T.Viluckas. Kodėl per 20 metų taip lengvai viską pamirštame? (19)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Praėjusį savaitgalį įvykusioje pilietinio judėjimo „Pro Patria“ organizuotoje sueigoje buvo inicijuota Lietuvos savigynos lyga. Tai dar viena įdomi pilietinė iniciatyva, kuri turėtų paįvairinti mūsų visuomenės gyvenimo peizažą.

Taip pat išgirdome apie kitą iniciatyvą – judėjimas „Už teisingumą“ piliečiams siūlo patiems sudaryti savo „Lietuvos sąrašą“, kurio atstovai rudenį kandidatuotų į parlamentą. Kai pati visuomenė deleguoja žmones į rinkimų kovą, o ne iš partinių prezidiumų nuleidžiami sąrašai į „plebo“ žemumas, tai vertėtų laikyti tiesioginės demokratijos apraiška.

Pagaliau, didžiuosiuose krašto miestuose vis nerimsta Klonio gatvės aktyvistų protestai, per kuriuos reikalaujama tiesos apie įvykius Garliavoje, reikalaujama įvertinti atsakingų institucijų darbą, nešališkai ištirti Kauno pedofilijos bylą. Nuvilti ir susirūpinę žmonės visais teisėtais būdais reiškia savo požiūrį į teisinę ir politinę šalies valdžią.

Tokios iniciatyvos yra sveikstančios, laisvėjančios ir sąmoningesnės visuomenės apraiškos. Jos reiškia, kad žmonės patys nori ką nors veiksminga nuveikti dėl šios šalies, jos dabarties ir ateities.

Atrodytų, kad Lietuvos politinis, teisinis ir intelektualinis elitas turėtų džiaugsmingai pasitikti savo piliečių entuziazmą. Juk žmonės nori būti šeimininkais savo valstybėje, nes jiems rūpi. Tai reiškia, kad kilus pavojui jie stos už šį kraštą, jie neabejingi jo likimui, jie save tapatina su Lietuva. Be to, pagrindinė tautiškumo aksioma – tauta yra ne valdžios institutai, o žmonės, kurie įsisąmonina savo tapatumą.

Tačiau, ką mes matome?

Pirmadienį Vilniaus policijoje buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas iniciatyvinės grupės „Už teisingumą“ nariui Dariui Kuoliui. Visuomenininkas bus teisiamas Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme už tai, kad prie Vidaus reikalų ministerijos paradinio įėjimo rengiant akciją, pasak, renginį stebėjusių policininkų, nesilaikė susirinkimo organizavimo tvarkos, kuri leidžia susirinkimus prie tokių įstaigų, kaip ministerijos rengti ne arčiau kaip už 25 metrų nuo pagrindinio įėjimo. Tad byla keliama dėl kelių apgailėtinų metrų, kuriuos nuėjo D.Kuolys. Paradoksalu, kad net pats pro šalį ėjęs vidaus reikalų ministras Artūras Melianas, pasveikino akcijos dalyvius.

Kur dar sunkiai gaunami leidimai akcijoms, taikomi ribojimai jų rengimo vietoms, policininkai nuolat kabinėjasi prie visokių mažmožių, kaip antai paišymas kreidelėmis ant grindinio. Ką jau kalbėti apie absurdišką Sąjūdžio tėvų teismą?

Pasidygėjimą kelia ir tai, kad pilietinį aktyvumą ciniškai niekina kai kurios žiniasklaidos priemonės ir apžvalgininkai. Demonstracijos vadinamos pasivaikščiojimu Gedimino prospektu, piliečiai – rėksniais, organizatoriai – valdžios ištroškusiais veidmainiais, marginalais, tais, kuriems reikia gydytis.

Politikai suskato svarstyti, kad kažkas nori išplauti valstybės pamatus. Net profesorius Vytautas Landsbergis baisisi noru dabar pulti būtent Prezidentę, tačiau kažkaip pamirštama, kad lietuvių išeivių akciją prie Prezidentės kortežo Lemonte (JAV), kurią mūsų žiniasklaida iškilmingai pakrikštijo „užpuolimu“, abejingai stebėjo vietinė policija. Mat, demokratinių tradicijų šalyse gerai žinoma, kad politikai yra pirmose kovų gretose, kad jie atskaitingi prieš žmones ir jei piliečiai ant jų tūžta – vadinasi yra priežastis.

Net vienas autoritetingiausių Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovų, Vyskupų konferencijos pirmininkas, buvęs disidentas, politinis kalinys ir laisvo žodžio leidėjas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ragina „budriai saugotis, kad netaptume lengvai manipuliuojama gatvės mase.“ 

Ar tai nereiškia, kad patiriame atminties praradimo problemą? Juk laisvę iškovojome išėję iš virtuvių ir patogių namų į erdves, kuriose sutikome bendraminčių, išdrįsome pasakyti, ką galvojame ir jaučiame, apsisprendėme patys tvarkytis savo krašte. Kodėl per 20 metų taip lengvai viską pamirštame? Demokratijos taisyklė yra pasakyti, ką galvojame apie savo valstybę, o ne tik teisė per rinkimus balsuoti už vieną iš šešių parlamentinių partijų. Ir ačiū Dievui, kad piliečiai pradeda tai suprasti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: