Lietuvos lenkai Latvijos rusams: „Ar ne metas mums susivienyti kovoje už savo teises?!“ (19)

Dar nenutilus chorui, smerkiančiam Lietuvos Prezidentę už tai, kad toji nevyko į Varšuvą išgirsti, jog Lenkijos Prezidentas nusprendęs tęsti Lenkijos dalyvavimą NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse, pragydo ir naujas choras – esą Prezidentė Čikagoje nepagarbiai atsiliepusi apie Lenkijos ryšius su Rusija ir Lietuvos, kaip įkaitės, statusą šioje dviejų slavų valstybių draugystėje.

Vienas iš choristų, tiesa, neatsargiai prasitarė girdėjęs apie slaptą Lenkijos ir Rusijos ambasadų bendradarbiavimą, ruošiant savo kontingentą būsimiesiems rinkimams į Lietuvos Seimą. Žinoma, „kas gali paneigti“, kad tokio bendradarbiavimo esama, tačiau šių ambasadų globojami radikalai laiko veltui neleidžia ir planuoja vienyti jėgas ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione, gaivinant interfrontininkų ir jedinstvininkų kažkada neįgyvendintus planus.

Skaitytojų dėmesiui skelbiame Latvijos rusų veikėjo, pseudonimiškai pasivadinusio Puškino vieno herojaus pavarde, interviu su trimis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariais – Lietuvos lenkų teisininkų sąjungos (!) pirmininku Gžegožu Saksonu ir jos sekretoriumi Jaroslavu Skuderu, bei tos pačios sąjungos nare, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sekretore ir Lietuvos lenkų mokyklų tėvų komiteto pirmininke Renata Cytacka. Interviu persunktas nostalgija buvusiai SSRS ir nepavykusiam bandymui sukurti lenkų autonomiją jos sudėtyje. Atvirai prisipažįstama, jog Lietuvos lenkai priešinosi SSRS griovimui, kartu ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Siūloma vienyti jėgas, siekti antrosios valstybinės kalbos (Lietuvoje – lenkų, Latvijoje – rusų) įteisinimo, išlaikyti ankstesnį segregacinį švietimo modelį, keistis „kovos“ patirtimi ir t.t.

Šokiruoja interviu antivalstybinis tonas, šalies visuomenės skirstymas į „juos“ ir „mus“, o pats interviu baigiamas vos ne grasinimu, jog „mūsų kantrybė turi ribas“, nurodant į Bosnijos ir Serbijos kontekstą. Šokiruoja net pats tokios organizacijos faktas – ar Lietuvoje jau leidžiama registruoti profesines organizacijas etniniu pagrindu? Kuo Lietuvos lenkų teisininkų sąjunga skiriasi nuo Lietuvos teisininkų sąjungos? Ir kiek tokių „sąjungų“ pagal tautybes galima prikurti? Koks Lenkijos ambasados Lietuvoje vaidmuo, skatinant ir remiant iš esmės prosovietines, prorusiškas destrukcines Lietuvos slavų organizacijas ir jų vadovus? Kam tenka atsakomybė už destabilizacijos skatinimą Baltijos regione – ar vien tik Rusijai?

Tai gal vis dėlto teisi buvo Lietuvos Prezidentė, pasakiusi Čikagoje, jog karalius nuogas?

Alvydas Butkus

 

Поляки Литвы: “А не пора ли объединиться в борьбе за свои права?!”
Lietuvos lenkai Latvijos rusams: „Ar ne metas mums susivienyti kovoje už savo teises?!“

Atrodytų, kad Latvija ir Lietuva – beveik seserys. Nominali siena po įstojimo į Europos Sąjungą, išvystytas susisiekimas autotransportu. Vis dėlto, apie kaimynų gyvenimą žinome ne tiek jau ir daug.

Susidomėjimas kyla epizodiškai – kaip pastarosiomis dienomis, po banko skandalo, kuris tiesiogiai palietė dešimtis tūkstančių latvių. Tačiau ne jis mane atvedė į Vilnių.

Per savo draugą Jurijų internete susipažinau su lenkų tautinės mažumos Lietuvoje atstovu, Lietuvos lenkų Teisininkų sąjungos sekretoriumi Jaroslavu Skuderiu. Čia ir prisiminiau, kaip Gorbačiovo „perestroikos“ metu šioje respublikoje staiga paaštrėjo situacija su tautinių mažumų teisėmis. Būtent ten gyvenantys lenkai buvo vos ne pirmieji, kurie byrančios Tarybų Sąjungos teritorijoje garsiai pareiškė, kad jie nėra antrarūšiai žmonės Lietuvoje, kuri buvo pirmoji iš tarybinių respublikų, kuri nors ir formaliai, bet pareiškė apie savo nepriklausomybę.

Nuo to laiko praėjo daugiau nei 20 metų. Kaip kaimyninėje šalyje gyvena lenkų diaspora, kas per tą laiką pasikeitė, kaip už savo teises kovoja ši tautinė mažuma ir ar gali jų patirtis būti naudinga Latvijoje? Šiuos ir kitus klausimus pateikiau savo naujajam pažįstamam internetu, ir sulaukiau kvietimo atvykti į Vilnių bei savo akimis pamatyti dabartinę situaciją.

Tokių pasiūlymų neatsisakoma. Ir štai ankstyvą rytą komfortišku autobusu išvykstu iš Rygos į Lietuvos sostinę.

Įspūdžiai kelyje

Paskutinį kartą šiuo keliu važiavau prieš 12 metų. Tada dar buvo oficiali siena, muitinės, pasieniečiai, bet, kiek prisimenu, jau tada mane pribloškė puikūs Lietuvos keliai, palyginus su kuriais mūsiškiai atrodė gana… kukliai. Iškart pasakysiu – per tą laiką latviai kiek pasistengė, bet lietuviai vis dar pirmauja. Na, dvi-trys juostos greitkelyje – tiek jau to. Bet tiesiog pribloškė, kad metalinės apsauginės tvorelės atrodo kaip naujos (palyginkite su mūsiškėmis – netgi Rygoje ant tiltų jos suėstos rūdžių). Dar daugiau – keliose vietose pastebėjau, kaip kelininkų brigados jas perdažo ir keičia. Įdomu, kur keliauja lietuvių mokesčiai už autotransportą?

Antras pastebėjimas. Tokius didelius suartus ir žiemkenčiais užsėtus laukus mačiau tik paskutinėje tarybinėje respublikoje – Baltarusijoje. Be to, buvo sunku nepastebėti puikios būklės melioracinių kanalų, kurie (pats mačiau!) atstatomi ir remontuojami technikos pagalba. Taaip… Ko gi tada verti mūsų politikų padejavimai apie dempingines žemės ūkio produkcijos iš Lietuvos, beveik išstūmusios latvių gamintojus iš mūsų šalies prekybos centrų (vėlgi, daugiausia lietuviškų), kainas?

Kita vertus, jei ne vairuotojo pranešimas, kad kertame Latvijos-Lietuvos sieną, niekas to nebūtų pastebėjęs. Miestuose ir miesteliuose tos pačios parduotuvių, bankų, interneto ir telefono kompanijų reklamos…

Prisimenu, prieš 12 metų mane nustebino tai, kad Lietuvoje nebuvo sunaikintos pramonės įmonės – įskaitant ir tas, kurios gamino žymiuosius šaldytuvus „Snaigė“ ir televizorius „Tauras“. Paklausiau savo pašnekovų – o kaip dabar? Kažkiek nustebau, išgirdęs, kad, nepaisant visų pastarųjų metų peripetijų, abi įmonės tebegyvuoja. Tai yra, skirtingai nuo Latvijos, jų neišdraskė ir nepardavė, kad įtiktų ES. Nors, reikia pasakyti, lietuviai visada geriau suprato situaciją. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad net ir Vilniuje šalia supermodernių pastatų galima pamatyti tarybinių įmonių cechus su išdaužytais stiklais bei apleistus gyvenamuosius pastatus. Beje, apie pastaruosius – atskira kalba, kuri bus pratęsta Lenkų kultūros namuose Vilniuje.

Kaip gyvenate, broliai lenkai?

Būtent tokiu klausimu prasidėjo mano bendravimas su lenkų diasporos Lietuvoje atstovais – Vilniaus miesto tarybos deputatu, Lietuvos lenkų teisininkų sąjungos pirmininku Gžegožu Saksonu ir šios organizacijos sekretoriumi Jaroslavu Skuderiu.

– Pradėsime nuo to, kad Lietuvoje oficialiai yra 250 tūkstančių lenkų, kurie kompaktiškai gyvena Vilniuje (apie 100 tūkstančių) ir aplinkiniuose rajonuose (apie 150 tūkstančių). Lietuvos-Baltarusijos pasienyje lenkai sudaro gyventojų daugumą. Pavyzdžiui, pačiame Vilniuje lenkų yra apie 20%, Vilniaus rajone – daugiau negu 60%, Šalčininkų rajone – apie 80%, Trakų rajone – daugiau negu 30%, Švenčionių rajone – 25%. Mes esame pati didžiausia tautinė mažuma šioje šalyje. Po to eina rusai ir kitų tautų atstovai.

– Kiek prisimenu, vadinamosios Gorbačiovo „perestroikos“ metu labai paaštrėjo santykiai tarp lenkų ir vadinamosios „titulinės tautos“. Tada dar net nebuvo susiformavęs Interfrontas Latvijoje…

Iš tikrųjų, mes buvome pirmieji, kurie pasipriešino atgimstančiam nacionalizmui Pabaltijo respublikose. Mes iškart suvokėme grėsmę savo kalbai, kultūrai – visai savo nacijai. Lenkų apgyvendintose teritorijose spontaniškai kilo kultūrinės autonomijos sukūrimo idėja. Ir ji buvo sukurta. Šis darinys buvo pavadintas Lenkų teritoriniu rajonu. Bet valdžiai tai labai nepatiko, buvo imtasi administracinių– represinių priemonių, ir ši idėja buvo sužlugdyta.

Lietuvos Aukščiausioji Taryba (Seimas) iš pradžių patvirtino mūsų susivienijimą. Šiaip ar taip, šioje teritorijoje gyvena 65% lenkų. Bet po to viskas pasikeitė.

– 1991 m. rugpjūtis – kokie buvo jo atgarsiai Lietuvoje?

Dar sąjunginiame referendume absoliuti lenkų dauguma pasisakė už TSRS išsaugojimą. Mes jau tada supratome, kas prasidės po šalies subyrėjimo. Nieko gero tautinėms mažumoms tai nežadėjo. Taigi, netrukus mes sukūrėme jau minėtąją autonominę apskritį, kad turėtume savo kalbos ir kultūros išsaugojimo garantiją. Šiam teritoriniam vienetui priklausė visas Vilniaus ir Šalčininkų rajonas, pietinė Švenčionių rajono dalis bei rytinės Trakų ir Širvintų rajonų dalys. Sostine buvo paskelbta Naujoji Vilnia (rytinis Vilniaus rajonas, apgyvendintas lenkų, baltarusių ir rusų). Naujai sukurtoje apskrityje buvo 215 tūkstančių gyventojų (iš jų 65% – lenkai), o teritorija užėmė 5000 kv. km. Taip pat buvo priimti Lenkų teritorinės apskrities vėliava ir himnas. 1990 metais Eišiškėse buvo sušauktas krašto atstovų susirinkimas, kuriame ir buvo priimtas šis sprendimas.

1990 m. kovo 11-ą Lietuvos Aukščiausioji Taryba, kurioje buvo ir 8 mūsų diasporos deputatai, palaikė šią iniciatyvą. Bet po to viskas pasikeitė. Centrinė valdžia viską atšaukė, ir 1991 m. rugsėjo 4 d., praėjus 8 dienoms po to, kai Lenkija pripažino nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi, buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos ir įvestas tiesioginis valdymas.

Beje, 1989 m., kai prasidėjo judėjimas už Lietuvos išstojimą iš TSRS, vietiniai lenkai (dar kartą pabrėšime) į tai žiūrėjo labai atsargiai. Tuo labiau, kad reikia atsižvelgti ir į istorinį aspektą: Vilnių Lietuvai perdavė Stalinas po visiems gerai žinomos sutarties su hitlerine Vokietija. Taigi savo tapatybės praradimo grėsmė, kuri „perestroikos“ laikais tapo vis realesnė, privertė susitelkti Lietuvos lenkus.

Taip, mus bandė išskirti, sukurti keletą lenkų partijų. Bet mes sugebėjome sukurti vieningą organizaciją. Ir nors mūsų sąrašas dar nepraėjo į Seimą, bet ten jau yra trys lenkų deputatai, išrinkti vienmandatėse apygardose. O Vilniaus miesto taryboje bei rajono taryboje, į kurią rinkimai buvo šių metų vasarį, pavyko ne tik sėkmingai peržengti balsavimo barjerą, bet ir stipriai pagerinti ankstesnius rezultatus. Vilniaus rajono taryboje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai užima 19 iš 25 vietų, o Šalčininkų rajono taryboje – 22 iš 25. Vilniaus miesto taryboje LLRA įeina į valdančiąją koaliciją ir turi 9 pozicijas iš 51. Be to, mūsų atstovas išrinktas į Europarlamentą. Savo interesų ir teisių mes niekam ir niekad neužleisim.

– O kas nors į jas kėsinasi?

– Žinoma. Pats ryškiausias to pavyzdys – faktiškai atimtos žemės iš nelietuvių, pirmiausia iš lenkų. Formaliai nėra prie ko prikibti. Žemės sklypų grąžinimą buvusiems savininkams tvarko vietos savivaldybės. Bet jos Vilniaus iš Šalčininkų rajonuose dvejus metus (po vietinių tarybų paleidimo 1991 m.) neegzistavo, o po to šių klausimų sprendimas iš vietinių tarybų buvo perduotas centrinei valdžiai (suformuotos vadinamosios „apskritys“, kurioms suteikti įgaliojimai spręsti žemės grąžinimo klausimus). Po to buvo išleisti įstatymai, kurie faktiškai pažeidė žemės savininkų teises, jei jie buvo lenkai ar kitų tautybių atstovai. Pirmiausia, priimtas absurdiškas įstatymas apie galimybę „perkelti“ žemę iš vieno rajono į kitą. Ir masiškai atvykėliai lietuviai savo žemes pradėjo perkėlinėti iš Lietuvos glūdumos į Vilniaus apylinkes. Nenuostabu, kad 50% pretendentų Vilniaus rajone nepavyko susigrąžinti savo protėvių žemės. Po ilgos kovos mums lyg ir pavyko kai ką pakeisti. Bet ir vėl valdžia priėmė sprendimą kompensuoti (labai netgi neadekvačiai) atimtas žemes. Be to, kartais ir kituose rajonuose. Bet netgi tokiomis baudžiavinėmis sąlygomis žemė buvo grąžinta tik 15% mūsų tautiečių Vilniuje ir 50% – Vilniaus rajone. Kitiems pasiūlė juokingas ir neadekvačias kompensacijas. Beje, prie to ranką pridėjo ir buvęs Seimo pirmininkas Landsbergis – „demokratas“. Jis sėkmingai „perkėlė“ savo žemę iš Kauno į Vilniaus apylinkes.

– Šis klausimas užaštrino nesutarimus, ir mes, lenkų teisininkai, esame nusiteikę jį išspręsti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

– O kaip nuosavas namas? Į jį irgi reikėjo įrodinėti savo teises?

– Čia buvo įvairių variantų. Kompensacija, privatizacija ir pan. Bet, atsižvelgiant į tai, kad 1940 m. visa žemė buvo nacionalizuota, atsirado tam tikrų juridinių kolizijų. Tai iki šiol jas ir aiškinamės.

– O kaip lenkams sekasi kovoti už savo teises?

– Mūsų Lietuvoje 250 tūkstančių. Tačiau politiniame šalies gyvenime yra savų ypatumų. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje į parlamentą galėjo būti renkami ir atstovai sąjungų, kurių nariai buvo įvairių visuomeninių judėjimų atstovai. Po to buvo įvesti pakeitimai, pagal kuriuos į Seimą galėjo balotiruotis tik partijos. Tada mums teko įregistruoti savo partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Mes savo veiklą pradėjome 1996 m., nors jau nuo 1992 m. garsiai pareiškėme apie save – tada į parlamentą pateko 8 lenkai. Per tuos metus daug kas pasikeitė. Dabar Seime yra trys mūsų atstovai, kurie buvo išrinkti vienmandatėse apygardose, o vienas yra Europarlamente. Užtat savivaldybių lygmenyje mes pasiekėme aiškių laimėjimų. Kartu su rusų rinkėjais (nepamirškite, kad Lietuvoje buvo priimtas nulinis pilietybės suteikimo variantas). Bet patys suprantate, viskas priklauso nuo to, kas balsus skaičiuoja…

– Vis dėlto, turite keturaukštį Lenkų kultūros namų pastatą, kur, bent jau sprendžiant pagal kabinetus ir lenteles, įsikūrę daugelis lenkų visuomeninių organizacijų. Netgi Armijos Krajovos veteranai. O kodėl nėra Armijos Liudovos?

– Armijos Liudovos dalys karo metu nevykdė veiklos Vilniaus krašte. O gegužės 9-ją, Didžiosios pergalės dieną, Vilniuje, nepaisant visokių sprendimų, antihitlerinės koalicijos veteranai ir jų giminės bei artimieji – visi, kurie prisimena Pergalę, ramiai ir oriai deda vainikus ir gėles ant kare kritusių antihitlerinės koalicijos karių kapų – tiek tarybinės armijos, tiek ir Armijos Krajovos (kas kelia neslepiamą „titulinės tautos“ piliečių susierzinimą).

– Bet grįžkime prie istorijos. Taigi, 1991-ieji…

– 1991 m. rugpjūčio 26 d., po vadinamojo „pučo“, Lenkija oficialiai pripažino esamą administracinę sieną su Lietuva. O 1994 m. buvo pasirašyta draugiškų kaimyniškų santykių sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos.

– Taigi, Stalino dovana Lietuvai 1939 m. buvo teisiškai įtvirtinta?

– Tokia istorija.

– O kaip klostosi santykiai su jūsų etnine tėvyne Lenkija?

– Normaliai, Varšuva mūsų nepamiršo. Padėjo sprendžiant įvairius klausimus, įskaitant ir paramą lenkiškoms mokykloms.

– O kaip bendraujate su kitomis Lietuvos tautinėmis mažumomis?

– Gaila, bet su rusų bendruomene taip ir nepavyko užmegzti glaudžių ryšių. Tuo labiau, kad jie neturi vieningos pozicijos.

– Pas mus tas pats.

– Bet mes visada pasirengę bendradarbiauti.

– Įdomu, o kaip nepriklausomos Lietuvos sąlygomis gyvena lenkų jaunimas?

– Sunkokai. Visose aukštosiose mokyklose dėstoma valstybine kalba. Mes turime Balstogės universiteto filialą, kur galima mokytis lenkiškai. Dar privatų Verslo ir ekonomikos institutą. Bet tai per siauras sektorius. Dėl to daugelis jaunuolių važiuoja mokytis į Lenkiją. Tuo labiau, kad ten jie gauna tam tikrų lengvatų.

– Gžegožai, o jums čia gyventi patogu?

– Gal apie tai patylėkime. Bet jei mano seneliai ir tėvai gimė Vilniaus teritorijoje – kaip ir aš bei mano vaikai, tai mūsų tėvynė. Susiklosto įdomi situacija. Tėvas gimė carinėje Rusijoje, aš – Tarybų Sąjungoje, mano vaikai – jau nepriklausomoje Lietuvoje. Bet mes niekur nei išvažiavome, nei atvažiavome. Ir mes niekada nesutiksime su tuo, kad lenkai nėra autochtonai, ir neleisime pažeidinėti savo teisių.

– Bendras abiejų mūsų šalių skaudulys – emigracija. Ar daug žmonių išvažiavo iš Lietuvos?

– Oficialiais, bet ne realiais, paskaičiavimais, nuo 500 tūkstančių iki milijono. Ir tarp jų nemažai lenkų, reikia išgyventi.

– Ar vietiniai nacistai kelia rūpesčių?

Pas jus fašistai žygiuoja kovo 16-ą, pas mus – 11-ą. Bet tai jauni neonacistai. Skirtingai negu Latvijoje, pas mus nėra tokio pobūdžio partijų, ir šituos kol kas valdžia pakenčia. Bet atkreipkite dėmesį – Lietuvoje, skirtingai negu Latvijoje ir Estijoje, hitlerinės okupacijos metais nebuvo sukurta Waffen SS divizijų. Tai jau daug ką sako.

„Atsižvelgiame į jūsų patirtį“

Lietuvoje maždaug panašios problemos su švietimu. Bet ten pasimokyta iš Latvijos patirties ir pasistengta išvengti situacijos, kuri pas mus baigėsi pagarsėjusiu procentiniu suskirstymu rusiškose mokyklose. Apie tai ir kalbamės su Renata Cytacka, Lietuvos lenkų mokyklų tėvų komiteto pirmininke.

Pradžiai – keli lenkų teisininkų pateikti paaiškinimai. 1994 buvo sudarytos apskritys, kurioms buvo perduotos mokyklų (įskaitant tautines mokyklas) valdymo funkcijos. Vilniaus apskrityje buvo 8 savivaldybės. O po šio pertvarkymo visos jos tapo pavaldžios vienai vadovybei. Iš viso buvo sudaryta 10 apskričių. Dėl to lenkų ir rusų mokyklos atsidūrė atstumtųjų vaidmenyje – tuo labiau, kad dabar jas valdė apskritys. Dar daugiau – kadangi tuose rajonuose beveik nebuvo lietuviškų mokyklų, valdžia pradėjo jas oficialia tvarka kurti. Kaip ta asimiliacija vyko – jau kita kalba. Bet šios akcijos priedanga buvo „pastatų rekonstrukcija, reorganizacija“, bedarbių tėvų įtraukimas ir kitokios formalios priežastys. Vadinasi, rusų ir lenkų vaikams priverstinai teko eiti į lietuviškas mokyklas.

– Kaip matau, eita Latvijos valdžios keliu.

– Taip. Bet mes atidžiai stebėjome rusakalbių Latvijos gyventojų kovą už savo mokyklų išsaugojimą, įskaitant ir Rusų mokyklų gynimo štabo veiklą. Mes visiškai buvome jūsų pusėje, bet analizavome ir padarytas klaidas.

Galų gale viskas baigėsi tuo, kad tėvai sukūrė savo gimtosios kalbos gynimo komitetą, o jo pirmininke išrinko mane. O šiuo metu aš ir atstovauju komitetams, kurie rengia streikus ir protesto akcijas prieš asimiliacijos politiką. Aktyviai veiklai mus pastūmėjo šių metų kovo 17 d. priimtas naujasis Švietimo įstatymas. Jį priimant, nebuvo atsižvelgta į tautinių mažumų nuomonę, o mes surinkome 60 tūkstančių parašų prieš taisyklių sugriežtinimą. Patikslinsiu. Mes nenorime jų numatytų pakeitimų. Mes už tai, kad viskas liktų, kaip buvę. Tai yra, kad lietuvių kalbos būtų mokomasi kaip valstybinės, ir mūsų vaikai ją mokėtų. Bet tai ne jų gimtoji kalba! Ir ja jie nemąstys! Kam prievarta keisti įstatymą ir valstybinės kalbos egzaminą įvesti kaip gimtosios kabos egzaminą tautinių mažumų mokyklose? Gimtoji mano vaikų kalba – lenkų. Lietuviškai jie išmoks, valstybinę kalbą mokėti reikia, bet ji niekada nepakeis gimtosios. Svetima kalba ir lieka svetima.

Mes jau surengėme du protesto mitingus. Bet kol kas rezultatų nėra. Ir toliau ginsime savo kalbą.

– Atleiskite, o nesidomėjote rusų kalbos pripažinimo antrąja valstybine kalba Latvijoje kampanija?

– Netgi labai įdėmiai sekėme įvykius. Jūs mus kažkiek lenkiate, bet mes atsižvelgiame į jūsų netyčines, nors gal ir objektyvias, klaidas. Mes džiaugiamės, kad jūs surinkote būtiną skaičių parašų, reikalingų referendumui dėl Konstitucijos pataisų.

Latvijoje išbandėme visus viešo dialogo su valdžia metodus, bet valdžia mūsų neišgirdo.

Žinote, per praėjusius metus paaiškėjo, kad švietimo lygis Lietuvoje žymiai pablogėjo. Lietuvių kalbos mokėjimas – ne panacėja konkurencinėje rinkoje. Aišku, tą kalbą mokėti reikia, bet savo kalbą mokėti tiesiog būtina – o dar geriau mokėti ir rusų, ir anglų kalbas. Dabartiniame pasaulyje tai būtina – tuo labiau būnant Europos Sąjungoje.

Šiais metais Seimo sprendimu tautinių mažumų mokyklose buvo įvesti trys dalykai valstybine kalba. Be to, pabrėžiu, lietuvių kalbos egzaminą mūsų vaikai privaloma tvarka turi laikyti kaip gimtosios kalbos egzaminą. Bet, remdamiesi jūsų patirtimi, mes supratome, kad jei tik nusileisime vienu klausimu, paskui situacijos nebesuvaldysime. Ir lenkų bendruomenė labai neigiamai sureagavo į dar vieną žingsnį link asimiliacijos. Mes parengėme ir išsiuntėme laiškus į Europarlamentą, Europos teismą, kitas tarptautines ir Europos institucijas. Mes niekada nesutiksime su tuo, kad lietuvių kalba yra mūsų gimtoji kalba.

– Ir ko pavyko pasiekti?

– Lietuvių pusė kol kas mūsų užklausas ignoruoja. Bet mes tęsiame kovą už savo teises. Dar kartą pabrėšiu – Latvijos rusakalbių gyventojų patirtis mums buvo geras pavyzdys. Ir, sekdami jūsų pavyzdžiu, mes ketiname iškelti iniciatyvą apie lenkų kalbos kaip antrosios valstybinės ar regioninės kalbos įvedimą.

– Tai galbūt jau pribrendo idėja sukurti kultūrinę Baltijos šalių tautinių mažumų autonomiją?

Apie tai pas mus jau seniai kalbama. Ir jei mus palaikys jūsų latgaliečiai – rusakalbiai Latvijos (o dar jei ir Estijos) gyventojai – mes būsime visapusiškai už. Kartu apginsime savo teises. Viskas įmanoma, kai valstybė yra demokratiška.

– O dėl ko jums priekaištaujama?

– Aš visada primygtinai klausiau ir tebeklausiu: ką mes darome ne taip? Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metu sutikome su status quo ir jį palaikome. Nieko daugiau nereikalaujame. Tai ir palikite viską, kaip yra. Bet ne – mus ir toliau skriaudžia. Neseniai per mūsų lenkišką radiją pasisakė dabartinis švietimo ministras, kuris pareiškė, kad mes, atseit, nematome valdžios mums daromų nuolaidų. Aš, kaip programos vedančioji, paprašiau papunkčiui išvardinti, kas iš tiesų padaryta. Konkretaus atsakymo nebuvo. O abstraktūs pasisakymai neturi juridinės galios. Man, kaip teisininkei, svarbūs įstatymai, vyriausybės nutarimai. Kol kas to nėra. Bet mes stengiamės informuoti savo gyventojus apie visas naujoves, stengiamės padėti žmonėms – įskaitant ir Lietuvoje skaudžiu žemės nuosavybės klausimu. O mūsų lenkiškasis radijas yra komercinis ir veikia 24 valandas per parą. Beje, ir lenkiška spauda yra finansuojama verslininkų. Valstybė mūsų nepalaiko. Nors, reikia pripažinti, esant Tarybų valdžiai, turėjome savo vaikų darželius, mokyklas, politechnikumus, technikumus, aukštąsias mokyklas, masinės informacijos priemones. Štai jums ir paradoksas. Nepaisant visų TSRS minusų, tautinės mažumos buvo saugomos ir vystėsi, O dabar kasmet darosi vis blogiau. Tai kokios demokratijos link mes judame?

Kas yra demokratija? Tai daugumos valdymas gerbiant mažumų teises. Lietuvoje šis principas neveikia. Kaip ir tarptautinės sutartys bei konvencijos. Beje, kai vyko referendumas dėl stojimo į ES, biuleteniai buvo išleisti lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. O dabar rinkimuose į vietines savivaldybes ir į Seimą spausdinami tik lietuviškai. Aš užklausiau, kodėl taip yra. Gavau atsakymą, kad toks Konstitucinio teismo sprendimas.

– Kaip ir pas mus Latvijoje.

– Deja, daugelis dokumentų yra rekomendacinio pobūdžio. Bet jei mes susitariame, priimame konvencijas ir ratifikuojame jas Seime, tai jos privalo tapti būtina sudėtine mūsų jurisprudencijos dalimi. Jei mes įstojome į Europos Sąjungą, tai turime laikytis jos taisyklių. O jeigu kas nors kam nors nepatinka, tai jau, atleiskite, susirenkame savo žaislus ir einame į kitą smėlio dėžę. Mes jau ne kartą esame susidūrę su dvigubais standartais. Kai atvažiuoja aukšti ES atstovai, mūsų valdžia jiems rodo vieną dokumentų paketą, pagal kurį viskas puiku. O kai jie išvyksta, šalyje pradeda veikti visai kitas paketas. Vadinasi, mūsų valdžia perėmė blogiausias tarybinės sistemos taisykles. Ir tai vyksta ХХI amžiuje Europos Sąjungoje, NАТО! Dėl to mes, tėvai, ir susivienijome, kad apgintume savo ir savo vaikų teises.

– Vadinasi, praktiškai sukūrėte lenkiškų mokyklų gynimo štabą?

– Taip. Bet tuo pačiu mes padėsime ir rusų, ir baltarusių, ir žydų mokykloms. Šalyje, kurioje kas penktas gyventojas yra ne lietuvis, tai labai svarbu. Dėl to mes primygtinai reikalaujame ir kovosime, kad Europos Sąjunga ir jos institucijos palaikytų mus ir mūsų teises. Taip, mes nesame viena iš pietinių tautų, ir todėl nesame tokie impulsyvūs, kaip jie, bet nereikia mūsų spausti tiek, kad pasikartotų Bosnijos ir Serbijos scenarijus! Aš esu kategoriškai prieš tokią įvykių eigą, bet mūsų kantrybė turi ribas. Jau geriau dialogas, kuriame kiekviena šalis išgirs kitą, ir galiausiai bus rastas protingas sprendimas.

Pokalbis baigėsi, ir šeimininkai maloniai mane pakvietė aplankyti dar vieną renginį – praktiškai po 10 minučių apačioje, Lenkų namų aktų salėje, prasidėjo vakaras, kuriame buvo skelbiamos geriausios lenkiškos mokyklos ir jų mokytojai. Tokio pasiūlymo buvo neįmanoma atsisakyti. Ten ir nuėjau, apie ką liudija ir nuotraukos.

Pasirodo, šis renginys vyksta kasmet, siekiant paskatinti mokytojus už jų nelengvą darbą. Ir šį kartą kelios dešimtys mokytojų tapo šio reikšmingo konkurso laureatais.

Vladimir Dubrovskij
Ryga-Vilnius-Ryga
http://www.baltexpert.com

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: