Baltarusijos archyvuose saugomas XIX a. dailininko Birutės portretas.
Teiginys skamba šokiruojamai, tačiau jėzuitų archyvus Romoje išstudijavęs filosofas, diplomatas, mitologijos tyrinėtojas Vytautas Ališauskas tvirtina, jog nėra jokių įrodymų, kad Birutė – Vytauto Didžiojo motina.
Į Lietuvos metraščių sąvadą XVI amžiaus pradžioje patekęs pasakojimas apie Kęstučio meilę Palangoje sutiktai Birutei tėra graži legenda. Ir nesvarbu, kad ji vėliau įgavo daug kultūrinių pavidalų. Tad kas galėjo būti Vytauto motina, ir ką kuršių mitologijoje reiškė Birutės vardas, neseniai pasirodžiusio „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio“ B serijos leidinyje „Bažnyčios istorijos studijos“ išsamiai nagrinėja V.Ališauskas.
Kultūroje gyva
Lietuvių istorinėje atmintyje Birutė užima ypatingą vietą. Šimtams mergaičių Lietuvoje duotas, kaip iki šiol manyta, kunigaikštienės Birutės, Lietuvai padovanojusios Vytautą Didįjį, vardas. Pirmoji lietuviška opera taip pat paskirta Birutei. Libretą parašęs Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis istoriją dar labiau išplėtojo. Tarpukario Lietuvoje cirkuliavo 100 litų banknotas, kurio vienoje pusėje – dailininko Adomo Galdiko įsivaizduojamos Birutės portretas, kitoje – vandenženklis su Kęstučio portretu. Šių dienų Lietuvos kariuomenėje įkurtas Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotas pėstininkų batalionas, kurio vėliavoje – Birutės atvaizdas.
Palangoje stūkso Birutės kalnas, jo papėdėje – 1965 metais pastatyta Birutės skulptūra (autorė – Konstancija Petrikaitė-Tulienė). Ėmė net sklandyti pasakojimai, kad šis kalnas – Birutės amžino poilsio vieta.
„Tai ką dabar daryti su visu kultūriniu klodu, kurį suformavo istorija apie Birutę? Jūsų tyrinėjimai nuvainikuoja gražų mitą?“ – klausiu pašnekovo, buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto, Romoje tyrinėjusio jėzuitų šaltinius. „Mito nenuvainikuoju. Tik patikslinu faktus. Kaip tik tam tikrus teiginius, laikytus tikrais faktais, siūlau laikyti mitu, legenda“, – sakė V.Ališauskas. Pašnekovas, primindamas, kad ne vienas istorikas yra suabejojęs, ar Birutė iš tikrųjų yra Vytauto motina, neigia ir iki šiol jai klijuotą vaidilutės įvaizdį.
1928 metais Lietuvoje cirkuliavo šimto litų banknotas su Birutės atvaizdu.
Išpopuliarinta legenda
„Kai istoriniuose šaltiniuose kalbama apie Vytauto motiną, niekad neminimas Birutės vardas. Jei iš tiesų būtų žinota, kad jo motina Birutė, kodėl tas vardas nebūtų minimas?“ – klausė filosofas. Metraštis, į kurį Kęstučio ir Birutės istorija įrašyta ne to įvykio amžininkų, o šių istorinių asmenybių nemačiusių žmonių, ir dar praėjus daugiau negu 100 metų, anot V.Ališausko, irgi nepateikia jokių įrodymų. „Be to, net ir Lietuvos metraščių sąvade nekalbama, kad būtent Kęstučiui ir Birutei gimė Vytautas. Mano nuomone, čia suplaktos dvi skirtingos istorijos“, – teigė mitologijos tyrinėtojas.
Žvilgtelėkime, kas rašoma minėtame metraštyje, o tiksliau – Bychovco kronikoje (cituojamas Rimanto Jaso vertimas): „Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau už žmoną.“
Šį pasakojimą vėliau išpopuliarino pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis. Tada jis ėjo iš lūpų į lūpas, iš teksto į tekstą. „Ir niekas net nesigilino į patį pirminį variantą, – sakė V.Ališauskas. – Be to, apskritai Birutės, kaip istorinio personažo, vardas istoriniuose šaltiniuose minimas vienintelį kartą – minėtame Lietuvos metraščių sąvade. Visur kitur Vytauto motina vadinama tiesiog – Vytauto motina. Niekur jai neklijuojamas Birutės vardas. Vytauto motinos vardo nemini ir lenkų kronikininkas Janas Dlugošas. Kas ji buvo iš tikrųjų? Istoriniai šaltiniai šiuo klausimu gana skurdūs.“
V.Ališauskas daro išvadą, kad Birutės ir Kęstučio pažinties legenda yra politinio pobūdžio. Ji galėjo susiformuoti Vytauto kovų dėl Žemaitijos laikais. „Ji remiasi istoriniu įvykiu – Kęstučio vedybomis su žemaičių didiko dukterimi. Metraštyje apie Birutės kilmę nekalbama“, – teigė pašnekovas.
Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugomas tarpukario Lietuvoje išleistas atvirukas, vaizduojantis Kęstučio susitikimą su Birute.
Ar būta kitos moters?
„Sunku pasakyti, kodėl Vytauto motinos vardas neminimas jokiuose istoriniuose šaltiniuose, – sakė V.Ališauskas. – Tačiau gražioje istorijoje apie Kęstutį ir Birutę matau įdomų fenomeną. Tai vienintelė moteris, kurios tiesioginė kalba pateikiama metraščiuose (lietuviškame vertime tai neatsispindi). Daugiau nė viena moteris, na, išskyrus vieną krikščionę lenkų panelę, tiesiogine kalba net plačiausioje metraščio versijoje (Bychovco kronikoje) neapdovanojama.“
Teksto analizė rodo, kad šis pasakojimas niekaip nesiejamas su Vytauto gimimu, o yra įterptas į pasakojimą apie trijų sostinių įkūrimą (Trakų, Vilniaus bei Naujųjų Trakų). „Po kiek laiko jau kalbama apie Vytauto gimimą, tačiau tai, mano įsitikinimu, niekaip nesusiję su ta ankstesne istorija, – tvirtino pašnekovas. – Pasakojimas apie Kęstučio santuoką nėra genealoginis padavimas, nors yra pagundos jį tokiu laikyti. Vytauto gimimas aptariamas vien naujame, Naujųjų Trakų įkūrimo segmente. Tikrai niekur nepasakyta, kad Vytautą pagimdė ta Kęstučio iš Palangos parsivežta žavinga moteris.“
Tarpukariu populiarūs buvo ir atvirukai su Birutės kalno koplyčia.
Tačiau juk nekalbama ir apie jokią kitą moterį? Ar tokia galėjo būti? „Apie tai nekalbama nieko. Akcentas visai kitas – norima tik patikslinti Vytauto gimimo vietą – Senuosius, o ne Naujuosius Trakus, – teigė V.Ališauskas. – Mano įsitikinimu, savarankiški pasakojimai, paimti iš skirtingų šaltinių, sudėti į vieną. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) metraščių tyrinėtojas profesorius Mečislovas Jučas yra pastebėjęs, kad šita „novelė“ egzistavo kaip savarankiškas pasakojimas dar iki metraščio atsiradimo.“
Pirmas, kuris šias skirtingas istorijas sujungė į vieną pasakojimą, buvo nuoseklios Lietuvos istorijos autorius M.Strijkovskis. „Jis ir padarė tokią išvadą, kad Birutė yra Vytauto motina. M.Strijkovskis remiasi ne kokiais nors mums nežinomais šaltiniais, o tiesiog pats padaro išvadą, – stebėjosi pašnekovas. – O paskui jau šią išvadą kartojo daugelis istorikų. Nors kitas garsus istorikas jėzuitas Albertas Kojalavičius-Vijūkas savo lotyniškai parašytoje Lietuvos istorijoje, daug kur nuosekliai sekdamas M.Strijkovskiu, Birutę kažkodėl vadina ne Vytauto motina, o pamote. Nežinia, kuo jis remiasi. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad A.Kojalavičiui neatrodė, jog M.Strijkovskis teisus.“
Tačiau vis tiek neaišku, jei A.Kojalavičius Birutę vadina Vytauto pamote, kodėl neįvardijama ta kita neva buvusi moteris? Pašnekovo teigimu, ši istorija apgaubta paslapties.
Vardo nemini net Vytautas
Kad Vytauto motina tikrai nebuvo jokia Birutė, pasak V.Ališausko, galima daryti išvadą ir iš to, jog šis vardas neminimas gana išsamiai Lietuvos metraštyje apibūdinant Vytauto motinos gimines, nugalabytus keršijant už Jogailos svainio Vaidilos mirtį. Savo motinos vardo jokiuose šaltiniuose nemini ir Vytautas.
Pasak V.Ališausko, apskritai apie Vytauto motiną mažai kas žinoma – ar ji buvo Jogailos nužudyta, ar mirė savo mirtimi.
„J.Dlugošas to vardo paprasčiausiai galėjo ir nežinoti. Kryžiuočiams jų kronikose rūpėjo ne vardas, o jiems pravartūs, nebūtinai tikri, faktai, – teigė pašnekovas. – Be to, nepamirškime, kad metraščiai, kronikos nėra istoriniai vadovėliai. Drąsiau tikėti galima nebent tokiais užrašais, kai pranešama, pavyzdžiui, kokiais konkrečiai metais pasirodė kometa ar į šalį įsiveržė priešai. Tačiau kai bandoma rekonstruoti praeitį, prasideda metraštininkų interpretacijos.“
Birutės kalno kultas
Taip pirmoje lietuviškoje operoje „Birutė“ Kęstutį įkūnijo Petras Pundzevičius-Petliukas. Vaidino ir dainavo Vilniaus lietuviai, teatro mėgėjai.
Išsiaiškinus, kad Vytauto motinos vardas nėra Birutė, reikia atsigręžti į Palangoje esantį Birutės kalną. Ši didžiausia Palangos apylinkių kopa jau buvo žymima visuose stambesniuose žemėlapiuose nuo XVII amžiaus. Archeologai čia rado ir dangaus šviesulių stebyklos liekanų. Pasak V.Ališausko, vietovę galima laikyti susijusia su tam tikro kulto vieta, bet ne su kunigaikštienės Birutės kapaviete.
“Apie Birutės kalną pasakoja M.Strijkovskis, paskui ir vėlesnių laikų istorikai. Ant kalno vykdavusios tam tikros apeigos. Pasigilinau, apie ką čia kalbama. Paaiškėjo įdomus dalykas. XVIII amžiaus jėzuitų šaltiniuose kalbama apie kuršių deivę, kuri globojo smulkiąją kaimenę. Jos vardas buvo Birutė. Galbūt todėl Vytauto motinai ir buvo priskirtas šis vardas, nes tai, kad Kęstutis vedė Žemaičių didiko dukrą, galbūt net iš šitų vietovių, yra tikėtinas faktas„ – sakė mitologijos tyrinėtojas. Pasak jo, Birutės vardo etimologija artima vaisingumui. Senoji baltiško žodžio „birti“ reikšmė yra „gimdyti“.
Šv. Jurgis neišstūmė Birutės
Neatsitiktinai ant kalno 1506 metais pastatyta koplyčia buvo priskirta šv. Jurgiui – gyvulių globėjui. „Tokia praktika buvo įprasta – norint išstumti pagonišką kultą būdavo statomos koplyčios, skirtos panašios „specializacijos“, panašios globos katalikų šventajam. Birutė ir šv. Jurgis globojo gyvulius“, – sakė pašnekovas.
V.Ališausko teigimu, patikimas dalykas yra šio kulto egzistavimas metraštininko laikais. „Rašydamas apie kalne garbinamą Birutę, žinios autorius neturėjo jokio ideologinio pagrindo prasimanyti šį keistą kultą. Šią informaciją perduoda ir XVI a. net užrašo veikiausiai vietos bajorija, – pasakojo pašnekovas. – Palangos Birutės kalną tiesiogiai sieti su Kęstučio sutuoktine trukdo ir tai, jog Lietuvoje pernelyg gausu Birutės vardu vadinamų kalvų, kalnų ir vietovių. Santykinė Birutės vardu pavadintų vietovių gausa atspindi buvusią deivės svarbą ir kulto paplitimą.“
Ką užrašė jėzuitai
Kaip jėzuitų šaltiniuose perskaitė V.Ališauskas, Daugpilio rezidencijos jėzuitai dar XVIII a. Livonijos užkampiuose aptiko senųjų baltų apeigų likučių. Anot jų, kai kur tebegarbinami dievaičiai, globojantys atskiras gyvulių rūšis, pavyzdžiui, Ūsinis – arklius, Tenis – kiaules, o Birutė – smulkiąją kaimenę (avis, ožkas, veršelius).
“Vis dėlto tradicija mums leidžia simboliškai Vytauto motiną vadinti Birute ir rodyti jai pagarbą”, – teigė V.Ališauskas.
„Kad ir kaip būtų apmaudu, mums žinomuose mitologijos šaltiniuose deivė Birutė paminėta šį vienintelį kartą, tad nusipiešti jos siluetą nėra lengva. Jėzuitų tekste ji įvardijama drauge su gerai žinomu, archajiškus mitinius vaizdinius išsaugojusiu arklių dievu Ūsiniu“, – teigė V.Ališauskas. Anot jo, gali stebinti, kad tokia reikšminga mitologinė būtybė tiek menkai tepaliudyta šaltiniuose, o jos kultas fiksuotas tik vienoje vietoje. „Atsakymą veikiausiai teikia jos kuršiška kilmė, – sakė pašnekovas. – Traukiantis kuršių gyvenamajai erdvei, menko ir deivės kultas, kuris išliko regimai svarbiausioje jos šventvietėje – Palangoje. Paradoksaliu būdu jį įamžino pastanga jį išstumti, sukrikščioninant pačią šventvietę.“
Ji nebuvo vaidilutė
Pasak pašnekovo, metraštis mums išsaugojo tos merginos, kuri sužavėjo Kęstutį, ryšį su tuo kultu. Tačiau, kaip pabrėžia V.Ališauskas, niekur metraštyje nėra parašyta, kad Birutė buvo vaidilutė ar žynė. „Pasakyta tik, kad savo dievams ji buvo pažadėjusi skaistybę. Ką tai galėtų reikšti? Iš istorijos žinome, kad jaunos merginos tam tikrą laikotarpį susilaikydavo nuo vedybinio ryšio. Tačiau analogijų kituose šaltiniuose neturime“, – sakė pašnekovas.
V.Ališausko teigimu, nežinia iš kur atsirado vaidilučių sąvoka. „Jokiuose Lietuvos šaltiniuose jokios vaidilutės neminimos, – tvirtino jis. – Vaidilutės atsiranda tik prūsiškuose šaltiniuose, be to, labai vėlyvuose ir nepatikimuose. Kalbama apie tokius legendinius laikus, kad įsivaizduoti, jog vaidilutės Prūsijoje egzistavo, sunku. Aš asmeniškai manau, kad tai yra fikcija. Vienintelis dalykas, liečiantis tai, ką Lietuvoje mes laikome vaidilutėmis, yra J.Dlugošo pasakojimas apie amžinosios ugnies deginimą Vilniuje. Anot lenkų istoriko, Vilniuje buvo deginama tokia pat šventoji ugnis, kaip ir Romoje, kurią prižiūrėjo vestalės. Ir vėl lietuviškas vertimas veda į šoną. J.Dlugošas nori sugretinti lietuvių ir romėnų kultus, bet tiesiogiai nesako, kad lietuviškąją amžinąją ugnį prižiūrėjusios vietos vestalės.“
Vestalės, kaip aiškino pašnekovas, buvo skaisčiai gyvenančios ir iki tam tikro amžiaus šventąją ugnį prižiūrinčios Romos religinės pareigūnės. Paskui, atlikusios garbingas pareigas, jos ištekėdavo.
„Mano nuomone, vaidilutės senosios baltų religijos istorijoje, bent jau LDK teritorijoje, yra fikcija. O kad Birutė galėjusi būti vaidilutė – dar didesnė fikcija. Apie tai nėra jokių užuominų jokiuose šaltiniuose. Vestale pirmas Birutę pavadina A.Kojalavičius, tačiau, regis, jam rūpi pabrėžti metraščio ir M.Strijkovskio iškeltą skaistybės įžadą, o ne romantinėje vaizduotėje užgimusią mergelės pareigą kurstyti ugnį. Rašydamas lotyniškai jis, matyt, ieškojo atitikmens skaistybę pasižadėjusiai mergelei. Geriausias atitikmuo ir buvo vestalė“, – sakė pašnekovas.
Vytautas – be emocijų
„Aš manau, kad Birutės vardą galima taikyti tai gyvulių kaimenės deivei, o ne Kęstučio žmonai, Vytauto motinai, – teigė V.Ališauskas. – Tikėtina, kad vėlesniais laikais dvi figūros tiesiog buvo suplaktos į vieną. Be to, nepamirškime, kad ši istorija užrašyta jau krikščioniškoje Lietuvoje, kai apie pagonišką religiją daug kas buvo pamiršta. Tad suplakti buvo nesunku. Ką daryti visoms dabartinėms Lietuvos Birutėms? Tradicija simboliškai mums leidžia Vytauto motiną laikyti Birute. Mes ir toliau galime jai rodyti pagarbą.“
V.Ališausko įsitikinimu, kad Birutės kalnas – tikrai ne Vytauto motinos kapavietė, galima spręsti ir iš Vytauto reakcijos. „Po Žalgirio mūšio derantis su Kryžiuočių ordinu ir brėžiant Ordino sienas, kryžiuočiai labai pageidavo Palangos, – pasakojo pašnekovas. – Jogaila priešinosi, o Vytautas žaidė kažkokį sunkiai suvokiamą politinį žaidimą. Jis pasirodė emociškai abejingas šiai teritorijai, pasakė, kad Palanga – tik „menka pakrantėlė ir šlakelis vandens“. Logiškai mąstant, jei čia – jo motinos kapas, jis nebūtų buvęs toks abejingas Palangai. Tiesa, Palanga tada liko Lietuvai.“
Istorikai netikėjo jau seniai
Istorikas Rimvydas Petrauskas tvirtina, kad istorikai seniai Kęstučio ir Birutės susitikimą laiko vien tik romantiška istorija. Jam neatrodo keista, kad niekur neminimas Vytauto motinos vardas. „Ikikrikščioniškoje Lietuvoje nė vieno kunigaikščio žmonos, išskyrus Mindaugo Mortą, vardas nėra minimas, jei ji nebuvo stačiatikė. Kad Vytauto motinos vardas niekur neužrašytas – tai gana tipiškas atvejis. Nieko čia keisto. Be to, žinant to meto vedybinius papročius, kai tuokiamasi buvo grynai politiniais sumetimais, o ne su simpatijomis, neįtikima, kad Kęstutis būtų vedęs kažkur Palangoje sutiktą mergelę, – sakė istorikas. – Galima nebent manyti, kad Kęstučio žmona buvusi kilmingo Žemaitijos didiko dukra, nes Kęstutis tokiu būdu norėjęs Žemaitiją suartinti su Lietuva. Tačiau tikrai jo išrinktoji nebuvo ugnį kurstanti vaidilutė Birutė. Ši istorija – grynai romantikų prasimanymas.“
Nusistebėjus, kaip metraščiuose atsidurdavo ne tikri faktai, o legendos, R.Petrauskas čia irgi nemato nieko keisto: „Šitame pačiame metraštyje atsirado ir legenda apie Gedimino sapną – neva taip Gediminas įkūrė Vilnių. Juk tada nebuvo jokios istorinės kritikos. Į metraščius patekdavo įvairūs pasakojimai.“
Pasak R.Petrausko, reikia aiškintis ne tai, ar Birutė buvo Vytauto motina, o apskritai, kas buvo jo motina ir koks jos vardas.
Reklama
Susiję straipsniai:
- Trakus galėtų puošti LDK didžiosios kunigaikštienės Birutės paminklas
- I.Baranauskienė. Pora žodžių apie Nerijaus Šepečio šventadienio mintis
- Trakuose iškils monumentas legendinei vaidilutei, LDK kunigaikštienei Birutei
- Prieš 105 metus pagoniškas epas atgijo pirmojoje lietuviškoje operoje „Birutė“
- Trakų pilyje vyks Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimas ir knygos „Didžioji Lietuva“ pristatymas
- R. Dediala. Traidenis ir istorinė atmintis
- Viduramžių teutonų riteriai reikalaus pagarbos istorijai piketuodami
- R.Dediala. Pamiršta Vasario 16-osios pergalė
- R. Dediala. Voplaukis ir klastinga Ordino politika
- Vyks knygos „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“ sutiktuvės
- V. Vaitkevičius. Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka
- A. Radušytė. Rogachina, arba Ką iš tikrųjų pasakė Kęstutis?
- A. Mickūnas, V.Savukynas. Didžiosios Lietuvos projektas
- Kas rašoma baltarusių vidurinėms mokykloms skirtoje mokymo priemonėje
- A. Patackas: Dar kartą apie Gedimino stulpus ir J.Pilsudskį
- Išleidžiamas pirmasis metų ženklas, skirtas Žemaičių krikštui paminėti
- R.Dediala. Apie nežinomąjį Daumantą
- Šiauliečiai kviečia pagilinti žinias apie baltus
- Mėlynųjų Vandenų mūšio pergalei atminti Podolės Kamenece įvyks festivalis „Laiko vartai“
- Ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras iš ciklo „Senasis Vilnius: tyrinėjimai ir atradimai“
- Istorikas T.Baranauskas: Dabartiniai politikai iš Vytauto Didžiojo galėtų pasimokyti politikos pradžiamokslio
- Valdovų rezidencijos keturių imperijų sostinėje
- M.Jučas. Tūkstantmečio Lietuvai: svarbiausi didžiosios kunigaikštystės raidos aspektai
- Aptarti Mėlynųjų Vandenų mūšio 650-ųjų metinių minėjimo renginiai
- Lietuvos istorikei suteikta prestižinė premija
- Medininkų pilyje bus pristatytas tapytojo G. Kazimierėno paveikslas „Rūstybės diena“
- Lietuvos kariai dalyvavo Žalgirio mūšio vaidinime (nuotraukos)
- Kviečia Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Paskutinieji LDK piliečiai“
- Valstybės diena Asvejos regioniniame parke
- Seniausia Pabaltijyje Medininkų pilis gegužę jau kvies turistus
Žmonės, matote kaip yra svarbu kilmingiems valdžios pareigūnams gyventi tvarkingą šeimyninį gyvenimą, kalbėti taisyklinga kalba, nevartoti nešvankių išsireiškimų? Visuomet kokie nors istorikai išsiaiškins menkiausius prasižengimus, nesantuokinius vaikus ar politinį ištvirkavimą.
Ta proga koks nors istorikas galėtų pratęsti pajūrio legendinių personažų tyrinėjimus. Netikiu kad Eglės mylimą vyrą Žilviną giminės dalgiais galėjo užkapoti, ir taip pat netikiu kad Vaiškūnas žino tiesą apie milžinę Neringą. Baisu rašyti tiesą buvo kunigaikščiams valdant, nes galvos galėjai netekti netaip parašęs.
Manau fikcija yra visas šis pasamprotavimas, ištekantis iš šių laikų istoriko(!) supratimo apie tuos laikus, kuriuose jis negyveno…Lietuvos istorija jezuitų metraščiuose gali atrodyti labai įvairiai, nes patarieji turejo tikrai kitų tikslų (tikrai ne taikių!) nušviesdami Lietuvos istoriją pasauliui tiek tais laikais, tiek dabartiniais ir čia jau niekas nepakito! Kadangi pats istorikas taip pat priklauso aišku kam, tad požiūris į šalies istoriją būtent toks, nėra netikėtas, kai senoji lietuvių religija atsiima vis veržliau savo pozicijas po ilgo naikinimo ir persekiojimo.
sutinku.Grynai religinio šmeišto straipsnis. Na ir argumentai tikrai “geležiniai”. Toks mastytojas nesunkiai įrodytu , kad mano mama buvo tik mano tėvo žmona ,o metrikos matomai suklastotos kžkokiais tais sumetimais.
O aš manau, kad Ališauskas čia nieko blogo neparašė. Dar daugiau – manau visai įmanoma, kad mitą apie Birutės pagrobimą sukūrė patys pagoniškosios Lietuvos didikų dvaro žyniai. Jei teko domėtis graikų mitologija, tai, turbūt, žinote, kiek daug žmonų ir vaikų turėjo Dziausas. Kodėl tiek daug? Ogi todėl, kad kiekvienas valdovas norėjo kildinti save iš pusdievių, dėl ko kūrė legendas su genealoginiais medžiais, kurių pradininkais tariamai buvo patys dievai. Manau, su Birute gali būti panašus variantas – Birutė, ko gero, buvo kažkurio Žemaitijos didiko dukra, tačiau visuomenei buvo teigiama, kad Vytautas – pačios deivės Birutės sūnus. Na, galėjo būti dar legenda, kad Vytauto motina – Birutės dukra, o vėliau vardas legendose perkeltas pačiai Vytauto motinai. Dar galimas variantas, kad Vytauto motina buvo uoli deivės Birutės garbintoja, dėl ko vardas Birutė legendose buvo perkeltas jai pačiai.
Galėjo būti, bet, kol neįrodyta, tol nebuvo.
Cia viska apmokejo Gazpromas!
Teisingai – apmokėjo, bet greičiau ne Gazpromas. Juk kam čia leisti visuotinai varinėti kalbas apie skalūnų dujas, kai galima paleisti paskraidyti antį dėl Birutės….
Na tikrai taip .Ir tie, kas su kuo nors nesutiks , ar šiaip turės savo nuomonę, yra tikri kremliaus agentai.
Manau Inga teisi.
Ponas Ališauskas. tegu pasigido. jaučiu pilnatis. susapnavo ir rašineja alkui. tokiu špargalku nesamoniu , alkui išvis nevertetu spauzdinti
sutinku su Virgiu, gerai būtų, jei alkas.lt nespausdintų tokių straipsnių. Tai žeidžia tuos, kas laiko save lietuviais.Dvelkia sukiršinimu. Mūsų istorija, sakmes, legendos – tai mūsų pamatai! Kas nutiktų kitoje šalyje, tarkim Ddžiojoje Britanijoje, jei koks -žmogutis parašytų, kad studijuodamas jezuitų raštus nerado karaliaus Artūro ir visų jo Apvaliojo stalo riterių, o pagal tų pačių raštų studijas žmogutis padarė išvadas, kad niekada net nebuvo Cezario, Kleopatros, Spartako ir pan.? Tiesiog pamąstymui…
Nesutinku: gerai, kad spausdina – yra proga jį argumentuotai supliekti.
> Kas nutiktų kitoje šalyje, tarkim Ddžiojoje Britanijoje, jei koks -žmogutis parašytų, kad studijuodamas jezuitų raštus nerado karaliaus Artūro ir visų jo Apvaliojo stalo riterių
Na apie karalių Arturą rašė gerokai iki jėzuitų ordino įkūrimo. Ir jo bei apvaliojo stalo riterių galimi prototipai, iš principo, kiek suprantu, yra žinomi.
Bent jau dėl vaidilučių Ališauskas neteisus. Vaidilutės minimos gana plačiai lietuvių tautosakoje. Neįtikėtina, kad liaudį būtų tokiu mastu įtakojusi romantinė literatūriniai kūriniai lenkų kalba, kurių jie beveik neturėjo galimybių skaityti.
ko jūs čia tą Ališauską taip puolat? ramiai ir logiškais žmogus dėsto, be jokių kategoriškų teiginių. mitas yra mitas, nereikia juo įtikėti kaip istoriniu faktu. ech, tas lietuviškas karštumas – jei ne taip, kaip aš galvoju, tai nesąmonė. man buvo įdomu sužinoti – šiaip ar taip, žmogus tuos rankraščius tyrinėjo, tikiu kad ne vieną iki tol jau yra perskaitęs.
Ir galiausiai koks skirtumas, ar tai istorinė tiesa, ar graži legenda? Nejaugi kas tiki pasakomis apie Eglę žalčių karalienę, Jūratę ir Kastytį? Legendiniai pasakojimai patraukia skaitytoją, puikiai ugdo vaikų vaizduotę. Tegul jie gyvuoja literatūros kūriniuose – juk niekam netrukdo. O istoriniai tyrinėjimai ateityje įgaus platesnį mastą, Lietuvai tapus laisva atsiveria metraščių lobynai, prieinami tampa archyvai visoje Europoje. Ne maži vaikai esam, kad ginčytumėmės dėl vienos ar kitos įvykių versijos. Tiesa atskleidžiama per šimtmečius, ji grindžiama išsamiais įrodymais, ir tegalime spėti, kokių dar staigmenų sulauksime saldžiai romantizuotoje Lietuvos istorijoje.
Deja, romantizavimu ar greičiau mistifikavimu užsiima kaip tik tokie istorikai ir kultūrologai kaip V. Savukynas, A. Bumblauskas ir daugelis kitų (taip pat ir V. Ališauskas). Skelbdami “demistikaciją”, jie patys kuria naują mitologiją, esą pačių lietuvių labai norėto, nekonfliktiško senojo tikėjimo atsisakymo ir tokio pat esą natūralaus krikščionybės įsitvirtinimo lietuvių sąmonėje mitą. Tai neturi nieko bendro su mokslu. Tai elemetariausias ideologinio užsakymo realizavimas.
Pritariu – kol nėra tikrų paneigimo faktų, kas būtų tik įrodymai, jog Vytauto mamos vardas buvo koks tai kitas, tol visas tas bažnytininkų kaip Lietuvos priešų nuo amžių amžinųjų kalbas dera laikyti priešo propaganda.
“Jėzuitų archyvus Romoje išstudijavęs filosofas…”
Ir to lyg gana šiam provatikanizuotam krikščionybėje “istorikui”, kuris, pamanyk, išstudijavo tai, kad kažkokie popiežiniai jėziniai zuitai niekur tinkamai nepaminėjo Birutės.
Pasak istoriko Tomo Baranausko, Birutė – tai asmenvardis, kurį liudija kur kas daugiau šaltinių, nei dievybę. Dievybės buvimą liudija tik vėlyvas ir labai abejotinas užrašymas. Gerai, jog V.Ališauskas jį rado, yra apie ką “jėzuistiškai” kalbėti – kad tai XVIII amžiaus, t. y. LT “Pagonybės” užmaršties laikų šaltinis.
Ališauskas, save vadinantis mitologu, o užsiima mitų griovimu, mat jėzuitai neužrašė. Tai kad jėzuitai norėjo viską naikinti, kas buvo senojoje baltų kultūroje. Juk Romos popiežiai labai daug jėgų atidavė ir net kryžiuočius palaikė, kad tik kaip nors tuos baltus, gyvenančius Europos centre, apkrikštyti. Tie baltai buvo gan kietas riešutas, turėjo stiprias karines struktūras bei aukštą dvasinę kultūrą, todėl it išsilaikė iki 15 a. pradžios.
Laikas atsikratyti tos nesąmonės.
Tai pabandyk.
Aš jau seniai su tuo neturiu ko nors bendra.
Ir tau patariu taip daryti.
Aš nepasitikiu tų jėzuitų tyrinėjimais, kai jie pradeda kišti nagus prie mūsų senojo tikėjimo…
Mitologizuotame palyginime – kryžiuočių darbo tęsėjai į Baltų senaujį tikėjimą kiša ir nagus, ir kanopas. Pastebėkit, nesismulkinama, taikoma tiesiog į Baltiškus religinius, istorinius centrus.
—
„Atsakymą veikiausiai teikia jos (Birutės) kuršiška kilmė, – sakė pašnekorius. – Traukiantis kuršių gyvenamajai erdvei, menko ir deivės kultas, kuris išliko regimai svarbiausioje jos šventvietėje – Palangoje. Paradoksaliu būdu jį įamžino pastanga jį išstumti, sukrikščioninant pačią šventvietę.“
Na štai, turbūt šiai dienai būtent toje vietoje ir pūpso mergelės Marijos skulptūra, provatikanizuotai siekiant …?
Alka, alkas – šventvietė, kulto ir aukojimo vieta. Alkos žymi ne šventais laikomus gamtos objektus, o šventas kulto vietas. Alkose įrengdavo aukurą, kuriame kūrendavo amžinąją (šventąją) ugnį. Dažniausiai alka būdavo įrengiama atviroje vietoje, pvz., aukštumoje, kalne (alkakalnyje), šventoje giraitėje, nedideliame lauke arba pievoje prie upelių, kur auga šventasis medis. Kartais alkos randamos prie piliakalnių. Alkos buvo laikomos šventomis vietomis, apgaubtos ypatinga pagarba.
Jeigu buvo alke kurenama ugnis, tai kazkas turejo ja ir priziureti, ar ne alisauskai?
Grynai jezuitinis provokacinis straipsnis!
Aš sužavėtas mozepos komentaru. Parašė žmogus kaip viską regėjęs. Trūksta tiktai nurodyti konkrečias alkas kur būdavo “aukojama”, “kūrenama”. Labai įdomu žinoti kuriais metais tai buvo: sovietams okupavus Lietuvą ar dar iki okupacijos? Visiškai sveika būtų išgirsti ar paskaityti kuo mūsų protėviai užsiimdavo šiaip laisvu nuo ugnelės kūrenimo ant alkų laiku? Jei buvo toks visuotinis ugnelių deginimas, tuomet tarsi turėtų būti išlikę žmonių vardai, pavardės kas tai darė?
Lietuvoje yra ~120 vietovardžių, susijusių su alka (33% pievų pavadinimai, 19% upių, ežerų, raistų, 17% kalnelių, 10% kaimų) , keletas žymesnių pavyzdžių: Alka (Molėtų raj.) ir Alka (Šilutės raj.), Alkai (Utenos raj.), Alkakalnis, Alkaragis prie Linkmenų (Ignalinos raj.), Alkas (Kretingos raj.), Alkaupis (Šilalės raj.), Alkavietė (Rokiškio raj.), Alkinė (Ukmergės raj.).
Taip zalty, alka, tai ne alkanavimas ir ne alos pugaciovos suvulgarinimas, tai alkas musu tautos sventove, o zaltys, tai vienas is gerbiamu gyvunu, prasau persivadinti aligatoriumi, vis pradzia panasi.
Kaip išvardinote, tai tų alkinių – tiek visoje Lietuvoje, tad, ar nebūtų pagrindo manyti, kad alkas ir malkos giminingi žodžiai, juk be malkų ugnių alkuose nekūrensi.
Tam nera pagrindo, juk nesutapatiname kazin su zinium ar zinka, nuo vardo Zina.
O gal netapatinant jų, visgi tipologiškai giminuoti būtų galima. Juk prūsų druwis “tikėjimas” yra siejamas su slav. derevo “medis”, o šis su slav. drova “malkos”, alkas, kaip sakote, yra mūsų tautos šventovė. Taigi ne tik garsinio, bet ir prasminio pagrindo žodžių alkas ir malkos susisiejimui yra.
Druvis, tai prūsų kalbos žodis, reiškiantis tikėjimą, tikybą. Net rusas V. Toporovas, aiškina šio žodžio semantiką: druwis – tai tikėjimo simbolis, žodinė formulė, o druwi – tikyba, tikėjimas kaip tam tikra savybė, tikinčiojo būsena. Kazkodel su malkomis (drova) nesurisa, kitose kalbose sen. airių derucc , kimrų derwen „ąžuolas“, bretonų deruenn „ąžuolas“, sen. airių daur„ąžuolas“ , dair „ąžuolas“, galų drullia „ąžuolas“ ir kt. , o ąžuolas laikomas sventu medziu ir tikrai malkoms nenaudojamas.
Ne taip jau paprasta tam “alkui” nuo “malkų” pabėgti…
Mat, yra prūsų žodis drawine “avilys”, rus. “ūleij”, kurio šaknis drav- prasmiškai ir garsiškai siejama tiek su pr. druw-is “tikėjimas”, tiek rus. derev-o “medis” ir drova “malkos” šaknimis. Taigi alkui iš medžio- malkos prasminio lauko pasprunkti sunku…
Beje, giminystę tarp žodžių alkas ir malkos sutvirtintų ir žodžių avilys, rus. ūleij bei pr. druwis “tikėjimas” – rus. derevo “medis” – rus. drova “malkos” žodžių turimas tas pats “medžio” prasminis laukas.
Prūsų žodis drawine, daugiau panasus i drėvę, į kurią bites sunesdavo medu ir vertimas “avilys”, kazkaip nesirisa su malkomis. Gal bandyk risti su zodziais: valka, talkas, talka, salka, pavalkas, galka, o gal dar panasiu rasi. Reikia myleti savo istorija ir neklausyti netikru pranasu.
Vis dėl to giminystė tarp žodžių alkas ir malkos yra per daug akivaizdi, kad ją būtų galima atmesti. Abu žodžiai susiję su ugnimi – lietuvių garbinama sritimi, tad vien dėl to prasminė giminystė labai matoma, o čia dar garsinis vienodumas. Tad problema – kiek galima tikslesnė jų turėta pradinė prasmė. Žodį malkos taip pat reikia priimti į savo šventybių ratelį, matyt, jam vieta – šalia alko…
Jokios giminystės tarp žodžių alkas ir malkos nematau. Alkas, alkakalnis daugiausia naudojamas vienaskaitoje, kas pazymi jo iskirtinuma, o malkos yra malkos, o vienaskaitoje malka yra kortu kalade.
Neįtikina, žodžio alk-as vienaskaitinė galūnė galėjo tarmiškai rastis iš daugiskaitinės “alkos” ar iš alk-uos.
Beje, galūnes -os, -us, kalbos mokslas laiko senesnėmis už kitas.
Be to, yra ir vienaskaita – malka “pagalys kurui” .
Žodžiu, kad…
Na va, kaip graziai save apibrezei – pagalys kurui.
Tuo dar niekas nesibaigė, nes pagalys turi ir lazdos reikšmę. Taigi turime tokią reikšmės grandinę: malka-pagalys-lazda.
Gedimino žynys buvo Lizdeika. Visiškai galimas daiktas, kad tai iškreiptas Lazdeikos vardas pagal tai, kad ji,s atseit, buvo rastas erelio lizde. Taigi žynio tikras vardas yra Lazdeika. Plg. Krivulė – krivio (žynio) lazda. Taigi, esant malka = lazda ir, – kad žynio atributas yra lazda bei kad žynys vardą gauna nuo lazdos pavadinimo, gauname, kad malka ir alkas laikytini giminingais žodžiai.
Vietų pavadinimai su žodžiu alkas gali būti atsiradę iš to, kad jose vyko alko(žynio) vedamos apeigos arba kad jose augo malkos/alkos “lazdynai”. Vietų pavadinimų su žodžiu lazdynai – pilna Lietuva, kaip ir su alkomis. Žodis alkas be “m” raidės liko dėl tokio principo naudoto žodžių daryboje, šiuo atveju giminingų žodžių visiškam vienodumui šalinti, tačiau išlaikant jų giminingumą pastebimu. .
Gedimino žynys buvo Lizdeika, buvo rastas erelio lizde. Krivulė – krivio (žynio) lazda, kuria pasisavino krikscioniu vyskupai. Lazda negali buti lygi malkai, nes formos skirtingos. Krivio lazda yra su lenktu galu ir ilga, net aukstesne uz zmogu, o malka, et vienas juokas.
Yra daug vietovardžių, vadinamų Alka, Alkaviete, Alkos kalnu. Žodis „alkas“, „elkas“ reiškia šventą vietą ir nieku nesirisa su malkomis. Tokiomis šventomis vietomis vadinami ne tik kalnai, bet kartais ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, viensėdis, kaimas, senkapis. Daugiausia jų užtinkama Žemaitijoje, mažiau Vakarų Lietuvoje ir visai nedaug Rytų Lietuvoje. Latvijoje jie vadinami „Elka kalni“. Tai aukų vieta, kurioje įvairiomis progomis būdavo aukojamos su senojo lietuvių tikėjimo, ypač su mirusiųjų kultu susijusios aukos. Krikščionybei įsigalėjus, tokios vietos greitai pradėjo nykti ir dažniausiai liko tik vietovardis.
Pasakyti, kad alkas, elkas reiškia šventą vietą, tai reiškia šiuo atveju nieko nepasakyti, nes iš tokio pasakymo nieko nesužinome, kas pagal senąją pasaulėžiūrą buvo tas šventumas.
Beje, kas dėl malkos, tai joms buvo naudojamos ir šakos, žagarai, šaknys, taigi lazdos formos mediena.
Nesuprantu kodėl alkas.lt perspausdino tik Ališausko straipsnį, o jį pakankamai argumentuotai sukritikuojantį Ingos Baranauskienės straipsnį iš tų pačių Lietuvos žinių “nepastebėjo”.
Tai kodėl nuslėpei nuorodą? 😉
Bus, bus ir ne tik interviu, bet ir rimtas mokslinis straipsnis su visomis išnašomis, kaip pridera. Čia mes su Tomu tiesiog ažiotažą keliam (tikiuosi, nesupyksit).
Kai galėsit, patalpinkite straipsnį, t.y. paruoškite straipsnį ir alkui.lt Mokslinį straipsnį gal skaitys, gal ne(!) daugiau specialistai. O čia žmonės galės susipažinti ir palyginti patys vienos ir kitos pusės argumentus. Ažiotažas…viešieji ryšiai…nežinau ko siekiat tada
na ko norėt iš jėzuitų 🙂 o mes žinome ir be įrodymų žinome, kad buvo Kęstutis ir Birutė. Jie tegul į Kristaus gyvenimą gilinasi ir ten įrodymų ieško 🙂 Su pavasariu , mieli pagonys!
Ne pagonys, o normalūs žmonės – be liguistos priklausomybės tikėti tuo ko nėra, nebuvo ir nebus.
Kažkaip neįtikino. Na tarkim ne Birutė, so what? O tai koks tikras vardas?
Na jei ir ne Birutė, tai ko čia kabinėtis prie tos XIX a. romantinės istoriografijos? Labai jau toliau čia pažengėme toli nuo tų laikų istoriografijos su tomis spekuliacijomis ,,o kas jei”?
Ot tai sensacija, nustatė, kad kronikininkai nemini savo metraščiuose Birutės. O gal jie sąmoningai jos nemini dėl kažkokių priežasčių?
Nežavi manęs tokie istorikai, kurie kažką spėlioja, spėlioja ir realiai vis tiek nieko nerekonstruoja… Jei visi istorikai tik spėliotų…Tai gal tiesiog iškart prisijungiam prie filosofijos fakulteto, arba prie žurnalistų, politikos apžvalgininkų? kam čia savo ir kitų laiką gaišti? Ir taip jau liaudyje žmonės beveik ir nebemato skirties tarp istorijos ir filosofijos… Kuo šis ir panašūs ,,istorikų” straipsniai skiriasi nuo to, ką žmonės kasdien skaito apie ,,žvaigždžių” gyvenimą? man regis niekuo
Lietuvoje istorikai yra silpni,
nes visi remiasi arba rasiejinių proimperialistinių, arba lenkomaniškųjų proimperialistinių propagandistų nustatytomis “tiesomis”.
Jie, pvz., iki šiol nesugebėjo įtvirtinti, kad mūsų valdovai viešojoje erdvėje būtų vadinami taip kaip jie save vadino ir kokie jie iš tikrųjų buvo: Gediminas – karalius, Vytautas Didysis – karalius, Algirdas – imperatorius ir t.t. Kas kita tie, kurie nebuvo savarankiškais valdovais Lietuvai.
Faktiškai jokių istorikų kaip ir nėra, nes nelietuviai istorikai vis atkapsto ką nors apie lietuvių (baltų) ypatingą vietą istorijoje, kai, tuo tarpu, lietuviai tenkinasi svetimųjų išėdomis. Jie netgi J.Statkutę – Rosales, faktiškai tęsusią Č.Gedgaudo ieškojimus, automatiškai nurašė, kai, tuo tarpu, net jei jos teorija ir būtų klaidinga, bet surinkta medžiaga ir keliami klausimai yra įdomūs metodologine, t.y. klausimų kėlimo prasme.
O kokius klausimus apie lietuvių istoriją kelia Lietuvos istorikai?
Jokių – jie tik kaip papūgos kartoja, kaip sakiau, rasiejinių ir lenkomaniškųjų draugelių paistalus, kuriuose, jei į juos pažvelgti kritiškai, irgi būtų galima ką nors rasti.
Pritariu , ,,tikram lietuviui” gerai, kad naujasis Jezuitų metraštininkas rašo tokius straipsnius, normaliems istorikams duoda darbo, bent yra ką pap**davoti… Jei su tokiom sapalionėmis ,,o žinot aš buvau slaptame jezuitų archyve, ir žinot MANAU, kad” kažkas ateitų gintis kad ir bakalaurinio darbo, na nežinau ar apsigintų. Taip prof. Petrauskas irgi abejoja Kęstučio ir Birutės istorijos tikrumu, bet kažkaip garsiai nešūkauja , o ,,žionot aš MANAU kad…
Tai va tuo istorikas ir skiriasi nuo politikos apžvalgininko ar dar kokio veikėjo, kad savo ,,AŠ MANAU KAD” nebando prastumti už faktą…
Visgi truputį gaila, kad tokie ,,tyrimai” kalbant neliteratūriškai ,,spamina” interneto erdvę, visgi tokius ,,straipsnius” žmonės gali ir už gryną pinigą priimti…
Įdomiausia, kad visi “istorikai” šneka vienodai: jei ko nors jie neranda metraščiuose ar kitose špargalkose, tai būtinai to nebuvo ar buvo taip kaip špargalgose parašyta – nėra kritiško priėjimo prie šaltinių, nėra kritiško mąstymo, suprantant, kad словам врага не верь солдат, ведь это – подлый маскарад!
Ta prasme netgi protingesni už mūsiškius yra baltarusiški istorikai, kurie, kad ir kartais pameluoja, bet iš jų ieškojimų galima rasti ir daug tiesos, kuri nebuvo pasakyta dėl minėtų priežasčių rusiškųjų – lenkiškųjų istorikų.
Kaip galėjo nebūti Birutės, jeigu dar mūsų laikais turime ministrą pavarde Birutis…, be to, yra pavardės Birieta, Birštonas, pagaliau kiek yra žmonių pavardėmis Burokai, netgi Burokevičių yra, tai vis iš Birutės vardo radęsi pavardės su tarmine balsių kaita i : u.
Va dėl Ališauskų pavardžių tokio senumo, kad ir kokiam profesoriškam žinovui, būtų sunku ką pasakyti… Na, geriausiu atveju ją būtų galima sieti su žodžiu alkas, bet jis – ne senas…, tai kokia tada to prasmė…
BIRUTĖ – BIRAUS duktė, o BIRUTIS – BIRAUS sūnus.
Stebiuosi kaip dar Kęstučio nepaneigia… Matyt ir jam laikas ateis. Pilėnus jau apjuodino. Žalgirio mūšį iš vis laimėjo “Smolensko pulkai”, nors jie užtvėrė kelią į pelkynus, kur kryžiuočiai turėjo nuskęsti ir tuo supainiojo Vytauto planus… Vienžo… išliks tik Jagiela su Bumblowskiu, to siekiama.
Manoma, kad tai – žydomasonų darbas.
Atgalinis pranešimas: Birutė – tikrai Vytauto motina | Alkas.lt
Įžymusis istorikas – atradėjas Chas L. Thourot Pichel rašo, kad Birutė buvo Žemaitijos karaliaus Ringaudo ainė. Ir aš nematau pagrindo to bejoti, juolab kad tai patvirtina ir S.daukantas, kuriuo taip pat neturiu pagrindo abejoti, nes jis visą gyvenimą dirbo Peterburgo istrorijos archyvuose.
Beje, Kojelavičiui su Sterikovskiu daugiau istorinių šaltinių buvo prieinama, nes jie dar nebuvo rusų išvogti. Tad tiems, kurie nori daužyti mitus siūlyčiu pradėti nuo šiuolikinių mitų. Pavyzdiui sudaužyti prokuratūros paskleistą mitą apie Pociūno iškritimą pro langą. Berods pats Ališauskas vadovavo tai komisijai, kuri turėjo paneikti šį mitą? Bet tyrimo rezultatas matyt kažką labai tenkino, kad Ališauskui buvo suteiktas toks šiltas postas Vatikane? 🙂
Įžymusis istorikas – atradėjas Chas L. Thourot Pichel rašo, kad Birutė buvo Žemaitijos karaliaus Ringaudo ainė. Ir aš nematau pagrindo tuo abejoti, juolab kad tai patvirtina ir S.Daukantas, kuriuo taip pat neturiu pagrindo abejoti, nes jis visą gyvenimą dirbo Peterburgo istrorijos archyvuose.
Beje, Kojalavičiui su Streikovskiu daugiau istorinių šaltinių buvo prieinama, nei Ališauskui, jei ką… nes jie dar nebuvo rusų išvogti. Tad tiems, kurie nori daužyti mitus siūlyčiau pradėti nuo šiuolaikinių mitų. Pavyzdiui sudaužyti prokuratūros paskleistą mitą apie Pociūno iškritimą pro langą arba girtų Kedžio su Ūsu prigėrimą balutėje. Berods pats Ališauskas vadovavo tai komisijai, kuri turėjo paneigti šį mitą? Už kurį gerą darbą jam tas Vatikanas?
AČIŪ! Ačiū už siūlymą šiuolaikinius mitus sklaidyti, kol dar nevėlu.
Matyt, tas “įžymus atradėjas” Chas L. Thourot Pichel ne ten Birutės ieškojo, nes jos vardo fonetika ir sandara rodytų, kad tai gerokai vakariau negu žemaičiai gyvenusios baltų genties kalbos žodis – vardas. Konkrečiai – sūduvių. Be to, Ringaudas laikomas Mindaugo tėvu. O Mindaugas nebuvo žemaitis. Ir apskritai Kęstučio laikais minimi tik Žemaičiai, bet ne Žemaitija. Taip, kad tas Pichel’as greičiau – kortų maišytojas…, o ne “atradėjas”.
Nesąmonė, bleyzgos. Tuos archyvus išstudijuoti reikia 50 metų.
Birutės kalno kultas..
Yra vietų, kur vienas rymodamas pajunti, jog ta vieta – ypatinga, jog ji saugo paslaptį, jog lyg ir kalbina tave.
Toks yra Birutės kalnas,
Nidoje – T. Mano namelio kiemas… Ir dar ne viena tokia vieta yra.