G. Songaila. Lietuva – lietuviams! Kas netinka? (135)

Gintaras Songaila | Mažeikos nuotr.

Gintaras Songaila | Mažeikos nuotr.

Lietuvių nacionalinio atgimimo laikais Vincas Kudirka ir jo bendražygiai  iškėlė šūkį „Lietuva – lietuviams!“. Dar neseniai Vinco Kudirkos istoriniai  nuopelnai, atkuriant lietuvių tautinę valstybę, jokių abejonių nekėlė.

Tačiau pastaraisiais metais padėtis pasikeitė. Vieni jau net ir dr. Joną Basanavičių kaltina tuo, kad jis esą nuvedė Lietuvą neteisingu,  “etnocentristiniu” keliu, ir siūlo nurašyti visą prieškarinę lietuviškąją istoriografiją, kurios simboliu tapo “Šapokos istorija”, o kartu ir visą “etnolingvistinę” moderniosios lietuvių kultūros tapatybę, kuri buvo sukurta  “Smetonos laikais”. Kiti, nuosaikesnieji, nors ir pripažįsta, kad nacionalinio  atgimimo šaukliai savo laiku buvo savo vietoje, tačiau sako, kad šiandieniame  pasaulyje tautinės valstybės modelis jau pasenęs, kad pasikeitė valstybės  konstitucinis turinys, kai ji tapo ES nare ir t.t.

“Tautos” sąvoką jie siūlo sutapatinti su “pilietinės visuomenės” sąvoka, o  pabrėžti, kad Lietuva priklauso lietuviams, yra nekorektiška, nes taip esą pažeminami kitų tautybių piliečiai. Naują postūmį grįžti prie šios temos suteikė neseniai Latvijoje įvykęs referendumas dėl antrosios valstybinės kalbos, o taip  pat – artėjančios Kovo 11-osios eitynės.

Ką sako Konstitucija: Tauta ar pilietinė visuomenė?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra sąvokos “pilietinė visuomenė”. Įžangoje pasakyta, kad šią valstybę sukūrė lietuvių tauta. Vėliau tekste  “tautos” sąvoka naudojama kiek kitaip – ji neabejotinai apima visus Lietuvos  Respublikos piliečius.

Nuosaikieji kosmopolitai teigia, kad šitaip Konstitucijoje įvedama  “politinės tautos” sąvoka, kurios nedera painioti su etniniu lietuviškumu. Net  ir “lietuvio” sąvoka šiais laikais juk gali būti tapatinama su “Lietuvos  piliečio” sąvoka tokiu pat būdu, kaip prancūzais paprastai yra vadinami visi  Prancūzijos piliečiai.

Net jei ir sutiktume su “politinės tautos” samprata, kuri esą, jau nebeturi  nieko bendra su lietuviškumu, ji vis tiek nebus tapati “pilietinei visuomenei”.  Jau vien dėl to, kad konstitucinė “politinė tauta” apima ne tik gyvąją kartą, bet ir visas praeities bei ateities kartas, kol tik gyvuoja ši valstybė (kartais – tikrovėje, o kartais – jau tik istorinėje atmintyje). Juk spręsdami valstybės  reikalus, tęsiame protėvių darbus ir rūpinamės vaikų vaikais. Istorijoje  gyvenantis socialinis tautos kūnas (anot M.Riomerio) įvelkamas į nuo laiko  nepriklausantį konstitucinį valstybės apvalkalą. Taigi, naujausiųjų laikų konstitucinė “Tauta” net formaliai neįsitenka į individualistinį supratimą, pabrėžiantį tik šiandien gyvenančio piliečio teises ar asmeninius interesus.

Tačiau taip pat nepamirškime, kad ši “politinė tauta” nenusileido iš kosmoso.  Konstitucijoje aiškiai deklaruojama, kad jos šaknys ir tradicija yra  lietuviškos. Taigi, tai nėra vien abstrakti, nežinia su kuo susijusių piliečių visuomenė. Ši tauta yra susijusi su savo kalba, istorine atmintimi, kultūros  paveldu. Ši tauta yra susijusi su per kartų kartas kuriama nacionaline kultūra,  su lietuviška vieša bendravimo ir reikalų tvarkymo erdve, kuri padeda kurti  bendrąjį gėrį. Kitų tautybių piliečiai ir svečiai privalo gerbti šią erdvę, kuri  yra vieninteliai lietuvių tautos namai. Kita vertus, ar kas sako, kad ši  valstybė yra skiriama tik lietuviams?

Latvija – latviams ar rusams?

Daug ko pamoko tik ką įvykęs referendumas Latvijoje, kai imperinės Rusijos  jėgos mėgino įpiršti Latvijai antrąją valstybinę kalbą (“prisvojitj  gosudarstvennij status russkomu jazyku”). Mėginimas aiškinti, kad latvių kalba  yra tik patogus būdas tvarkyti viešuosius reikalus, deja, nepakankamas. Nes  latvių kalba Latvijos valstybėje nėra kaip nors atsitiktinai, tik dėl patogumo  ar kokio nors laikino pilietinės visuomenės susitarimo pasirinkta viešo  bendravimo kalba. Rusakalbės Latvijos šalininkai pateikė daug argumentų, kad  valstybinė rusų kalba ne tik būtų patogi didelei daliai Latvijos piliečių, bet  ir ekonomiškai naudingesnė, esą perspektyvesnė.

Ši argumentacija, beje, primena kai kurių asmenų Lietuvos konservatorių vadovybėje idėjas, kad šiandien lietuviškais patriotizmas turi keistis, kaip  antai – valstybės tarnautojų privalomoji antroji kalba turėtų būti anglų. Juk  Lietuva tuomet taptų “konkurencingesnė”. Viešieji užrašai galėtų būti ir  lenkiški – juk tuomet pagerėtų santykiai su kaimynine valstybe, tai būtų ekonomiškai naudinga, modernu, “neetnocentriška”.

Beje, turbūt ne visi rusų kalbos suvalstybinimo Latvijoje šalininkai – tai  nepriklausomos Latvijos valstybės priešai. Sprendžiant iš rusakalbės žiniasklaidos Latvijoje, didelė jų dalis tiesiog kitaip įsivaizduoja Latvijos  ateitį. Jie siūlo vietoj “latvių” (latiši) sąvokos naudoti “latviečių”  (latvijci) sąvoką. Jie siūlo kurti naują bendriją, anot jų – naują “politinę tautą”, kurioje vienodomis teisėmis sugyventų latvių ir rusų kultūros. Jie  tikriausiai myli Latviją (panašiai kaip ir mūsų Tomaševskis – Lietuvą), tik anot  vienos Latvijos rusų žurnalistės – jiems nepasisekė, kad šalia gyvena latviai,  kurie nenori integruotis. Pasak referendumo iniciatorių lyderio, tūlo  Lindermano, daugelis latvių kalbos gynėjų – tiesiog zombiai.

Latvių kalba Latvijoje buvo apginta, nes Latvijos visuomenės bei politikos  elitas neišdavė latvių tautos interesų, latvių nacionalinės kultūros, Latvijos  valstybės konstitucinių pagrindų. Didelė dalis referendumo dalyvių, kurie nėra  etniniai latviai, palaikė valstybinį latvių kalbos statusą, nes, būdami  lojaliais Latvijos piliečiais, jie save priskiria būtent latvių, o ne kokiai  nors kitai politinei tautai (ta prasme jie yra latviai, o ne “latvijcai”).

Kam skirta Lietuva?

Kovo 11-osios jaunimo eitynių šūkis “Lietuva – lietuviams!” atkreipia dėmesį  į tai, kad Lietuva privalo būti apginta, kad ji turi išlikti lietuvių žeme.  Lietuvių tauta ir lietuviškoji kultūra sudaro gyvybinį valstybės pagrindą. Nors šiais laikais mėginama piršti net ir tokias ideologijas, kad esą tautos – tai  menami ar dirbtiniai konstruktai, tačiau mūsų pačių istorija įrodo visai ką kita. Ji pateikia tautos vienybės, bendradarbiavimo, pasišventimo tautos  bendrajam gėriui pavyzdžius. Užtenka prisiminti kad ir Sąjūdžio kūrimąsi.  Lietuvių tauta tuomet parodė, kad yra gyva, kad tebeturi savo stuburą. Jei  neturėtų, nebūtų nei šios valstybės, nei jos “pilietinės visuomenės”.

Anot Vydūno, tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą. Todėl jis neatsiejamas  nuo asmeninio apsisprendimo, padorumo, pagarbos tėvų dvasiniam paveldui.  Tautininkų požiūriu, tautiškumas yra neatsiejamas nuo kultūrinės tapatybės.  Rūpestis nacionaline kultūra labiausiai apibrėžia ir pačios valstybės prigimtį bei paskirtį (juk visais kitais piliečių poreikiais gali pasirūpinti ir  okupantai!). Tokio požiūrio pagrįstumą pripažįsta ir kai kurie tautininkų kritikai, tačiau apsisukę vėl kabina nežinia iš kur traukiamus apibūdinimus, kad  tautininkai išpažįsta tautiškumą vien kaip savaiminę, jokių paties žmogaus  pastangų nereikalaujančią (atseit, “brutalią”) duotybę.

Lietuvis nėra kuo nors savaime geresnis už kitą žmogų vien dėl to fakto, kad  jis yra lietuvis (žinoma, jis vien dėl to nėra ir kuo nors blogesnis). Be abejo,  norėtume, kad lietuvio įvaizdis būtų siejamas su aukščiausiu žmoniškumu. Tačiau  tai yra siekiamybė, o ne iš anksto kiekvienam lietuviui duotas kokybės ženklas.  Vis dėlto pastebime ryškėjančią tendenciją menkinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, sėti nepagrįstą savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą ir nusivylimą, aklą kitų pamėgdžiojimą, savųjų vertybių išsižadėjimą, provincialų “europietiškumą”.

Šūkis “Lietuva – lietuviams!” skatina priešintis tokiai savigriovai, kviečia  pažinti ir puoselėti savo šaknis. Apie tai kur jau veda savęs nuvertinimas  siūlau pasiskaityti Aloyzo Gudavičiaus knygoje „Etnolingvistika (Tauta  kalboje)“, 2009m., kurios 221-223 psl. pateikiami įdomūs sociologinio tyrimo  duomenys apie lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių studentiško jaunimo stereotipus jų pačių ir kitų akimis. Lietuvių studentų savęs vertinimas yra prasčiausias. Deja,  jaunesnės kartos lietuviai save vertina jau net prasčiau nei vyresni. Keista,  bet lietuvio vertinimas kitų tautų akimis yra geresnis, nei jų pačių savęs  vertinimas. O kaip antai, lenkų studentai save vertina geriau, nei juos vertina  kiti.

Lietuva – tai mūsų žemė, kurioje mes patys kuriame savo gerovę. Deja, reikia  pripažinti, kad apleidome valstybės valdymą, todėl susiduriame su dideliais  sunkumais ir kartais jau atrodo, jog Lietuva – tai tik neaiškių grupuočių savivalės žemė, iš kurios siūloma bėgti. Pagal tokį scenarijų: Lietuva – nežinia  kam, o lietuviams – visas pasaulis. Ką gi, bent jau tautinis jaunimas tam  nepritaria. O kaip mąsto liberalusis jaunimas? Kur nukreipia mūsų nacionalinis švietimas?

Už nacionalinės politikos susigrąžinimą

Šiais laikais tautos kultūrinės tapatybės išsaugojimas – tai pagrindinis  valstybės nacionalinio saugumo politikos rūpestis. Kas taip pasakė? Pasirodo,  pirmieji buvo ne šiuolaikiniai tautininkai ir net ne lietuviai. Tai buvo  socialinių mokslų žinovų, Danijoje studijuojančių šiuolaikinį informacinį karą, išvada (žr. Manto Martišiaus „Ne(akivaizdus“ karas“, 2010m., 106psl. esančią nuorodą į vadinamą konstruktyvizmo kryptį). Kadangi šią kryptį išvystė daugiausia danai, ji vadinama Kopenhagos mokykla. Kopenhagos mokyklos požiūriu  nacionalinės tapatybės išsaugojimas – tampa nacionalinio saugumo politikos  ašimi, net ir gausesnėms tautoms. Ji laikosi pozicijos, kad šiais laikais  pagrindinės „saugumo grėsmės yra susijusios su tapatybe ir kultūra“.

Lietuvos atveju aš tik pridėčiau, kad be aiškios nacionalinės politikos,  nukreiptos į tautos gerovės tikslą, mūsų integracija Europos Sąjungoje baigsis  klimpimu į vis naujas problemas, o galiausiai – sunykimu ir ištirpimu. Šis  pavojus šiandien daugiau nei akivaizdus, nors šalies politinis elitas vis dar  mėgina įsiūlyti tautai rožinius akinius, kad viskas susitvarkys tarsi savaime,  kai daugelis ir toliau rūpinasi vien savimi. Be tautinio ūpo, be tikros  atsakomybės tautai, be atkaklaus nacionalinių interesų gynimo, be tautos  susitelkimo ir darnos niekas jau tikrai nebesusitvarkys.

Mėgindami pakeisti prastą valdymą, telkiame susivienijimą “Už Lietuvą Lietuvoje”. Ar tai bus alternatyva esamai politinei sistemai, priklausys ne vien  nuo mūsų pačių. Turime vilties, kad visos politinės srovės ar sambūriai gali  turėti sveiko, Lietuvai reikalingo prado. Tačiau būtinas rimtas atsinaujinimas,  blaivus požiūris į Lietuvos politinius veiksnius bei reiškinius. Todėl šios Kovo  11-osios eitynės – tai ne tik šventinis renginys, bet ir būdas pranešti apie  naują Lietuvos kelią, apie apsisprendimą susigrąžinti savastį, tvarkytis namuose  ir nebeklaidžioti tyruose.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *