E.Merkytė. „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire…“ (video) (1)

Vytautas Graičiūnas | Vikipedija.lt nuotr.

Vytautas Graičiūnas | Vikipedija.lt nuotr.

Alkas.lt tęsia naują skiltį – „Lietuvos Kūrėjai“ apie žmones kuriančius Lietuvoje, kuriančius Lietuvai ir kuriančius Lietuvą. Skiltį remia Lietuvos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Šis mokslo istoriko dr. Jono Rudoko knygos pavadinimas trumpai, bet taikliai nupasakoja Vytauto Andriaus Graičiūno gyvenimą. Neseniai alkas.lt rašė apie Lietuvos patriotę Unę Babickaitę, atsisakiusią dėl JAV pilietybės prisiekti svetimai šaliai. Šįkart skaitytojus kviečiame susipažinti su jos vyru, deja, garsesniu užsienyje (iki šiol yra vienas dažniausiai minimų užsienyje Lietuvos mokslininkų), tačiau, manau, tikru Lietuvos kūrėjumi.

Pasaulinės vadybos klasikas 

Kas gi iš tikrųjų buvo 19 a. pab. gimęs Vytautas Andrius Graičiūnas? Savo knygoje J. Rudokas jį vadina pripažintu pasaulinės vadybos klasiku, vienu pirmųjų vadybos konsultantu Europoje. Knygoje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ jis vadinamas bene iškiliausiu vadybos teoretiku ir praktiku Lietuvoje. Paskelbęs vienintelį savo teorinį darbą – straipsnį „Organizacijos vidiniai ryšiai“ (matematiškai įrodė, kad vienas vadovas gali efektyviai vadovauti ne daugiau kaip 4–5 pavaldiniams) jis tapo valdymo apimties teorijos ir formulės autoriumi. Reikėtų paminėti, kad būtent jis sukūrė ir įvedė į lietuvių kalbos praktiką patį terminą „vadyba“ – iš karto prigijusį anglų kalbos management atitikmenį. Kad Graičiūnas gyveno pusę amžiaus ar net visu šimtmečiu aplenkęs tuometinę Lietuvos visuomenę, rodo toks faktas, jog lietuviams jis siūlė ne tik plėtoti tokias pramonės šakas, kurioms reikėtų mažai atvežtinių medžiagų ir kurios gamintų sudėtingą ir brangią produkciją, tačiau ir gaminti tokius gaminius, kuriems iš viso nereikalingos žaliavos – intelektinę produkciją. Graičiūnas apie tai kalbėjo dar prieš karą!

Lietuvos „agitatorė“ – būsimoji žmona

Kaip šis inžinierius, matematikas, vienas vadybos pradininkų susijęs su Lietuvos kūrimu? Juk gimė jis 1898 m. Amerikoje, Čikagoje, lietuvių išeivių inteligentų šeimoje. Tiesa, dar jo tėvas, Andrius Graičiūnas, jaunystėje per sieną iš Prūsijos nešiojo lietuvišką spaudą. Vengdamas caro žandarų persekiojimų išvyko į Ameriką. Nuo mažens tėvas savo dviem sūnums (Vytautui Andriui ir Algirdui Andriui) skiepijo meilę Lietuvai.

Tačiau kur kas įtakingesnė Lietuvos „agitatorė“, matyt, buvo būsimoji Vytauto žmona – Unė Babickaitė. Ji su Vytautu susipažino atvykusi iš Lietuvos į Čikagą ir apsigyvenusi savo dėdės Andriaus Graičiūno namuose. Dar studijų metais rašyti vienas kitam laiškai liudija apie bendrus jų planus – grįžti iš JAV į Lietuvą: „Tėvynės tu esi simbolis. Apie tikrąją Lietuvą aš nieko nežinau, apart to, ką tu pasakei, ką įkvėpei. Aš nežinau, Unyt, kaip laimingas bus mūsų grįžimas Lietuvon, kiek esame pasirengę kentėt dėl jos – ateitis parodys <…>“ (1922 m. rugsėjo 10 d.) „<…> mane daugiau traukia į Lietuvą negu kur kitur. Jaučiu, kad Lietuva bus man šiurkšti motina <…> Amerikoj man vis toks godumas, kad čia reikia pinigų kraut ir išvažiuot“ (1923 m. birželio 29 d.). Beje, būtent Unė Vytautą Gray vėl privertė atvirsti į Vytautą Graičiūną. Abu vylėsi, kad ateityje galės drauge dirbti savo kraštui: „<…>Po tam, tarpe 40 metų ir mirties, galėsim pašvęst savo gyvenimą, pasidalindami mokslu su mūsų lietuviais <…> ir gal pakelsim kiek Lietuvos galvą tautų tarpe.“

Kosmopolitas ar Lietuvos patriotas?

Pirmą kartą Lietuvon šeima grįžta 1926 m. Deja, niekas čia nesupranta besišypsančio vyruko, kuriam, amerikietiškai tariant, gyvenime viskas okei. Graičiūnas įsidarbina Metalo fabriko Kaune techniniu vedėju. Siūlo steigti Ford automobilių surinkimo įmonę. Savininkas nesutinka. Pirmasis bandymas dirbti Lietuvai nuvilia. Graičiūnas išvyksta į Vakarų Europą, kur įvairiose šalyse sėkmingai dirba vadybos konsultantu. Prasidėjus ekonominei krizei, Graičiūnas praranda darbą. Žmonos iniciatyva 1935 m. Graičiūnai dar kartą bando laimę Tėvynėje. Vytautas, nusivylęs Lietuvos verslininkais, įsidarbina vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijoje, taip pat dėsto vadybą Vytauto Didžiojo universitete.

1944 m. daugeliui traukiantis iš Lietuvos, Graičiūnai nutaria likti, nors sąlygas pasitraukti ir įsikurti Vakaruose turėjo daug geresnes negu daugelis. Graičiūnas sakęs: girdi, kai Lietuvoje gerai, tai visiems bepigu čia būti, bet reikia gyventi joje ir tada, kai sunku. Tiesa, apie 1939 m. šeima dar svarstė – trauktis ar ne. Tačiau nugalėjo rašytojo Kazio Borutos išsakytas požiūris: „Skaudžių išmėginimų valandą reikia likti su savo tauta!“ Gerai žinome, kiek toks požiūris kainavo tūkstančiams gerai žinomų ir eilinių žmonių. O galbūt teisesnis buvo tuometinis Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas Faustas Kirša, palikdamas bombarduojamus Šiaulius: „Mes išeiname, kad bylotume laisvajam pasauliui apie mūsų tautos likimą.“? Matyt, nevalia nei kvailinti, nei smerkti nė vienos pusės.

Tačiau geriausias atsakas į klausimą: „Kas teisūs?“, ko gero, užfiksuotas vieno nebejauno inteligento laiške, rašytame 1998 m. iš Čikagos savo giminaičiams į Kauną: „<…> juk dauguma iš Jūsų, kad ir kentėdami, tą 50 metų bandėte išlaikyti ne tik lietuvišką dvasią, bet ir kovoti, kiek sąlygos leido, dėl ateities, dėl nepriklausomybės… Aš dažnai pagalvoju, kas gi būtų iš Lietuvos, jei daugumas būtų pasitraukę į Vakarus, kaip kai kurie iš mūsų esame padarę. Greičiausiai tai būtų tik kita teritorija, kaip šiandieninis Kaliningradas.“ (J. Rudokas „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire…“)

Ar neprimena tai šiandienos aktualijų? Žinoma, epocha kita, tačiau ir dabar demokratinėje, karų ir sovietinių represijų nedraskomoje Lietuvoje netyla diskusijos – kas teisesnis: išvažiuojantis šeimai uždirbti duonos kąsnį į Norvegiją ar Airiją ir svečioje šalyje dažnai tampantis didesniu savo gimtinės patriotu nei namie (kuriantis lietuvių bendruomenes, vedantis vaikus į sekmadienines lietuvių mokyklėles ir t. t.) ar liekantis Lietuvoje „egzistuoti“ už 800 Lt ir keikiantis valdžią, tačiau nebėgantis iš Tėvynės sunkiu ekonominiu laikotarpiu?

J. Rudokas savo knygoje klausia: „Pagaliau, ar ši istorija negalėtų paskatinti tų mūsų piliečių, ypač jaunimo, kuris dabar Lietuvoje vėl atėjus sunkesniems laikams (beje, nesulyginamų su Graičiūno epocha) skuba ieškoti geresnės duonos svetimose šalyse, užuot pabandę patys bent šiek tiek prisidėti prie tų sunkumų pašalinimo – namie, savo tėvų ir senelių žemėje?“ Iš tiesų, paklauskime savęs, ar pasiliktumėme šalyje, kurią drasko karas, Stalino teroras, kurioje gresia kančios ir mirtis? Juolab turėdami vilą Šveicarijoje, būstą Paryžiuje, giminaičių Amerikoje. Vargu bau. Tai nejaugi tie žmonės buvo patriotiškesni už mus? Ar pusę amžiaus trukusi sovietų okupacija sunaikino patriotiškumo daigus mumyse?  Tikiuosi, kad dar nevisiškai.

„Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį“

Tokį užrašą žmona užrašė ant žuvusio vyro antkapio be kapo.

Gal būtent stipri meilė moteriai privertė Amerikoje gimusį, išsimokslinusį ir sėkmingai vadybos konsultantu dirbantį lietuvaitį taip stipriai pamilti Lietuvą?

Beje, Unė buvo tikra Vytauto pusseserė. Gal dėl to ji dar ilgai dvejojo ar sujungti savo gyvenimą su šiuo jaunikaičiu. J. Rudokas rašo, kad Kaune dėstytojaudamas Vytauto Didžiojo universitete Graičiūnas esą studentams pasakojęs, kaip jis padėjęs būsimai žmonai apsispręsti. Po vaidinimo užėjęs į grimo kambarį, išsitraukęs revolverį ir taręs: „Tekėsi už manęs ar ne? Jei ne, nušaunu vietoj ir nusišaunu pats.“ Ir ji sutikusi.

Vėliau Unė savo dienoraštyje rašė: „Tai nebuvo ištekėjimas. Tai buvo susivienijimas dviejų baisiai ištroškusių grožio, tobulo grožio šioj grubioj žemėj sielų! <…>“ (Rokas Subačius „Dramatiškos biografijos“) Vaikų Graičiūnai neturėjo. Galėjo jiems, kaip giminaičiams, taip patarti ir tėvas daktaras Andrius Graičiūnas. Meilė žmonai virto meile Lietuvai? „Man vis tiek kur – tik su tavim – žinai, nors ir ryt užgrobtų priešai, aš vis vien azartan iškeisčiau visus pinigus į litus <…> ir uždėčiau Une file fabriką – gal blogiausiam laike, gal geriausiam – man tik rodos, kur didesnis pavojus, ten įdomiau – galvojau apie Ameriką, dabar nie nie, ten per ramu man ir Lietuva pavojuje mane vėl traukia – ar tai Graičiūnų kraujas, kurs gina silpnesnius, nežinau, bet randu jėgų, inspiracijos ir dvasios padrąsint daug nusiminusių Lietuvoj.“ (1939 m. kovo 26 d.)

Apie Unę Babickaitę-Graičiūnienę daug galima sužinoti Sauliaus Bartkaus „Požiūrio“ laidoje:

P. Bielskus kartą Graičiūnams yra pasakęs, kad jie neturi „chlopskego razumo“. Iš tiesų, jie atrodė kaip nepraktiški, ne šio pasaulio žmonės, dar nepraradę tikėjimo, kad visi iš prigimties yra dori ir tiesa vis tiek laimės. (Linas Broga) Tačiau sovietinė realybė pasirodė per daug nežmoniška.

„Vaikiška“ bausmė – 10 metų lagerio

Gal demokratinėje visuomenėje augęs Graičiūnas neįvertino sovietinio teroro nasrų? Jis, matyt, tikėjosi, kad JAV pilietybė jį apsaugos nuo galimų represijų. Tačiau rezultatas buvo priešingas. 1948 m. prasidėjus akcijai prieš kosmopolitizmą ir keliaklupsčiavimą Vakarams, Graičiūnas tapo kritikos objektu. Triukšmingai jis buvo pašalintas iš universiteto dėstytojo pareigų studentų susirinkime pasmerkus „tą amerikoną, kuris mums nereikalingas, nereikalingos ir jo žinios“.

Tačiau Graičiūnas nepasiduoda – atsisako amerikietiško paso ir priima SSRS pilietybę. Dirba kojinių fabrike, vėl dėstytojauja. Tačiau MGB toliau jį seka, ir 1951 m. balandžio 19-osios naktį į Graičiūnų butą Vaižganto gatvėje Kaune įsiveržia didžiulis būrys saugumiečių. Nei ginklų, nei draudžiamos radijo aparatūros jie nerado. Tačiau didžiulėje Graičiūnų bibliotekoje pririnko krūvą Pirmosios Lietuvos respublikos laikų lietuviškų ir vokiškų žurnalų, kuriuose buvo ir nepalankių SSRS straipsnių. O didžiausiu čekistų laimikiu tapo Lietuvos ir JAV vėliavos, kurios MGB „specialistų“ nuomone, bute buvo saugomos ne šiaip sau, o tam, kad jomis sutiktų į Kauną įžengiančią amerikiečių kariuomenę…

Dėl aktyvaus vyro gynimo po dviejų mėnesių suimama ir žmona. Pasakojama, kad bute apsilankius saugumiečiams Graičiūnienė užsidėjusi giltinės kaukę (netrukus būsit tokie) deklamavo eiles: „Neduosim niekam savo žemės, neduosim niekam niekint jos“, paaiškindama: „Ko norit, čia gi jūsiškio – Liudo Giros eilės.“ Galima spėti, kad ir kratos, ir tardymų rezultatai nuvylė čekistus – buvo surašyti tie patys banalūs kaltinimai antisovietine propaganda ir agitacija, buržuazinės santvarkos šlovinimu, fašistinės literatūros saugojimu ir kt. Graičiūnas be kita ko dar buvo apkaltintas ir šnipinėjimu JAV žvalgyboms. Tačiau atrodo, kad byla buvo silpnoka, galbūt dėl to Graičiūnas „atsipirko“ palyginti lengvai – gavo, senų lagerininkų žodžiais tariant, tik „vaikišką“ bausmę – 10 metų lagerio konfiskuojant turtą. Žmona buvo nuteista penkeriems metams neliečiant turto.  (J. Rudokas)

Žmonėms galėjo duoti dar daug gero

Tačiau Vytautui net ir „vaikiškas“ terminas buvo per ilgas. Olžeraso lageryje jis mirė po trijų mėnesių. Yra kelios jo mirties versijos: kad pasikorė paklodės atraiža ant lovos galo ligoninės palatoje; kad nepakėlęs lagerio atmosferos nusimarino badu atsisakęs maisto. Be to, dar yra viena prielaida, kad jį kaip pernelyg sąžiningą brigadininką galėjo užmušti ir patys kaliniai.

Politinis kalinys Kęstutis Lakickas pasakoja sutikęs Graičiūną tarpiniame kalėjime: „Kameroje tvyrojo žmonių prakaito, šlapimo, išmatų ir dar kažkokios bjaurios rūgšties kvapas. <…> Tokioje baisioje aplinkoje išvydau ant narų sėdintį nešvariu, suglamžytu, mėlynu, kadaise buvusiu geros medžiagos kostiumu apsivilkusį, su lazdele ir įkritusiais skruostais žmogelį. <…> Jis paklaikusiomis akimis baikščiai dairėsi po kamerą, šitą gyvenimo atmatų duobę, ir labai stebėjosi, gal pirmą kartą gyvenime pamatęs tokias padugnes. <…> Padrikai pasakojo apie savo darbą, gyvenimą užsienyje ir sakė, kad išlikti gyvam nėra šansų, o jis galėjo žmonėms duoti dar daug gero <…>“

Vertėjas Antanas Dambrauskas, daug metų praleidęs lageriuose, rašo: „Tai padarė tikriausiai iš nevilties, kuri pagauna kalinį, kai nėra šalimais šviesesnio tvirto dvasia žmogaus ir kai nemoki guostis tikėjimu ir malda. Toks vienišas turbūt buvo Graičiūnas.“ Galbūt, jei šalia būtų buvusi jo žmona Unė, jis nebūtų palūžęs…

Unė Graičiūnienė lageryje išbuvo beveik dvejus metus, iš Kuibyševo srities grįžo iš karto po Stalino mirties 1953 m. Kaltindama save dėl vyro žūties ir nežinodama jo palaidojimo vietos, tėviškėje, Palėvenės kapinėse, pastatė jam antkapį be kapo. Dar bandė siekti vyro reabilitacijos, tačiau perniek (abu jie buvo reabilituoti tik po mirties, 1988 m.). Ši žinia ją visiškai sugniuždė. Savo 1961 m. parašytą autobiografiją ji baigė taip: „Grįžusi tėvynėn, sužinojau, kad mano vyras kažkur kalėjimuos mirė. Tas numarino ir mane. Aš niekaip negaliu po tokios žinios atsigauti ir niekaip negaliu įsijungti į gyvenimą. Taigi linksmu žingsniu išeinu į nebūtį.“ Tais pačiais metais ji ir mirė. Kalbama, kad ji galėjo būti nužudyta arba pasitraukė iš gyvenimo pati. Oficiali versija – ji mirė nuo kraujo užkrėtimo įsidūrus pirštą.

Keletas Vytauto Andriaus Graičiūno biografijos faktų:

1898 m. rugpjūčio 19 d. gimė Čikagoje.
1914–1917 m. studijavo Čikagos universitete Administracijos ir komercijos fakultete.
1917–1919 m. tarnavo JAV kariuomenėje.
1919 m. studijavo Grenoblio universitete.
1920–1923 m. studijavo Čikagos Armoro technologijos universitete.
1923–1925 m. – vadybos patarėjas Čikagos, Milvokio, Niujorko firmose.
1924 m. Niujorke vedė kino ir teatro aktorę, režisierę Unę Babickaitę.
1926–1927 m. – Kauno „Metalo“ fabriko „technikinis vedėjas“.
1927–1930 m. – verpimo fabriko „Baumwoll Spinn Weberei“ Vokietijoje technikos direktorius.
1930–1935 m. – vadybos konsultantas Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje.
1935–1940 m. – vadybos patarėjas Lietuvos krašto apsaugos ministerijos įstaigose.
1938 m. su bendraminčiais Lietuvoje įkūrė Mokslinės vadybos draugiją.
1940–1941 m. – Vietinės pramonės liaudies komisariato Technikinio skyriaus viršininkas.
1941–1944 m. – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėjas.
1945–1948 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto docentas.
1948–1951 m. – vadybos konsultantas Kauno „Kotono“ ir „Silvos“ fabrikuose.
1951 m. balandžio 19 d. suimtas NKVD.
1952 m. sausio 9 d. žuvo lageryje tremtyje, Olžeraso vietovėje, Kemerovo srityje.

1970 m. išrinktas į pasaulio vadybos teorijos kūrėjų dešimtuką.
2003 m. už nuopelnus vadybai Kaune jam suteiktas Verslo šlovės galerijos laureato vardas. Dar 1935 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinu.

Literatūra:
Jonas Rudokas, „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire“, Vilnius, 1998.
Rokas Subačius, „Dramatiškos biografijos“, Vilnius, 2007.
„100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, Vilnius 2009.

„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *