T. Dirgėla. Lietuvybės puoselėtojas Motiejus Valančius (10)

Motiejus Valančius | respublikosvertybes.lt nuotr.

Motiejus Valančius | respublikosvertybes.lt nuotr.

Švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, rašytojas ir lietuvių literatūros prozos pradininkas vyskupas Motiejus Valančius – neatskiriama mūsų istorijos, mūsų tautos dalis, savo kultūrine ir švietėjiška veikla tarsi gėlę laistęs Lietuvą ir padėjęs jai stiebtis dangaus link.

Nuo Nasrėnų iki Kauno

Motiejus Valančius gimė 1801 metų vasario 16 dieną Salantų parapijos Nasrėnų kaime turtingo valstiečio šeimoje. Valančius joje buvo ketvirtas vaikas – kartu augo broliai Mykolas ir Feliksas, seserys Marijona ir Petronėlė.

1816–1821 metais Valančius mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje gimnazijoje, o po metų įstojo į Varnių kunigų seminariją. Vėliau mokslus tęsė Vilniaus vyriausioje dvasinėje seminarijoje.

Nuo 1828 metų rudens Valančius pradėjo eiti Mozyriaus apygardos mokyklos kapeliono pareigas, kurias užėmė šešerius metus. Čia švietėjui kilo mintis sąsiuviniuose įamžinti savo darbus bei pasižymėti įdomias didžių žmonių mintis.

Valančius, Lietuvoje vykstant sukilimui, o Mozyriuje žiauriomis priemonėmis valdžiai valstiečius iš unitų verčiant į provaslovybę, grįžo į Žemaičius, kur nuo 1834 metų pradėjo dirbti Kražių gimnazijos tikybos mokytoju ir bibliotekininku bei rinkti įvairią medžiagą mokyklos istorijai įamžinti.

Nuo 1840 metų Valančius gavo kvietimą dėstyti Vilniaus dvasinėje akademijoje. Po poros metų, akademiją perkėlus į Peterburgą, pradėjo bičiuliautis su Simonu Daukantu. Prabėgus penkeriems metams, grįžęs į Žemaitiją, Valančius tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, o 1850 metais paskiriamas vyskupu.

Motiejus Valančius | veidas.lt nuotr.

Motiejus Valančius | veidas.lt nuotr.

Gavęs ypač aukštas pareigas, Valančius pradėjo veikti kaip aktyvus Bažnyčios gyvenimo organizatorius, blaivybės sąjūdžio steigėjas ir liaudies švietėjas. Jo dėka Varniai tapo centrine lietuvių kultūros vieta.

Prasidėjus sukilimui, Valančius jame užėmė didelį politinį vaidmenį, todėl 1864 metais perkeltas į Kauną, nuolat stebimas ir sekamas, tačiau nebaudžiamas bijant valstiečių, kurie, kaip buvo manoma, pultų ginti Valančiaus.

Nekreipdamas dėmesio į valdžios persekiojimus, Valančius organizavo lietuviškų knygų spausdinimą ir atsidėjo literatūrinei veiklai.

Valančius mirė 1875 metų gegužės 17 dieną Kaune.

Tautos blaivinimo ir knygnešystės pradininkas

Valančiaus gyvenimo laikotarpiu beveik visose pakelėse buvo galima surasti smuklių ar karčiamų, dėl kurių girtuoklystė sparčiai plito. Didžiausią dėmesį į tokią tautos ydą pradėjo kreipti būtent Valančius, savo iniciatyva pradėjęs vykdyti blaivinimo programą.

1858 metų spalio 1 dieną Žemaičių vyskupas Valančius išsiuntė vyskupijos dekanatams ganytojišką laišką, inicijuojantį blaivybės sąjūdį. Visose parapijose buvo įsteigtos blaivybės brolijos, kai kur subūrusios iki 95 procentų visų parapijiečių. Manoma, kad per dvejus metus alkoholio vartojimas sumažėjo daugiau nei 5 kartus.

Veikiant blaivybės sąjūdžiui, buvo vizituojamos bažnyčios ir parapijos, jų metu skleistos blaivybės idėjos. Plėtotis sąjūdžiui padėjo ir kiti kunigai, taip pat ragindami tautą atsisakyti degtinės.

Caro valdžia neleido platinti Valančiaus parengto laikraščio „Pakeleivingas“ ir knygelės „Apej Brostwa Blaiwites arba nusitureima“, o Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas 1863 metais uždraudė skleisti blaivybę kaip pavojingą reiškinį Rusijos imperijai. Dėl tokio įsako degtinės vartojimas vėl ėmė augti, bet 1906 metais Lietuvoje žmogus degtinės suvartodavo dukart mažiau negu Rusijoje.

Valančiaus pradėtas, o carinės valdžios prislopintas, tautos blaivinimas XX amžiaus pradžioje atsikūrė – blaivybės idėjas skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai.

1908 metais Kauno kunigai įsteigė Lietuvos katalikų blaivybės draugiją, kuri veikė visos šalies mastu. Po šešerių metų draugijai priklausė 212 skyrių ir apie 60 tūkstančių narių. Ir visa tai – vyskupo Valančiaus dėka pradėtas darbas.

1865 metų rugsėjo 23 dieną Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, kuris draudė spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas lietuviškos spaudos draudimas, trukęs 40 metų.

Pasipriešinimą tokiam ministro įsakui pirmieji pradėjo rengti katalikų bažnyčios atstovai, o aktyviausiai – Valančius, įkūręs pirmąją lietuviškų knygų platinimo ir knygnešių organizaciją.

Valančius 1868–1869 metais parengė ir išleido aštuonetą anticarinės krypties brošiūrų ir išplatino jas 20 tūkst. tiražu. Jose vyskupas viešai smerkė lietuviškos spaudos draudimą.

Valančius įkūrė pirmąją nelegalios spaudos leidimo ir platinimo organizaciją, kurioje pirmaisiais smuikais griežė dvasininkai ir patikimi Valančiaus žmonės, pvz.: iš Prūsijos atgabentą spaudą Valančiui pristatydavo P. Butkevičius, Tilžės dekanas J. Zabermanas buvo spausdinimo organizatorius. Draudžiamas knygas platindavo ir gabendavo knygnešiai.

Motiejus Valančius | varniai-museum.lt nuotr.

Motiejus Valančius | varniai-museum.lt nuotr.

Valančinėse mokyklose – lietuviškai

Pasibaigus 1831 metų sukilimui, buvo uždarinėjamos pradinės ir parapinės mokyklos arba pertvarkomos į valdines mokyklas, kuriose mokslas dėstomas rusų kalba. Po dešimtmečio buvo gautas leidimas, Žemaičių vyskupijoje leidžiantis veikti lietuviškoms pradinėms mokykloms su sąlyga, jog jose bus dėstoma rusų kalba. Tokiu būdu Žemaitijoje buvo legalizuota tokių mokyklų veikla, o jų tinklą išplėtė Valančius.

Valančinėmis vadintose mokyklose atskirose klasėse mokėsi berniukai ir mergaitės, kurie buvo mokomi tikybos, liturgijos, lotynų kalbos pradmenų, lietuviško ir rusiško skaitymo. Valančines mokyklas papildė tradicinės privačios kaimo mokyklos, kurių kontroliavimas valdžiai buvo sunkus. Carinė valdžia mokyklose stengėsi sustiprinti pravoslaviškumą ir nuo mokyklų atskirti dvasininkus.

Po 1863 metų sukilimp visos valančinės mokyklos buvo uždarytos – vietoje jų pradėtos steigti mokyklos su dėstoma rusų kalba.

Atidavęs duoklę lietuvių literatūrai

1848 metais pasirodė pirmasis Valančiaus darbas – mokslinis veikalas „Žemaičių vyskupystė“, atkreipęs tuometinės cenzūros dėmesį. Šis vyskupo darbas, neva keliantis pavojų valstybei, buvo uždraustas platinti.

Prabėgus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmojo veikalo pasirodymo, Valančius ėmėsi religinės ir politinės publicistikos – 1686 metais išleistoje knygelėje „Apie sielvartus bažnyčios šventos“ autorius rašė pasaulietinės ir bažnytinės valdžios konflikto tema, 1869 metais parašytame „Perspėjime apie tikėjimą šventą, o ypatingai apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią“ buvo kalbama apie katalikų tikėjimo išpažinėjų persekiojimą Rusijoje, o tais pačiais metais išleistas „Prajautimas“ nukreiptas prieš rusų administraciją.

To paties žanro veikalų Valančius buvo parašęs ir daugiau – tai 1868 metais išleisti „Šnekesys kataliko su nekataliku“ ir „Iš tamsybės ved tiktai kielias teisybes“.

1858 metais vyskupo parašyti „Živatai šventųjų“ ir po dešimtmečio pasirodę „Gyvenimai šventųjų Dievo“ priskiriami literatūrai, skirtai ugdyti pamaldumą, tačiau Valančius šiais kūriniais siekė ir daug platesnių tikslų – pateikti įdomios ir patrauklios skaityti kūrybos, perteikiančios didelę patirtį.

Svarbiausia tolimesniam lietuvių literatūros vystymuisi Valančiaus kūryba – tai didaktiniai apsakymai, susiję su žemdirbių gyvenimu, jų kasdieniais santykiais, nors kartais aprašomi ir už kaimų ribų esantys miestai ir miesteliai, net svetimi kraštai. Tokiais veikalais Valančius siekė ir atverti akis kaimo žmonėms, per ilgą savo gyvenimą nemačiusiems nieko, kas vyksta už jų gyvenviečių ribų.

1872 metais parašyti, tačiau tik po beveik dvidešimties metų išspausdinti „Pasakojimai Antano Tretininko“ pasakoja apie žemdirbio gyvenimą, įterpdamas įvairių istorinių faktų – kryžiuočių karo epizodų ir kitų.

M.Valančiaus „Palangos Juzė“ | antologija.lt nuotr.

M.Valančiaus „Palangos Juzė“ | antologija.lt nuotr.

Keliaujančio kaimo siuvėjo Juzės Viskantos, sugrįžusio į savo tėviškę iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją, pasakojimai apie aplankytas vietas ir jų gyventojus sudėti į žinomiausią Valančiaus kūrinį, 1869 metais išleistą „Palangos Juzę“.

„Vaikų knygelė“, pasirodžiusi 1868 metais, kalba apie gamtos saugojimo idėjas, skiepija mintį, jog labai svarbi yra visų gyvybės formų harmonija.

Valančiaus rašytiniu palikimu rūpinosi Juozas Tumas – Vaižgantas, kuris atskiromis knygomis išleido dalį vyskupo raštų, spausdintų „Tėvynės sarge“ – tai 1929 metais išleistos „Pastabos sau pačiam“, 1929 metais pasirodžiusi knyga „Maskoliams katalikus persekiojant“, 1915 metais – „Gromatos sau pačiam“.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo įamžinimas

1933 – 1935 m. skulptorius Vincas Grybas sukūrė du gipsinius paminklo vyskupui maketus, kurie nebuvo įgyvendinti.

1995 m. išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1996 m. įkurtas M. Valančiaus blaivybės sąjūdis.

2001 m., minint M. Valančiaus gimimo 200-ąsias metines, Nasrėnuose pastatyta 3 m aukščio skulptūra iš šviesaus granito (skulpt. Kęstutis Balčiūnas, archit. Edmundas Giedrimas).

2001 m. išleista sidabrinė 50 Lt moneta „Motiejus Valančius, 1801–1875“ (dail. Rimantas Eidėjus).

Portretinių vokų serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas vokas (dail. Antanas R. Šakalys).

Kretingos M. Valančiaus draugijos užsakymu sukurti filmai: „Vyskupas Motiejus Valančius“ ir „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“.

2005 m. rugsėjo 25 d. Kauno Rotušės aikštėje pastatytas dr. Rimvydo Sidrio Kaunui dovanotas paminklas (skulpt. Leonas Žuklys, archit. Algimantas Sprindys).

2006 m. susikūrė M. Valančiaus mokyklų asociacija.

2009 m. Kauno 1-ajai pradinei mokyklai Šančiuose (Kranto 5-oji g. 7) suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas.

2010 m. ant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato Varniuose atidengta memorialinė lenta, įamžinanti vyskupo M. Valančiaus, L. Ivinskio ir kitų, nusipelniusių žmonių atminimą.

2011 m. kovo 9 d. minint vyskupo 210-ąsias gimimo ir Žemaičių vyskupijos 600-ąsias metines, ant Kauno miesto muziejaus pastato (Valančiaus g. 6) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Alfonsas Vaura).

M.Valančiui paminklas Nasrėnuose, Kretingos r. | lt.wikipedija.org nuotr.

M.Valančiui paminklas Nasrėnuose, Kretingos r. | lt.wikipedija.org nuotr.

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *