T. Dirgėla. Laurynas Ivinskis – lietuviško kalendoriaus tėvas

Laurynas Ivinskis – vertėjas, publicistas, prozininkas – mums geriausiai pažįstamas kaip pirmųjų lietuviškų kalendorių, to meto žmones supažindinusių su įvairiausių mokslų žiniomis ir padėjusių skleistis literatūrai, tautosakai bei tautiškumui, leidėjas.

Pripažintas ir kaip mokytojas

1810 metų rugpjūčio 3 (15) dieną Šilalės rajone gimė Laurynas Rokas Ivinskis. Kadangi jo tėvai buvo laisvi žemės nuomininkai, gyvenamąją vietą keisdavo gana dažnai: Ivinskiams teko gyventi ir Laukuvos parapijos Dargių kaime, ir Tverų parapijos Kaupų kaime…

Ivinskių šeimai apsigyvenus Bambalų kaime, keturiolikmetis Laurynas pradėjo lankyti Kolainių apskritinės mokyklos pirmąją klasę (jo klasės draugų amžius svyravo tarp septynerių ir dvidešimt ketverių metų). Čia pasimokęs šešerius metus ir užsitarnavęs pažangaus ir gabaus mokinio vardą, Ivinskis, gavęs keturių gimnazijos klasių baigimo atestatą, įsidarbino namų mokytoju – tokiu būdu siekė sutaupyti pinigų studijoms aukštojoje mokykloje.

1842 m. Ivinskis apsigyveno Rietavo apylinkėje, kurioje laisvą laiką aukojo tautosakos užrašinėjimui, vertėjavimui, domėjimuisi mitologija, liaudies medicina. Būtent čia Ivinskiui ir kilo mintis apie lietuviškų kalendorių leidybą.

Po keleto metų būsimasis žymus Lietuvos kultūros veikėjas parengė pirmojo lietuviško kalendoriaus rankraštį ir, pasiskolinęs lėšų, išsiuntė jį Adamui Zavadskiui, Vilniaus spaustuvininkui, kuris 1846 metais kalendorių išleido. Jis vadinosi „Metų skajtlus ukiniškas ant metu Viešpaties 1846…“.

1851 metais Ivinskis persikėlė į Pavirvytį šalia Tryškių. Čia pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius rašė lietuvių kalbos žodyną, buvo parengęs vadovėlių, didaktinių apsakymų knygelę „Pasakos“, kurią sudarė vertimai ir tautosakos kūrinių perpasakojimai.

Tais pačiais metais, apsigyvenęs Nacūnuose, Ivinskis pradėjo mokyti vieno dvarininko sūnų, o laisvu nuo darbo metu daug skaitė, toliau rengė kalendorius ir vertė užsienio autorių kūrinius.

1854 metais kalendorių sudarytojas aštuonerius metus mokytojavo Rietave – čia jis buvo paskirtas  Rietavo parapinės mokyklos jaunesniuoju mokytoju. Nors Ivinskis ir norėjo visą savo laiką skirti knygoms, 1855 metais jis buvo paskirtas Vyresniuoju Rietavo parapinės mokyklos mokytoju. Čia Ivinskis dėstė prancūzų, lenkų, lotynų ir vokiečių kalbas, rusų kalbos skaitymus ir aritmetiką. Vėliau Rietave įsteigtoje agronomijos mokykloje dėstė ir geografiją ir botaniką.

…ir kaip gamtininkas bei geografas

1862 metais Ivinskis, kaip pagarsėjęs lietuviško kalendoriaus leidėjas ir gamtininkas, buvo išrinktas Vilniaus archeologijos komisijos nariu, taip pat tuo metu sudarė pustrečio tūkstančio lietuviškų augalų pavadinimų pateikiantį sistemingą augalų sąrašą „Prigimtumenė“.

Tais pačiais metais Ivinskis, bandydamas susirasti geresnes darbo sąlygas, apsigyveno Joniškėlyje, kur buvo paskirtas vyresniuoju parapinės mokyklos mokytoju. Tuo laiku Ivinskio lietuviškas kalendorius buvo leidžiamas dideliais tiražais, jo darbai buvo vertinami vis labiau.

Uždraudus lietuvišką spaudą, 1864 metais Ivinskio gyvenamąja vieta tapo Kaunas, kuriame kultūrininkas dirbo komisijoje, rengusioje lietuviškas knygas rusiškais rašmenimis spaudai. Toks darbas Ivinskiui nepatiko, o dėl to, kad palaikė ryšius su tuomet valdžios prieštaringai vertinamu vyskupu Valančiumi, iš darbo Kaune buvo atleistas ir vėl grįžo į Joniškėlį.

Trumpam grįžęs į Rietavą, 1869 metais Ivinskis buvo pakviestas dirbti privačiu mokytoju į Renavą. Čia jis ėmėsi sudarinėti rusų – lietuvių kalbų žodyną.

1871 metais, apsigyvenęs Šiauliuose, kalendorių leidėjas dirbo Šiaulių apskrities bajorų vado Nikolajaus Zubovo sūnaus mokytoju bei toliau tvarkė žodynus, sudarinėjo tautosakos rinkinius. Tais pačiais metais Ivinskis Rusijos geografų draugijai nusiuntė aplanką, pavadintą „Patarlės, kures surinko Kraszewskis. Litva, 1847. – Patarles, Dajnos budu vartojamoses. – Pazimes“. Jį sudarė trys sąsiuviniai – viename jų buvo nurašyta ir kiek pakeista Valančiaus knyga „Patarles Žemajcziu“, kitame – perrašytos patarlės iš J. I. Kraszewskio veikalo „Litwa“, o trečiąjį sudarė paties Ivinskio sueiliuoti dvieiliai. Tais pačiais metais autorius sulaukė pasiūlymo tapti Rusijos geografų draugijos nariu ir jį priėmė.

1875 metais Ivinskis vėl buvo pakviestas į Rietavą – Bogdanas Oginskis jam pasiūlė pamokų savo įsteigtoje muzikos mokykloje. Čia Ivinskis įsijungė ir į Gyvulių globos draugijos veiklą. Dalyvaudamas draugijos  paskelbtame konkurse, jis tais pačiais metais įteikė veikalą apie gyvulių globą bei priežiūrą, jį pavadindamas „Pasauga“. Oginskis „Pasaugos“ rankraštį nusiuntė Antanui Baranauskui, kad šis patikrintų kalbą. Tai padaręs, su knygos leidimu sutiko, tačiau 1876 metais cenzūra šį Ivinskio veikalą uždraudė.

Po ketverių metų, persikėlęs į Milvydų dvarą šalia Kuršėnų, Ivinskis buvo įkurdintas atskirame keleto kambarių namelyje, kuriame darbavosi iki paskutinių savo gyvenimo minučių – taip Ivinskiu rūpinosi dvaro savininkas Ignas Gružauskas.

Laurynas Ivinskis mirė 1881 metų liepos mėnesį tame pačiame Milvydų dvare, palaidotas netoliese esančiuose Kuršėnuose.

Vienas Ivinskio draugų, Kajetonas Gudliauskas, surinko išlikusius šio kultūros veikėjo rankraščius ir dalį jų perdavė Marijampolės gimnazijos mokytojui Kriaučiūnui, o šis – Lietuvos mokslų draugijai.

Šiuo metu Lauryno Ivinskio rankraščiai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Kalendoriuose – įvairių sričių žinios

1845 metais Laurynas Ivinskis cenzūros komitetui išsiuntė lietuviško kalendoriaus rankraštį ir netrukus gavo teigiamą atsakymą – po metų leidinys buvo išspausdintas.

Prabėgus šešeriems metams, Ivinskio kalendoriai buvo leidžiami su pastoviu priedu, kurį sudarė grožiniai kūriniai ir tautosaka. Kalendoriuose buvo ir istorinių įvykių lentelė, sudaryta iš trejeto dalių, kurių viena primindavo šalies istorinius įvykius.

Savo sudarytus kalendorius autorius siųsdavo bajorams ir inteligentams, o didžiausias Ivinskio padėjėjas buvo Valančius, kalendorius išplatindavęs po visą Žemaitiją. Jam buvo siunčiami ir kalendorių rankraščiai, kad Valančius juos pasirašytų kaip bažnyčios atstovas, po to rankraščius tikrindavo cenzoriai.

Atlikdami milžinišką švietėjišką misiją, Ivinskio kalendoriai lietuviškai supažindino su įvairiausiomis žiniomis – tiek su astronomijos ar geografijos, tiek su medicinos ar istorijos. Taip pat  kalendoriuose buvo pateikiama informacija apie namų priežiūrą, muges, orus, derlių…

Kalendoriuose netrūko žinių ir apie Visatą – buvo pateikiama informacija apie jos sandarą, Saulę ir planetas, apie užtemimus, Saulės tekėjimo ir leidimosi laiką, apie kometas. Šios žinios buvo paremtos to meto mokslu, kūrė naują žmonių pasaulėvaizdį.

Leidiniuose skelbta tautosaka ir grožinė literatūra kalendorius darė populiarius. Be septynių pasakų, daugybės patarlių ir mįslių, buvo išspausdinta ir virš dvidešimties didaktinių apsakymų. Kalendoriai populiarino ir lietuvių autorių poeziją, daugumai jų publikacijos Ivinskio leidiniuose buvo apskritai pirmasis savo kurtos poezijos publikavimas.

Ivinskis kalendoriuose spausdino ir savo paties kūrinius, kurių išleisti atskiromis knygomis jam nebuvo pavykę.