Č. Iškauskas. Lenkijos ultimatumai Lietuvai: 1938-ieji ir šiandiena (21)

Česlovas Iškauskas | A.Didžgalvio, delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | A.Didžgalvio, delfi.lt nuotr.

Tiek žmonių, tiek valstybių santykiuose nuo seno egzistuoja sąvoka „ultimatumas“. Ji kilusi iš lot. ultimatum arba ultimus – paskutinis. Žodynai aiškina: ultimatumas – dokumentu arba žodžiu vienos arba kelių valstybių kitai valstybei pareikštas reikalavimas, kuriame grasinama imtis tam tikrų sankcijų arba atitinkamų priemonių, jeigu išsakytas reikalavimas per tam tikrą numatytą laikotarpį bus neįvykdytas.

Šis terminas naudojamas ir kitose gyvenimo srityse, tiesiog norint įvardinti reikalavimą, kuris pateikiamas su grasinimu imtis priemonių. Netgi šnekamojoje kalboje sakoma: žmona vyrui pateikė ultimatumą – negerk, kitaip skirsiuosi…

Iš tiesų, ultimatumų, t.y. paskutinių griežtų perspėjimų būna visokių. Štai pernai rugsėjį Graikijos kreditorių trejetas – Europos Sąjunga, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas – pateikė Atėnams ultimatumą griežto taupymo programoje įvesti šešių dienų darbo savaitę, kitaip graikai negausią paramos. Tų pačių metų sausį, artėjant Rusijos prezidento rinkimams, Borisas Berezovskis paskelbė ultimatumą Vladimirui Putinui: „Volodia, pasitrauk, kol dar gali…“ Prisimename vietinio lygio valdžios reikalavimą, nuskambėjusį pernai balandį: per 8 dienas garsiąją Garliavos mergaitę gražinti motinai Laimutei Stankūnaitei. Ir jau visai nesenas „Žalgirio“ krepšininkų ultimatumas: nemokėsite atlyginimo – nežaisime…

Bet kalbėkime apie valstybių santykius. Lietuva – viena iš mažesniųjų pasaulio ir Europos šalių – visais istorijos laikais kentėjo nuo didžiųjų valstybių, blokų ir organizacijų ultimatumų. Kartais juos pavykdavo apeiti, juos ignoruoti, priešpriešinti jiems tautos valią, bet dažnai tie paskutiniai reikalavimai priversdavo paklusti stipresniajam, nulenkti galvą ir laukti savo valandos. Lietuva galimybių kitoms valstybėms kelti ultimatumus bemaž neturėjo.

Beje, ultimatumas turėjo būti priimtas iki kovo 19 dienos 21 valandos. O ta diena – tai šviesaus atminimo maršalo Jozefo Pilsudskio vardinės… Taip lenkai vis neatsisakė J.Pilsudskio idėjos atkurti ATR „nuo jūros iki jūros“, nors Sovietų Sąjunga ir Vokietija jau planavo kitaip persidalinti Europą.

Kas išprovokavo Lenkiją, kuri jau beveik 18 metų buvo okupavusi Vilnių ir Vilniaus kraštą, tokiam agresyviam diplomatiniam žingsniui? Formaliai – naktį iš kovo 10 į 11 d. įvykęs incidentas prie demarkacinės linijos netoli Merkinės Trasnykų kaime, kai lietuviai pašovė sieną kirtusį lenkų kareivį. Kilo susišaudymas. Tai buvo eilinis konfliktas, kokių beveik 18 metų Lenkijos okupuotame Lietuvos ruože buvo daugybė.

Varšuvoje buvo sukeltas triukšmas, kad, nepaisant jau keletą metų vykstančių slaptų derybų, Kaunas kelia įtampą tarp dviejų šalių. Varšuvoje vyko piketai, reikalaujantys, kad tuometinis maršalas Edvardas Rydz-Šmiglys (Edward Rydz-Śmigły) lenkus pasuktų į Kauną. Ypač karingi buvo Vilniaus lenkai. Juos kurstė Lenkijos užsienio reikalų ministras Jozefas Beckas (beje, 2009 m. rugsėjį Rusijos žvalgybos tarnyba pareiškė, kad jis buvo vokiečių agentas, o per valstybinę televiziją parodytame filme teigiama, kad Lenkija 1934 m. sudarė susitarimą su nacistine Vokietija ir kartu planavo invaziją į Sovietų Sąjungą, bei aiškinama, kad J. Beckas savo kabinete Varšuvoje turėjo Adolfo Hitlerio portretą).

Ministras pokalbiuose su Lietuvos diplomatijos vadovu Stasiu Lozoraičiu reikalavo, kad atkuriant santykius Vilniaus klausimas būtų įšaldytas. Tačiau 1938 m. priimtoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. Nors Lietuva lenkams siūlė įvairias lengvatas (konsulines, taip pat atidaryti Nemuną lenkų prekybai, pašalinti susisiekimo kliūtis), šie pasiūlymų nepriėmė. Į kovo 14 d. Varšuvai įteiktas Kauno iniciatyvas lenkai atsakė ultimatumu. Jame konstatuota, kad „Lietuvos Vyriausybės kovo mėn.14 d. pasiūlymas negali būti priimtas, nes jis neduoda pakankamų garantijų dėl saugumo sienoje, ypač turint galvoje visų ligi šiol mėgintų lietuvių-lenkų derybų neigiamus rezultatus“.

Bet tokio nežaboto Varšuvos spaudimo priežastys buvo daugiau geopolitinės. Vakarų ir Rytų Europoje, Lenkijoje ir Lietuvoje plėtojosi dramatiški įvykiai. Kovo 12-ąją vermachto divizijos įžengė į kaimyninę Austriją, ir Trečiasis Reichas be ceremonijų prisijungė šią Alpių valstybę, iš kurios buvo kilęs pats Vokietijos nacių lyderis A. Hitleris. Kitą dieną Vokietija okupavo Čekoslovakiją. Tuo tarpu ties Lietuvą ir Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą skyrusia demarkacijos linija augo įtampa, pasibaigusi kruvinu incidentu, daugiatūkstantinėmis antilietuviškomis demonstracijomis Varšuvoje ir Vilniuje.

Šią situaciją atidžiai stebėjo A.Hitleris, pasirengęs ginkluoto konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos atveju nedelsiant įvesti savo divizijas į Klaipėdos kraštą. Kad Vokietijos ketinimai rimti, liudija dar 1938 m. spalio 21 d. paskelbtas A.Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei. Jame sakoma: „Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos, reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką.“ Vėliau istorikai Vokietijos grėsmę vertino kaip vieną svarbiausių motyvų, paskatinusių Lietuvos Vyriausybę besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus.

Tą laikotarpį atidžiai nagrinėjęs žurnalistas Aras Lukšas neseniai rašė: „Liūdniausia, kad už diplomatų ir politikų nesusišnekėjimą mokėti teko paprastiems žmonėms – Vilnijos lietuviams ir Lietuvos lenkams. Po J.Becko pareiškimo lenkų valdžia uždarė 130 lietuviškų mokyklų, 70 bibliotekų, 80 lietuviškos Šv. Kazimiero draugijos skyrių. Lietuvos švietimo ministras Juozas Tonkūnas paskelbė įsakymą, kad vaikai, kurių tėvų pasuose nurodyta juos esant lietuviais, negali lankyti lenkų mokyklų“.

Šiaip ar taip artėjo didžiųjų permainų metas. Ultimatumų laikotarpis tik prasidėjo. Lietuva lyg laivelis blaškėsi tarp didžiųjų valstybių. Bet ar „paskutinių reikalavimų“ amžius baigėsi? Lietuvos ir Lenkijos santykiuose toliau tvyro įtampa, nors formalia ultimatumų kalba ir nebendraujama. Tačiau kaip kitaip pavadinsi Varšuvos reikalavimus keisti Švietimo įstatymą, rašyti kai kurias lietuviškam raidynui svetimas raides, Vilniaus lenkus ginti raginančius Varšuvos radikalus?

Nepriklausomybės akto signatarui Romualdui Ozolui 1938 m. ultimatumą primena Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio (Radoslaw Sikorski) pasisakymai. Visa tai verčia galvoti, kad vietinių lenkų radikalų demaršai koordinuojami Varšuvoje, čia vėl gali būti ruošiami nauji ultimatumai. Matyt, jų galvose dar neišblėsusi utopinė idėja atkurti vasališką konfederaciją…

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Marta:

    tuščios čia tos mūsų inteligentėlių kalbos. Tarsi jie nežinotų kd jei kas parduoda savo namus kaimynui, tai kaimynas juose ir šeimininkauja ir kabuna kokias tik nori lenteles.
    O taip ir atsitiko – kol mūsų inteligentėliai plepėjo tik apie raidžių rašymo skandaliukus, Lenkijos stambiausia korporacija LOTOS tyliai nusipirko mūsų naftos išteklius – Geonaftą, Minijos naftą ir netgi ruošiasi skalūnų dujų siurbimui. Beje, ji aktyviai gina ir homoteises:)
    Tik prie ko čia tos kalbos apie Chevron? Dėmesio nukreipimui? O gal LOTOS jos dalis? kas paaiškins? Radau nete, kad vienas iš vadovų susijęs su Rotschildais.

  2. Romaldas:

    mes , eiliniai lietuviai, kalbam , prašom, tiesiog pištu rodome, kad Lenkija niekada nebuvo, nėra ir nebus. Mums draugiška, tuo labiau strategiškai draugiška kaimynė. Bet valdžioje esantys baudžiauninkai, to nesupranta. nes tai jiems ” aukštas pilotažas”.

  3. Kažin:

    Gėdingesnio fakto, kaip Lenkijos pasityčiojančio ultimatumo priėmimas Lietuvos istorijoje nėra buvę.
    Susikibti su kuo jau su kuo, o su Lenkija Lietuva tikrai galėjo ir atmesti ultimatumą buvo būtina. Juk buvo akivaizdu, kad Lietuvos ginkluotė buvo pranašesnė, be to, pralaužti Lietuvos gynybą pasienyje būtų buvę Lenkijai sunku. Vokietija jau buvo užėmusi Austriją, dalį Čekoslovakijos, tai akivaizdu, kad toks pats likimas laukė ir ambicingos Lenkijos.
    Vien iš to galima buvo spręsti apie Hitlerio ambicijas, kad jis su tokia šalimi, kaip Lenkija nesidės…
    Taigi, jeigu Lenkija būtų puolusi Lietuvą, Lenkijos jau galėjo nebelikti 1938 metais. Lietuva būtų išvadavusi sau priklausančias Lenkijos užgrobtas teritotrijas, o svarbiausia, kad Ribentropo-Molotovo pakto labai galimas daiktas nebūtų buvę ar jis būtų buvęs toks, kad, Lietuva būtų patekusi Vokietijai ir iki karo Lietuva būtų likusi neukupuota sovietų, o tuomet būtų gavusi vadinamą Liaudies demokratijos šalių statusą, t.y. kaip Lenkija, Čeoslovakija ir t.t. .
    Štai ką daro kinkų drebinimai sėdint valdžios postuose…

  4. kaunietis:

    Kada musu bukaprociai valdžioje supras, kad pikčiausias Lietuvos priešas yra lenkija. Ir jokia ji ne strategine partnere, bet nuožmi kaimyne laikanti užanty peili, paruošta smeigti mums i nugara.

  5. Naujas:

    Jie ne bukapročiai, o paprasčiausi parsidavėliai.

  6. bavas:

    Kažkokį vaidmenį tam turėjo tais metais kažkokių valstybės veikėjų nupirktas ūkis, pastatyti rūmai ir padovanoti valstybės vadovui.

  7. Marta:

    Bet nevertėtų ir neoliberalams taip pasikliauti pinigų galia. Jų galios yra tik tiek, kiek jos yra mūsų tikėjime šia galia. Tiksliau – tikėjime ta idėja, kad piniguose galia, nes pati Idėja kur kas galingesnė.
    O Atviros visuomenės demokratijos dorybė ta, kad valdantysis elitas leidžia savo gretas papildyti naujais, gabiais, valdymui tinkamais, žmonėmis. Papildyti iš kontrelito – taip berods dėstė Vilfred Pareto savo veikale apie elito cirkuliaciją. Jei tokiai cirkuliacijai trukdoma, jei ji nevyksta, į valdžią nepatenka geriausieji, tinkamiausieji atstovai ir tada prasideda stagnacija, panaši į Brežnevo laikus. Užsienio politinis elitas tada ypatingai ima domėtis nepatenkintu nacionaliniu kontrelitu ar netgii antielitu ir padeda sukilti prieš “sistemą”. Matyt kažkas panašaus ir vyko su Lenkijos/Rusijos elito parama mūsų kontrelitui, besiremenčiam lenkiškomis “mažumomis”…

    Ši schema tinka ir teisėsaugai, kurią, kaip suprantu, tam tikras sluoksnis stengiasi laikyti už pavadėlio.
    Tą matėm ir Latvijoj, kai “masės” buvo raginamos (su mero pagalba) kovot už dvikalbystę, kažkas panašaus vyko Šiaurės Afrikoj, vyksta Sirijoj, tas galimai laukia Baltarusijos…

    Jei kontrelitui Paretas priskiria norinčius valdyti, bet dėl kažkokių priežasčių negalinčius, tai antielitui priskiria tuos, kurie nuolat purkštauja prieš vyriausybę – anarchistus, kriminalą ir, deja, daug kalbančią inteligantiją, geriančius ir bambančius poetus, komikus ir pan. iš kurių praktinės naudos politikoj kaip iš sugedusio garvežio – tik švilpimas ir garas:), kol jie taip pat tiki pinigų galia, o ne idėja, bei žodžių kuriamuoju konstruktu, kas būtų didžiulis ginklas jų kovoje už teisingumą, bet kuriuo jie, deja, nebemoka naudotis, ir todėl leidžia priešingoms jėgoms primesti ir įdiegti į žmonių sąmonę savus žodinius konstruktus. Jei kas investavo į biokurą, vėjo jėgaines ar rusų statomas atomines, tas įtikinės visuomenę apie savos atominės žalą ar klaidingą konservatorių politiką.

    O tai, ką Pareti kalbėjo apie elito elitą, kuris manipuliuoja nacionaliniais elitais, būtent per žodžio/ideologijos konstruktą, geriau patylėsiu, nors čia ko gero ir reiktų ieškoti korupcinių šaknų. Tačiau beieškant atsitrenktume į pirmąjį Lenino-Trockio dekretą, kuris gyvas ne tik mūsų, bet ir Vakarų teisėsaugoj… iki šiol, beje:)
    Iš kitois pusės internacionalistas neoliberalas James Rosenboum neigia Paretą ir sako kad modernioji masė jau nebėra “tamsi masė” , bet pakankamai išsivystę individai, jog gali patys dalyvauti valdyme. Todėl radikalūs liberalai persvarsto elito ir masių roles, manydami jog reikia keisti šio santykio kokybę sukuriant tam tikrą masės-elito hibridą.
    Gal dėl tokių “konstruktų” diegimo ir vyksta toks procesas – jei dar iki dvidešimto amžiaus masės tebuvo stebėtojos, kažkiek besistiebiančios link aristokratinio elito, tai šiame amžiuje “elitas” nuleidžiamas iki masinės vidutinybės.. Jei anksčiau elitas švietė tamsiom masėm, tai dabartinis elitas tampa jau prie masių pritemta pilkuma…

  8. Galindas:

    1934 m. Pilsudskio ir Hitlerio sutartis – paktas, 1938 m. jau baiginėjosi ir Hitleris jokiu būdu būtų neatidavęs Lietuvos Lenkijai, o būtų sutriuškinęs Lenkiją. Labai daug dėjo vilčių Lenkija į Lietuvos ir Vokietijos susipriešinimą, kuris prasidėjo po 1934 m. nacių Klaipėdoje bylos ir jų nuteisimo mirties bausme, tačiau jau 1937 m Smetona dovanojo jiems malonę. O iki nacių bylos ne be Lenkijos įtakos buvo Klaipėdos gubernatoriumi paskirtas Naujikas, kuris atviru tekstu susitikime su Klaipėdos studentais pareiškė, kad reikia vokiečius išvaryti iš Klaipėdos, tuo sukeldamas Klaipėdiečių pasipiktinimą ir Vokietijos spaudos puolimą. O kalbant apie Lenkijos ultimatumą, tai būtinai Lietuva turėjo pasipriešinti, bet Smetona buvo veikiamas Lozoraičio idėjų, kuris, manytina, daugiau tarnavo svetimai valstybei.

  9. Jonas:

    Manau, kad kuo toliau, tuo labiau Lenkija darosi Lietuvos priešas Nr.1.

  10. Klausimas „Kažin“:

    Kodėl manote, kad Lietuva 1938 m. buvo gerai ginkluota?
    Mano tėvas 1938 m. tarnavo ginklų sandėlyje, kaip jis sakydavo „sandėlininku“. Svečiams pasakodavo, kaip jam teko girdėti posėdį iš kurio jo neišprašė, nes atseit „nėra ką beslėpti“. Pagal jį kalbėta buvo maždaug taip: Gavom ultimatumą visiems laikams atsisakyti Viniaus, užmegsti diplomatinius santykius su Lenkija ir leisti laisvą laivybą Nemunu. Kreipėmės pas vokiečius, tie atsakė „dar ne laikas“, rusai atsakė „dar ne laikas“, pasipriešinimui gunluotės neturime (tą tvirtindavo ir tėvas). Kažkam paklausus „kodėl neturime, pinigai buvo skirti“, buvo atsakyta, kad pinigai skirti, bet jie „praulioti“.
    Kai buvo mobolizuotas 1939 m., sandėlį rado užpildytą naujais (kaip jis sakė „čekoslovakiškais“) ginklais, bet kaip žinome, vokiečiams taip pat nebuvo pasipriešinta.
    Tėvo jau nebėra ir tiesiogai paklausti negaliu.

    • Kažin:

      Sakiau “Lietuva savo ginkluote buvo pranašesnė”, nes tai, kaip buvo ginkluota Lenkija, parodė 1939 metai, kai Lenkija prieš Hitlerio tankus metė raitelius ir buvo sutriuškinta praktiškai per savaitę.
      Taip pat iš to fakto, kad Lenkija nesiryžo Lietuvos prisijungimui prie Lenkijos naudoti karinę jėga, rodo, kad Lenkija nebuvo užtikrinta, jog Vokietija ar Rusija nestotų karo atveju Lietuvos pusėje. Beje, vien iš tokių Vokietijos ir Rusijos atsakymų, kad “dar ne laikas”, buvo galima suprasti, kad minėtos šalys Lenkijos nepalaikys. Žodžiu, karinių jėgų atremti Lenkiją pakako. Be abejonės buvo ir kitų taktinių išeičių ultimatumui nepriimti. Taigi jo priėmimas laikytinas didžiausia Lietuvos gėda – išdavyste…

  11. Naujas:

    “Taip pat iš to fakto, kad Lenkija nesiryžo Lietuvos prisijungimui prie Lenkijos naudoti karinę jėga”- visiškas absurdas. Jeigu Lietuva nebūtų priėmusi ultimatumo Lenkija tuoja būtų įvedusi savo karines pajėgas, o Vokietijos kariuomenė būtų įžengusi į Klaipėdos kraštą ir greičiausiai nesustojusi ties jo sienomis.
    Įdomu tik ko siekia komentatorius “Kažin” tokia savo dezinformacija, nes šiaip jau nesinorėtų tikėti, kad jis tiek neišmano istorijos.

  12. Kažin:

    Akivaizdu, kad po to, kai Vokietija jau buvo užėmusi Austriją, Čekoslovakijos Sudetus, Lietuvos valdžiai Klaipėdos atidavimo Vokietijai klausimas jau buvo aiškus, todėl jos apsisprendimo dėl Lenkijos ultimatumo Klaipėdos atitekimo Vokietijai veiksnys negalėjo sąlygoti. Tokiu atveju komentatoriaus “Naujas” Lenkijos ultimatumo priėmimo pateisinimas šiuo faktu yra paprasčiausiai nekvalifikuotas.
    Be to, “Naujui”, kaip galima pastebėti, apskritai būdingi loginiai nusišnekėjimai. Antai, kaip teigime tokiu atveju – kai Lenkija, būdama kariniu atžvilgiu višta, jo supratimu gali į Lietuvos kariuomenės saugomą šalį “įvesti” savo kariuomenę. Išeitų, kad Lietuvos kariuomenė stovėtų rankas į kišenes susikišusi ir kartu su visa Tauta trauktų “Mes be Vilniaus nenurimsim”, užuot ėmusis karinių veiksmų Vilniaus išvadavo planui vykdyti ar kito tolygaus atkirčio agresoriui smogti. Tai kaip kitaip, o ne nusišnekėjimais tokios “logikos” teiginiai gali būti vertinami.
    Arba dėl dezinformavimo. Iš tikrųjų dezinformacija kalbamu atveju gali būti tik prolenkiški istorinių faktų aiškinimai, kuriais kaip, akivaizdu, yra siekiama visokiais melagingais išmislais niekinti Lietuvą, o Lenkiją taip pschologiškai paslėptai aukštinti, istorinių santykių tarp šalių atvejais. Tokio uždavinio vykdymas, kaip galite pastebėti, gali būti įžvelgtinas ir komentatoriaus “Naujas” rašiniuose.
    To tikslas, kaip buvo ir visais kaiminystės su Lenkija istoriniais laikais, gali būti lenkinti kaimynę, veikti taip, kad ji lenkinytųsi pati iš vidaus savo rankomis…
    Mano siekis demaskuoti panašius į “Naujas” veiksmus, tuo užkertant kelią Lietuvos l e n k i n i m u s i per prolenkiškus Lietuvos istorijos faktų aiškinimus.

  13. Naujas:

    Pats pavadina kariniu požiūriu Lenkiją višta, o paskui neva tai stebisi teiginiu, kad Lenkija ultimatumo nepriėmimo atveju buvo pasirengusi įvestti savo kariuomenę į Lietuvą. Taigi, eilinė “Kažin” demagogija, o plačiau žiūrint – jo vykdomos manipuliacijos ir smegenų plovimo kampanijos portale “Alkas” dar vienas pavyzdys, skirtas emociškai labiau paveikiems skaitytojams, kai neva tai patriotiškomis deklamacijomis stengiamasi prastumti lietuvių tautinę tapatybę ardančias koncepcijas.

  14. Kažin:

    Apie save – kas jis – “Naujas” viską pasako komentare teigdamas, kad “jeigu Lietuva nebūtų priėmusi ultimatumo Lenkija tuoja būtų į v e d u s i savo karines pajėgas”. Akivaizdu, kad šiame pasakyme veiksmažodis “įvesti” pavartotas Lietuvos suverenumą ir jam ginti skirtą kariuomenę įžeidžiančia prasme. Juk įvesti ką nors galima tik ten (į ten), kur esi pats šeimininkas. Taigi “Naujas” šio veiksmažodžio pavartojimu išsireiškė, kaip Lietuvos Nepriklausomybės jos šemininkumo savo teritorijoje nepripažįstantis tipas, t.y. kalbantis iš Lenkijos politinių pozicijų, nepripažinusių ir nepripažįstančių Lietuvos valstybės nepriklausomybės iki šiol.
    Tokiam, atrodo, nepergeriausiai lietuviškai suvokiančiam tipui belieka atsakyti, kad Lietuvos kariuomenė, kaip jos šeimininkė, nebūtų sėdejusi sudėjusi rankas, o Lenkijos kariuomenės įvedėjams būtų drožusi į snukį taip, kad bėgtų iki Varšuvos neatsisukdami. Taigi iš to kariuomenės “įvedimo” į suverenią Lietuvą tebūtų ne kas ir belikę…
    Veltui “Naujas” čia Alke aušina burną – Lietuva su Lenkijos tautiškumu nesitapatins, n e s i l e n k i s niekada, ji liks suverenia šalimi, o lietuviai – lietuviais.
    Taigi naujam Liublinui Lietuvoje visokių tipų purenamą dirvą “trypsiu” kiek galėdamas ir toliau, ne išimtis tam bus ir “Naujas”…
    Tikiu, kad kas nori, tai mato kas yra kuo ginče su “Naujas”.

  15. Naujas:

    Klausyk tu (sąmoningai kreipiuosi antruoju asmeniu, nes asmuo, kuris nežino, kas yra moralė, teisingumas, nevertas mandagaus kreipimosi)? Ką nori apgauti? Ne viename savo komentare siūlei Rytų Lietuvą sututeišinti, t.y.galutinai ją suslavinti ir po to dar drįsti sapalioti apie tautiškumą? Man tokie kaip tamsta yra pasišlykštėtini. Tai paprasčiausi lietuvių tautos išgamos. Panašiai kaip šį kraštą, o ir visą Lietuvą lenkinę dvarininkai.
    Per amžius Lietuva buvo slavinama ir rusinama. Tikiu, kad atgims amžinoji Lietuva ir jokie išdavikai kaip kad “Kažin” ir panašūs į jį, to nesutrukdys. O visiems skaitantiems šio straipsnio komentarus siūlai prisiminti komentatorių “Kažin” – tai tas, kuris sąmoningai siekia galutinai suslavinti Rytų Lietuvą, o ateityje siekti, kad Lietuva būtų prišlieta prie slaviškos Baltarusijos. Pabrėžiu, būtent prie slaviškos Baltarusijos, nors Baltarusija savo esme lietuviška. Aš ir daugelis Alko skaitytojų norime, kad baltarusiai prismintų savo lietuvišką, baltišką kilmę (paskaitykimr tik puikų J. Vaiškūno interviu “Ši žemė šventa”), o štai pono “Kažin” idealas slaviška Baltarusija.

  16. Naujas:

    Sakinys “Per amžius Lietuva buvo slavinama ir rusinama” turi skambėti “Per amžius Lietuva buvo slavinama (lenkinama, rusinama) ir vokietinama”.

  17. Kažin:

    “Naujasiam”, kai lietuviškai gerai nesupranti kas rašoma, tai geriau patylėti. Dabar komentuojant gerai nesuprastas kitų mintis, gaunasi akivaizus Lenkijos dūdos pūtimas – pasisakymas dėl stalinizmo laikų įkurto “fabrikėlio” -mokyklų, skirtų Lietuvoje iš lietuvių tūteišių gaminti LENKIJOS LENKUS, išsaugojimo. Gali būti, kad ir sąmoningai tai daroma, kaip Lietuvos lenkinimo pakaliko, gal jau net kokį ordiną iš Lenkijos už tai priskabinusio…
    Žodžiu, sprendžiant iš suktoko tekstų stiliaus (stačiai melo), gali būti laikoma komentuojantįjį esant Lenkijos triūbočiumi… Tą patvirtintų dar ir tas faktas, kad, sujudinus to staliniško lenkinimo “fabrikėlio” likvidavimo klausimą, yra šokama, kaip bitės įgelto.

  18. arvydas damijonaitis:

    Gineso rekordas – lietuviai savižudžiai:

    Lietuvos lenkų bendruomenė – jokia tautinė mažuma. Gerbiamieji, Tarptautinė teisė tautines grupes, turinčiais išorinę valstybę( pvz. lenkai -Lenkiją), nevadina “mažumomis”. Lietuvoje yra karaimų, totorių tautinės mažumos, rusų, žydų, lenkų tautinės bendruomenės. Jeigu Lietuvoje būtų lenkų tautinė mažuma, Kremlius būtų įkūręs” Šalčininkų respubliką”, kurią Rusija okupuotų ( Abchazijos pavyzdys Gruzijoje). Gerbiamieji, naiviai vartodamas terminą “tautinė mažuma”, darote meškos paslaugą Lietuvai…Kada lietuviai bus atsargesni? Chamiškam „tuteišų“ lenkinimui – STOP. Gineso rekordas – lenkų bendruomenė Lietuvoje turi 120 lenkiškų mokyklų, išlaikomų iš valstybės biudžeto, pvz. JAV nėra nei vienos tokios lenkiškos mokyklos, Rusijoje – tik 9 lenkiškos mokyklos išlaikomos iš valstybės biudžeto. Tuteišų lenkinimas – lietuvių savižudybė,o tai prieštarauja Dievo valiai. Lietuvoje – 3,Lenkijoje – 40,Rusijoje -150, USA – 300 milijonų gyventojų… Lenkai nevardina savęs „tautine mažuma“ jokioje kitoje šalyje, išskyrus Lietuvą. Kodėl lenkai yra chamai tik Lietuvoje? Todėl, kad negauna tinkamo atsako..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *