E.Merkytė. Partizanų motina (6)

Ona Lukšienė | Partizanai.org nuotr.

Ona Lukšienė | Partizanai.org nuotr.

1947 m. savo dienoraštyje Lietuvos partizanų Tauro apygardos kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas rašė: „Šiandien mes pajėgūs išmatuoti aukščiausius kalnus, giliausias jūras, tolimas planetas, bet kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė motinų širdis, kuris atėmė jų senatvės paguodą, pravirkdė seneles tų sūnų, kurie krito didvyriškose kautynėse už Lietuvos laisvę ir laimingą ateitį?

Laikas užgydys žaizdas, bet ne motinų. Jos iki karsto lentos žiūrės į tą vingiuotą, baltą takelį, kuriuo jos sūnelis išėjo parnešti laisvės. Ji rymos ilgais vakarais, šluostydama nuo skruostų ašaras, ir žiūrės, ar nepareis, ar nepradžiugins jos senatvę. Tačiau jos matys savo sūnelius tik sapne, tik sapne su jais kalbėsis, o pabudusios vėl apsipils ašaromis, skausmo kalavijas vėl perdurs jų širdis. O gal tauta užmirš laisvės kovotojų motinas, gal niekas joms, duonos neturinčioms, neišties kąsnelio, pagalbos rankos. Tai būtų didžiausias Tautos nedėkingumas laisvės kovotojų motinoms. Jos už laisvę aukojo didžiausią auką – savo mylinčius sūnus.“

Iš tiesų ilgą laiką partizanų motinos buvo užmirštos. Labai nepelnytai. Tačiau galbūt jų auka net didesnė nei jų sūnų – partizanų? O jūs ar galėtumėte paaukoti savo sūnų už Tėvynės laisvę? Ar galėtumėte jį, būdama mama, pati palaiminti ir išsiųsti į mišką partizanauti širdies kertelėje nujausdama, kad jis jau niekada nebepravers namų durų – taip, kaip padarė Ona Lukšienė? Būtent ši moteris – tipiškas partizanų motinos paveikslas, kurį ir pabandysiu atskleisti šiame straipsnyje. 

„Vargą jau vaikystėje buvo mačius didelį…“

Ona Vilkaitė gimė 1886 m. Degimų kaime. Apie Onos jaunystę nėra daug žinoma. Jos vienintelis likęs gyvas sūnus Antanas Lukša pamena, kad mama jau būdama vos keturiolikos turėjo viena rūpintis savo trimis broliais ir sesute: „Vargą vaikystėje buvo mačius didelį. Todėl, kad tėvai mirė anksti nuo šiltinės. O jie keturi vaikai buvo. Jinai buvo vyriausia, tad teko rūpintis šeima.“ Gal todėl ir į bernelius nebuvo kada žiūrėti. Kai Ona susitiko Juodbūdžio kaime gyvenusį 59-erių Simoną Lukšą, jai jau buvo 34-eri. O šis – jau našlys su trimis vaikais.

Tačiau pasak Antano Lukšos, nors tarp tėvų ir buvo didžiulis 25 metų skirtumas, jie sugyveno gražiai: „Aš bent jokių kivirčų neatsimenu. Mama turėjo tokį savo būdą. Tėvukas kas antradienį eidavo į Veiverius į turgų. Su giminaičiu tokiu, Raslavičiumi. Jie mėgdavo nueiti į alinę. O man būdavo prisakyta, kad tėvuką prižiūrėčiau ir jį parvežčiau. Tuo metu aš jau Veiveriuos lankiau mokyklą. Nueinu aš į tą vadinamą Degučio restoraną, dar dabar tas pastatas yra. Tėvukas sėdi su Raslavičiumi ir rūko, nors jis nerūkė (juokiasi – aut.). Nu, ką, kylam. Tėvuką aš parsivežu. Mama niekad jam nė pusės žodžio nesakydavo, kad parvažiuodavo jis žmogus „biski“ pavėpęs. Bet ant rytojaus jau pamokslą atskaitydavo. Tačiau kažkokių didelių kivirčų tikrai nebuvę…“ „Be to, tėvukas buvo labai stiprios sveikatos, visad įraudęs, sveikas. Kai mirė, visus alei vieno, kaip krištolas, dantis turėjo, nors buvo jau 84-erių.“

Tad pamaldus, pareigingas, nuoširdus ir linksmas Simonas vadovavimą šeimai perleido darbščiai, tvarkingai, sumaniai ir energingai Onutei. Ji buvo geroji namų dvasia – reikli, sąžininga, savo keturiems vaikams ir vyro pirmosios santuokos trims atžaloms ir namams atsidavusi moteris, tikra lietuvė [1].

Būdama beraštė, mama siekė išmokslinti savo vaikus

„Taip, mama buvo beraštė. Gal todėl buvo davusi sau lyg ir kokią priesaiką – visus vaikus leisti mokslan. Todėl mes, vaikai, ir gerbėm mamą, nes supratom jos pasiaukojimą.  Mes gi visi keturi vaikai buvom leidžiami į mokslus. Jurgis su Juozu buvo baigę, tik neapgynę diplomų. O aš buvau trečiam semestre. Jauniausias Stanislovas buvo įstojęs Vilniuje į Chemijos fakultetą. Jis buvo nepaprastai gabus, jis buvo baigęs Amatų mokyklą, į kurią be jokių egzaminų, be jokios pagalbos įstojo“, – prisiminimais dalijasi Antanas Lukša.

„Mama buvo ir nepaprastai gera, ir nepaprastai griežta. Atsimenu tokį faktą: kaip tekdavo kulniuoti į Veiverių progimnaziją kasdien beveik keturis kilometrus. Tada blogas oras buvo, ar kas, kad Jurgis, amžiną atilsį, kažko nenorėjo eiti į mokyklą, tai mama su šluota jį išvarė. Negalima praleisti pamokų!“, – pasakoja apie mamos būdą Antanas.

„Mes visi, nepasakyčiau, kad buvom kokie išdykėliai, drausmės pas mus užteko. Kai pervažiavom į Kauną mokytis, Aušros gimnazijoje niekad neturėjome jokių nemalonumų. Visi mokėmės vidutiniškai, Juozas gal šiek tiek geriau. Tačiau buvom atleisti nuo mokėjimo už mokslą. Tuomet už pamokas Aušros gimnazijoje reikėdavo mokėti 75 litus. Būdavo, kad kartais vieną mokestį nuslėpdavom nuo mamos ir nupirkdavom už tuos pinigus jai suknelę. Buvo šeimoje toks susiklausymas“, – atsimena Antanas.

„Mama pati atėjusi iš vargo, ir čia daug vargo. Septyni vaikai. Nors, tiesa, kai tėvukai apsivedė, tai vyriausiam Vincentui jau septyniolika buvo. Tai jau galėjo daug padėti ūkyje. O jis nemažas buvo – 33 ha dirbamos žemės“, – sako Antanas. Darbšti ir tvarkinga šeima neskurdo, nors prabangos irgi nebuvo. Vaikai nuo pat mažens buvo pratinami prie darbo ir drausmės. „Va, dar ir dabar yra randas, kai dar vaikigalis būdamas galandau dalgį ir įsipjoviau, ir pirmą kartą net nualpau“, – šypsosi Antanas rodydamas randą ant piršto.

Mama palaimina sūnus kovai

Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, į MGB akiratį pirmiausia papuolė Juozas. Mat jis jau buvo pasodintas į kalėjimą už aktyvią rezistenciją pirmosios rusų okupacijos metais, iš kurio pabėgo. Vėliau ir kiti broliai buvo pradėti sekti. Visi jie suprato: jiems liko vienas kelias – partizaninė kova už Lietuvos laisvę ir lietuvio garbę. Tėvas Simonas ir mama irgi tą suprato.

„Juodbūdyje, senoje seklyčioje, Ona Lukšienė suklupdė visus savo keturis sūnus. Sugrubusiom nuo darbų rankomis palietė savo berniukų galvas. Tyliai apsiverkė.

–        Laiminu jus šventai kovai. Jūsų žingsnius tesaugo Viešpats Dievas. Prisiekite nepasiduoti gyvi!..

…Jie prisiekė ištikimybę Dievui ir Tėvynei, pažadėjo kovoje už jos laisvę negailėti jėgų ir sveikatos, jei reikės – ir gyvybės [2].“

„Taip, visi buvom susirinkę, mamelė peržegnojo visus (nutyla, susimąsto – aut.). Sunku ir prisimint… Kartais kai pagalvoji, tas jos gyvenimas, be jokių mokslų, be nieko, o suprato, kad turim kovoti už Lietuvą…“, – sunkiai renka žodžius Antanas atsimindamas mamą.

Sūnų išsiuntimui į mišką neprieštaravo ir tėvas: „Juk ir partizanai ten pas mus rinkdavosi tėviškėje, kad jis kada kokį priekaištą ar ką pasakytų… amžiais kentėjo. Kitą kartą išeidavo, „dežuruodavo“ jis ten… tai Vincelis, tai tėvukas… kada vykdavo ten tie posėdžiai…“, – pasakoja Antanas Lukša.

Kiek gali ištverti motinos širdis?

Pirmasis partizanų motinos neapsakomas skausmas buvo vyriausio sūnaus Jurgio žūtis. Pagal Maskvos potvarkį, Jurgio kūnas kitą dieną buvo paguldytas ant grindinio Veiveriuose [3].

Nukautų partizanų „lavonus guldydavo turgaus aikštėse, prie stribynų, šventorių, o ypač – prie mokyklų, iš kurių ne vienas jaunuolis buvo išėjęs kovoti su okupantu. Stribai apnuogindavo kūnus, spardydavo juos ir tyčiodavosi, pažabodavo rožančiais ir sustatę prie sienos šaudydavo kaip į gyvus taikinius. Šiurpiausia būdavo tada, kai prie žuvusiųjų atvarydavo motinas ir reikalaudavo patvirtinti, kad tai jų sūnus. Dažna motina sustingdavo kaip akmuo, nes namie laukė mažesni vaikai ir prisipažinimas buvo tolygus tremčiai, galbūt mirčiai Sibire. Stribai daužydavo motinas šautuvų buožėmis ir šaukdavo: „Ko gi tu alpsti, jei tai ne tavo sūnus?“ [4]  Ar gali tai išverti motinos širdis?

Ona Lukšienė tegalėjo palaidoti Jurgio žūties vietoje sūnaus krauju sumirkytą drobulę. Sūnus buvo užkastas karo laikų apkasuose, kur vėliau buvo supiltas Skausmo kalnelis.

Motina buvo stipresnė…

1955 metais lageryje D2. Iš kairės: Leonas Butkus ir Antanas Lukša | www.xxiamzius.lt nuotr.

1955 metais lageryje D2. Iš kairės: Leonas Butkus ir Antanas Lukša | www.xxiamzius.lt nuotr.

Kad šios tvirtos keturių partizanų mamos širdis gali daug ką ištverti, parodo ir Onos Lukšienės susitikimas su sūnumi Antanu kalėjime.

„Sekė dienos ir naktys, viena į kitą panašios: nuo ankstyvo ryto saugumo viršininkas ir keli enkavėdistai kankino, spardė, daužė ir šaukė: „ Kur Rimvydas, Žaliukas, Dovilė, Kurtas, Tigras?“ Iškenčiau net savo pavardės nepasakęs, nors tą jie jau žinojo. Po tardymo sumuštą įmetė rūsin, į trečią kamerą. Iš paskos nusviedė ir mano išardytą kostiumą, mat ieškojo nuodų. Turėjau jų lemtingam atvejui, tačiau, eidamas į susitikimą, pakeičiau drabužius ir ampulė liko namuose. Nebeturėjau galimybės ištesėti motinai duotą priesaiką. Visi broliai, išeidami į partizanus, pažadėjome motinai gyvi nepasiduoti. Kankinimai truko tris su puse mėnesio. Išgyventi jau nesitikėjau, juo labiau – pamatyti motiną… “, – pasakoja Antanas.

Trečią sūnaus kankynių savaitę motina saugumiečių buvo iškviesta susitikimui. Enkavėdistai tikėjosi, jog pamačiusi iškankintą žaizdotą sūnų su vos rusenančia gyvybe kūne motinos širdis neatlaikys. O tada ji palauš ir sūnaus valią, paskatins jį dėl savos gyvybės išduoti tuos, kurių saugumiečiai dar nežinojo.

Tylėjo motina, sustingusi į akmeninę statulą, ir laukė. Atvedė, įtempė dviese neatpažįstamai sudarkytą, sutinusį sūnų: veidas mėlynas, į rankas giliai įsirėžę antrankiai, dar kraujuoja pajuodusios žaizdos. Ji turėjo tik paslėptas ašaras, motinos širdį ir stiprybę, atsineštą iš gimtinės laukų ir dangaus, iš maldų ir meilės. Ji buvo partizanų motina ir palūžti matant sūnui nė už ką sau neleido. Stovėjo ir tylėjo, žiūrėjo į sūnų ir laukė. Ir budeliai laukė – ar ilgai ištvers?

„Neišlaikiau aš, – prisipažįsta A. Lukša. – Mama, – pasakiau, – sapnavau baisų sapną… Tarsi ne sapną regėčiau, o pragarą. Mačiau mūsų kluone ant balkio pakabintą Jurgį, o jam lyg lupo odą kažkas…“ „Vaikeli, – tiek tepasakė motina. – Jurgelį nušovė…“ „Ir tada aš nualpau. Motina buvo stipresnė.“

Antaną ištempė į kamerą. Motina išėjo. Nesuklupusi, nepravirkusi. Išsiverks bažnyčioje. Bet ir bažnyčioje ašarų nebuvo, tik kai grįžo namo, suklupo žolėje, iškėlė rankas tarsi norėdama apglėbti dangų ir pravirko: „Padėk sūnui, Viešpatie…“

Motinai niekas neatsakė, tik vasarvydžio tyla, beržų viršūnės ir iš toli atklydusi viltis be žodžių guodė: „Jis išgyvens…“ Ir ji nenustojo laukusi sūnaus net tada, kai niekas netikėjo, kad jis sugrįš… [5]

Benamė „banditų motina“

Žuvus vyrui ir sūnums, Antaną išvežus į Sibirą, viena likusi mama privalėjo slapstytis. Išdraskytoje tėviškėje ją ir „banditų motina“ dar pavadindavo. Ji prisiglaudžia pas Raulinaičius. Paskui moterį ima globoti Jankauskai Garliavoje, Tūtliai Prienuose, Jančioro šeima Mozūriškėse. Jančioras, eigulys, grįžęs po darbo namo, vis sušunka geraširdiškai: „Kaip gyvena Lukšienė? Ar pavalgiusi?“ [6] Pasak Antano, visi žmonės, kaimynai, į kuriuos tik kreipėsi mama, ją globojo ir rūpinosi.

„Jai gyvenant pas Raulinaičius Paprienyje kažkas buvo įskundę, kad jinai ten randasi. Stribai darė kratą. Tačiau ten buvo padaryta tokia slėptuvė tarp dviejų sienų, tai mamelę ten ir paslėpė, tai jos ir nerado. Nežinia ar ją būtų vežę ar suėmę, tampę“, – pasakoja A. Lukša.

Antrą kartą grįžęs iš Vakarų sūnus Juozas naktį, keliaudamas po Lietuvą, sužinojo, kad netoliese sodyboje yra apsistojusi jo benamė motina. Tačiau jis neužėjo į trobą. Negalėjo…. negalėjo rodytis net mamai, be to, ir nenorėjo jos graudinti. Tik ilgai žvelgė iš tamsios nakties pro langą į savo mamą, ir tai buvo paskutinis nebylus jo atsisveikinimas.

Į savo sodybą Juodbūdžio kaime Ona Lukšienė grįžo po Juozo žūties. Garliavos KGB viršininkas Gulbinas, pagarsėjęs buku žiaurumu, pareiškė, kad „ta senė dabar gali grįžti namo, banditas jau nudėtas“.

„Gyvensim, mama!“

Motina parėjo į savo išdraskytus namus kaip stovi. Kaimynas Pauliukevičius sumūrijo krosnelę, svainis Tūtlys davė paršiuką. Paskui iš lagerio parėjo posūnis Vincas. Po kelių mėnesių grįžo ir vienintelis likęs gyvas sūnus Antanas.

„Parėjau antrą valandą nakties. Švietė mėnulis. Žinojau, kad Jurgis buvo nužudytas už kluono… tai nuėjau į ta vietą, atsiklaupęs papoteriavau. Pasibeldžiau į duris. Atidaro duris – mama. Išsekusi, pavargusi, maža ir silpna mano išdidi motina, mūsų namų siela ir didžioji meilė! Aš jau atsigavęs šiek tiek buvau. Paėmiau aš tą mamą ant rankų, kaip kokią plunksną, ir įnešiau į kambarį. Kaip šiandien atsimenu. Ir iš kur tų jėgų atsirado?..“, – prisimena Antanas.

„Dovanok, mama, priesaiką sulaužiau. Ir gyvas likau!“ – „Gal taip ir reikia, vaikeli“, – pravirko ji.

„Paskui gal ji kiek ir atsigavo. Kurį laiką čia tėviškėje gyveno. Vincelis „apsiženijo“ kaiminką tokią. Tai sutarė mama su marčia Anelike, ji geras žmogus toks buvo, tykutė. Sūnų mano Kęstą ir dukrą Dalią  kurį laiką jai palikdavom. Mamelė prižiūrėdavo. Paskui apsirgo kraujo vėžiu. Mirė 1966 m. spalio 6 d., pas mane Vilijampolėje, čia tokį butuką turėjom nusipirkę. Parvežėm ją į tėviškę. Ir Veiveriuose palaidojom šalia tėvuko. Taip ir prarasti tėvukai. Be laiko“, – pasakoja A. Lukša.

Tokia buvo Ona Lukšienė, atidavusi savo sūnus Lietuvai. Kaip ir tūkstančiai kitų partizanų motinų, kurių kitų nei vardai, nei kapai nėra žinomi. Tik pernai, Antano Lukšos iniciatyva, vien iš žmonių suaukotų pinigų Kauno senosiose kapinėse, Ramybės parke, iškilo skulptūra, žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai. Stanislovas Abromavičius išleido knygą „Partizanų motinos“: „Tais sunkiais laikais partizanų Motinos nesudėjo bluosto, kai pasirodydavo kareiviai ar stribai. Tai jos bėgo tekinos į vietas, kuriose praėjo mūšiai, verkdavo iš džiaugsmo, kai vaikai likdavo gyvi, verkdavo be ašarų, kai jų kūnai būdavo išmesti miestelių aikštėse, kai jas versdavo, stebint stribams, juos atpažinti. Motinos buvo tvirtos dvasia, pasiryžusios padėti jiems, šąlantiems žeminėse per pūgas, liūtis ir kitokias negandas. Tai Motinos nešė vaikams paskutinį duonos gabalėlį, sviesto šmotelį, viltį ir tvirtybę. Buvo baisūs laikai, kai Motinos patirdavo džiaugsmą, jei žuvusių vaikų kūnai surasdavo ramybę bevardėse gimtojo kaimo kapinaitėse, o ne šuliniuose, duobėse, raistuose…“

Kas gali būti švenčiau už Motiną, kuri Tėvynei atidavė savo jaunus, nespėjusius dorai gyvenimo pažinti vaikus?


[1] Ona Voverienė, Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys, Kaunas, 2000.
[2] Ten pat.
[3] Vida Uršulė Ruseckienė, Laisvės rūmų architektas, Kaunas, 2007.
[4] Ten pat.
[5] Janina Semaškaitė, Kovos už laisvę kelyje, „XXI amžius“, 2004 12 22.
[6] Vida Uršulė Ruseckienė, Laisvės rūmų architektas, Kaunas, 2007.


„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *