Ž. Makauskienė. Lenkai įsitikinę, kad jiems galima daugiau (5)

Živilė Makauskienė | propatria.lt nuotr.

Bendra lietuvių ir lenkų istorija suteikia Lietuvos lenkams ypatingą statusą, o Lenkijai – teisę kitaip nei kitas šalis traktuoti savo šiaurės kaimynę.Toks įspūdis gali kilti stebint, kas vyksta dvišaliuose santykiuose.

Prezidentui Bronislavui Komorovskiui (Bronisław Komorowski) nuvykus su vizitu į Vilnių (ir Šalčininkus) Vasario 16-osios proga viename Lenkijos televizijos kanale Varšuvos universiteto profesorius dėstė, kaip Lietuvoje skriaudžiami lenkai: esą, jie buvo išskirti iš žemės grąžinimo proceso, o lenkų žemę užgrobė lietuviai politikai, kad kas antras Vilnijos lenkas Antrojo pasaulinio karo metais žuvo nuo lietuvių rankos, kad lenkų kalba išstumiama iš bažnyčios ir kad lenkiškos mokyklos atsidūrė ties išlikimo riba.

Galima sakyti, kad tai nieko naujo nei ypatingo, nes panašiomis sensacijomis Lenkijos skaitytojai ir žiūrovai maitinami jau kuris laikas. Nepasitvirtino kai kurių Lietuvos politologų aiškinimas, kad antilietuviška retorika Lenkijoje baigsis su parlamento rinkimais. Esą, politikai kalba tai, ką nori išgirsti „paprastas“ žmogus. O ką mano „paprastas“ žmogus, atskleidė neseniai atlikta apklausa. Antai Visuomenės nuomonės tyrimo centras š. m. vasario 9-12 d. paklausė lenkų, ką jie mano apie kitose šalyse gyvenančių tautiečių padėtį. Paaiškėjo, kad blogiausiai vertinama Baltarusijoje gyvenančių lenkų padėtis. Trys ketvirtadaliai apklaustųjų mano, kad jų padėtis yra bloga, o 57 proc. teigia, kad lenkams gyventi yra blogiau nei likusiems tos šalies gyventojams. Tik truputį geriau lenkų visuomenės sąmonėje vertinama Lietuvoje gyvenančių lenkų situacija. Du trečdaliai apklaustųjų mano, kad padėtis yra bloga, ir beveik pusė įsitikinę, kad lenkams Lietuvoje gyventi yra blogiau nei likusiems Lietuvos gyventojams.

Bene dažniausiai Lietuva gauna pylos už praeitais metais priimtą naują Švietimo įstatymą, kuris, beje, neturėtų stebinti lenkų, nes jis yra veidrodinis atspindys švietimo nuostatų, galiojančių Lenkijos tautinėms mažumoms. Kyla klausimas, kodėl tad Lietuvos siekis suvienodinti valstybinės kalbos abitūros egzaminą ar praplėsti valstybine kalba šalies istorijos ir geografijos dėstymą sukėlė tokį lenkų pasipiktinimą?

Kaip pažymėjo Kauno VDU profesorius Alvydas Butkus, Lenkija taiko dvigubus standartus – vienokius Lietuvai, kitokius visoms kitoms šalims.

„(…) Vasario 17 d. Varšuvoje viešėjusiam Latvijos prezidentui A. Bėrziniui Lenkijos prezidentas B. Komorovskis padėkojo „už rūpinimąsi Latvijos lenkų tautine mažuma“. Faktiškai dėkojo už tai, kad Latvijos lenkiškose mokyklose, kurių visoje šalyje yra šešios, net du trečdaliai dalykų dėstomi valstybine latvių kalba. Taip pat už tai, kad Latvijos lenkų pavardės ir toliau bus rašomos latviškai, kad niekur lenkų gyvenamose vietovėse nėra ir nebus lenkiškai užrašytų įstaigų iškabų, gatvėvardžių, autobusų maršrutų ar vietovardžių. O dieną anksčiau viešėjęs Šalčininkuose B. Komorovskis nebyliai pritarė rengiamai lenkų manifestacijai prieš naująjį Tautinių mažumų įstatymą“.

Tad galima šimtus kartų kartoti ir rašyti, kad tik Lietuvoje lenkai turi galimybę mokytis nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos gimtąja kalba, kad Lietuvoje yra du trečdaliai visų lenkiškų mokyklų pasaulyje. Pasirodo, vis tiek negerai. Nes lenkams priklauso daugiau. Diplomatas, buvęs Lenkijos generalinis konsulas Stanislavas Cygnarovskis (Stanisław Cygnarowski), kalbėdamas Varšuvos universiteto politikos mokslų studentų susitikime su Lietuvos Respublikos ambasadore Loreta Zakaravičiene apie tai, kodėl Lietuvos lenkams negalima taikyti pariteto principo, aiškino: „(…) Lietuvoje ilgais dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais, susiformavo toks, o ne kitoks švietimo modelis, taigi ir dabartinis tautinių mažumų švietimo modelis. Tai ir vėl siejasi su ta nelaiminga bendra istorija. Lenkų kalba ten, toje teritorijoje, buvo daugelį amžių. Mažiausiai 200 metų, nuo pirmųjų jėzuitų mokyklų ar kitų iki garsių universitetų. Trumpai kalbant, pagal europinius standartus, neleistina paimti jau įgytų mažumos teisių. Ir šiame kontekste pasirodo naujas teisės aktas Lietuvoje, t. y. Švietimo įstatymas, kuris tas mažumos teises paima (…)“.

Papildysime šį diplomato argumentą istoriniu kontekstu, primindami, kad, lenkų diplomato žodžiais tariant‚ toje teritorijoje geriausiais lenkų kalbos klestėjimo metais lietuviškų mokyklų lyg ir nebeliko, nes buvo naikinamos ir uždarinėjamos.