Juozas Lukša – vienas iš iškiliausių partizanų vadų pokario Lietuvoje. 1997 11 20 apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžius ordino Didžiuoju kryžiumi, jo vardu pavadinta gimnazija Garliavoje (Kauno rajonas), stovi atminimo ženklai gimtosiose ir kovų vietose, taip pat Veiveriuose, sukurtas apie didvyrį dokumentinis ir meninis filmai, spektaklis, pavadintos jo vardu gatvės, o vieta, kur žuvo – vietinės reikšmės kultūros paminklu.
Šiandien apie partizanų majoro Juozo Lukšos-Kazimiero, Skirmanto gyvenimą ir veiklą byloja knygos, mokslo darbai,o istorikų dėmesys skiriamas šio, tada dar jauno žmogaus, sumanumui, pasiruošimui rezistencinei kovai. Ir tai neslūgsta iki šiol. Tai jo pastangomis buvo išaiškintas saugumo agentas Juozas Markulis-Erelis, kuris MGB priedangoje naikino, demoralizavo, siuntė į saugumo požemius, mirtį, lagerius partizanus ir jų pagalbininkus. Išduotas Juozas Lukša žuvo 1951 metų rugsėjo 5 dieną pakaunėje. Jo kūnas dingo, palaidojimo vieta nežinoma. Kažkada J. Markulis-Erelis savo draugams yra prasitaręs, jog partizano palaikai buvo atiduoti… medicinos studentams, kaip mokomoji priemonė.
Juozas Lukša (literatūrinis slapyvardis Daumantas) kartu su Tėvyne ir Nijole Bražėnaite turėjo ir trečią mylimąją, savo Motiną. Ona Lukšienė vaikams skiepijo meilę Tėvynei, mokė gerumo, užuojautos kitam. Sako, daug vargo mačiusi Motina Lukšų gyvenimą sumaniai tvarkė, turėdama gerą širdį, darbštumą, jaunatvišką energiją ir vyro meilę. Jų sodyba Juodbūdžio kaime, netoli Veiverių (Šilavoto parapija, Marijampolės apskritis), buvo labai graži, augo beržynas, sodas. Visi stengėsi puoselėti ir stiprinti 33 ha ūkį. Jį žadėta palikti vyriausiajam vaikui Vincui. Būdama beraštė, Ona siekė, kad vaikai mokytųsi. Jie lankė Mozūriškių pradžios mokyklą, vėliau – Veiverių progimnaziją. Juozukui tėvų buvo skirta inteligento dalia: jį išsiuntė mokytis į Kauno „Aušros“ gimnaziją, o 1940 metais jaunuolis tapo Vytauto Didžiojo universiteto studentu. Panašiu keliu ėjo ir kiti Lukšų sūnūs.
Dar jiems studijuojant, sudegė Onos tėviškė, tai vaikai ją atstatė. Juozas buvo tvirtas, geros sveikatos, nuovokus, sąžiningas. Gauti architekto diplomą jam sukliudė 1944 metų vasarą sugrįžę sovietiniai okupantai. Juozas pirmasis pateko į KGB akiratį už aktyvią veiklą pirmosios rusų okupacijos metais. Per stebuklą išvengė žūties.
Saugumas persekiojo ir kitus Lukšų vaikus. Tada Motina palaimino juos kovoti ir prisaikdino nepasiduoti. Sako, troboje suklupdė keturis sūnus, palietė pirštais kiekvieno galvą, sukalbėjo maldą, o apsiverkusi pasakė: „Laiminu jus šventai kovai. Jūsų žingsnius tesaugo Dievas. Prisiekite gyvi priešui nepasiduoti!..” Taip Juozas (1921-1951), Jurgis (1922-1947), Antanas (g. 1923) ir Stasys (1926-1947) tapo partizanais.
Ona Lukšienė savo sodyboje nebijojo priglausti ir kitų partizanų. Čia prieglobstį rasdavo Tauro apygardos vadai J. Stravinskas-Žiedas, Z, Drunga-Mykolas, A. Baltūsis-Žvejys, A. Varkala-Žaliukas ir kt. 1948-1949 metais Juozas slapstėsi pas kaimyną eigulį Juozą Jančorą, Veiveriuose pas Vincą Tūtlį, taip pat pažįstamus Garliavoje, o 1950 metais – Prienuose pas Raulinaičius. Didžiausiu skausmu Motinai buvo sūnų netektys: trys sūnūs žuvo, o Antanas pakliuvo į lagerius. 1952 metais saugumiečiai platino žinią, kad ji galinti grįžti namo, nors tie buvo išdraskyti, jai grėsė tremtis. Paliko Oną Lukšienę ramybėje tik 1955 metais.
Greitai pradėjo grįžti į Lietuvą politiniai kaliniai ir tremtiniai, savieji laukė buvusio mokytojo Antano. Tačiau 1956 metais paleistam iš lagerio vyrui neleido mokytojauti ar studijuoti aukštojoje mokykloje. Motina gyveno savo išdraskytos sodybos viename kambarėlyje, kur kaimynas Pauliukevičius buvo išmūrijęs krosnelę, svainis Vincas Tūtlys davė paršelį. Paėmė tada sūnus sutinkančią Motiną lyg plunksnelę ant rankų, pabučiavo ir atsiprašė: „Dovanok, mama, kad tavo priesaiką sulaužiau ir likau gyvas…“ „Gal taip ir reikėjo, vaikeli…“ – atsakė ji.
Anot istoriko Kęstučio Kasparo, Juozas Lukša buvo vienas iš žymiausių partizanų Lietuvoje vadų. Po jo žūties 1951 metų rugsėjo 5-ąją, nutrūko tiesioginiai partizanų ryšiai su Vakarais. Jo gyvenimo istorija į nežinią nenuėjo ir dėl to, kad būdamas „už geležinės uždangos“ parašė, o 1950 metais Lietuvos katalikų spaudos draugija Čikagoje išleido knygą „Partizanai“ („Partizanai už geležinės uždangos“), kurios keliolika egzempliorių pasiekė ir Lietuvą. Tai faktais paremti pasakojimai apie 1944-1948 metų kraujuojančią Lietuvą, Suvalkijos, o kartu ir visos šalies skausmus. Knyga Lietuvoje išleista 1990 metais „Vagos“ leidykloje, po to išėjo dar keli jos leidimai. Beje, šios knygos lietuviškojo varianto išleisti 5 leidimai net 100000 egzempliorių tiražu, angliškai – trys, o 2005 metais švedų kalba išleista knyga pavadinta „Miško broliai“. Dabar ruošiamasi knygą išvesti į gruzinų kalbą. Susitikime dalyvavęs Gruzijos ambasados vyriausiasis patarėjas Dvali Akaki sakė, kad mūsų tautų istorijos panašios, nes mūsų laisvę mylinčias valstybes vis bandoma okupuoti…
Knygoje Juozas pasakoja gražų sapną, tarsi kartą partizanaudamas nešė Motinai priskintų rožių glėbį, o ta, sutikta pamiškėje, prie jų trobelės, sakė: „Na, Juozuk, ką tu čia išsigalvojai su tom rožėm: mesk jas, o laikyk rankose automatą pasiruošęs, kad iš miško negautum švino…“
Sakoma, kad kai susiskaldžiusi išeivija ėmė kurti sotų gyvenimą, sovietinis saugumas tikėjosi Lietuvos izoliacijos ir savo pergalės; ta Juozo Lukšos knyga, jo atvežtos į Vakarus partizanų dainos skatino išeivius aktyviau dalyvauti „laisvės byloje“. Lukša tapo legenda, Lietuvos patriotizmo simboliu. Žmonės galėjo įsitikinti, kad knygoje Juozas Lukša dokumentiniais faktais liudijo apie okupantų savivalę, žiaurumus, žudymus, ko niekas negalėjo paneigti. Šiandien knyga pasklidusi po pasaulį, ją galima skaityti ne tik lietuvių, bet ir anglų, švedų kalbomis. Į anglų kalbą išvertė buvęs Anglijos vicekonsulas Kaune E. J. Harrison, prie tekstų dirbo Laima Vincė, į švedų kalbą išvertė švedų režisierius ir vertėjas Jonas Ohmanas. Juozo Lukšos brolis Antanas, vienas likęs iš gausios Lukšų šeimos, politinių kalinių ir tremtinių organizacijų kūrėjas ir vienas iš vadovų, džiaugiasi, kad atsirado žmonių, kurių triūsu ši knyga paplito po pasaulį.
Prieš kurį laiką Kauno karininkų įgulos ramovėje vyko įdomus renginys tema „Juozo Lukšos Daumanto „Partizanai“ – Lietuvos laisvės kovos sklaida pasauliui“. Kartu vyko šios knygos vertimo į vokiečių kalbą sutiktuvės. Vertėjas – šveicaras Markas Roduneris, Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus mokslo darbuotojas Šiaulių universitete. Jis moka vokiečių, retoromanų, prancūzų, lotynų, graikų, lietuvių, gruzinų ir dar kelias kalbas. Tyrinėja mažųjų kalbų istoriją ir raidą, jų santykius ir įtaką kitoms kalboms. Rašo daktaro disertaciją iš baltų kalbų sintaksės. Tarp jo verstų knygų į vokiečių kalbą yra ir Balio Sruogos „Dievų miškas“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“ bei „Placebas“, Rolando Rastausko, Remigijaus Treigio foto eseistinis albumas „Berlynalijos“. Markas yra 2009 metų šv. Jeronimo premijos už lietuvių literatūros profesionaliai ir meniškai išverstus tekstus, už lietuvių literatūros populiarinimą užsienyje ir tarptautinių literatūrinių ryšių plėtojimą laureatas.
Vertėjai Laima Vincė Sruoginis (beje, nepriklausomos Lietuvos diplomato Aniceto Simučio anūkė), bei Jonas Ohmanas tada papasakoja knygos į kitas kalbas vertimo istorijas. Jonas pranašavo, kad knyga „Partizanai“ po daugelio metų, kai tai įsisąmoninsime, bus viena iš svarbiausių XX amžiuje išleistų knygų. Ji pakeitė ir vertėjo gyvenimą: Jonas įsiliejo į Lietuvos įvykius, net su politinių kalinių organizacijomis ieškojo Juozo Lukšos kūno, rausiasi pasaulio archyvuose, ypač JAV, ieško dokumentų, susijusių su partizanų vado J. Lukšos veikla. Laima Vincė Sruoginis sakė, kad angliškas vertimas pradėtas partizano žmonos Nijolės Bražėnaitės iniciatyva, bendras darbas buvo sunkus, bet malonus.
Tada Markas Roduneris mielai sutiko atsakyti į mūsų klausimus, o jo mintys aktualijos ir dabar. Beje, vokiškasis knygos variantas populiarus ir Lietuvoje: žmonės šias knygas dovanoja Vokietijoje gyvenantiems draugams, jos nukeliavę į tos šalies bibliotekas.
Ką iki šios knygos vertimo žinojote apie Lietuvos žmonių pasipriešinimą sovietų okupacijai?
Gimiau ir užaugau Šveicarijoje. Apie tuos įvykius Lietuvoje žinojau nedaug. Kai apsigyvenau Lietuvoje, gavau progos išgirti autentiškų pasakojimų, atsiminimų apie pokarį iš tų įvykių liudininkų, politinių kalinių. Tačiau sunku buvo viską sujungti į visumą. Ir tik verčiant „Partizanus“ susidėstė visa tų įvykių panorama. Man daug padėjo talkinusi germanistė Irena Tumavičiūtė. Mane pakerėjo tai, kad ne tik partizanai vyrai, bet ir moterys buvo kuklūs, nesididžiavo, save nesureikšmino, be patoso iškeldami į pirmą planą Tėvynės likimą. Ta kova atvaizduota kaip būtinybė, net nepagalvojant apie savo likimą: Tėvynė svarbiau už viską.
Ir šveicarai nuo seno yra kovotojai, kurie įnirtingai gynė savo kraštą. Dabar, žinoma, padėtis kita – niekas nesiruošia mūsų okupuoti, tačiau kovos dvasia liko…
Su kokiais sunkumais teko susidurti verčiant „Partizanus“?
„Partizanuose“ yra visokių ginklų pavadinimų, su kuriais teko susipažinti. Be to, verčiant tokį kūrinį reikėjo gerokai pasiknaisiot po tą tikrovę, nes tai vis dėlto dienoraštinis romanas, jis paremtas faktais.
Laimos Vincės Sruoginis vertimas į anglų kalbą su komentarais. Iššifruoti visi partizanų vardai, nes Daumantas painiojo vardus. Matyt, tyčia taip darė – vis dėlto knyga išleista 1950 metais, kai tie jo aprašyti žmonės dar buvo gyvi ir pasipriešinimo armija tebeveikė.
Kaip Jums atrodo, ar knygos vertimas sulauks Vokietijoje ir kitose vokiškai kalbančiose šalyse susidomėjimo? Ar apie Baltijos šalių pasipriešinimą sovietinei okupacijai 1944-1953 metais yra pakankamai literatūros vokiečių kalba?
Jau buvo keli skaitymai Vokietijoje, kartui su Vytautu V. Landsbergiu, kuris atliko partizanines dainas, mums pasisekė sudominti žmonės. Jie ypač susidomėjo pasakojimu apie Prūsijos likimą. Knygos tekstas nuoseklus, gerai skaitomas, todėl nereikėjo klausytojams daug aiškinti. Tiesa, tuose skaitymuose mus klausė, ar lietuviai žiūri tik į praeitį, ar praėję įvykiai mums svarbiausi? Žinoma, teko aiškinti, kad mes tokie, kaip ir vakariečiai, tačiau nežinant savo krašto praeities, istorijos, nebūsi visavertis pasaulio pilietis.
