • Dėl vežimų:

          Neprieštarauju Žygeivio mintims, tik noriu pabrėžti, kad ir aš turėjau tą patį omeny.
          Baltų protėviai, jeigu ir žinojo vežimus ir ratus, tai jų naudoti atsisakė gyvendami giriose, ežerų, upių, pelkių pakrantėse.
          O žirgas jiems pravertė, nes juo galima joti ir bekelia.
          Tai, kad kontaktai su stepėmis turėjo būti: greičiausiai baltų protėviai užgimė ant šios ribos MIŠKAS-STEPĖ ir tik vėliau pasitraukė į GŪDUMAS-GLŪDUMAS.
          Todėl galime didžiuotis, kad esame GŪDŲ- girių gyventojų palikuonimis.

          • Kažin:

            Jokiais “pasitraukėliais” vien į GŪDUMAS-GŪDAS baltų protėviai niekada nebuvo ir negalėjo būti, nes visais laikais buvo Perkūnas, kuris išdegindavo girias, kad jų augimo plotuose baltai verstųsi žemdirbyste, buvo šernai rodę, kad išknistoje žemėje po to geriau viskas auga ir tt. ir pan., taigi visais laikais baltams teko gyventi ir naudotis tiek giriomis, tiek laukais, kita gamtine ir kultūrine aplinka.
            Visokie baltų (lietuvių) “pasitraukimų” į GŪDUMAS-GŪDAS, “išlindimų” iš pelkių išvedžiojimai yra sekimas Lenkijos istoriosofine tradicija, ėjimas jos pėdomis. Kaip žinia, ta tradicija, tai lietuvių, kaip atsilikusių, iš pelkių išlindusių žmonių vaizdavimo tradicija.
            Būtent dabar šią tradiciją tęsia visokie kosmopolitai siekdami sumenkinti, niekinti lietuvių dvasines, kultūrines vertybes, ypač senoviškumą išlaikusią lietuvių kalbą, visa tai pateikdami, kaip lietuvių “išlindimo” iš pelkių, gūdumų, “atsilikimo” įrodymus.
            Manau, kad pagrįsti baltų “glūdėjimų” kažkiokiose vadinamose GŪDOSE neturime kuo, tai paprasčiausiai egzotikos ieškojimas ir tiek.
            Baltų senoviškumo išlaikymas, karinės galybės rodymai istorijos eigoje rodytų priešingai, kad lietuviai (baltai) visada buvo ten, kur istoriniais laikais virė pasaulio gyvavimas ir gyvenimas, radosi civilizacija, kad lietuviai išliko ne todėl, kad lindėjo pelkėse…, o priešingai, – kad grūmtynėse su kitais ir priešais buvo užsigrūdinusi (“kietasprandė”) ir kad toks užsigrūdinimas ir, žinoma, išmintis lėmė išlikimą savimi, savęs kūrimą istorijos eigoje.
            Realiau vaizduokimės baltus…

      • Kažin:

        Sutinku su Žygeivio argumentais, tik norėčiau dar pridurti, kad baltų teritorijose, kaip rečiau apgyventose, buvo gyvenama daugiau prie upių, ežerų sujungtų pratekančiomis upėmis ir upeliais, todėl pakako susisiekimų upėmis, ežerais. Be to, gabenant prekes ar kitus krovinius upėmis, ežerais buvo lengviau surinkti muitus, sunkiau buvo pasprukti jų nesumokėjus. Akivaizdu, kad baltuose buvo tradicija daugiau naudotis žiemą rogių keliais, o vasarą vandens, nes tai sąlygojo klimatas. Gi toliau į Vakarus nuo Lietuvos nebuvo žiemų, tai ir rogių kelių nebuvo, todėl jiems teko įsirengti kelius ir griebtis vežimų.
        Tad šie skirtumai jokio baltų protėvių atėjimo iš stepių rodyti negali.

  10. Vils:

    Poiks straipsns, pagarb autor.. !!!!

  11. Pilypas ne iš kanapių:

    Pasitarimų ratas, žaidimų ratas, pasaulio ratas, net svastika- ratas – visa tai baltiška kultūra. Puodų žiedimas irgi ant rato. Iš pasitarimų rato kilusi ratuša – rotušė, nes tai namas, kuriame vedė pasitarimus miestų tarybos- germanai pasiėmė iš prūsų. Kad baltai neturėjo ir nežinojo rato yra absurdas, tik ratai mažai buvo naudojami dėl klimato ir kelių nereikalingumo, nes keliai buvo upės, todėl ir archeologai būk tai neranda.
    Net pas lotynus išlikęs baltiškas žodis “rotation – rotation”, o dabar sugrįžo į savo tėvynę Lietuvą kita forma – rotacija, pareigų, asmenų pasikeitimas ratu.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Kažkiek-kiek esu pastebėjęs, tai ir Baltiškos religinės apeigos būna sustojus ratu aplink Ugnį, Medį ar Akmenį… Šia prasme turbūt esa kažkaip prasmingas ir Romuvos ženklas – Žalčiukai irgi Rate.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: