N. Venckienė. Sausio 13-osios išvakarių pastebėjimai (26)

Prievarta Garliavoje | Alkas.lt nuotr.

Prievarta Garliavoje | Alkas.lt nuotr.

Įvairios mintys šį šeštadienį nuo pat ryto jaukė protą tol, kol susigulėjo tarsi į vieną. Tik pasižiūrėjusi į 2013 ir 1991 metų kalendorius supratau, kodėl galbūt tai vyksta. Prieš 22 metus sausio 12-oji buvo šeštadienis, šiandien – taip pat. Laiko ženklai savyje nešiojasi tą kažką mistišką, ko mes nepastebime per nenuilstantį bėgimą.

Prieš 22 metus, sausio 12-osios šeštadienį Lietuva buvo įaudrinta. Jau po Spaudos rūmų Vilniuje šturmo ir užėmimo, po dar kitų sovietų kariškių išsišokimų. Jauna, nė metų neturinti valstybė sulaukė ir savo kraujo valandos. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją.

Pamenu tuomet tik paskutines Lietuvos televizijos žinių laidos transliacijos akimirkas, vėl pasijungusį laisvą kanalą iš nelabai toli mūsų esančių Sitkūnų, po kelių dienų ar net savaitės per rankų rankas atkeliavusį laikraštį „Laisva Lietuva“, kurio antraštė buvo juoda: „Kruvinasis sekmadienis“.

Šiandien mes gyvename taikoje. Be nerimo, kad vėl į kažkurį miestą, į kažkieno namus atšliauš svetimi tankai ir traiškys, šaudys niekuo dėtus žmones. Kaltus tik tuo, kad stoja už savo Tėvynę.

Bet toje taikoje, kuri per daugiau nei du dešimtmečius buvo ypač gera tik savai, pačių išrinktai valdžiai, mes nepastebėjome nuosavų, į mūsų vidų atšliaužusių tankų. Tai – netiesos, neteisingumo, apgaulės, korupcijos, veidmainiavimo mašinos. Tik prieš jas nesiginame, nes jos pažymėtos nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis. Jos skirtos ne traiškyti minią, o gniuždyti sąmonę, laisvą mintį, idėjas ir siekius.

Neįsižeiskite, bet Sausio 13-oji ir 2012 metų gegužės 17-oji man yra kone tokio pat jautrumo datos. Prieš 22 metus aš, dar būdama jauna studentė ir Lietuva tikėjusi jos pilietė, išgyvenau dėl viso krašto ateities. Pernai – dėl mažosios brolio Drąsiaus Kedžio dukrelės likimo.

Į mano tėvų, mergaitės senelių namus brovėsi ne sovietiniai, o savi, uniformuoti, gerai ginkluoti ir išmuštruoti vyrai. Jų buvo net 240. O gal ir daugiau. Su, pasak „Delfi“ konferencijoje praėjusį penktadienį pasisakiusio profesoriaus Vytauto Landsbergio, „sambistu“ priešakyje.

Tas rytas neišdildomai įstrigo į kiekvieno mūsų atmintį kaip pasibaisėtino valdžios brutalumo, žiaurumo vaikystei ir elementaraus žmogiškumo išniekinimo pavyzdys. Jis akivaizdžiai parodė, kad žmogus mūsų valstybėje, už kurią tiek kovojome, kurios taip siekėme, yra niekas. Kad policija, atėjusi į mūsų namus, prieš nekaltą žmogų gali imtis bet kokių priemonių. Jis parodė, kad demokratija Lietuvoje tėra iliuzija, kad, skirtingai nei Vakarų Europos šalys, tebesame policinė valstybė. Šalį valdome ne mes visi, Lietuvos žmonės, bet į vieną kumštį susitelkęs valdžios ir teisėsaugos klanas. Jis tenori vieno – toliau išlikti ir sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur. Kaip jau ir išginė bene milijoną, ir mes vis pastebimiau tampame išsivaikščiojančia po pasaulį tauta.

Tai, kas buvo padaryta 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, amžiams įeis į mūsų Lietuvos istoriją kaip vienas baisiausių ir gėdingiausių jos faktų. Nes būtent valstybės pareigūnų rankomis buvo atlikta veikla, galutinai sužlugdžiusi nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, nulėmusi visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe.

Žinau, kad dėl tokio palyginimo užsitrauksiu naują kritikos laviną, tačiau neturiu moralinės teisės tylėti. Man vienodai brangus yra ir Lietuvos, ir tik mažos jos mergaitės likimas. Jei išbrauksime iš istorijos paprastą mergaitę, nesirūpinsime jos šypsena, vaikiškais troškimais, kasdieniais džiaugsmais, nebebus ir Lietuvos. Pakanka išmesti tik vieną mažą žmogutį į istorinį sąvartyną, vėliau antrą, dešimtą, tūkstantąjį, kad valstybė imtų ristis į prarają.

O Sausio 13-osios aukų atminimas man yra brangus kasmet. Tik kalendoriuje tolsta ta kruvina valstybei data, bet mintys lieka viduje, šalia. Jaučiu didelę pagarbą visų žuvusiųjų artimiesiems, draugams, bendramoksliams, bendradarbiams ar tik pažįstamiems. Linkiu Jums tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo Lietuva. Tikėjimo, kad ateis diena, kai vėl didžiuosimės savo valstybe, atstatysime joje teisingumą, pasitikėjimą valdžia, jausimės saugūs ne tik gatvėje, bet ir mintyse.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Taip:

    Ponia jaučia, kad teisingumo valanda artėja. Tikisi – gal šiuo straipsneliu dar kai kam ir sudrums protą. Juk tiek daug čia patriotizmo ir Lietuvos meilės.

  2. Nepolitikas:

    Visiška pritariu. Man dar baisiau atrodo, kada šaudoma į žmonės(ne nusikaltėliai, o policija), kada leidžia „šuniukams“ padirbėti su tariamais „nusikaltėliais“, kada jauni žmonės(nors ir kontrabandininkai) žūstą dėl pareigūnų persekiojimo ir t.t. Visada kyla klausimas: Kas kaltas, kad toks įteisintas žiaurumas, prieš vaiką, prieš …. ir galų gale prieš Tautą? Manau Tauta ir kalta! Gyvenam virš 50 m.(iki „persitvarkimo“) okupacijoje, bet tada to nebuvo: milicininkai sugebėdavo dirbti be ginklų, nemušė „okupuotus“ piliečius, nekišdavo ir nereikalaudavo gultis į balą, vaikai buvo laimingi ir saugus (nei komendanto valandos nei ką nors kito). Bet užsinorėjom neribotos laisvės – laisvai lakstyti, laisvai daryti, t.y. „siaubiakų“ gyvenime, ir iš ekrano prievarta atėjo į mūsų gyvenimą… Iš ko mokasi mūsų policija iš „Rembo“, „Reindžerių“, „Kobros“ ir t.t., o ten tik ištęsinės žmogaus teisių pažeidimai, kraujas, smurtas ir t.t. Ginklai legalizuoti. Jau greitai turėsim antra Ameriką Lietuvoje… ir viskas tai yra daroma pagal ES direktyvas! Ar nors viena partija pasisakė savo programose prieš smurtą? Net jūsų partija tyli ir nepateikia nei policijos, operatyvinės veiklos ir t.t. įstatymų pakeitimus. O jūsų „džentelmenai“ rašo straipsnius ir žado kovoti su vėjo malūnais….Jo juodos mano mintys. Dėl ko žmonės žuvo šita sausio 13 diena….

  3. Vilmantas Rutkauskas:

    Perskaičius straipsnį iškart kyla mintis, o kodėl 2012 m. gegužės 12 -oji Garliavoje negali sietis su mergelės Marijos ėmimo į dangų diena – ten, kur jai vieta ?

  4. pensininkas:

    Sutinku, kas buvo Gegužės 17 Lietuvoje buvo baisu. Tai man baisiau buvo nei sausio 13 d. Tuomet 1991 m. apgynėme, o 2012 m. mus dorus piliečius sutrypė savi, išniekino himną, trispalvę ir Dievo paveikslą sutrypė. Buvo ginkluoti šautuvais su g kulkomis, dujų balionėliais, elektrošoko įrenginiais, grąsino užpjūdyti tarnybiniais šunimis. Čia tai tikrai savi ėjo prieš savus. Ne taip kaip sausio 13 d. svetimi šaudė ir traiškė mus. Ir visa tai įvyko prie konservatorių, kurių garbės pirmininkas yra Landsbergis. Turėtų būti gėda profesoriui.

    • Nepolitikas:

      Visiška pritariu. Lašas, po lašu ir…….

    • zigmas:

      Pensininkas: “Sutinku, kas buvo Gegužės 17 Lietuvoje buvo baisu. Tai man baisiau buvo nei sausio 13 d. Tuomet 1991 m. apgynėme”. Tai šitaip “apgynei” laisvę stovėdamas ir šildamas nuo laužo? Bet prieš 22 m. nebuvai dar pencininkas, o pačiam jėgų žydėjime. Todėl reikėjo būti arčiau tankų, užstoti jiems kelią, o ten stūmei Loretą… Ar ne taip? Atsirado mat “antilandsbergininkas” Tau iki jo kaip iki Mrso…

  5. Ona Voveriene:

    Nebyliais likom, zombiais ir mankurtais
    Laisvės Varpui staiga nuaidėjus.
    Nebepajėgiam priešintis smurtui
    Ir raudonojo maro idėjoms.
    Nebematome nieko, negirdim
    Vienus trupinius renkam nuo stalo
    Geležim mums išdegino širdis.
    ir į ledą jos virto, sušalo…
    Nuoširdžiai dėkoju šių eilių autorei, dar teikiančiai viltį, kad yra dar Lietuvoje žmonių, nevirtusių žvėrimis, su baisesniu, negu žvėries stribo metalitetu. Apie tai liudija ir šie sužvėrėjusių stribų komentarai. Atleisk, jiems Viešpatie, nes jie jau ne žmonės: neturi nei gailestingumo, nei atjautos, nei sielos…
    O man Deimantė Kedytė – tai Lietuvos simbolis. Kas vyskta su ja, tas vyksta ir su Lietuva. Dabar ji pagrobta ir užvaldyta. Pagarbiai Ona Voverienė, 2013.01.13

  6. -:

    Reikia ir toliau viešinti mergaitės pagrobimo video su komentarais ir vertimu, siuntinėti į visas įmanomas užsienio TV ir radijo laidas, internetinius portalus, kitas žiniasklaidos priemones.
    Stiprybės Neringai ir jos palaikymo komandai

  7. et:

    sekiau Kedžio bylą nuo pat pirmų jo desperatiškų laiškų į internetą, pasakojant apie beviltiškus jo bandymus rast teisingumą ir su nuoroda į jo blogą, kur ir pažiūrėjau visą filmuotą mergaitės liuydijimą. Šito jokio vaiko neišmokysi, nes mergaitė daugiau pasakojo kūno kalba, gestais, nei žodžiais. Pamenu, jau tada mane apėmė negera nuojauta dėl Kedžio. Supratau, kad šia paviešinta medžiaga blogio jėgos gali pasinaudoti ne tik susidorojimui su pačiu Kedžiu.
    Pop poros dienų taip ir įvyko. Berods tai buvo pirmadienis. Tuo metu persimečiau keliais meilais su G.Goriene, kuri ką tik buvo publikavs VSD informatoriaus Kęstučio Vilkausko pasakojimą apie kompromatą, kurį jis neva vuvo perdavęs Furmonavičiui. Berods tą pačią dieną Furmonavičius buvo nušautas, o Gorienės Karšto komentaro kompiueriai išėjo iš rikiuotės.. į mano kompą taip pat kažkokiu būdu pateko blakė, kuri ištrinbdavo visą adresų eilutę, kad nebegalėjau naršyt interneto. Tačiau išmokau įeiti per history, nespaudžiant enter…

    Taip man liko versija apie tai, kad kažkas rinko kompromatą, gal būt ape teisėjus, kad jais galima būtų pasinaudoti reikiamu momentu. Bet paaiškėjo, kad graži mergina Stankūnaitė nėra šiaip sau “mat odinočka”, kad ji per mergaitę susijusi su stipria teisėjų šeima. Na ir prasidėjo… 9 liudininkai mirė neaiškiomis aplinkybėmis prieš tai kai kam prasitarus, kad tai “byla žudikė”…

    Didelės paslaptys gaubia šią bylą. bet nėra nieko paslėpta, kas nebus atidengta.

    O ponui “pagoniui” V. Rutkauskui pasakysiu, kad jei jis savo protą atiduotų Aukščiausiajam valdytyi, tai juo taip nemanipuliuotų patys žemiausieji per savo propagandą.

    Laikykitės Venskiene. Nepasiduokite ir jūs politinėms manipuliacijoms. Nes dauguma konservatorių yra jūsų pusėje. O gudrūs manipuliatoriai supriešino jus su jais. Kubiliaus kaltė ta, kad jis davė laisvę ministerijoms ir nesikiųšo per daug į jų veiklą. Taip jis supranta demokratiją. Tuo pasinaudojo kėdainietis pseudoliberalas Melianas, o jam strategiją paruošti padėjo D.Pūro moknys psichiatras Slušnys, žurnalistų etikos pirmininkas (kažkodėl?)

  8. et:

    tikra tiesa, kad ir dabar gyvename kone tame pačiame konflikte kaip ir prieš 22 metus.

    Kas šio konflikto priežastys? Mūsų Prezidentės katro paskelbimas sukčiams suvcienijo visus sukčius p[rieš Prezidentę ir prieš dorąją tautos pusę. O iš to matome, kad ir už- laisvę kovojo ne tik dori žmonės, betr ir tie, kurie troško laisvai smaugti savus, nesidalinant jaau su rusija. Bet buvo ir tokių, kurie įsipareiojo Rusijai per verslo priedangos organizacijas padėti jai lyg Trojos arkliui įšliaužti į ES. Apie tai kalba Bukovskis. Daliai signatarų reikėtų atimti signataro rentą. Aš ją atimčiau Vaišvilai. Už tai, kad paliko Lietuvą be energijos šaltinio, už tai kad apsimetęs žaliuoju gąsdino Europą..

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Et, ata būtų, jei būtų, žudiko užtarėjo tavoji valia, matyt, Vaišvilai atimtum ne tik rentą. Kol kas – toliau sau sapnuok priešus – pagal ne-ano-niminį savo sąrašą.
      CHA

  9. pensininkas:

    Skelbiu Delfije patalpintą savo komentarą:
    Kas nesusivokia situacijoje ir smerkia Venckienę, siūlau tinklapyje laisvas laikraštis pasiskaityti ir pamatyti foto kito Vladimiro, buvusio Lietuvos socialistų partijos nario, straipsnį “Nekaltas kraujas”. Sėkmės susiorentuojant.

  10. Amelija:

    Vladimiro Laučiaus teksto citata iš straipsnio DELFI: “Valstybė – tai pirmiausia santvarka, politika, suverenitetas. Kaip tik tai, ką savo tekste N. Venckienė suniekina, išaiškindama, kad demokratijos nėra, valdo klanas, o visuomenė absoliučiai nepasitiki valstybe.
    Kas per patriotizmas Seimo narės, kuri aiškina, kad į tuos, kuriems nepakeliui su „Drąsos keliu“ ir jo politiniais vaizdiniais, yra į vidų įšliaužę tankai, pažymėti nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis?
    Kai Viktoras Uspaskichas iš Maskvos tribūnų keiksnojo Lietuvą, tariamai nepaisančią žmogaus teisių, jis peikė ne Lietuvos valstybingumą, o tik institucijų elgesį savo atžvilgiu. Užtat N. Venckienė Sausio 13-osios proga atvirai pareiškė, kad visa valstybė – bloga, kone prilygsianti okupantų tankams.”
    http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vlaucius-sausio-13-aja-n-venckiene-praleido-proga-patyleti.d?id=60422059#ixzz2Hx2KdSn0

    • Marta:

      o ką pasakysi dėl mūsų visų demokratiškai išrinktos prezidentės vertimo? Laučius dedasi prie tų sukčių sąmokslininkų, kurie ją verčia… kartu su sorošistais ir kitu briedu. Ar jie savi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: