Kolegijos pirmakursių raštingumas: gal lietuvių kalbai nereikalingos nosinės raidės? (5)

coffeeaddict.org nuotr.

coffeeaddict.org nuotr.

Ugdyti gimtąją kalbą ir ją puoselėti – kiekvienos aukštosios mokyklos priedermė, būtent todėl kiekvienais metais Žemaitijos kolegijos Telšių fakulteto pirmo kurso studentai rašo lietuvių kalbos diktantą. Šiais metais pasitikrinti savo gimtosios kalbos raštingumo susirinko 38 nuolatinių ir ištęstinių studijų pirmakursiai, studijuojantys muzikos, dailės ir technologijų, šokių pedagogiką, socialinį darbą ir kultūrinės veiklos vadybą. Diktanto rašymas nėra tik konkursas, po kurio paskelbiamas raštingiausias Žemaitijos kolegijos Telšių fakulteto pirmo kurso studentas, tai renginys, kuriuo siekiama ugdyti taisyklingo rašymo įgūdžius ir priminti gimtosios kalbos grožį, vertę, reikšmę ir puoselėjimo svarbą. Todėl ir tekstai buvo parinkti apie gimtąjį kraštą, tėviškę. Jie, parengti pagal Antano Biliūno ir Jono Biliūno apsakymus, buvo nesudėtingi.

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti kolegijos pirmo kurso studentų diktantų rašybos ir skyrybos klaidas, pasvarstyti apie galimas jų priežastis. Svarstyti būtina, nes nė vienas pirmakursis neparašė diktanto be klaidų: geriausiai parašiusios studentės diktante – dvi skyrybos klaidos, prasčiausiame darbe – 50 rašybos, skyrybos ir kitokių klaidų 3. Skaičiai pribloškia. Deja, tikrovė nėra džiuginanti – į universitetą ar kitą aukštąją mokyklą įstoja jaunuolių, nemokančių, neišmokusių, o gal ir nesimokiusių taisyklingos kalbos. Todėl dėstant kalbos kultūrą ar specialybės kalbą kyla daug sunkumų: juk reikia dirbti su studentais, nemokančiais rašybos ir skyrybos, o tam atskirai skirti valandų tarsi ir neįmanoma, to mokyti tarsi jau neišeina, nors akivaizdu, kad reikia ir būtina.

Diktantą rašiusius pirmakursius galima suskirstyti pagal amžių, tiksliau – laiką, kai baigė vidurinę mokyklą ir laikė brandos egzaminus. 19 diktantą rašiusių pirmakursių (lygiai pusė) mokyklą baigė 2012 m., 15 iš jų laikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. 2006–2011 m. vidurinę mokyklą baigė 6 studentai, 3 iš jų laikė valstybinį egzaminą. Diktantą rašė ir 7 studentai, vidurinę mokyklą baigę 2000–2005 m. ir laikę mokyklinį lietuvių kalbos egzaminą. Kiek daugiau nei šeštadalis studentų mokyklą baigė prieš daugiau nei 12 metų.

Palyginus 2012 ar 2011 m. vidurinę mokyklą baigusių asmenų diktantus su tų, kurie vidurinę mokyklą baigė prieš daugiau nei 12 metų, matyti didžiulis skirtumas: pirmieji, rašydami diktantą, vidutiniškai darė po 22 klaidas, antrieji – po 9. Taigi raštingumas pablogėjo beveik 2,5 karto! Vidurkių skirtumas, matyt, būtų dar didesnis, jeigu ne viena 2011 m. bendrojo lavinimo mokyklą baigusi studentė, kuri padarė vos dvi skyrybos klaidas. Verta paminėti, kad vyresni studentai, rašydami diktantą, beveik nedarė rašybos klaidų (vos 1–3), sunkiau jiems sekėsi skyryba.

Rašybos klaidos

Peržiūrėjus diktantus, galvoje ima suktis mintis, kad ne vieną pirmo kurso studentą reikėtų grąžinti į mokyklos suolą, kur jis galėtų ne tik pakartoti, bet ir įgyti raštingumo pagrindus. Didžiausią nerimą kelia nosinių raidžių nerašymas arba rašymas ten, kur jų nė negali būti, pavyzdžiui, bendratyje. Skaitydamas iš pradžių manai, kad galbūt tai apsirikimas – visi juk esame žmonės ir klystame, tačiau, kai tokią klaidą randi trečią, ketvirtą… dvidešimtą, supranti, kad čia visai ne apsirikimas, o tiesiog rašybos nemokėjimas. Aptarkime rašybos klaidas.

Klystama rašant linksniuojamųjų žodžių galūnėse e (ę) ir (i)a: neramę (=neramią) savo širdį; gyvenimo keles (=kelias); vaiskę (=vaiskią) rudens popietę, asmenuojamųjų žodžių galūnes: oše (=ošia) medžiai; pasiveje (=pasiveja) greitasparnis tėviškės ilgiasio (=ilgesio) paukštis; su tomis vietomis, kuriose gimėme ir augomia (=augome). Prieveiksmių gale rašoma -ei, o ne -iai: atsargei (=atsargiai), romei (=romiai), vienaskaitos vietininko galūnėje -ia: visos žemės kampelyjia (=kampelyje); oria (=ore); kuriamia (=kuriame) visos žemės kampelyje. Kai kuriems studentams vertėtų pakartoti, ką reikėtų rašyti po j: mirguliavo jevais / jievais (=javais) apsupti laukai, įsidėmėti priesagos -elis rašybą: vėjalis (=vėjelis).

Nosinės vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke nerašė daugelis 2012 m. mokyklą baigusių studentų: į tėviške (=į tėviškę); į savo senają tėviške (=senąją tėviškę); viena vaiskia rudens popiete (=vieną vaiskią rudens popietę); viena (=vieną) šventadienį; viena šventadieni (=vieną šventadienį); viena laša (=vieną lašą); atvažiavęs vasara į savo tėviške (=vasarą į savo tėviškę); su kuria vieta žmogu (=žmogų) sieja […] prisiminimai; neramia (=neramią) savo širdį; nė paukščiu (=paukščių) giedojimo; kurio dulkiu (=dulkių), kaip didžiausios šventenybės, […] nusilenkia paliesti; piemenu (=piemenų) rageliai.

Daugeliui sunkiai sekėsi rašyti veikiamosios rūšies būtojo laiko vyriškosios giminės dalyviùs: atvažiaves (=atvažiavęs); apsvaiges (=apsvaigęs) miškas, taip pat veiksmažodžių tariamosios nuosakos trečiąjį asmenį: kad ir kur žmogus būtu (=būtų), kad ir kur gyventu (=gyventų); paklaustu (=paklaustų). Kad nosinės reikia asmeninio įvardžio vienaskaitos kilmininke manes (=manęs), taip pat įvardžiuotinio būdvardžio vienaskaitos galininko dviejuose paskutiniuose skiemenyse: į senaja (=senąją) teviske (=tėviškę); į senają (=senąją), taip pat pamiršo didžioji dauguma pirmakursių. Matyt, neišmokta mokykloje, kad žodžių sugražindamas (=sugrąžindamas) ir žasys (=žąsys) šaknyse reikia rašyti nosines raides.

Kai kur persistengiama – nosinės rašomos bendratyje ar esamojo laiko trečiame asmenyje: žydį (=žydi) gėlės; nusilenkią (=nusilenkia) paliestį (=paliesti); bijodamas išlietį (=išlieti), taip pat žodžių šaknyse (net nekirčiuotose): grąžiausi (=gražiausi) atsiminimai; grąžiausias (=gražiausias) pavasaris; grąžu (=gražu); po įlgų (=ilgų) klajojimų; nerąmią (=neramią) savo širdį. Beje, nosines bet kur kabino prieš pusmetį mokyklas baigę kolegijos studentai.

Sunku paaiškinti šių žodžių rašybą: čiulpa (=čiulba), balciausias (=balčiausias) sniegas, juk priebalsiai b ir č aiškiai girdimi. Nesunku buvo nustatyti, ką rašyti šiuose žodžiuose: nusmelgdamas (=nusmelkdamas), rūščiausios (=rūsčiausios) širdies žmonės, pauksčiai (=paukščiai), pauksčių (=paukščių), Šventosios pakrasčiuose (=pakraščiuose), reikėjo tik paieškoti giminiškų žodžių.

Matyt, atidžiai neklausoma ir negirdima, kur rašyti ilgą balsį, kur trumpą: kliksmu (=klyksmu), tėvyškėje (=tėviškėje), tėvyškę (=tėviškę), tėvyškės (=tėviškės), rusčiausios (=rūsčiausios), tvyskėjo (=tviskėjo), neskūbėdamas (=neskubėdamas), ukauja (=ūkauja), pūriausias (=puriausias); kur mes gimeme (=gimėme); rūduo (=ruduo), kvepavimas (=kvėpavimas); debėsėlio (=debesėlio).

Daugiau nei pusė studentų pamiršo, kad upėvardis rašytinas iš didžiosios raidės: šventosios (=Šventosios) pakrantėje.

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad dauguma 2012 ar 2011 m. mokyklą baigusiųjų galininko ar kilmininko galūnėse nerašo nosinių arba kabina jas ten, kur niekada nebūna. Galima tik svarstyti, dėl ko raštingumas taip suprastėjo. Galbūt čia įtakos turi ne tik naujosios technologijos, bet ir daugelis kitų dalykų – menkas bendras išprusimas, nedidelis apsiskaitymas, nesidomėjimas kultūra, neigiamas santykis su raštu ar knyga? Kai vienam studentui tenka 8 rašybos klaidos, tai nėra normalu…

Sintaksės pradžiamokslis

Daugeliui pirmo kurso studentų reikėtų pakartoti sintaksės pradžiamokslį – vidutiniškai kiekvienas studentas darė po 10 skyrybos klaidų. Palyginus jaunesnių ir vyresnių studentų diktantus matyti, kad vyresnieji skyrybos subtilybes išmano geriau.

Sunkiausiai studentams sekasi skirti sudėtinių sakinių šalutinius dėmenis, pvz.: Jeigu manęs kas paklaustų (,) su kuria vieta žmogų sieja gražiausi ir geriausi jo atsiminimai, aš ir vėl atsakyčiau: Su Tėviške, su tomis vietomis (,) kur mes gimėme ir augome, iš kurių prasidėjo mūsų gyvenimo kelias; Ėjau neskubėdamas, tarytum atsargiai nešdamas neramią savo širdį ir bijodamas išlieti iš jos nors bent vieną lašą to graudaus Tėviškės ilgesio (,) kurio ji buvo sklidina; Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi (,) jog tai yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas (,) nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo.

Beveik pusė studentų kableliu atskyrė veiksn į nuo tarinio: Kad ir kur tik žmogus būtų, kad ir kur gyventų, kad ir kur keliautų – visur jį pasiveja greitasparnis Tėviškės ilgesio paukštis, vaikystės dienų klyksmu nusmelkdamas širdį ir nors mintimis sugrąžindamas į tą žemės kampelį, kurio dulkių, kaip didžiausios šventenybės, po ilgų klajojimų nusilenkia paliesti sukepusiomis lūpomis, (nereikia kablelio) net rūsčiausios širdies žmonės.

Trečdalis studentų kableliu atskyrė papildinį nuo tarinio: Atvažiavęs vasarą į savo tėviškę, išėjau vieną šventadienį, su broliu, (nereikia kablelių) aplankyti javų.

Čia paminėtos tik dažniausios skyrybos klaidos, neminimi sakiniai, kurių nemokėjo skirti vos vienas kitas studentas.

Šiek tiek apie atsainų klausymąsi

Apskritai skaitant diktantus matyti, kad klausomasi neatidžiai, pavyzdžiui, vietoj vienaskaitos parašoma daugiskaita: apsvaigęs miškai (=miškas), vietoj taip – tai, vietoj raudojo – raudoji, virguliavo (=mirguliavo), kaip didžiausios šventinybės (=šventenybės) ir kt. Galima svarstyti, kodėl tokių klaidų yra. Gal kaltas beprotiškas tempas, kai nebėra laiko susikaupti, pabendrauti, paskaityti, kai sunku mintis dėstyti nuosekliai, nesiseka sutelkti dėmesio?..

Apibendrinamosios pastabos

Prieš rašant šį straipsnelį buvo abejota, ar jo reikia, gal neverta minėti studentų klaidų, juk jų daro visi. Tačiau nuspręsta pasidalyti problemomis, su kuriomis, matyt, susiduria daugelis kalbos kultūros ir specialybės kalbos dėstytojų. Turbūt ne vienam kyla du kláusimai – ką daryti ir kas kaltas? Švietimo sistema, mokykla, mokytojas ar pats mokinys (dabar jau studentas)? Turbūt galėtume kaltinti ir informacines technologijas – kompiuterius, mobiliuosius telefonus, internetą, sukuriančias tarsi dirbtinę, virtualią tikrovę, kurioje atsiranda iliuzija, kad ir tikrame pasaulyje galima bendrauti panašiai kaip ir virtualiame. Gal dalis studentų nosinių neberašo, nes jų neberašo rašydami žinutes mobiliaisiais telefonais ar bendraudami internete? Jaunimui raštingumas nebeaktualus, nes yra kompiuteris, kuris, pasak jų, gali ištaisyti klaidas. Nenorminė rašyba ir skyryba internete tarsi tampa norma. Pernelyg stengtis nereikia ir rašant trumpąsias žinutes.

Prastėja ne tik Žemaitijos kolegijos Telšių fakulteto studentų kalbinis raštingumas. Ši problema aktuali visoje dabartinėje visuomenėje. Išeitis, jei ji apskritai yra, – tik viena: būtina tobulinti lietuvių kalbos dėstymą mokykloje atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją, ugdyti kalbinę ir kultūrinę mokinių savimonę, skatinti juos skaityti, o aukštosiose mokyklose diegti modernius kalbos normų sklaidos būdus.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pranešimas

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *