V. Turčinavičius. Kaip istorikas „Penktąja kolona“ nuslepia Trojos arklį (61)

Vladas Turčinavičus

Vladas Turčinavičius

Istorikas Mindaugas Tamošaitis, aprašinėdamas Lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti (toliau Draugija), iš straipsnio į straipsnį naudoja tas pačias savo mintis, įžvalgas tik straipsnių pavadinimai keičiasi.[1] Skaitytojams bandoma sudaryti įspūdį, jog didžiausia kaltė dėl kultūrbolševizmo propagandos ir Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą tenka šios Draugijos nariams ir Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Priminsiu, kad Draugija įsteigta 1929 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva ir finansuojama buvo iš jos lėšų, o pirmininku išrinktas prof. Mykolas Biržiška. Analogiškos draugijos Baltijos ir kitose valstybėse buvo įsteigtos dar anksčiau. Panaši draugija veikė net JAV.Pažvelkime į Tamošaičio straipsnį „Politka, prisidengusi kultūra“, skelbtą 2007m. „Kultūros barų“ žurnalo nr.5 ir 6. Čia autorius tik probėgomis pamini sovietinių laikų istorikės, tyrinėjusios Draugijos veiklą, Sigitos Noreikienės išvadą, kad Draugija „suvaidino tam tikrą, nors gana kuklų vaidmenį brandinant socialistinės revoliucijos jėgas“[2]. Nors čia pat jis teigia, jog autorė rėmėsi „vertinga Maskvos archyvuose saugoma medžiaga“, susijusia su Draugijos veikla.

Vargu, ar galime teigti, kad sovietinių laikų, ypač Stalinui valdant, Maskvoje buvo saugoma „vertinga medžiaga“. Juk puikiai dabar žinome, jog sovietai viena kalbėjo, kita rašė, o trečia darė, todėl abejotina tokiais archyvais tikėti ir remtis kaip dokumentais. Sovietų laikais bet koks tyrimas, net ir kultūrinės organizacijos, turėjo nenuklysti nuo oficialios politinės-propagandinės linijos. Tačiau šiuo atveju S. Noreikienės nuomonė sutampa su Nepriklausomos Lietuvos istorikės Astos Petraitytės išvada, jog Draugija „veikė pasyviai, o visos iniciatyvos ėjo iš Maskvos“[3] yra tikroviška, nes propagandai per kultūrą sovietai nieko negailėjo. Tai patvirtina Draugijos narių susirinkime 1940 m. gegužės 10 d. sekretoriaus Liudo Šmulksčio žodžiai, kad „pati draugija nepasižymėjo dideliu veiklumu“. O prof. Krėvė-Mickevičius pasakė, kad Draugija mažai turi lėšų, gal kitos panašios draugijos gauna iš pasiuntinybių ir tęsė: „Mes gauti negalime, nes laiko „trefnais“. Ateis koks valdininkėlis, radęs užpajamuota rusų atstovybės gautus pinigus, paskaitys išdavikais ir susilauksim Mickevičiaus gatvės (K.S.D.K.)“[4] (kalejimo-V.T.). S. Noreikienės tyrimai byloja, kad įsisteigusi Draugija pradžioje veikė gana silpnai: 1929 m. išrinkta valdyba, vadovaujama M.Biržiškos, merdėdama dirbo iki 1936m. ir tik paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais jos veikla suaktyvėjo.

Autorius teigia, jog istorijografijoje šios Draugijos vertinimas buvo nekritiškas, o, aprašęs jos kai kuriuos darbus, daro išvadą, kad Draugija „labai padėjo Sovietų Sąjungai skleisti kultūrbolševizmą Lietuvoje. Sovietai, palaikydami nuolatinius glaudžius ryšius su Draugijos nariais, teikdami Draugijai finansinę paramą (kurios autorius niekuo neįrodo-V.T.), iš žinomų Lietuvos inteligentų išsiugdė sau lojalią „penktąją koloną“.

Geriausias to įrodymas – marionetinė Liaudies vyriausybė, kurioje daug svarbių postų gavo šios Draugijos nariai.„ Na, tai pažvelkime, kokia ta „penktoji kolona“ iš Draugijos vadovybės narių, įėjusių į marionetinę „Liaudies vyriausybę“: Justas Paleckis, Vincas Krėvė-Mickevičius ir Povilas Pakarklis, pastarasis tik 1939m. buvo išrinktas kandidatu į Draugijos valdybą. Per dešimtmetį egzistavusios Draugijos vadovybėje dirbo 21 asmuo, o 1939m. duomenimis joje iš viso buvo tik 63 nariai. Štai čia ir visa „penktoji kolona“, kuri, pagal autoriaus parašytų apie ją straipsnių kiekį, buvo didžiausia kaltininke skleidžiant bolševizmą ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją?!

Tačiau autorius nė viename straipsnyje netyrinėja „rašytojų aktyvistų“ (jie save taip vadino žurnalo viršelyje –V.T.) grupės, kuri buvo, gal net, aktyvesnė „penktoji kolona“, skleidusi kultūrbolševizmą nuo 1930 metų, leisdami žurnalą „Trečias frontas“. Būtent ši grupė: Antanas Venclova, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Bronys Raila darbavosi proletarinės kultūros propagandoje, gaudami paramą iš Sovietų sąjungos. Uždarius žurnalą B. Raila perėjo pas tautininkus, o kiti išvardintieji kartu su Salomėja Nėrimi, Liudu Gira, tačiau be Vinco Krėvės (komunistai juo nepasitikėjo), delegacijos sudėtyje 1940 m. rugpjūtį vyko į Maskvą atvežti „Stalino saulės“.

Stebėtina, kad Tamošaitis nė kiek nekalba apie Draugijos vadovybės narį J. Paleckį, kuris sovietų patikimu agentu tapo dar 1928 m. „Tiesiogiai iš Maskvos gaudamas operatyvią informaciją, kaip žurnalistas J. Paleckis galėjo nukonkuruoti kitus korespondentus. Be to, leidybos reikalams jis gaudavo ir pinigų. <…> J. Paleckis gerai perprato, kad sovietams labiausiai rūpi sužinoti, ar Lietuvos politikai nebando slaptai derėtis su lenkais, o jei bando, vadinasi, nori suartėti su Lenkija ir atsisakyti SSRS įtakos. <…>SSRS diplomatiniuose dokumentuose jau nuo 1930 m. J. Paleckis vadinamas tiesiog informatoriumi – patikimu, išbandytu, patikrintu informatoriumi.“[5] – rašo istorikas Zenonas Butkus. Būtent jis daugiausia kalobaravo su sovietais, tapęs, Maskvos emisarų paskirtu, Lietuvos „prezidentu“, tačiau visą dėmesį Tamošaitis koncentruoja į Vincą Krėvę, „Liaudies vyriauybės“ užsienio reikalų ministrą ir ministro pirmininko pavaduotoją, kuris šiose pareigose, iki derybų su Sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu Maskvoje, veikė kaip tikras tomis sąlygomis Lietuvos patriotas.

Nei pirmas asmuo J.Paleckis, nei kiti neturėjo drąsos vykti į Maskvą ir derėtis, tik Krėvė, nuvykęs derybų į Maskvą, išaiškino tikruosius sovietų grobikiškus tikslus Lietuvoje ir net Europoje ir pasistengė apie tai pranešti E.Galvanauskui, kurie abu iš „Liaudies vyriausybės“ 1940 m. liepos 6 d. atsistatydino (tiesa, „prezidentas“ J. Paleckis Krėvės neatleido, bet suteikė atostogas dėl sveikatos). Taigi, istorikas Tamošaitis elgiasi ne kaip istorikas, kuris privalėtų kultūrbolševizmo propagandą Lietuvoje tyrinėti plačiai, o ne apie vienus veikėjus nutylėti, o apie kitus tendencingai rašyti.

Nė viena fraze istorikas neprimena apie pagrindinį slaptą „Trojos arklį“- Antano Sniečkaus vadovaujamą Lietuvos komunistų (bolševikų) partiją, veikusią pogrindyje. Nekalba apie panašius „Trojos arklius“, egzistavusius pogrindyje, beveik visose Europos valstybėse, apie Stalino vadovaujamą Kominterną, kėlusį perversmus ir eksportavusį vadinamas komunistines revoliucijas kitose galingesnėse valstybėse. Net tokioje vakarietiškoje tolimoje Ispanijoje jiems pavyko 1936 m. atvesti į valdžią komunistus ir sukelti pilietinį karą, kuriame dalyvavo, susižavėjęs komunistine ideologija, lietuvis Andrius Bulota. Visa komunistinė bolševikų ideologija ir veikla buvo nukreipta skaldyti tautas, „sprogdinti“ valstybes iš vidaus ir jie visa tai darė Europoje, o po Antrojo pasaulinio karo ir visame pasaulyje.

Kalbant apie „Trojos arklį“ – Sniečkaus komunistų partijos 2000 narių, tai jie ir buvo Sovietų okupantų užmačių vykdytojai, o „Liaudies vyriausybės“ nariai  Vincas Krėvė-Mickevičius iš Draugijos vadovybės ir Ernestas Galvanauskas buvo paskirti atlikti komunistų nusikaltimų uždangos nuo tautos  vaidmenį. Jau 1940 m. birželio 19 d. „prezidentas“ Justas Paleckis VSD direktoriumi paskyrė Antaną Sniečkų, o šiek tiek vėliau URM sekretoriumi paskyrė komunistą Pijų Glovackį, kuris sekė kiekvieną ministerijos raštą ir patį ministrą Krėvę. Tai byloja ambasadoriaus, įgaliotojo ministro Berlyne Kazio Škirpos atsiminimai, kai jis 1940 m. birželio 25 d. rizikuodamas atvyko į Kauną (iškviestas Užsienio reikalų ministro V.Krėvės-Mickevičiaus telegrama) išsiaiškinti kaip ginti Lietuvos nepriklausomybę diplomatams tarptautiniame forume: „Nors ir neturėjau nė mažiausio pagrindo jo (Krėvės – V.T.) giliu patriotizmu netikėti, tačiau prieš eidamas pas jį prisistatyti, susitikau su man artimesniais URM centro aukštais pareigūnais, <…> Visi, su kuo ta jautria tema šnektelėjau, vieningai tvirtino, jog jie V.Krėve-Mickevičiumi pasitiki visu šimtu procentų ir kad todėl pataria man pokalbiuose su juo nesivaržyti. Buvau tik įspėtas, kad būčiau atsargus kalbėdamasis su P. Glovackiu, URM naujuoju generaliniu sekretoriumi, paskirtu į tas pareigas vos prieš kelias dienas. Su V. Krėve-Mickevičiumi, dalyvaujant P. Glovackiui, turėjau bene tris pasikalbėjimus, vis negalėdamas intymiau išsiaiškinti su Krėve-Mickevičiumi vienu“[6]. Tik pakvietus P. Glovackį prie telefono į kitą kambarį ir „likus mudviem su V.Krėve-Mickevičiumi vieniems, jis atsiskleidė man, <…> jis pasiūlė, kad užeičiau pas jį į Ministerių Kabineto rūmus tą pačią birželio 28 d., popiet, pusvalandį prieš pat „Liaudies vyriausybės“ narių susirinkimą posėdžiui, kad tuo būdu sujaukus A. Sniečkaus slaptųjų seklių kortas. V. Krėvė pridėjo, jog jis su finansų ministru Ernestu Galvanausku taip pat esą slaptosios policijos (Sniečkaus saugumiečių –V.T.) sekami.

Sutartu laiku atvykus man pas V.Krėvę-Mickevičių, jis glaustai man papasakojo, kaip diena po dienos padėtis krašte darėsi vis sunkesnė, kad laukiama areštų ir teroro, kad netrukus numatomi rinkimai į Seimą pagal kažkokį už Vyriausybės nugaros paruoštą naują rinkimų įstatymą, kad esama pavojaus, jog iš Seimo bus pareikalauta nutarti, kad Lietuva būtų prijungta prie Sovietų Rusijos. Tai būtų sulaužymas V. Dekanozovo garantijų, duotų V.Krėvei-Mickevičiui paties Stalino vardu, jog Lietuvos nepriklausomybė ir mūsų krašto vidaus santvarka nebus paliesti. Todėl yra paskutinis laikas tam visam griežtai pasipriešinti. Tam tikslui V. Krėvė-Mickevičius tikisi vykti į Maskvą ir derėtis su V. Molotovu. Jei reikalas būtų nebepataisomas, tai juodu su E.Galvanausku protestuodami numato iš „Liaudies vyriausybės“ pasitraukti, kad visuomenė iš to galėtų spręsti apie tikrąją tos vyriausybės padėtį…“[7]

Pravartu čia priminti, kad ambasadorius K. Škirpa Kaune Sniečkaus seklių taip pat buvo sekamas, o kai sovietų ambasadorius Lietuvoje N. Pozdniakovas per V. Krėvę prašęs, kad jis dar pasiliktų pokalbiui su juo, tai Škirpa paaiškino Krėvei, „jog bet kokios diskusijos dėl manęs su N. Pozdniakovu galėtų tik paskatinti jį imtis realesnių priemonių sukliudyti man grįžti į Berlyną.“ Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas K. Škirpa, pajutęs N. Pozdniakovo klastą, tą patį vakarą kitu maršrutu – per Jonavą ir Kretingą traukiniu atsidūrė Vokietijoje. „Vėliau, jau būdamas Berlyne, sužinojau, jog netrukus po mano pasišalinimo iš namų, kur buvau laikinai apsistojęs, jau slankiojo A.Sniečkaus pristatyti slapti sekliai: vienas iš gatvės pusės, kitas iš kiemo šono. Bet A. Sniečkus pavėlavo: manęs jau ten nebuvo.“[8]– rašo K. Škirpa.

Vidaus reikalų ministras, komunistas Mečislovas Gedvilas birželio 25 d. legalizavo Komunistų partiją Lietuvoje. Taigi, A.Sniečkaus vadovaujamas „Trojos arklys“ išaiškėjo ir pradėjo puolimą. Jau liepos 14 d. turėjo įvykti vadinami Seimo „rinkimai“, kai iš komunistų pateikto vienintelio kandidato yra renkamas Seimo narys, tai negalėjo būti rinkimai, o tik farsas, nes nebuvo iš ko pasirinkti. Tam tikslui liepos 7 d. VSD direktorius A. Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų – tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir t.t. vadovaujančios sudėties likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą.

Pagal šį „visiškai slaptai“ laikytą planą operacija visoje Lietuvoje turėjo būti pravesta vienu laiku, būtent naktį iš liepos 11 į 12.“[9] Areštų ir teroro paruošiamiesiems darbams (areštuojamųjų žmonių sąrašams ir adresams sudaryti) atlikti buvo sudarytos penkios grupės iš 1-4 komunistų. Joms vadovavo komunistai Krastinis (latvis), Dembo (žydas), Finkelšteinas (žydas), Komodaitė (žydė), Macevičius (lietuvis). Už grupių veiklą buvo atsakingas VSD pirmojo skyriaus viršininkas Todesas (žydas), o už kratų ir areštų vykdymą – antrojo skyriaus viršininkas Gailevičius (lietuvis). „Ir iš tikrųjų šis teroro planas buvo vykdomas be nukrypimų. Naktį iš liepos 11 dienos į 12 d. Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kurortuose prie žymesniųjų lietuvių butų sustojo automobiliai. Iš jų iššokę čekistai (Sniečkaus saugumiečiai ir atvežti iš Sovietijos –V.T.) su atkištais užtaisytais ginklais veržėsi į butus. <…> Per šiuos pirmuosius masinius areštus visoje Lietuvoje buvo suimta apie 2000 asmenų.“[10] Apibendrinant galima pasakyti, kad tokiu būdu, įbauginant Lietuvos gyventojus, A. Sniečkaus „Trojos arklio“- komunistų buvo paruošta dirva pravesti Seimo rinkimų farsą.

Istorikas Tamošaitis neatskleidžia, kodėl Lietuva buvo pririšta prie Sovietų sąjungos visą Nepriklausobybės laikotarpį, nenurodo istorinių, politinių to laikotarpio aplinkybių, šį reikalą nagrinėja atsietai nuo jų. Pasak istoriko Liudo Truskos: „Nesuprasim ano meto Lietuvos užsienio politikos, jeigu ignoruosime faktą, kad svarbiausioji lietuvių tautos problema buvo atgauti Vilnių.“[11] Esmine priežastimi buvo Lenkijos imperinės užmačios, kurios privedė prie Pietryčių Lietuvos (Vilniaus krašto – pavadinimas primestas okupantų), pripažintos Lietuvos teritorijos, užgrobimo. Net pagal paskutinę Lietuvos ir Lenkijos sutartį – Liublino uniją (1569), Vilniaus kraštas ir Suvalkų trikampis, atsikuriančios Lenkijos, jei ji būtų elgusis garbingai, turėjo būti pripažintas Lietuvai. Lenkijos siekius ypač palaikė Prancūzija ir kitos Antantės valstybės, matyt, norėdamos sulipdyti forpostą, apsaugantį Vakarus nuo bolševikinės Rusijos.

Vincas Krėvė-Mickevičius, būdamas 1922-1924 m. Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku, stengėsi ištaisyti Lietuvai padarytą skriaudą – išlaisvinti „Vilniaus kraštą“ iš Lenkijos okupacijos ir planavo organizuoti, analogišką Klaipėdai, sukilimą Vilniuje. Apie tai rašo istorikas Zenonas Butkus: „Jie tikėjosi, kad su SSRS pagalba gana greit galės prisijungti (geriau tiktų: susigrąžinti – V.T.) ir Vilnių, surengusi tenai tokį pat sukilimą.“[12] Krėvė šiuo tikslu vadovaudamasis ieškojo pagalbos Sovietų sąjungos pasiuntinybėje ir vedė derybas su sovietų pasiuntiniais. Čia jis nebuvo vienišas, jam padėjo Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras. Deja, jiems tai padaryti nepavyko, nes Sovietų sąjungai buvo svarbiau išlaikyti konflikto židinį tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir tokiu būdu Lietuvą padaryti priklausoma bei valdoma. Tai imperinių valstybių senas metodas – sukurti ar išlaikyti konfliktinius židinius, kad vėliau, susidarius atitinkamoms sąlygoms, tas valstybes užgrobti. Dėl Vilniaus išlaisvinimo veikė ir kitos jėgos – žymusis teisininkas Mykolas Riomeris buvo įkūręs masonų ložę „Lietuva“, kurios tikslas buvo Vilniaus krašto sugrąžinimas Lietuvai.

Šiai masonų ložei priklausė ir Vincas Krėvė, jam rūpėjo Lietuvos valstybės strateginiai interesai, gal dėl to visą Nepriklausomybės laikotarpį jis kritiškai pasisakė Lenkijos adresu. Vakarų viešąją nuomonę Vilniaus klausimu stengėsi pakeisti Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje, poetas Oskaras Milašius ir Prancūzijoje gyvenantis poetas Konstantinas Balmontas. Galima sakyti, kad Lietuvą „bambagysle“ prie Sovietų sąjungos prijungė klaidinga Lenkijos ir Vakarų politika.

Tamošaitis apie tai rašo dviprasmiškai, kad „…Lietuva jautėsi (nes buvo atplėšta daugiau trečdalio jos žemės–V.T) nuskriausta demokratinių Vakarų Europos valstybių kurios lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus.“ Juk po Pirmojo pasaulinio karo, kai dauguma imperijų žlugo, Lenkija, padedama Vakarų valstybių, kūrė naują imperiją, užgrobdama svetimas žemes.

Minėtame straipsnyje Tamošaitis, daug ką nutylėdamas, stebisi, kad Draugija rengdavo sovietų knygų ir grafikos parodas, filmų peržiūras, organizuodavo žurnalistų ir profesorių keliones, į Sovietų sąjungą ir pagaliau, kad Vyriausybė nereaguodavo į VSD pateiktas pažymas dėl kairuoliškų nuotaikų tarp profesorių ir inteligentijos. Tačiau, dar 1926 m. rugsėjo 28 d. su Sovietų sąjunga buvo pasirašyta Nepuolimo sutartis, turėjusi ir slaptą protokolą, kuriuo abi valstybės įsipareigojo keistis karine ir politine informacija. Taigi, Krėvė kai  su kitais profesoriais lankėsi 1935 m. Sovietijoje ir buvo, su ambasadoriaus Jurgio Baltrušaičio žinia, pakviestas pasikalbėti su sovietų diplomatu apie politines partijas Lietuvoje, jis vykdė tik tarpvalstybinės sutarties slaptojo protokolo nuostatas. Besikalbėdamas jis akcentavo, jog užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio įtakoje Vyriausybėje didėja prolenkiškos  nuotaikos. Laikui bėgant, 1938 m. šios nuotaikos davė rezultatus- Lenkija, niekuo neįsipareigojusi dėl “Vilniaus krašto” grąžinimo, privertė Lietuvą priimti ultimatumą. Tai sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą ir tautos nusivylimą A.  Smetonos ir tautininkų autoritarine valdžia.

1936 m., remiantis Draugijų įstatymu buvo uždraustos opozicinės Lietuvos politinės partijos, šis įstatymas taikytas ir draugijoms, tačiau pagal URM prašymą ši Draugija 1937 m. balandžio 17 d. buvo perregistruota, tai rodo, kad ši Draugija buvo valstybinė struktūra, isteigta URM. Galima sakyti ,jog Draugiją uždrausti trukdė didžioji politika tarp Lietuvos ir Sovietų sąjungos, pastaroji užmetusi „virvę“– Vilniaus krašto konfliktą, tampė ją kaip norėjo, o Lenkija džiūgavo savo imperiniais pasiekimais, nors su Lietuva iki 1918 m. buvo vieno likimo sesėmis.

Toliau straipsnio autorius nuorodose vėl kartoja , kad „V.Krėvė jau nuo 1924 m. lietuvių spaudoje buvo atvirai įvardintas „rusofilu“, tačiau nepasako, jog šį vardą primetė tik oponentai liaudininkai savo oficioze „Lietuvos žinios“. O įvardijo tik dėl to, kad Krėvė savo straipsniuose kritikavo esančius valdžioje, jog pastarieji nesistengia išlaisvinti Vilniaus su Vokietijos ar Rusijos pagalba, o vykdo prolenkišką ir Antantės šalių primestą politiką, kuri ir privedė prie „Vilniaus krašto“ 1923 m. pripažinimo Lenkijai.

Ir vėl Tamošaitis kartoja niekuo nepagrįstas įžvalgas, jog „V.Krėvė-Mickevičius <…> – daugiau kaip dešimtmetį nuolat teikė informaciją sovietų diplomatams.“ Kaip minėjau aukščiau jis bendravo su sovietų pasiuntinybės diplomatais 1922-1924 m., būdamas Šaulių sąjungos pirmininku, kai derėjosi dėl pagalbos suteikimo išvaduojant Klaipėdą ir Vilnių. Pravartu čia priminti, (apie tai Tamošaitis visada nutyli), kad Krėvė 1922 m. slapta derėjosi ir su Vokietijos kariuomenės vadu Berlyne dėl Klaipėdos  išvadavimo iš Prancūzijos karinės administracijos, kaip žinome, po šių derybų jam pavyko apginkluoti šaulius savanorius ir organizuoti sėkmingą sukilimą Klaipėdoje, grąžinusį šį kraštą Lietuvai de fakto, o po mėnesio derybų Vyriausybės lygiu ir de jure.

Iš straipsnio į straipsnį Tamošaitis kartoja  Krėvės sesers Veronikos atsiminimus, užrašytus 1971 m. apie tai, kad Krėvė, nuomodamas butą Laisvės alėjoje, Kaune, „dažnai vakarais eidavo pas konsulą (SSSR pasiuntinybė buvo Laisvės alėjoje 5 – V.T.) lošti šachmatais. Kartais žmona jam primindavo, kad jis už tai gali turėti nemalonumų nuo tautininkų. Bet brolis į tai numodavo ranka, šypsodamas sakydavo: „Baisiai aš jų bijausi, kaip pernykščio sniego, o ką jie man gali padaryti. <…> pasakodavo žmonai, kokie neteisingi tautininkų šulai, kokiu nedoru keliu eina ir nešvariais darbais užsiima. O blogiausia, sakydavo, kad juos valdo žmonos (Smetonienė ir Tūbelienė).“ Šiuos rašytojo sesers žodžius autorius naudoja kaip dokumentą savo tendencingoms įžvalgoms pagrįsti – būk tai Krėvė dešimtmetį bendravo su SSSR diplomatais. Mes žinome, kad atsiminimai sovietų laikais būdavo pasakojami ir užrašomi, specialiai kryptingai, ypač jei kalbama apie kokius nors politinius aspektus. Sesuo Veronika, norėdama sudaryti palankią nuomonę sovietams apie Krėvę ir save (buvo tremtinė), galėjo visa tai prisigalvoti, juolab, kad okupacinė komunistinė Mečislovo Gedvilo vyriausybė 1946m. iš Krėvės ir Mykolo Biržiškos buvo atėmusi akademikų vardus ir juos paskelbusi „Tėvynės išdavikais“, o visą rašytojo kūrybą uždraudusi mokyklose ir bibliotekose, taip kad buvo dėl ko lietuvių literatūros klasiką Krėvę parodyti kaip anksčiau draugavusį su sovietais ir tuo nors kiek jį bei save pateisinti. Juolab Veronikos duomenys klaidingi dėl gyvenimo Kaune, Laisvės alėjoje, nes Krėvė gyveno Vilniaus g. viename name su Jonu  Jablonskiu, o nuo 1926m. persikėlė į Vydūno alėją.

Antra vertus, jei Krėvės aukščiausioji vertybė buvo laisvė, tai „maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių. <…> gal dėl to ilgai neištvėrė nei Šaulių sąjungos pirmininku, nei vadinamojoje liaudies vyriausybėje. Jis nenorėjo būti valdomas, bet tiek pat beprasmiška jam atrodė ir valdyti. Pirmuoju atveju tokia padėtis jį žemino, antruoju – jis nebežinojo, prieš ką nukreipti brandintąjį maištą.“[13]– rašė prof. Albertas Zalatorius. Dėl šių būdo savybių Krėvė atsidūrė opozicijoje autoritarinei A. Smetonos valdžiai, kai 1927 m. kovo 4 d. su kitais profesoriais  pasirašė memorandumą, kuriame nurodė, kad „gruodžio 17d. perversmas sudarė tokias valstybės gyvenimo sąlygas, kurios gali nuvesti prie nepriklausomybės praradimo.“[14] A. Smetonos oponentu Krėvė išliko iki prezidento pasitraukimo 1940 m. birželio 16 d. į Vokietiją.

Reziumuojant, galima tvirtai teigti, kad Lietuvos URM įsteigta „Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti“ buvo valstybinė struktūra, vykdanti draugiškus kultūrinius ryšius su tuomet Lietuvai drauginga Sovietų sąjunga. Nebuvo ji jokia „penktąja kolona“, nes URM sekė, kad į ją nepatektų komunistai ar komunistuojantys asmenys ir rūpinosi, kad joje dalyvautų universiteto profesoriai, žymūs visuomenės ir inteligentijos atstovai. O kodėl Sovietų sąjunga buvo drauginga, ar tik vaizdavo tokią, aprašiau aukščiau. Aišku, sovietai stengėsi Draugijos vadovybę nustebinti iškiliais priėmimais ar kelionėmis į Sovietiją svečių teisėmis, kai būdavo visa delegacija vaišinama, suteikiami geriausi viešbučiai, vežiojama po miestus ir tam specialiai paruoštas įstaigas, kviečiama į teatrus – propagandai sovietai negailėjo nieko.

Tačiau straipsnio autorius M.Tamošaitis nežvelgia plačiau į politinę situaciją Europoje ketvirtajame dešimtmetyje, o ji susidarė palanki Sovietų sąjungai. Atėjus naciams į valdžią Vokietijoje ir jai pradėjus vykdyti agresyvią politiką su antižydiškais išpuoliais, D. Britanijos, Prancūzijos politikai ir intelektualai pradėjo ieškoti alternatyvos šiai augančiai agresijai Europoje, kurią matė Sovietų sąjungoje. Europos žiniasklaidos palankumas, intelektualų (Herbertas Georgas Velsas, Bernardas Šou, Romenas Rolanas) lankymasis diktatoriaus  Stalino valdomoje Sovietų sąjungoje, vėliau sekęs stalinizmo liaupsinimas, rodo, jog Vakarų visuomenės požiūris į komunizmo citadelę pradėtas keisti.[15] Kaip žinome, šis politinis suartėjimo  procesas baigėsi 1939 metų derybomis tarp D. Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų sąjungos. Žvelgiant į Lietuvos geopolitinę situaciją, galima teigti, kad Stasio Lozoraičio užsienio reikalų ministru paskyrimas buvo A. Smetonos reagavimas į besikeičiančią situaciją Europoje. Ministro vykdoma prolenkiška politika, rodo, kad buvo norima panaikinti konflikto židinį, esantį Rytų Europje – Vilniaus konfliktą, tai atitiko Vakarų politikos tikslus. Dėl palankumo sovietams suformavimo Lietuvos visuomenėje ministras S. Lozoraitis 1935 m. organizavo Draugijos narių, profesorių kelionę į Sovietų sąjungą, o pastarieji (Balys Sruoga,[16] Vincas Krėvė[17]) palankiai atsiliepė apie bolševikų valdomą Sovietų sąjungą. Tačiau daugiausia liaupsių apie sovietų “laimėjimus” Lietuvos visuomenei prirašė Justas Paleckis, Liudas Gira, Petras Cvirka, Jonas Šimkus ir kt. Žodžiu, nuomonės apie sovietus kaita Lietuvoje vyko Vakarų politikų ir jų žiniasklaidos įtakoje ir tik Raudonajai armijai okupavus Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. bei prasidėjus represijoms daug kam atsivėrė akys ir prablaivėjo protai.

O kas dėl Vinco Krėvės, tris metus buvusio Draugijos pirmininku ir septynis metus vicepirmininku, dalyvavimo „Liaudies vyriausybėje“, tai jis sutiko dalyvauti tik patartas buvusių vyriausybių narių Ernesto Galvanausko, Stasio Šilingo, Vaclovo Sidzikausko ir pačio Antano Merkio, einančio Prezidento pareigas, kuris ragindamas Krėvę ganėtinai išraiškingai pareiškė: „Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis pagaliau?.. Negi sutikti, kad Vyriausybės priekyje atsistotų renegatas ir parsidavėlis Sniečkus, kaip bolševikai mums pasiūlė?“[18]

 Šiuo straipsniu stengiausi atskleisti jauno istoriko Mindaugo Tamošaičio šališkas, tendencingas, daug kur nepagrįstas įžvalgas šviesios asmenybės Vinco Krėvės adresu. Jo straipsniai formuoja visuomenėje nuomonę, kad dėl tragiškų 1940-jų metų įvykių kalta to meto inteligentija, minėta Draugija, o esminiai kaltininkai nutylimi. Jei būčiau toks radikalus tai galėčiau paklausti – kokiai ”penktajai kolonai”  tarnauja jis, „šis jaunas autorius dar tik pretenduojantis į istorikus, tikėtina, kad radikalūs jo teiginiai – viso labo priemonė teigti save, <…> O juk Lietuva nedaug turi tokio lygio asmenybių kaip Krėvė, …“[19]– rašo istorikas Česlovas Laurinavičius.

 


[1] M.Tamošaitis, Kontraversiški V. Krėvės-Mickevičiaus parodymai apie 1940 m. Lietuvos okupaciją JAV Ch. J. Kersteno komitetui po Antrojo pasaulinio karo, in: Genocidas ir rezidencija, 2004, nr. 2.

M.Tamošaitis, Apie V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos vertinimą JAV lietuvių spaudoje 1945-1954 m., Kultūros barai, 2002, nr. 10.

[2] S. Noreikienė, Lietuvių draugija SSSR tautų kultūrai pažinti (1929-1940), V., 1978, p. 101.

[3] A. Petraitytė, Politika per kultūrą, Darbai ir dienos, 2002, t. 30, p. 36.

[4] VSD Kauno apygardos viršininko raportas 1940-05-11. LCVA F. 378. ap. 10. b. 577. l. 18-19.

[5] Z. Butkus. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920-1940). Darbai ir Dienos, 1998,nr. 7, p. 155, 156.

[6] K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Chikago-Vilnius, 1996, p. 391, 392.

[7] Ten pat. p. 392, 393.

[8] Ten pat. p. 394.

[9] Ten pat. p. 407

[10] Ten pat. p. 409.

[11] L. Truska, Kas traukė į Rusijos glėbį? Darbai ir Dienos, 2002, nr. 30, p. 40.

[12] Z.Butkus, Bendrininkų kėslai, Darbai ir Dienos, 2000, nr. 21, p. 198.

[13] A. Zalatorius, Literatūra ir laisvė, 1998, Baltos lankos, p. 272.

[14]Lietuvos universiteto profesorių dabartinei vyriausybei memorandumas, 1927.03.04. Kopija, esanti V.Krėvės memorialiniame muziejuje.

[15] S. and B. Webb, Soviet Comunism. A New Civilizatin? 1935m. London.

[16] B.Sruoga, Iš SSSR įspūdžių, Lietuvos keleivis, 1935, nr. 164.

[17] Prof. V. Krėvė-Mickevičius pasakoja savo įspūdžius iš kelionės Tarybų Sąjungoje, Folksblat, 1935, nr. 158. (Rašytojo interviu žydų kalba leidžiamame laikraštyje).

[18] K.Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 1996, Chikago-Vilnius, p. 379.

[19] Č. Laurinavičius, Kas iš toli matyti geriau, o kas prasčiau, Kultūros barai, 2007, nr. 6, p. 84 – 89.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

61 komentaras

  1. Ergo:

    Kad Lietuvos inteligentija, kaip ir Vakarų inteligentija, buvo mulkinama sovietų propagandos nėra reikalo abejoti. Kad buvo tokių, ir nemažai, kurie nuoširdžiai tikėjo sovietų sąjunga, irgi faktas. Lietuvos saugumo raportai Smetonai ir vyriausybei apie prosovietinę draugijos veiklą irgi faktas, tik į jį mažai kas kreipė dėmesio. Galima sutikti su kritika Tamošaičiui, bet tai dar nereiškia, kad jį galima lyginti su 5 kolona. Žodžiu, norint skaisčiai išbalinti vieną, nebūtina apjuodinti kitą.

  2. Kažin:

    Visgi tai, jog liko neįvykdytas Krėvės sumanytas analogiškas Klaipėdai sukilimas Vilniuje jam išlaisvinti iš Lenkijos užgrobimo yra svarbus istorinis faktas. Patyrinėjus tai galbūt atsiskleistų aplinkybės, rodančios, kad tai iš esmės lėmė ne Maskvos interesai nulatinio konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos buvimu, o būtent prolenkiškasis elementas Lietuvos valdžioje. Galma manyti, kad šie Lietuvos valstybės tarpukario politikos istoriniai faktai, yra galintys atskleisti Krėvės nesutarimų su Smetona, apskritai su tautininkais priežastis, be kita ko ir 1938 Lenkijos ultimatumo gėdingo priėmimo esmę.
    Klausimas dėl “Lenkijos ir Vakarų politikos”, vykdytos Lietuvos atžvilgiu tarpukariu, o šiandien vykdomos, sakyčiau, dar ir Baltarusijos, iš dalies Ukrainos atžvilgiu, yra sudėtingas.
    Istoriniai ir dabarties faktai rodytų, kad ta “Lenkijos ir Vakarų (manau – dabar kaip ES) politika” visais laikais buvo ir šiandien yra Lenkijos interesų politika, kurios strateginė esmė – Lenkijos ekspansija į buvusias LDK teritorijas. Todėl Lietuvos (Baltarusijos) istorikams šią politiką tiktų vadinti ne “klaidinga”, o ekspansine – agresyvia.

  3. Naujas:

    Lenkija buvo ir lieka pagrindiniu lietuvių tautos priešu, todėl pateisinami bet kokie susitarimai, nukreipti preš Lenkiją, nesvarbu su kuo – Sovietų Sąjunga (dabar – Rusija), Vokietija ar dar kuo nors.Šiuo požoūriu autoriui derėjo kalbėti drąsiau ir neatsiprašnėti dėl Krėvės kontaktų su sovietų pareigūnais. Apskritai, vadovautis reikia principu: mano priešo priešas yra mano draugas.Taigi, Krėvė elgėsi visiškai logiškai. Tačiau reikia suvokti, kad lietuviškai kalbanti ir mąstanti tauta tarpukaryje tik baigė formuotis – t.y., per tą dvidešimtmetį vyko tautinės savimonės stiprėjimo procesas. Todėl, nepagrįsta būtų manyti, kad buvo kažokia labai sąmoninga tauta ir ją išdavę politikai. Ne, tautos sąmonėjimo procesas negalėjo būti trumpas, kaip ilgas ir labai gilus buvo jos sulenkėjimas. Ne taip lengva buvo atsiriboti nuo lenkiškosios praeities. Būtent per tą dvidešimtmetį be galo nuosekliai ir buvo kuriama stiprios, savimi pasitikinčios, galutinai svo lenkiškąją praeitį atmetusios tautos kultūra. Ir kaip tik V. Krėvė ypač savo literatūros kūriniais suvaidino be galo svarbų vaidmenį. Todėl nereiktų skubėti švaistytis žodžiais “išdavikas”. Tačiau pavyzdžiu turi būti sąmononingiausi, drąsiaus, sakyčiau lietuviškiausia tautos atstovai, tokie kaip V. Krėvė.

  4. Vilna:

    Iš tikrųjų turime didžiuotis, kad pasak “Naujas” Lietuvių tauta “baigė formuotis” dar tarpukaryje, kai lenkai dabartinės Lenkijos teritorijoje lenkų tautos nėra baigę suformuoti dar iki šiol, nekalbant jau apie baltarusius. Taip pat tuo, kad mes lietuviai beveik metais anksčiau už Lenkiją, t.y. 1918 m. vasario 16 d. atkūrėme Nepriklausomą valstybę, pagaliau Lietuvos sąjūdis pirmiau už kaimyninę Lenkiją atsikratė sovietinio valdymo, sovietinės armijos savo teritorijoje ir t.t. Be to, visa tai padarėme, kaip matyti, būdami, galima sakyti, Lenkijos tautinio laukiniškumo pašonėje.
    Žodžiu, visais atžvilgiais lenkiame Lenkiją, nežiūrin to, kad buvome ir esame su Lenkija “priešai”, kad mums priešinga Maskva yra patapusi jos draugu. Žinoma, čia prie to mūsų pirmavimo prisidėjo ir gerokai “strioko” Lenkijai įvarė, kaip taikliai pastebi “Naujas”, V. Krėvės “lietuviškiausias” jodinėjimas Dainavos šalies “raiteliais” Lenkijos parubežy…

  5. jonas:

    Absurdiskiasia, kad cia pateikimos dar pries keturis metus parasyta Turcinaviciaus parasytos blezyzgos. Tas pats sss jau buvo pulikuota zurnale “Genocidas ir rezistencija”. Vadinasi, autorius per ta laika nieko naujo nesukure ir toliau gieda senas nesamones koks Kreve buvo didyris, o visi kiti blogi.

  6. Galindas:

    Tikras žinias reikia skleisti plačiai ir nuolat, todėl kad ne visi skaito žurnalus. Šališkos ir tendencingos istoriko nuomonės yra skleidžiamos ypač plačiai: tuos pačius straipsnius jis surinko ir išleido net dvi knygas. Štai taip juodinami patriotiški mūsų kūrėjai, tokie kaip Vincas Krėvė. Ir taip daroma ne tik Krėvės adresu, bet ir kitais Brazaičio- ambrazevičiaus Vyriausybės adresu, nutylima Ernesto Galvanausko nuopelnai Klaipėdos susigrąžinimo žygiu – tik Galvanausko ir Krėvės dėka mes turime Klaipėdos kraštą. Galvok, Jonai, jei gali.

  7. arvydas:

    Kreve nebuvo herojus, o tiesiog to laikotarpio auka. Todel jo politine veikla, svelniai tariant, yra apgailetina. Tai labai nepatinka V. Kreves muziejaus direktoriui Turcinaviciui, kuris nepripazista jokiu kritisku atsiliepimu apie V. Kreve (jo atsiminimai yra ypac melagingi, o Turcinavicius jais aklai tiki): muziejaus direktoriui ne motais, jog Kreve radikaliai keite politines paziuras, bendradarbiavimo su sovietu pasiuntinybe, pries okupacija veike kartu su pogrindine komunistu partija ir visa eile prosovietiskai nusistaciusiais rasytojais, kaip P. Cvirka, L. Gira, S. Neris, K. Korsakas ir kt (dar daugiau, V. Kreve buvo siu jaunuju rasytoju idejinis vadas), gyveno dvilypi asmeini gyvenima (vienu metu turejo zmona ir meiluze (nuo jos turejo nesantuokine dukra)).

    • Naujas:

      Komentatoriui “Arvydas”: siekiant charakterizuoti vieną ar kitą asmenį visada reikia surasti esminį jo veiklą pagrindžiantį motyvą, faktorių, veiksnį. Krėvės atveju tokiu buvo lietuvių tauta, jos gerovė, o konkrečiai Lietuvos teritorinis integralumas, Vilniaus krašto išlaisvinimas. Todėl jokie Krėvės kontaktai su pogrindine komunistų partija (o jų tikrai buvo), su sovietiniais pareigūnais, jokie jo įsipareigojimai sovietinei žvalgybai ir t.t. negali jo sukompromituoti, nes, pasikartosiu, svarbiausiu šito žmogaus veiklos motyvu buvo lietuvių tautos gerovė ir konkrečiai Vilniaus krašto išlaisvinimas. Logika, komentatoriau “Arvydas” labai paprasta: jeigu lietuvių tautos priešo (Lenkijos) priešas yra Sovietų Sąjunga, tai tas mūsų priešo priešas konkrečiam tikslui (Vilniaus krašto išlaisvinimui) tampa mūsų draugu. Reikia pasakyti, komentatoriau “Arvydas” kad tokia logika vadovavosi didesnė dalis mūsų tuometinio kultūrinio ir visuomeninio elito (be kita ko ir norėdami atsispirti Vokietijos keliamai grėsmei). Ir jie neklydo: jei ne Sovietų Sąjunga kaip sulaikantysis faktorius vargu ar Lietuva apskritai būtų išlikusi (jei netikit tuo, prisiminkit kokie buvo Armijos Krajowos tikslai lietuvių tautos atžvilgiu antrojo pasaulinio karo metais – šiais laikais Bernardinų bažnyčioje rasti dokumentai tai puikiai iliustruoja: ne tik Vilnius kraštas, bet ir visos Lietuvos teritorija galiausiai turėjo būti prišlieta prie Lenkijos, o lietuvių tauta “denacionalizuota”). Todėl kiek bebandytų tokie dabartiniai dvaro istorikai kaip M. Tamošaitis įrodinėti, kad didžiausią pavojų Lietuvai tarpukaryje kėlė Sovertų Sąjunga, faktas yra tas, kad lietuvių tautos dauguma mąstė kitaip – didžiausiu priešu ji laikė būtent Lenkiją, todėl Krėvė tarpukaryje nebuvo laikomas jokiu išdaviku. Ir reikia pasakyti, kad tauta neklydo.

  8. Galindas:

    Arvydui, jokie dokumentai Jūsų šių minčių nepatvirtina, joks “Trečiojo fronto” trūbadūrų ir Nėries, ir Cvirkos idėjinis vadas Krėvė nebuvo. Tai yra blefas, gaila kad Jūs visu tuo tikite. Turčinavičius nesiremia tik jo atsiminimais, bet remiasi archyvų duomenimis. Krėvė nekeitė savo politinių pažiūrų, bet buvo nuoseklus lietuvių tautos ir valstybės interesų gynėjas. Jis nebuvo prieštaringa asmenybė, o jį nori tokį padaryti įvairių okupantų tarnai: Lenkijos, Sovietų sąjungos, Vokietijos nacių, nes 1946 m. Komunistinė vyriausybė nutarimu 31A (žiūrėkite archyvą) jį paskelbė “tėvynės išdaviku” -Sovietų sąjungos išdaviku (o tokius bolševikai šaudė). Už tai, kad jis dar 1942 m. paskelbė apie1940-ųjų Sovietų nusikaltimus prieš Lietuvą.
    Vienintelė Jūsų tiesa ta, kad jis turėjo nesantuokinę dukrą su lietuvaite Stefanija Laurinavičiūte, nes jo santuokinė žmona buvo Kaukazo karaimė ir ji neprieštaravo, kad būtų įdukrinta, tačiau Smetonos istatymai neleido isidukrinti jei turi santuokinių vaikų. Dukra Loreta Gražina tapo rašytoja, mirė 2011m..

  9. jonaitis:

    Kiek žinoma, pats V. Turčinavičius seka savo herojaus V. Krėvės pėdomis: jis iš partijos “Tvarka ir teisingumas” perėjo į Lietuvių tautininkų sąjungą. Būtų galima priminti, kad Krėvė Socialistų revoliucionierių partiją iškeitė į Lietuvių tautininkų sąjungą (iš jos dėl ginčų su A. Smetona ir A. Voldemaru 1926 m. buvo išmestas). Rimti žmonės nebėga iš partijos į kitą partiją. Tai nelabai rimta.

  10. Pilypas:

    Jonaičiui, kai pritrūkstama argumentų, tada pereinama prie asmenybės priekabiavimo, juk straipsnis apie Krėvę, o ne autorių. Tipiškas primityvumo pasireiškimas, o ar negalima normaliai diskutuoti?
    Taip, Krėvė gyvendamas Baku mieste priklausė eserams, o susikūrus 1918 m. Azerbaidžiano demokratinei respublikai buvo išrinktas į Baku tarybą, tačiau kai 1920 m.Rusijos bolševikai užgrobė Baku, tai Krėvė grįžo į Lietuvą. Tačiau eserų programa numatė Rusiją paversti federacine valstybe suteikiant respublikoms autonomijas, kai tuo metu Rusijos imperijoje nei politine, nei geografine prasme Lietuvos net vardo nebuvo. Vadinasi, anuomet tai buvo progresyvu.
    Taip, grįžęs Krėvė susiejo save su Tautos pažangos vadovais, o 1924 m. buvo Tautininkų sąjungos įkūrėjas ir jos pirmasis pirmininkas. Po 1926 m. perversmo, Krėvė nepritarė autoritariniam valdymui ir pats pasitraukė iš TS, o nebuvo išmestas.

  11. adele:

    Labai gaila klasiko V. Krėvės dėl jo politinės veiklos nepriklausomoje Lietuvoje klytskelių. Nereikėtų stebėtis, kad istorikas Liudas Truska prieš keletą metų V. Krėvę pavadino didžiausiu naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos kolaborantu, o prezidentas A. Smetona išeivijoje V. Krėvę įtarė buvus SSRS agentu.

    • Naujas:

      o kodėl jis tokiu buvo ar pagalvot nors kada?

    • Kažin:

      Na kaipgi dabar laikysi Krėvę patriotu, o ne SSRS agentu, juk jis buvo vienas iš Lietuvos organizatorių Klaipėdos užvaldymo veiksmų, kai ji jau jau turėjo atsidurti Lenkijos naguose, kai jis ieškojo galimybių išvyti iš Vilniaus Lenkijos okupantus, juk tokiu atveju galėtų priseiti Lietuvos valdžiai dar kartą vykti į Lenkiją atsiprašyti Sikorskio panašiai, kaip neseniai teko daryti jos pasiųstam Linkevičiui.
      Beje, Truska galėtų paaiškinti, ką jo supratimu reiškia būti “Lietuvos istorijos kalaborantu”, o gal tai nebūtų sunku už jį padaryti “adele’ei”.

  12. Maryte:

    Seku Jūsų diskusiją, Vyrai. Taip ir neiškus Krėvė liko. Tai kuo jį reik laikyti? Lietuvos mylėtoju ar Lietuvos išdaviku? Man moteriai visiškai neašku beliko. Tik kažin kaip turėjo jaustis tikroji Krėvės žmona, matant tokius vyro žygdarbius su ponia Stefanija bei aktyvią veiklą politikoje. O kur galėčiau apie Krėvę išsamiai pasiskaityti? Gal yra pasirodžiusi kokia nors apibendrinamojo pobūdžio knyga?

  13. Pilypas:

    Marytei, Vilniuje yra Vinco Krėvės muziejus, ten yra jo interviu, įrašytas Amerikoje, klausiau ir viskas tapo aišku.
    Užduokite sau klausimą: kodėl Ernesto Galvanausko nuopelnai Lietuvai nutylimi, kodėl Krėvė juodinamas, kodėl Brazaičio-Ambrazevičiaus vyriausybės nuopelnai nutylimi ir iškreipiami. Kai suprasite tada Jums taps aišku. Perskaitykite žurnale “Metai” 2012, nr.7 studiją “Vincas Krėvė polirtikos liūne (1920-26)” yra tekstai.lt

  14. Pilypas:

    Adelei, mes žinome koks yra istorikas L.Truska, tačiau yra jo žodžiai ir tokie: “V. Krėvė „išliko orus, nepataikavo, nesižemino, nė viena eilute nepašlovino „tautų vado” ir nevežė ,,Stalino saulės” (L.Truska), „jo elgesys buvo diplomatiškas, doras ir garbingas“.(A.Zalatorius). Tačiau netikiu, kad Truska galėjo Krėvę pavadinti kolaborantu – taip kalbant reikia cituoti, o ne šiaip išsakyti.
    Dėl Smetonos, tai jis ir Raštikį pavadino ‘bolševiku”, kai Raštikio žmona – Smetonos dukterėčia atėjusi pas dėdę prezidentą paklausė, kodėl 1939 m. gruodį, vykstant Europoje karui, atleidai mano vyrą iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų. O jis jį atleido ir paskyrė komunistuojantį generolą Vitkauską.

  15. Pilypas:

    Marytei, Vilniuje yra Vinco Krėvės muziejus, ten yra jo interviu, įrašytas Amerikoje, klausiau ir viskas tapo aišku.
    Užduokite sau klausimą: kodėl Ernesto Galvanausko nuopelnai Lietuvai nutylimi, kodėl Krėvė juodinamas, kodėl Brazaičio-Ambrazevičiaus vyriausybės nuopelnai nutylimi ir iškreipiami. Kai suprasite tada Jums taps aišku. Perskaitykite žurnale “Metai” 2012, nr.7 studiją “Vincas Krėvė polirtikos liūne (1920-26)” yra tekstai.lt
    Visi šie vyrai anuomet kritikavo Lenkiją ir buvo labai atsidavę Lietuvai, todėl galima manyti, kad mūsų sąmonę ir dabar valdo Lenkija ir KGB-istiniai kosmopolitai.

  16. Vilna:

    Manau, kad objektyviai žiūrint Sovietų sąjunga nelaikytina lemiamu stabdomuoju veiksniu Lenkijai pulti Lietuvą. Pagrįsčiau būtų manyti, kad Lenkiją nuo šių veiksmų sulaikė jos pačios neužtikrintumas, kad būtų pajėgi tai padaryti Lietuvoje savo karine jėga. Labiau tikėtina, kad Lenkiją stabdė šiuo atveju stabdė svarbesni su Vokietija ir pačia Lietuva susiję veiksniai. Ypač tai, kad Klaipėdos kraštas buvo Lietuva ir per jį Lietuva galėjo greitu laiku gauti efektyvesnę už Lenkijos turimą ginkluotę, kai Lenkija šiuo atžvilgu buvo izoliuota. Gi Lietuvai įsigyti ir atsigbenti efektyvesnę ginkluotę nebuvo problemų. Taigi, Lenkiją nuo planų užgrobti visą Lietuvą vykdymo stabdė minėtos pačios Lietuvos strateginės aplinkybės negu Sovietų sąjungos veiksnys.
    Pagaliau tarpukario Lietuva nebuvo viščiukas, pasislėpęs nuo Lenkijos vanago, po Sovietų Sąjungos sparnu, kaip kad linktų vaizduoti komentatorius “Naujas”.

    • Naujas:

      Kad Lietuva galėjo įsigyti modernesnę ginkluotę, nes turėjo Klaipėdos kraštą, o Lenkija esą negalėjo, tai čia jau visiškai jokio pagrindo neturinčios spekuliacijos, ypač argumentuojant geografiniu veiksniu – Klaipėdos krašto bei uosto turėjimu ar neturėjimu (galų gale negi Lenkija neturėjo savo uosto – Gdynės). Ne čia esmė. Labai svarbu ekonominis pajėgumas, o dar svarbiau – visuomenės konsolidacijos ir valios ginti vieną ar kitą vertybę laipsnis. Kaip tik tuo Lietuva ir Lenkija dar labai skyrėsi. Faktas yra tas, kad lenkų tautinės savimonės laipsnis tarpukaryje buvo daug stiprenis nei lietuvių tautos ir todėl Lenkijjos visuomenę buvo lengviau mobilizuoti valstybės gynimui nei Lietuvos. Dar svarbiau tai, ką to meto lietuvių tauta buvo pasiryžusi besąlygiškai ginti – o būtent lietuvių kalba pagrįstą tautiškumą, tautinę kultūrą. Sava valstybė buvo labai didelė vertybė, bet su jos praradimu dar buvo galima susitaikyti, jei tik bus galimybės plėtoti savąją kultūrą. Juk būtent tautiškumas yra ir prielaida atkurti taip pat ir valstybei. Tokia buvo vyraujanti nuostata tarpukaryje.
      Labai gaila, kad tautiškai, patriotiškai nusiteikusių žmonių tarpe labai gajus statinis mąstymas. Kažkodėl manoma, kad jei pasakysi, kad tam tikru istorijos momentu tauta buvo nepajėgi atlikti vienų ar kitų veiksmų, tai reiškia kažkokį tautos paniekinimą. Tačiau ar paniekinsime vaiką, jei pasakysime, kad jis negali atlikti suaugusiojo darbų? Manau, kad ne, nes visi žinoime, kad vaikai suauga. O kodėl reiktų manyti, kad tarpukario politikai, visuomenės, kultūros veikėjai ir paprasti lietuviai esamą Lietuvos statusą, būseną, būklę laikė kažkokiu nekintama, amžiais nustatyta būsena? Bet kaip tik to juk nebuvo. Atvirkščiai, to meto vissuomenės ir kultūros veikėjai džiaugdamiesi tuo, kas nuo tautinio atgimimo laikų buvo pasiekta, kartu svajojo apie žymiai didesnius dalykus. Svajojo (ir intensyviai veikė ta kryptimi), kad bus atgautas Vilnius, Gardinas. Kai kurie svajojo, kad baltarusiai savo baltišką kilmę prisimins. Apskritai buvo labai tikima, kad ateis laikas kai Lietuva, atgavusi visas lietuviškas žemes, vėl taps pakankamai įtakinga bent jau Rytų Europoje valstybe, stipria ekonomiškai, spinduliuojančia aplinkinėms tautoms savo kultūrą. Tai kas tada blogo, jei lietuvių veikėjai siekdami šių tikslų naudojosi visomis jiems prieinamomis priemonėmis, tame tarpe ir Sovietų Sąjungos parama? Kas man galėtų įrodyti, kodėl siekiant tautos gerovės naudotis labiausiai lietuvių tautai kenkiančios valstybės – Leenkijos- priešo parama yra neleistina? Pabandykit man kas nors tai įrodyti, jei pajėgsit.

  17. marius:

    Kada ir kodėl V. Krėvė susipyko su prezidentu A. Smetona?

  18. Onute:

    Kokia karsta diskusija cia verda. Man kaip ir Marytei lieka neiskus tas Kreve. Tai kuo ji vis del to laikyti Lietuvos patriotu ar isdaviku? Girdejau, kad yra pasirodziusi kazkokia politine biografija apie Kreve, tik nezinau, kas autorius. Gal joje rastume visus atsakymus i mums kylamus klausimus?

  19. Galindas:

    Onutei. Vargu ar tos Krėvės politinės biografijos autorius gali objektyviai įvertinti ano meto politinę situaciją ir Krėvės veiklą, nes autorius yra kartu su Donskiu, Bumblausku ir kt. figūromis pasirašęs protestą dėl Brazaičio- Ambrazevičiaus vyriausybės vertinimo, minėjimo ir jo palaikų perlaidojimo. Girdėjau, kad Bumblauską padavė į teismą Ukrainos istorikas už plagijavimą. Geriau skaitykite Bražėno knygas ir taps Jums aiškiau. Berods, šį šeštadienį Karininkų ramovėje Vilniuje bus jo paskutinės knygos pristatymas.

  20. Pilypas ne iš kanapių:

    Mariui. Nei Krėvė susipyko su Smetona, nei ką. Kai perversmo būdu Smetona 1926 m. tapo prezidentu ir nesugebėjo tuo metu su Sovietų sąjungos pagalba atsiimti lenkų užgrobtos Pietryčių Lietuvos (Dzūkijos) su sostine Vilniumi, tai Krėvė ir nutraukė ryšius su Tautininkų sąjunga, nes jų programoje visa tai buvo įrašyta dar 1924 m. o 1927 m. kovo mėn. Krėvė su kitais Universiteto profesoriais pasirašė memorandumą Smetonai, prieštaraudami autoritarinei valdžiai. Krėvės svarbiausioji vertybė buvo žmogaus ir tautos laisvė, todėl jis negalėjo pritarti vieno asmens valdžiai.

  21. marius:

    Vadinasi, V. Krėvė buvo demokratas?

  22. Pilypas ne iš kanapių:

    Mariau, susipažinkite su jo sukurtais skerdžių paveikslais, tai laisvos dvasios, išmintingi personažai – apsakymų rinkinys “Šiaudinėj pastogėj”, novelių romanas “Raganius”, čia skerdžius Gugis ypač išmintingas ir laisvas, o jo prototipas ūkininkas Kukis.- monoparadigminės sąmonėssuformuotas pavyzdys. Tada Jums taps aiškus Krėvės rašytojo sielos dvelksmas. Aišku politiškai vertinant jis buvo demokratas. Vien tai, kad jį net 12 metų VDU humanitarinių mokslų fakulteto preofesoriai rinko dekanu, rodo jo demokratiškumą bei organizuotumą.

  23. jovita:

    O kur būtų galima pasiskaityti apie V. Krėvės gyvenimo ir veiklos laikotarpį Baku, o taip pat apie jo gyvenimą išeivijoje?
    Būsiu labai dėkinga.

  24. jupiteris:

    Rinkimų svetainėje nurodyta, kad V. Turčinavičius yra paskelbęs gausybę studjų apie V. Krėvę. Noriu paklausti, kodėl “tose studijose” nuolat rašoma apie tuos pačius dalykus (tas per tą patį; seniau daugiausia buvo rašoma “Lietuvos aide”; visas tas “studijas” sudėjus į vieną vietą, palikus esmę, gautųsi tik kelios dešimtys puslapių) ir nebandoma “tų studijų pagrindu” parašyti išsamios knygos apie V. Krėvę? Juk tą darė A. Zalatorius, tą jau padarė Turčinavičiaus taip nekenčiamas šiame str. minimas, jo žodžiais tariant, “jaunasis istorikas”. Tai ko laukia V. Krėvės muziejaus direktorius? Juk V. Krėvei neseniai sukako 130, o Turčinavičiaus knygos Lietuvos visuomenė taip ir neišvydo. Blogai…

  25. Nuo str. autoriaus:

    Visų pirma niekur nerašiau ant M.Tamošaičio užgauliojančių žodžių iš kurių galėtų kas nors pasakyti, kad aš jo nekenčiu. Aš Jam dėkoju, nes jo šališki, tendencingi straipsniai mane uždegė netylėti, o rašyti ir nors šiek tiek pasakyti tiesą apie Krėvę ir jo gyvenamą laikotarpį.
    Knygos neišleidau, nes negavau paramos iš Kultūros fondo ir kitų rėmėjų. Krėvės 130-iui pateikiau projektą išleisti paskutinį Krėvės kūrinį parašytą Amerikoje, apysaką “Pagunda”, kuri nėra išleista Lietuvoje, o Amerikoje ne tik lietuviškai išleista, bet vienintelis kūrinys 1965 m. išleistas anglų kalba. Deja, Kutūros fondo ekspertai nutarė, kad klasiko paskutinis kūrinys jo Tėvynėje nereikalingas.

  26. Vilna:

    Kas dėl galimumo naudotis Lenkijos kaip priešo parama (“Naujas” klausimas), tai labai vienareikšmiškai mums yra pasakęs Oskaras Milašius, kad bet kokio dėjimosi su Lenkija atveju Lietuvos laukia pražūtis.
    Taigi Lenkijos paramų ir apskritai artimesnių santykių su ja turėtume kratytis, kaip velnias kryžiaus.
    Kaip matosi iš “Naujas” komentarų, panašiai laikyčiausi ir jų atžvilgiu, būtent, dėl pastangų juose, nesiskaitant su priemonėmis, menkinti Lietuvą Lenkijos atžvilgiu visose srityse (tendencingai prasimanomas įvaizdis: lietuvių tauta – vaikai, o lenkų tauta – suaugusieji ir pudruojami smegenys dėl tarpukario Lietuvos ir Lenkijos Lietuvos nenaudai).
    Šiuo atveju paprasčiausiai lietuvių tautos laikymą vaikais lyginant su lenkų tauta „Naujas“ komentarų prasme paneigia sovietų vykdytų represijų mastai okupavus Lietuvą. Be to, visa tai buvo daroma Lenkijos akivaizdoje, o ji bijojo ir prasižioti, kad užstotų tuos “vaikus”… Deja, to “Naujas” nemato…
    Arba dar ko vertas “Naujo” atsakymas į kito argumentą, kad Lietuva butų buvusi pranašesnė prieš Lenkiją karinių veiksmų metu, nes ji turėjo galimybę operatyviai atsigabenti efektingesnės ginkluotės per Klaipėdos uostą, kai Lenkija tokios galimybės neturėjo ir kad tai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, stabdęs tarpukariu Lenkijos planų užgrobti visą Lietuvą įgyvendinimą. “Naujui” tai – tik niekuo nepagrįstos spekuliacijos, nes Lenkija, atseit, taip pat turėjo uostą – Gdynę.
    Tačiau, kaip žinoma, Lenkijos Gdynės uostas, kuriuo galėjo naudotis Lenkija tarpukariu (1920- 1939 metais), nors ir priklausė Lenkijos teritorjai, bet turėjo laisvo uosoto statusą ir buvo valdomas Tautų sąjungos. Tokiu atveju Lenkija karinio konflikto su Lietuva atveju ir apskritai atsigabenti karinių ginklų per Gdynę praktiškai neturėjo galimybių. Tai patvirtintų ir Lenkijos vestų slaptų derybų su Lietuva dėl naudojimosi Klaipėdos uostu faktai.
    Kadangi pasitikėti Lenkija negalima, tai tokios paramos naudą – gali būti, kad velniai gaudo…

    • Naujas:

      Kometatorius “Vilna” arba nesugeba suprasti teksto arba sąmoningai iškreipia mano tekstą: aš rašiau, kad siekiant atsispirti Lenkijos pavojui galima remtis Sovirtų Sąjunga, o Vilnos teigimu aš pasisakau už tai, kad reikia remtis Lenkija. Ko sieki “Vilna” tokiu savo melu? Kodėl sąmoningai meluoji?

      • Kažin:

        Štai paties klausimas, – “kodėl siekiant tautos gerovės naudotis labiausiai lietuvių tautai kenkiančios valstybės – Leenkijos- priešo parama yra neleistina? Pabandykit man kas nors tai įrodyti, jei pajėgsit.”
        Taigi klausta dėl Lenkijos kaip priešo paramos priimtinumo, ir atsakyta dėl jos. Komentaruose slepiamo propagandinio turinio paslėpti nepavyks. Akivaizdu, kad priešas priešui nelygu…

        • Naujas:

          Nelaikykit kitų kvailiais, Kažin, kiekvienam aišku, kad kalbėjau apie Sovietų Sąjungą kaip Lenkijos priešą ir galimybę pasinaudoti jos parama kovoje prieš Lenkiją. Labai įdomu, ponas “Kažin” kad advokataujate komentatoriui “Vilna”. Ar pats ir nebūsi tas “Vilna”. Dviem frontais pradėjai žaisti, Kažin?

    • Naujas:

      Beje, labai įdomu, ką reiškia komentatorius “Vilna” pasirinktas slapyvardis – “Vilna”: ar tam tikros rūšies audinį ar slavišką Vlniaus miesto formą – “Vilna”? Sprendžiant iš jo komentarų kryptingumo, labiausiai įtikėtina, kad būtent slavišką Vlniaus miesto formą. Kartu tai aiškiai rodo šio komenatoriaus “veiklos” Alke kryptingumą ir tikslą.

  27. vitoldas:

    Labai keista, kad šiame str. aptariama prieš 6 metus paskelbta publikacija apie lietuvių, tarp jų ir Krėvės, liudijimus Kersteno komitetui JAV. Kadangi apie šiame str. minima Lietuvių draugiją SSRS kultūrai pažinti plačiai rašoma knygoje “Didysis apakimas” (jame pateikta išsamus to meto įvykių kontekstas), tai V. Turčinavičiui vertėtų kalbėti apie minėtą knygą ar 2012 m. pasirodžiusią monografiją “Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija. Rašytojo tragedija politikoje”. Juk atsiliepimai paprastai duodami naujausiems darbams.

  28. Nuo str. autoriaus:

    Mano straipsniai yra kritika ir šių istoriko knygų, nes jis surinko savo straipsnius ir sudėjo į tas knygas. Paklauskite savęs ar etiška istorikui, kuris negyveno tuo laikotarpiu ir rašant apie Lietuvos inteligentiją primesti jai pavadinimą “Didysis apakimas”? Juolab, kad istorikas nežvelgia plačiau į geopolitinį kontekstą ir Lietuvos likimą jame, neanalizuoja kodėl ir kaip? Dar Homeras yra rašęs, kad po įvykio ir kvailas tampa protingu.
    “Dažnai mes labai klystame, vertindami praeities įvykius ne tos pačios praeities, bet dabarties akimis.”
    – rašė Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis.

  29. vitoldas:

    Ar pačiam str. autoriui teko skaityti minimo istoriko knygas?
    Knygos pavadinimas labai paprastas ir reiskia, kad V. Krėvę ir kitus to inteligentus tiesiogine to žodžio prasme išmaudė SSRS diplomatai (tą patį darė ir pogrindinė LKP), kurie puikiai parengė dirvą Lietuvos okupacijai ir sovietizacijai, o tuose įvykiuose V. Krėvei teko marionetės vaidmuo. V. Krėvė, J. Paleckis, P. Cvirka, L. Gira ir kiti inteligentai iš pradžių net nesuvokė su kokiais “draugais” jie bendrauja, o kai pamatė, jau buvo vėlu. Jie tapo SSRS įkaitais ir jos vadų valios vykdytojais.
    Sio str. autorius, nebudamas istorikas, nesuvokia pats to meto politinio konteksto ir tai, kas rasoma knygoje “Didysis apakimas”. Esme tame, kad dauguma Lietuvos gyventojų, tarp jų ir V. Krėvė, pernelyg pasikliovė SSRS (ją laikė geriausiu draugu, o ne priešu, kaip atrodo V. Krėvės muziejaus direktoriui). Todėl dėl naivumo, kvailumo, politinių iliuzijų, net ir asmeninių ambicijų tokiems asmenims teko skaudžiai nukentėti, o vėliau kurti mitus apie tariamai patriotinę veiklą Liaudies vyriausybėje ir greitą pasitraukimą iš jos.

  30. tremtine:

    Patriotai išėjo į mišką, kovojo su ginklu rankoje ir žuvo. Ar Krėvė ir visi kiti ruošė šalį pasipriešinti bet kokiai invazijai, o svarbiausia sovietų? Ar jis nepažino sovietinio bolševizmo gyvendamas Azerbaidžene? Aišku, tikėjosi koloboruoti su sovietine valdžia. Pradėjus svilti kailiui išnešė kudašiu į Vakarus, kur būdamas stengėsi rebilituoti save visuomenės akyse. Krėvės nuopelnai Lietuvių literatūrai yra neginčijami. Krėvė tikrai puikus rašytojas, o kaip politikias – tikras ŽULIKAS. Teisingai, tik per švelniai, visa tai nušviečia Mindaugas Tamošaitis savo monografijoje “Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija. Rašytojo tragedija politikoje”.

  31. Kažin:

    Rikiavimas V.Krėvės į vieną gretą su J.Paleckiu, P.Cvirka, L.Gira yra elementarus schematizmas, dėl to pagrįstai kyla abejones dėl tyrėjų padarytų išvadų pagrįstumo.
    Akivaizdu, kad V.Krėvė yra visiškai ne to kalibro asmenybė tiek kaip politikas, tiek kaip rašytojas ar visuomenės veikėjas.Taigi, str. autorius pagrįstai atsisako knygoje “Didysis apsvaigimas” naudoto mechaniško V.Krėvės priskyrimo komunistuojančių inteligentų grupei ir kaip visuomenės ir poltikos veikėjo veiklą vertina atsižvelgdamas į jo asmenybės, pažiūrų ir veiklos platumą, jo visuomenėje pelnytą pagarbą, o ne kaip bendrą – su J.Paleckiu, P.Cvirka, L.Gira.
    Iki šiol V. Krėvės veiklos aiškinimai, grįsti naivumo, kvailumo, politinių iliuzijų priežastimis yra padėties tarpukario Lietuvoje suvulgarinimas apskritai, o ypač V. Krėvės atžvilgiu.
    Nagrinėjant tarpukarį apskritai ir konkrečiai faktus, susijusius su V.Krėvės veikla, neišleistina iš dėmesio Molotovo žodžiai pasakyti Urbšiui įteikiant 1940 metais notą dėl sovietų kariuomenės įvedimo į Lietuvą. Sovietų užsienio ministras Molotovas tada Urbšiui pareiškė, – “chvatitj van Litvu prodavatj”. Be abejonės tai buvo pasakyta, turint galvoj konkretų faktą, jo laikomą kaip Lietuvos pardavimą. Gali būti, kad čia uomenyje Molotovas turėjo Lietuvos valstybės nevaduotą, neatsiimtą Vilnių, Lietuvos rytinę dalį, konkrečiai Lietuvos pardavimu jis galėjo laikyti būtent 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimą.
    Kaip žinome, Vilniaus išvadavimas tarpukaryje buvo bene didžiausiu V. Krėvės rūpesčiu. Tad V. Krėvės veiklą ir konkrečiai jo santykius su valdžios asmenimis, pykimąsi su Smetona ir t.t. būtina tyrinėti ir vertinti Vilniaus vadavimo/nevadavimo veiklos, kitų Lenkijos veiksmų kontekste.
    Taip pat atsižvelgtina į tai, kad tarpukariu į Lietuvos valdžias buvo įsimetęs “Lenkijos vėžys”, kuris galėjo būti pagrindiniu Vilniaus išvadavimo stabdžiu, veiksniu, nulėmusiu 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimą, kuomet iš esmės buvo “parduota” dalis Lietuvos.
    Taigi laikytina, kad V.Krėvės veikla, santykiai su SSRS nieko bendro su minėtų komunistuojančių inteligentų veikla neturi. Tie santykiai V. Krėvės atžvilgiu galima sakyti vyko tarp šalių valstybiniu lygiu. Socializmai ar komunizmai V.Krėvei nerūpėjo, stalino saulės parvežti nevyko. Vien šios aplinkybės rodo, kad bendri tikslai su minėta asmenų grupe jo nerišo, prie jos yra jaunų istorikų priskirtas nesant tam metodologinio pagrindo. Iki pat sovietų okupacijos V.Krėvė veikė tikėdamas Lietuvos valstybės su išvaduotu Vilniumi išsilaikymu.
    Taip pat vertinant V. Krėvės veiklą atsižvelgtina į tai, kad tuo metu pagrindo nepasitikėti SSRS kaip valstybe Lietuvai nebuvo. Kaip okupante, kaip prieše Lietuva ir V.Krėvė nepasitikėjo Lenkija. Naivumo V.Krėvės veikloje taip pat nėra, tiesiog objektyviai sutapo nepalankūs istoriniai įvykiai – jam nepasisekė…

  32. girdejes:

    Istorikas A. Anušauskas yra pastebėjęs, kad V. Krėvė labai keitė savo įsitikinimus ir jis vienaip elgėsi 3-ame, kitaip -4-ame, o dar kitaip – 5-ame dešimtmečiais. Tikraja to zodzio prasme elgesi kaip “politine prastitutė”:
    V. Krėvė neužėmė jokių politinių postų ir valstybės lygiu neturėjo jokios įtakos, todėl Vilniaus kraštą jis niekaip negalėjo iškovoti Lietuvai. Na nebent su SSRS dėka, kartu su J. Paleckiu 1939 m. rugsejį pasiūlydamas sovietų pasiuntybės darbuotojams idėją, jog Raudonaja armija (ji tuo metu okupavo Vilniaus kraštą) veržtųsi į Lietuvą ir ją okupuotų. Štai kokia tikroji V. Krėvės Vilniaus krašto “vadavimo” ir Lietuvos “laisvės vizija” 1939 m.

  33. Kažin:

    O ką – būti Tautininkų sąjungos, Šaulių sąjungos pirmininkais ar įeiti į Lietuvos URM įsteigtos „Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti“ sudėtį, pagal patį reiškia neužimti “jokių politinių postų ir valstybės lygiu neturėti jokios įtakos”. Taigi, galima sakyti, kad iki 1926 metų perversmo V.Krėvės įtaka buvo tarp valstybės lygio įtakotojų (čia replika “girdejes”).
    Beje, 1939 metų rugsėjį Raudonoji armija Vilniaus krašto neokupavo, o užėmė Lenkijai kapituliuojant ir tuojau pat (spalį) jį išmainė su Lietuva už leidimą Sovietų sąjungai steigti karines bazes Lietuvoje. Čia turėčiau pabrėžti, kad manau, jog Vilnaus krašto atsiėmimas Lietuvos kriuomenės žygiu į jį, Lenkijai kapituliuojant, ką siūlė padaryti Vokietija, ar tuojau pat dalyvauti jo mainuose su sovietais, laikytina morališkai tuo pačiu žingsniu. Todėl Lietuvos valdžios atsisakymą Vokietijos pasiūlymo pasiimti Vilnių yra sunkiai paaiškinama Smetonos (Lietuvos valdžios) trumparegystė arba net kuo ir daugiau… Juk vos po kelių dienų tapo aišku kuo baigsis Hitlerio pradėtas Lenkijos užpuolimas. Taigi vargu, kad šiuo atveju galima būtų pateisinti Lietuvos valdžios veiksmus jos neryžtingumu ar kokia mistine moralės nuostata…, manytina – buvus kitus tikrus paslėptus tokius veiksmus sąlygojusius dalykus.
    Gi A. Anušausko pastebėjimas, kad V.Krėvės pozicijos keitėsi priklausomai nuo dešimtmečių, tik patvirtintų, kad Vilniaus išvadavimas buvo jo nuolatiniu politiniu rūpesčiu.

  34. Nuo str. autoriaus:

    Kaip tik Istorikas A.Anušauskas dirbo žurnalo “Genocidas ir rezistencija” vyr. redaktoriumi, kai pateikiau šią recenziją išspausdinti, ją jis palankiai įvertino. “Girdėjusiam”- Jūsų girdėjimas prilygsta “viena boba sakė”. „… 1939m. rugsėjo 18 d. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, Rusijos pasiuntinybę aplankė svečiai – J.Paleckis ir V.Krėvė – Mickevičius, tas įvykis paminėtas Sovietų ambasadoriaus Pozdniakovo dienoraštyje, kuriame parašyta,
    kad kalbėjo J. Paleckis ir “klausė (o ne prašė), ar eis RA tik į Vilnių, ar ir toliau – į Lietuvą”. Šią citatą iš Maskvos archyvų atvežė gerb.istorikas Zenonas Butkus ir 1995 m. atspausdino “Kultūros baruose”. Dabar mes žinome, kokia buvo oficiali Sovietų skleidžiama propaganda – neva Lietuva pati prisiprašė priimama į Sovietų imperiją. Todėl Sovietų diplomatas ir rašė dienoraštyje, nenukrypdamas nuo oficialios propagandinės linijos, lyg tai parodydamas intelektualų pritarimą Sovietų okupacijai, nes priešingai pasielgęs būtų užsitraukęs Stalino susidorojimą. Juk žinome kaip Stalino agentai susidorojo su daug jų ambasadorių ir kariškių, kurie nukrypdavo nuo nubrėžtos politinės linijos.
    Tik dabar(per 20 metų) mums tapo aišku, kad bolševikai vienaip kalbėjo, kitaip rašė, o trečiaip darė, todėl Stalino laikų veikėjų mintys, žodžiai, užrašai dienoraštyje negali būti priimami, kaip tikroviški faktai, dokumentai. O Jūs tik girdėjęs gandus toliau žmeižiate Krėvę. Tai tipiškas lietuvių naivumas, kai klausant KGB-stinių kosmopolitų gandų tikite ir juos priimate už tiesą. Krėvė net dvi kadencijas buvo renkams Šaulių sąjungos pirmininku 1922-24 m. Būdamas pirmininku Krėvė, kartu su Smetona ir Valdemaru rūpinosi išvaduoti Pietryčių Lietuvą su sostine Vilniumi iš Lenkijos okupacijos, tuo tikslu derėjosi su sovietų diplomatais, nes S.Rusija buvo pripažinusi 1920 m. Pietryčių Lietuvą su Gardinu ir Lyda Lietuvai. Tik Lenkijos grobikiško karo prieš Lietuvą pasekoje , mes neturime dabar šio etnografinio krašto. Tai gal čia slypi ta priežąstis, kodėl žmeižiamas Vincas Krėvė, nutylimi Ernesto Gavanausko nuopelnai susigrąžinant Klaipėdos kraštą, nes į šį kraštą gviešėsi Lenkija.
    Tremtinei Krėvę vadinti – “Tikras ŽULIKAS” – yra “Tremtinės” žemiausias kultūros pasireiškimas- tai tautos gerbiamo žmogaus po mirties apdergimas. Išvada: gaila, kad daugelį mūsų lietuvių ir dabar valdo skleidžiami gandai įvairiomis temomis.

  35. girdejes:

    O kokias valstybines pareigas, išskyrus darbą universitete, V. Krėvė ėjo autoritarinio valdymo metais? Turčinavičius net rašo, kad V. Krėvė 1926-1940 m. politikoje iš viso nedalyvavo. Ar tikrai???
    Paaiškėjus tiek daug kompromituojančių faktų apie V. Krėvę (ypač po monografijos apie politinę jo veiklą pasirodymo; monografija dovanojama mokyklų bibliotekoms, muziejams; ypač ją graibsto lituanistai), bijau, kad Vilniaus valdžia ateityje gali imtis priemonių iš viso uždaryti ir V. Krėvės memorialinį muziejų ir tuomet jos direktorius V. Turčinavičius liks be darbo… Tokie pavojaus signalai yra. Jau mokykliniuose literatūros ir istorijos vadovėliuose yra pateikiamas visapusiškas (tuo pačiu ir kritiškas) V. Krėvės veiklos vertinimas. Tauta nėra kvaila ir imlus jaunimas greitai suvokia kur yra šuo pakastas. V. Krėvės antiherojaus reklamai labai pasitarnauja V. Krėvės muziejaus direktoriaus viesi bandymai bet kuria kaina balinti V. Krėvę. Pasiskaites tuos str., guvesnis skaitytojas, pradeda kritiskai ivertinti Krėvės visuomeninę ir politinę veiklą. Tuo pačiu pradeda suvokti V. Krėvės didžiąją tragediją ir V. Turčinavičiaus visišką pamišimą dėl šio herojaus.

  36. Kažin:

    O kuo būtų galima paneigti, kad 1926 metų Smetonos tautininkų įvykdyto perversmo slaptas tikslas kaip tik ir buvo padėti tašką V. Krėvės, gal kiek ir Voldemaro, veiklai – slaptoms deryboms su Sovietų sąjunga dėl Lenkijos užgrobto Vilniaus ir Lietuvos žemių išvadavimo jėga. Visiškai gali būti, kad būtent dėl įvykusio Vilniaus palaidojimo, Smetonai užgrobus valdžią, o ne dėl jo įvesto autokratinio valdymo, kilo A. Smetonos ir V.Krėvės nesutaikomas susipriešinimas. Be abejonės A.Smetonos pakrypimas link Lenkijos V. Krėvei buvo pažįstamas, kaip savo penki pirštai. Taigi V. Krėvė suprato, kad jo puoselėtiems Vilniaus išvadavimo tikslams įvykdytu perversmu buvo suduotas nuokautuojantis smūgis. Naivu manyti, kad ir Lenkija tarpukariu būtų palikusi Lietuvą be “Lenkijos rankos” įtakų jos aukščiausioms valdžioms.
    Tad V. Krėvės veikla vertintina visame šiame kontekste, o ne pagal atskirus jo epizodus. Kitaip vargu – sužinosime kas buvo kas.

  37. girdejes:

    Pastaba “kazin”: A. Smetona, ypac autoritarinio valdymo metais isliko negailestingas Lenkijos kritikas ir draude užsienio reikalų ministrams (ypač S. Lozoraičiui) suartėti su Lenkija. A. Smetonos pozicija Lenkijos atžvilgiu buvo aiski: kada bus atgautas Vilnius (prezidento supratimu, ji turejo grazinti pati Lenkija), tik tada užmegsime diplomatinius santykius su Lenkija. Tokia politika buvo vykdoma valstybes lygiu. Taigi tuo poziuriu prezidento ir Krėvės pozicijos daugiau ar mažiau sutapo.
    O kaip V. Krėvė galejo išvaduoti Vilnių? Juk lietuviai Vilniaus krašte sudarė mažumą. O tai reiškia, kad vietos gyventojai Lietuvos karitinių pajėgų įsiveržimą būtų palaikę okupacinėmis pajėgomis. Užtejtų priminti, kad lenkai labai nesvetingai sutiko Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių 1939 m. rudenį. Deja, tokia to meto realybė.

    • Kažin:

      Kai visa Lietuva traukė: “Mes be Vilniaus nenurimim” ir kitas panašaus turinio dainas, Prezidentui A. Smetonai nebeliko ko kito, kaip viešai kritikuoti okupantę Lenkiją, rodyti aršumą jos atžvilgiu.
      Patarčiau daugiau susipžinti su valstybės valdymo valdžių “virtuve”, kad nepateikinėtum tokių naivių argumentų.
      Kokia kalba gali būti apie Lietuvos kariuomenės sutikimo svetingumą ar nesvetingumą Vilniuje, kai į Vilnių Lenkija buvo atkėlusi apie 200 000 tūkstančių savo piliečių iš Lenkijos. Be to, istoriniai faktai byloja, kad to svetingo Lietuvos kariuomenės sutikimo Vilniuje buvo pakankamai.

  38. girdejes:

    Komentaras “kazin”: esate visai nesusipazines su Lietuvos diplomatijos tyrėjų-istorikų Vytauto Žalio, Česlovo Laurinavičiaus, Algimanto Kasparavičiaus tyrimais; jų naujausi darbai byloja apie ką kita. O nesuvokus esmes, belieka kaltinti kitus, kad visi, kurie (tarp jų profesionalūs istorikai, kurie kazkodėl turi mokslinius laipsnius ir dirba mokslinėse institucijose) kritiškai vertina V. Krėvės politinę veiklą yra niekšai. Ne kiekvienas gali būti istorikas, matyt, tam ir reikalingos profesionalios istorijos studijos aukštojoje mokykloje.

    • Kažin:

      Mano argumentai paties minimų tyrėjų duomenims prieštarauti negali, nes aš kalbu visiškai kitu aspektu negu jų yra tyrinėta.
      Gi turintį istoriko diplomą istoriku daro ne sudijos aukštojoje mokykloje, sėkmingai studjuoti gali ir savarankiškai, o asmeninis gebėjimas pasirinkti ir naudotis mokslinio tyrimo viena ar kita metodologija.
      Taigi tai, kad paties minimi asmenys turi istorikų diplomus dar nieko nesako apie juos kaip istorikus.

  39. Tremtine:

    Str. autoriui. Jokiu būdu nedergiu velionio Krėvės, tik objektyviai įvertinu jo veiklą. Negi Jūs skaitote, kad atėję 1940 m. okupantai nešė mums kultūrą ir trėmė į atkampius, Sovietų Sąjungos rajonus, norėdami mus sukultūrinti? Ir kaip pavadinti tokį rašytoją, kuris lakstė iš vienos politinės organizacijos į kitą ir užėjus okupantui atvirai koloboravo su juo?

  40. Aciu uz kapitalini straipsni.O apie Tamosaiti ? paleckiai be tamosaiciu -kaip ,,medziai be lapu,,

  41. Naujas:

    Galiu tik pakartoti savo ankstesnes mintis, kurios mano manymu gerai apibendrintų visą šią diskusiją:
    Kad Lietuva galėjo įsigyti modernesnę ginkluotę, nes turėjo Klaipėdos kraštą, o Lenkija esą negalėjo, tai čia jau visiškai jokio pagrindo neturinčios spekuliacijos, ypač argumentuojant geografiniu veiksniu – Klaipėdos krašto bei uosto turėjimu ar neturėjimu (galų gale negi Lenkija neturėjo savo uosto – Gdynės). Ne čia esmė. Labai svarbu ekonominis pajėgumas, o dar svarbiau – visuomenės konsolidacijos ir valios ginti vieną ar kitą vertybę laipsnis. Kaip tik tuo Lietuva ir Lenkija dar labai skyrėsi. Faktas yra tas, kad lenkų tautinės savimonės laipsnis tarpukaryje buvo daug stiprenis nei lietuvių tautos ir todėl Lenkijjos visuomenę buvo lengviau mobilizuoti valstybės gynimui nei Lietuvos. Dar svarbiau tai, ką to meto lietuvių tauta buvo pasiryžusi besąlygiškai ginti – o būtent lietuvių kalba pagrįstą tautiškumą, tautinę kultūrą. Sava valstybė buvo labai didelė vertybė, bet su jos praradimu dar buvo galima susitaikyti, jei tik bus galimybės plėtoti savąją kultūrą. Juk būtent tautiškumas yra ir prielaida atkurti taip pat ir valstybei. Tokia buvo vyraujanti nuostata tarpukaryje.
    Labai gaila, kad tautiškai, patriotiškai nusiteikusių žmonių tarpe labai gajus statinis mąstymas. Kažkodėl manoma, kad jei pasakysi, kad tam tikru istorijos momentu tauta buvo nepajėgi atlikti vienų ar kitų veiksmų, tai reiškia kažkokį tautos paniekinimą. Tačiau ar paniekinsime vaiką, jei pasakysime, kad jis negali atlikti suaugusiojo darbų? Manau, kad ne, nes visi žinoime, kad vaikai suauga. O kodėl reiktų manyti, kad tarpukario politikai, visuomenės, kultūros veikėjai ir paprasti lietuviai esamą Lietuvos statusą, būseną, būklę laikė kažkokiu nekintama, amžiais nustatyta būsena? Bet kaip tik to juk nebuvo. Atvirkščiai, to meto vissuomenės ir kultūros veikėjai džiaugdamiesi tuo, kas nuo tautinio atgimimo laikų buvo pasiekta, kartu svajojo apie žymiai didesnius dalykus. Svajojo (ir intensyviai veikė ta kryptimi), kad bus atgautas Vilnius, Gardinas. Kai kurie svajojo, kad baltarusiai savo baltišką kilmę prisimins. Apskritai buvo labai tikima, kad ateis laikas kai Lietuva, atgavusi visas lietuviškas žemes, vėl taps pakankamai įtakinga bent jau Rytų Europoje valstybe, stipria ekonomiškai, spinduliuojančia aplinkinėms tautoms savo kultūrą. Tai kas tada blogo, jei lietuvių veikėjai siekdami šių tikslų naudojosi visomis jiems prieinamomis priemonėmis, tame tarpe ir Sovietų Sąjungos parama? Kas man galėtų įrodyti, kodėl siekiant tautos gerovės naudotis labiausiai lietuvių tautai kenkiančios valstybės – Lenkijos- priešo parama yra neleistina? Pabandykit man kas nors tai įrodyti, jei pajėgsit.
    Labai gaila, kad atsiranda tokių tipų kaip “Vilna” ir “Kažin”, kurie griebiasi sąmoningo melo, bandydami įrodinėti, kad kovoje su Lenkija aš siūlau pasinaudoti Lenkija. Toks absurdą gali teigti tik logiškai mąstyti nesugebantis asmuo arba asmuo pasirinkęs sąmomoningo melo kelią. Be abejo, tokie tipai yra pasišlykštėtini. Su sąmomningai meluojančiais nepatarčiau niekam turėti reikalo.

  42. Tremtinei:

    Slkaitykite J.Mikelinsko knygas apie Niurbergo procą ir pasekmes, skaitykite H. Kardelio “Hitleris – Izraelio įkūrėjas”, Viliaus Bražėno knygas ir tada suvoksite kas kolaboravo ir dabar tarnauja kitiems, o ne Lietuvai. Dauguma patriotiškų, Lietuvai atsidavusių asmenybių yra arba nutylimi arba šmeižiami. O Krėvė nebėgiojo tarp jokių partijų, o buvo Tautininkų sąjungos įkūrėjas ir pirmasis pirmininkas, nes Tautininkų programoje buvo pirmas punktas Lietuva su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda. Tačiau, kad iki 1926m. ir perversmo metu nepavyko atsiimti su Sovietų pagalba okupuoto Vilniaus, Krėvė nutraukė narystę Tautininkų sąjungoje.
    Labiausiai patiko Juozo nuomonė:”paleckiai be tamošaičių – kaip MEDŽIAI BELAPŲ…” Tikrai trumpai ir lietuviškai. Šaunuolis.

  43. tremtine:

    Beabejo skaičiau komentare nepasirasiusio autoriaus man nurodytas knygas, o tuo labiau V. Bražėno straipsnius ir kitų autorių įvairius komentarus apie Niurnbergo procesą, kuris teisiniu požiūriu yra niekinis (nugalėtojai susidorojo su nugalėtaisiais). O apie V. Krėvę – Micekvičių įtikinamai rašo R. Misiūnas: V. Krėvė – Mickevičius nuo 1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe ir su joje dirbusiais šnipais ir manė, jog Lietuvai būtų geriausia įstoti į TSRS taip užtikrinant saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją, o J. Paleckis nuo 3 -iojo dešimtmečio pabaigos teikė TSRS pasiuntinybei žvalgybinę informaciją ir gaudavo lėšų leidybai. Visa tai paaiškėjo tik po kelių dešimtmečių.

  44. nuo str. autoriaus:

    Rašymas ne visos tiesos yra didesnis melas, – sako išmintis. Krėvė ne vienas, bet su Smetona ir Valdemaru nuo 1922 iki 1924 m. derėjosi su Sovietų ambasadoriais Kaune dėl pagalbos išvaduojant Pietryčių Lietuvą iš Lenkijos okupacijos. Jiems buvo svarbūs Lietuvos interesai. Tuo tikslu visi rašė palankius Sovietų sąjungai straipsnius, todėl diplomatiniais sumetimais buvo parašyti Jūsų minima mintis. Tuo metu didžiausias ir realus Lietuvos priešas buvo Lenkija, kuri užgrobė Lietuvos teritoriją, kurią pripažino Sov. Rusija. Tai Jūsų minimas R. Misiūnas aprašo tik priemones šių valstybės kūrėjų, o jų tikslą – Vilniaus susigrąžinimą nutyli, vadinasi, dirba Lenkijai ir globalistams. Ižymus istorikas Zenonas Butkus, tyrinėjęs archyvus Maksvoje Jelcino laikais, visa tai aprašė ir pažymėjo, kad derėjosi su tikslu išvaduoti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi. Daug yra misiūnų, kurie dirba skaldydami mūsų tautą Dabar pagrindinis KGB-istinių globalistų ginklas yra tautos sąvasties, tapatybės darkymas ir naikinimas. Tankų ir automatų nereikia, o vykdomas tautos sąmonės pakeitimas ir skaldymas.

  45. Kažin:

    Pabrėžiama, kad Zenonas Butkus susipažino su tarpukario laikotarpio Maskvos archyvuose esančiais Sovietų sąjungos ir Lietuvos santykių dokumentais, tačiau paieškoti duomenų Lenkijos archyvuose, ką tuo pačiu laikotarpiu Lietuvoje veikė “Lenkijos ranka”, kas iš Lietuvos valdžios, politikų, kitų veikėjų galėjo slaptai tarnauti Lenkijai, kažkodėl vengiama. O juk 1926 m. tautininkų perversmas, 1938 m., Lenkijos ultimatumas, 1939 m. atsisakymas žygiuoti pasiimti Vilnių, tai vis dėkingi faktai Lenkijos politinei pozicijai, galbūt ir slaptam veikimui per mūsų valstybės valdžios asmenis atskleisti, o gal net paaiškėų, kad prolenkiško tautiškumo buvo pačių tautininkų viršūnėlė ir t.t.
    Taip pat, pvz., tikėtina, kad Lenkijos slaptosios tarnybos gali būti apibūdinusios V. Krėvės politines pažiūras ar pan. Taip pat būtų tikslinga žinoti ir Vokietijos valdžios vertinimus dėl to, kad Lietuva 1938 m. priėmė Lenkijos ultimatumą. Taigi objektyvesniam V. Krėvės asmenybės atskleidimui gal ne pro šalį būtų pažvelgti ir į kitų Lietuvos užvaldymu suinteresuotų kaimynių archyvus.
    Be to, žiūrint 1940 metų, t.y.ir Krėvės to meto akimis Sovietų sąjunga Lietuvai dar nebuvo nieko blogo padariusi ir apskritai apie Stalino darbelius sužinota tik iš Chruščiovo

  46. Kažin:

    Apskritai “Naujas” nuomones esu pakankamai paneigęs čia rašytuose komentruose, tad kartotis nėra prasmės, kas yra kas galima spręsti iš jų.
    O į jo kaltinimus melais ir į apskritai pasireiškusį turgaus bobelės etiketą ir lygį tetinkančiu atsakymu būtų toks: “kas daro ant tako…, tai ant kito sako”.

  47. Naujas:

    Kažin reakcija dar kartą parodo šio tipo moralės lygį ir taip pat netiesiogiai jo tautiškumą: jo komenarų analizė aiškiai rodo, kad tai litvinistinių Baltarusijos sluoksnių agentas, sąmoningai platinantis slaviškos Lietuvos koncepcijas. Deja, jo šeimininkai taip ir nepasistengė savo agentėlio normaliai išmokyti lietuvių kalbos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: