P.Gylys. Lietuviai – tauta, kuriai valstybės nereikia? (23)

Povilas Gylys

Povilas Gylys

Nemokamų pietų nebūna – moko savo oponentus rinkos fundamentalistai iš laisvos rinkos instituto bei lietuviškų liberalių partijų. Dažnokai ironiškai prideda – nemokamas- tik sūris pelėkautuose. Pirmuoju atveju jie teisūs, tačiau antruoju – klysta.  Ne tik pietūs, kuriais jus kažkas vaišina, bet ir sūris spąstuose yra mokami. Jis pelėkautų savininkui kaštuoja pinigus, o vargšei pelei – gyvybę. Taigi, ir  mus vaišinant pietumis, ir karų  su pelėmis  metu naudojamos  gėrybės yra mokamos. Jos kam  nors kaštuoja  piniginius ar  kitokius  išteklius.

Ne tik neoliberalai, libertarai ir kiti laisvarinkininkai, bet ir kitų pakraipų ekonomistai  pasiklysta, kai kalba apie mokamus ir nemokamus dalykus. Klaidžiodami  jie klaidina ir  kitus.

Pavyzdžiui, mes dažnai kalbame apie nemokamą mokslą, gydymą ir panašiai. Tačiau nėra tokių dalykų kaip plačiąja prasme nemokamas mokslas ar poliklinikos, nes jų kuriamos gėrybės mums kaštuoja. Kaštuoja privačius arba biudžeto, tai yra mokesčių mokėtojų pinigus. Leisdami savo vaikus į valstybinę mokyklą ir besigydydami valstybinėje ligoninėje mes neturėtume mokėti tiesiogiai mokyklai ar gydymo įstaigai, nes esame investavę į jas kaip mokesčių mokėtojai. Šia prasme jų teikiamos gėrybės (įgytos žinios, medicininės paslaugos ir pan.) yra, kad ir netiesiogiai-per biudžetą,  mokamos.

Tiesa, egzistuoja ir tikrai nemokamos gėrybės – saulės šviesa, grynas oras ir t.t., kurias mums veltui teikia motina gamta, Dievas. Visa kita mums kaštuoja. Kaštuoja ne tik maistas ar drabužiai, bet ir universitetai, teatrai, teismai, prokuratūros ir t.t.

Dabar prašome giliai įkvėpti – kaštuoja ir Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra ir kitos valstybės įstaigos. Taigi, nėra nemokamos politikos. Tūlas lietuvis, daugiau nei dvidešimtmetį farširuojamas antivalstybinės propagandos, sunkiai gali susitaikyti su mintimi, kad jis turi išlaikyti „politinius ir biurokratinius dykaduonius“.  Čia  tūlas  skaitytojas  gali paklausti – ar verta išlaikyti valstybę, leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus.

Ne kartą ir ne du iš tarsi inteligentiškų, aukštojo mokslo diplomus turinčių žmonių lūpų viešojoje erdvėje esu girdėjęs: „Man valstybės nereikia. Ko noriu – tai kad ji man netrukdytų“. Klausaisi jų ir stebiesi – jie nesuvokia, ką kalba. Pakartokime: „Man valstybės nereikia!”. „Tegu ji mums netrukdo veikti “. Juk taip kalba ir žmonės, kurie gyvena iš  valstybės  surenkamo biudžeto. Vadinasi, iš ten, iš mokesčių mokėtojų pinigų, jie  gauna  algą, paramą – dažniausiai kuklią – jų veiklai ir pan. Pabrėžiu – ne tik  biurokratai ir politikai gyvena iš valstybės surenkamų lėšų. Mokytojai, menininkai, prokurorai, pensininkai ir kiti naudojasi viešosiomis lėšomis. Jei nebūtų valstybės, nebūtų biudžeto, dalis tų valstybės nemėgstančių asmenų liktų be lėšų, skirtų jų veiklai ar  išgyvenimui. Ar dabar bent viešajame sektoriuje dirbantys inteligentai suvokia, kad  valstybės jiems reikia, kad jų veikla ar išgyvenimas kaštuoja ir kaštai  yra  apmokami iš valstybės surenkamų mokesčių?

Jeigu mums, lietuviams, valstybės nereikia, tuomet reikia išvaikyti visus žmones, dirbančius valstybinėse institucijose, reikia liautis prisiekinėjus Lietuvos valstybei, atsisakyti Konstitucijos ir įstatymų. Jei nereikia valstybės, nereikia kelių, policininkų, gaisrininkų, greitosios medicininės pagalbos, nacionalinio transliuotojo ir daugelio kitų civilizacijos  atributų…

Sakysit, absurdas kalbėti apie šalį  be valstybinių  mokyklų, teatrų ar teismų. Tačiau absurdo metodas yra veiksminga priemonė išsigydyti nuo įvairių „izmų“. Pirmiausia nuo rinkos fundamentalizmo.

Kai, pritaikęs absurdo metodą, imi analizuoti tikrovę be valstybės, imi suvokti, kad valstybė yra viena svarbiausių žmonijos raidos išdavų ir kad be jos išgyventi neįmanoma. Tuomet supranti kad  ji kuria tokias gėrybes, kurių mes pavieniui sukurti negalime. Mintyse sukūrę  absurdišką situaciją galime geriau suprasti, kad gyvename vertybinio konfūzo sąlygomis negalėdami susivokti, nes esam nuolat klaidinami, kas ta valstybė yra, kokia jos paskirtis, kada jos mums reikia ir kada ji mums iš tikrųjų trukdo.

Holistinis požiūris į visuomenę, kuris  leidžia matyti ne tik tikrovės dalis , bet ir visumą,  padeda palyginti  lengvai atsakyti į  šiuos klausimus. Rinkos fundamentalistui, ar tai būtų  neoliberalas ir libertaras, kuriam rinka ir ekonomika yra tą patį reiškiantys terminai, žmonėms, kurie  dėl savo individualistinės pasaulėžiūros negali suvokti bendrojo gėrio  reiškinio, valstybė yra, kad ir  neišvengiamas, bet  blogis. O blogį  reikia neutralizuoti… Holistui valstybė – tai institucijų, kuriančių viešąsias  bendro naudojimo gėrybes, t.y. gėrybes, kurias paprastai kuriame ir naudojame kartu, solidariai.

Žmonijos istorija rodo, kad  laikui bėgant  tokių bendrai naudojamų gėrybių skaičius ir  įvairovė auga, nes didėja  poreikis  joms. Visuomeniniam gyvenimui sudėtingėjant bendrojo gėrio vaidmuo auga. Tai dėsningumas, kuris  pasireiškia kelių, geležinkelių, švietimo, mokslo,  sveikatos  apsaugos, teisėsaugos  institucijų tinklų plėtra. Tik dalis jų gali veikti privataus intereso pagrindu. Šiose „tinklinėse“ sferose  ypač stiprus  viešojo intereso vaidmuo. Vadinasi čia, bet ne kavinių, viešbučių ir panašiose  srityse,  valstybės  vaidmuo turėtų būti didžiausias.

Jeigu bendrojo gėrio vaidmens didėjimo dėsningumas  nėra  suvokiamas ir veikiama  priešinga  kryptimi – siekiama privatizuoti vis daugiau viešojo gyvenimo  sričių, paplinta viešasis  blogis,  nuo kurio tenka  kentėti visiems kartu. Jis pasireiškia tikro ir plačiai suvokto teisingumo,  gerų makroekonominių sprendimų, adekvačių poelgių tarptautinėje arenoje ir pan. stoka. Vietoj viešojo gėrio mes vis dažniau susiduriame  su viešojo  blogio reiškiniais. Tai veda prie  ekonominio nuosmukio, nedarbo, emigracijos, nusikalstamumo augimo ir t.t. Kitaip sakant, kai trūksta viešųjų gėrybių ir plinta viešosios blogybės, visuomenės gerovė  krinta.

Išvada yra tokia – mes kenčiame ne todėl, kad valstybės yra per daug. Mūsų bėdų  šaknys  slypi tame, kad mūsų valstybė yra silpna ir nesugeba sukurti pakankamo kiekio ir  įvairių viešųjų gėrybių. Ji silpna ir todėl, kad  jos institucijos nesugeba deramai  apginti Konstitucijoje įtvirtinto viešojo nacionalinio intereso, kad per dažnai klysta gausindamos  viešąsias blogybes – blogus įstatymus, Vyriausybės ir Prezidento sprendimus ir pan. Valstybės stiprinimo pagrindiniai šaltiniai yra du – mūsų pilietiškumas ir normalus  viešųjų reikmių finansavimas. Vyraujant amoraliam individualizmui abu šie  šaltiniai nemažu laipsniu  blokuoti.

Holistinis  požiūris į valstybę  suteikia paradigminį raktą tikroms reformoms mūsų šalyje. Jeigu mes ir toliau vadovausimės rinkos  fundamentalizmo filosofija, kurioje beveik nėra  vietos  bendrajam gėriui, mūsų laukia  sunkūs laikai. Ir toliau privatizuojant, paimant iš valstybės  tai, kas  yra prigimtinė viešojo, bendrojo gyvenimo sfera, sisteminė šalies  krizė gilės.

Pabaigiau šį  straipsnelį ir pagalvojau – vis tiek koks nors aukštąjį išsilavinimą turintis  inteligentas greitai kur nors viešumoje pareikš: „O man valstybės nereikia“. Ir jis nebus vienišas- antivalstybinis instinktas propagandinių centrų pastangomis  yra giliai įsirėžęs mūsų žmonių sąmonėje.  Tai girdint turėtų iškilti klausimas – negi mūsų tauta tiek pasimetusi, kad pasiduoda tokiam kolektyvinio naikinimosi instinktui?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *