A.Eigirdas. Tiesioginis valdymas, kaip valstybės integralumą užtikrinantis instrumentas

Pranešimas, perskaitytas 2011 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien. Valstybinės komisijos Rytų Lietuvai veiklą prisimenant“. 

Prisiminti tiesioginio valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose dvidešimties metų sukaktį matau prasmę, jei pabandytume, iš laiko perspektyvos, įvertinti šio valstybės žinioje esančio instrumento panaudojimo prasmingumą, efektyvumą bei perspektyvumą.

O neabejotina praktinė nauda būtų, jei pasiremdami buvusia patirtimi galėtume nurodyti silpnąsias tiesioginio valdymo procedūrų vietas bei pateikti rekomendacijas, kaip jos turėtų būti tobulinamos.

Pastarasis aspektas – ypač svarbus, nes tenka konstatuoti, kad dabartinis tariamų problemų rytų Lietuvoje eskalavimas ir kai kurie neadekvatūs valdžios siūlymai, kaip į tai reaguoti, jau tampa rimtu pavojumi valstybės integralumui. Žinoma, galima būtų pasakyti, kad susiklosčiusi padėtis yra nebaigtų darbų, kai be jokio pereinamojo laikotarpio buvo panaikintas tiesioginio valdymo režimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ir, be abejo, visų po to buvusių Lietuvos valdžių neveiklumo rezultatas. Tačiau, ne ką mažesnis pavojus už neveiklumą yra ir veiksmai, kurie nėra adekvatūs keliamai grėsmei.

Teikdamas šiuos pastebėjimus, remsiuosi savo, kaip tyrėjo, dalyvavusio atliekant sociologinius tyrimus rytų Lietuvoje, Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos nario bei Vyriausybės įgaliotinio Šalčininkų rajone patirtimi.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad tiesioginio valdymo instrumentas yra neabejotinai privalomas valstybės valdymo arsenale. Ir jis naudotinas ne vien tam, kad galima būtų apsisaugoti nuo tiesioginių pasikėsinimų į Lietuvos teritorinį vientisumą, bet ir tais atvejais, kai kėsinamasi į kitas Konstitucines normas, pvz., kai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės, kurias ginti įpareigota Valstybė.

Kai pažeidinėjami įstatymai, nevykdomi teismo sprendimai, kaltąjį galima patraukti teisinei atsakomybei. O ką daryti, kai įstatymai ir Konstitucija pažeidžiami prisidengiant kolektyvine atsakomybe, apeliuojant į tai, kad sprendimą priėmė rinkėjų išrinkti tarybos nariai? Šiuo atveju, tiesioginio valdymo įvedimas yra vienintelė adekvati priemonė.

Suprantama, kad ilgalaikis tiesioginio valdymo tikslas būtų pašalinti tas priežastis, dėl kurių atsirado poreikis įvesti tiesioginį valdymą.

Tad kas turėtų užtikrinti, kad tiesioginis valdymas būtų sėkmingas, t.y., kad būtų pasiekti tiesioginio valdymo įvedimo tikslai?

Paminėsiu šiuos, mano manymu, svarbiausius momentus: 1) tai problemos identifikavimas, priežasčių nustatymas; 2) savalaikis reagavimas; 3) privalomas tęstinumas.

Problemos identifikavimas

Norint teisingai identifikuoti problemą, nustatyti jos atsiradimo priežastis, reikia turėti pakankamai informacijos.

Dar 1989 metais, MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas atliko išsamius sociologinius rytų Lietuvos gyventojų tyrimus. Man pačiam teko dalyvauti organizuojant apklausą Šalčininkų rajone. Per mėnesį išvažinėjau visą Šalčininkų rajoną, galėjau savo akimis pamatyti tą įvairovę, kurią atskleidė ir tyrimo rezultatai.

Viena pagrindinių to tyrimo išvadų buvo ta, kad nežiūrint istoriškai susiklosčiusių specifinių rytų Lietuvos gyventojų politinių-visuomeninių orientacijų, nėra jokio pagrindo teigti, kad egzistuoja koks nors kitakalbių pietryčių Lietuvos gyventojų nuomonės monolitas: dauguma jų buvo pakankamai geranoriškai nusiteikę Lietuvos nepriklausomybės, lietuvių atžvilgiu, o agresyvią antilietuvišką ir antivalstybinę poziciją reiškė pakankamai nedidelė gyventojų dalis. Bėda ta, kad būtent ši agresyvioji dalis rajone turėjo visus valdžios svertus savo rankose.

Dirbant Valstybinėje Rytų Lietuvos komisijoje pirmaeiliu uždaviniu vėlgi buvo informacijos, būtinos procesų, vykstančių rytų Lietuvos rajonuose, pažinimui rinkimas. Ir ne tik informacijos rinkimas, bet ir jos sklaida. Reikia prisiminti, kad komisijai teko veikti informacinės blokados sąlygomis: Lietuvos televizija buvo okupuota ir rytų Lietuvos rajonų gyventojai matydavo tik Maskvos bei taip vadinamos ,,kaspervizijos“ programas, pradžioje nebuvo ir nepriklausomos rajonų spaudos. Todėl nemažiau reikšmingas Valstybinės Rytų Lietuvos komisijos darbo baras buvo (žinoma, pagal galimybes), skleisti nemelagingas žinias apie Lietuvos valstybėje vykstančius procesus, nuostatas tautinių mažumų atžvilgiu, okupanto vykdomus smurtinius veiksmus.

Valstybinė Rytų Lietuvos komisija savo užduotį identifikuoti problemą, įvardinti priežastis bei pasiūlyti adekvačius sprendimo būdus, įvykdė sėkmingai.

Pagrindinė problema buvo akivaizdi: tai nepakankama pietryčių Lietuvos rajonų gyventojų pilietinė integracija. Ir tai, kad valdžią rytų Lietuvos rajonuose uzurpavusi komunistinė-administracinė nomenklatūra visokeriopai priešinosi įpilietinimo procesui. Turėjome, tačiau, pakankamai informacijos, kad galėtume teigti, jog įpilietinimo procesai neabejotinai paspartėtų, jei būtų pašalintos dirbtinės kliūtys, kurias kūrė tuometinė sovietinė tų rajonų valdžia, be abejo skatinama iš Maskvos ir kai kurių Lenkijos sluoksnių.

Taigi, kai buvo įvestas tiesioginis valdymas, šios dirbtinės kliūtys buvo pašalintos ir negrįžtami poslinkiai rajono gyventojų sąmonėje prasidėjo.

Jei 1991 metų rugsėjo mėn. tik 800 Šalčininkų rajono gyventojų buvo pareiškę norą tapti Lietuvos piliečiais, tai tų pačių metų pabaigoje tokį apsisprendimą jau buvo padarę virš 95 proc. gyventojų (daugiau, nei kai kuriuose kituose Lietuvos rajonuose). Buvo didelis susidomėjimas prasidėjusiu privatizacijos procesu, o aktyvumas dalyvaujant 1992 m. Lietuvai svarbiuose referendumuose buvo ne ką mažesnis, nei kitose Lietuvos vietovėse. Pagaliau, labai padidėjo bendras pilietinis aktyvumas: atrodė, kad tik dabar, sugriovus sovietinę nomenklatūrinę valdžios sanklodą, rajono gyventojai patikėjo, kad jų bėdos pagaliau bus išgirstos, o laikai, kai jie buvo beteisiai kolūkių pirmininkų ir partinių sekretorių baudžiauninkai, pagaliau baigėsi.

Šie teigiami poslinkiai būtų sunkiai įsivaizduojami be vietinių žmonių, visuomeninių organizacijų (Sąjūdžio, Vilnijos) palaikymo. Rasti atramą visuomenėje – dar viena neabejotinai svarbi sėkmingo tiesioginio valdymo įgyvendinimo prielaida.

Savalaikiškumas

Niekas taip nežlugdo pasitikėjimo Valstybe, kaip neryžtingumas. Valstybės demonstruojamas neįgalumas tik provokuoja ekstremizmą. Dar blogiau, kai mūsų bendrapiliečiams siunčiamas klaidinantis signalas: pvz., Lietuvos teismai pagaliau priverčia pradėti nukabinėti neteisėtus dvikalbius gatvių pavadinimus, o Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos darbo grupė paskelbia projektą, kuriuo siūloma įteisinti dvikalbius gatvių pavadinimus.

Vadinasi, adekvačios prasižengimui priemonės turi būti priimtos iškart po to, kai tam atsiranda pagrindas. Nes bet koks delsimas gali būti interpretuojamas, kaip nuolaidžiavimas.

Tęstinumas

Tiesioginio valdymo įvedimas yra tam tikra kraštutinė priemonė, kai kitos valdžios ir teisinės priemonės neduoda rezultatų. Iš kitos pusės, tai dažniausiai būna įsisenėjusių, užleistų, dešimtmečiais nesprendžiamų problemų pasekmė. Todėl, tam tikra prasme, tai primena chirurginį įsikišimą. Tuomet, jei pasiremsime šia analogija, sunku būtų įsivaizduoti, kad žmogus po sudėtingos operacijos būtų laikomas pasveikusiu ir išleidžiamas namo. Analogiškai, ir po tiesioginio valdymo pabaigos būtinas tam tikras ,,reabilitacijos“ laikotarpis. Būtina stebėsena ar nėra pavojaus, kad recidyvas gali pasikartoti. Pagaliau, būtinas konkrečių priemonių, leidžiančių pašalinti problemos atsiradimo priežastis, įgyvendinimas.

Prieš 20 metų, pasibaigus tiesioginiam valdymui, valstybė nusišalino nuo problemų sprendimo ir faktiškai savo piliečius paliko likimo valiai (ar vietinių vadukų malonei). Kai kuriais atvejais netgi pradeda atrodyti, kad mūsų kitakalbiai piliečiai tampa preke derybose su svetima valstybe…

Apibendrinant, keletas išvadų:

1. Valstybei reikalinga institucija (pvz., Regioninių problemų tyrimo centras ar komisija), kuri rinktų informaciją, reikalingą užbėgti galimai situacijai, kai tiesioginis valdymas tampa neišvengiamu, už akių, prireikus siūlyti atitinkamų priemonių naudojimą. Tokia institucija turėtų nagrinėti ir teikti pasiūlymus, kaip turėtų būti tobulinamos tiesioginio valdymo procedūros.

Tačiau, tam, kad tokia institucija atsirastų, turėtų būti politinis sutarimas, kad būtų užtikrintas jos darbo tęstinumas pasikeitus valdžiai po eilinių Seimo rinkimų.

2. Turi būti sukurti ,,lankstesni“ tiesioginio valdymo instrumentai (dalinai lokalizuoti, liečiantys tam tikrų funkcijų vykdymą, pvz., švietimas ar socialinė parama). Nebūtina ,,iš patrankos šaudyti į žvirblius“. Taip kaip valstybė perduoda tam tikrų funkcijų vykdymą, taip ji gali ir susigrąžinti (perimti) vykdymą tų funkcijų, kurias savivaldybė vykdo pažeisdama įstatymus ar piliečių teises.

Pabaigai

Savo archyve radau nemažą dokumentų rinkinį. Jį 1992 metų gegužės mėnesį Lenkijos žurnalistams surengto seminaro ir apsilankymo Šalčininkų rajone proga parengė Lietuvos Respublikos Seimo Informacijos ir analizės centro darbuotojai. Šiame rinkinyje pateikta antivalstybinės veiklos pietryčių Lietuvoje įvykių chronologija, priimti antikonstituciniai nutarimai, į jų priėmimą reaguojantys Lietuvos Respublikos Seimo sprendimai, prokuratūros tyrimų išvados bei kita pakankamai įvairi ir įdomi medžiaga.

Įvedus tiesioginį valdymą buvo daug spekuliacijų, kad paleidus rajono savivaldybių tarybas tuo buvo pažeista gyventojų teisė turėti savo rinktą vietinę valdžią. Nuo to laiko jau praėjo 20 metų, daug kas užsimiršo, todėl panašaus pobūdžio spekuliacijoms erdvės atsiranda vis daugiau. Manau, reikėtų šį dokumentų rinkinį paskelbti viešai, kad ir virtualioje erdvėje. Tai tiesiog būtina padaryti, kad bet kam galėtume priminti, kodėl 1991 metais buvo įvestas tiesioginis valdymas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

O ir šiuolaikiniams revanšistams nepakenktų priminti, kad, kai to labai reikia, Lietuvos Valstybei pakanka išminties ir ryžto apsaugoti savo gyvybinius interesus nuo bet kokių dezintegruojančių jėgų kėslų.