A. Butkus. Referendumas: Latvijos pamokos Lietuvai (18)

Prof. Alvydas Butkus

Prof. Alvydas Butkus

Vasario 18 d. Latvijoje įvykęs referendumas dėl Konstitucijos pataisos, turėjusios įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę, baigėsi jo iniciatorių nesėkme.

Artėjant referendumui, mūsų politologai ir politikai ne kartą yra pareiškę, kad tai yra Latvijos vidaus reikalas, į kurį nedera kištis. Tačiau ir plika akimi buvo matyti, kad tai tampa viso Baltijos regiono reikalu, Kremliui kalant pleištą į silpniausią regiono dalį. Sėkmės atveju naują paskatą būtų gavę Estijos Narvos ir Lietuvos Šalčininkų slavakalbiai radikalai, nuosekliai siekiantys dezintegracijos savo valstybėse. Latvijos piliečių susitelkimas ir aktyvumas užkirto tam kelią ir kartu pašalino mėginimą destabilizuoti regioną.

Referendumas davė kelias vertingas pamokas Latvijos kaimynėms, ir dabar tik nuo jų priklauso, ar iš tų pamokų bus pasimokyta.

Pirmoji pamoka

Latviai patys neatsistebi, kaip galėjo žmogus, neturintis Latvijos pilietybės ir jau praeityje deportuotas iš Latvijos už antivalstybinę veiklą, grįžti į Latviją ir čia nevaržomai tęsti savo destrukcinius darbus. Latviai visa tai aiškina nusikalstamu liberalumu ir šalies įstatymų spragomis, kurias dabar susigriebta kaišyti.

Į Lietuvą tokie lindermanai atvyksta daug laisviau ir dažniau, nes vyksta ne tik iš Rusijos, bet ir iš Lenkijos, ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose „auklėja“ Lietuvos piliečius tiek iš bažnyčių sakyklų, tiek per viešas paskaitas. Tokio auklėjimo rezultatai yra akiplėšiškas teisinis nihilizmas šiuose rajonuose, pradedant valstybinės kalbos įstatymo pažeidimais, deklaruojama parapine ksenofobija ir baigiant politiškai „nepaklusnių“ gyventojų baudimu įvairiomis sankcijomis. Nors šie reiškiniai ne kartą buvo Lietuvos žiniasklaidos viešinti, valdžia tebedemonstruoja savo bejėgiškumą, tuo dar labiau skatindama minėtųjų rajonų valdininkėlių savivalę. Mūsų politologų komentarą dėl netobulų Latvijos įstatymų, leidusių susidaryti tokiai situacijai, galima pritaikyti ir Lietuvai – mes vis dar neturime įstatymo, kuriuo galėtume atleisti iš valstybinių pareigų darbuotoją, nesilaikantį Valstybinės kalbos įstatymo, nenorintį ar nesugebantį vykdyti Aukščiausiojo Teismo sprendimų.

Antroji pamoka

Komentuodami susidariusią padėtį, Latvijos politologai priėjo išvadą, kad grėsmingą situaciją sukėlė, prof. Š.Liekio terminais kalbant, gentiniai, o ne pilietiniai prioritetai. Politologų nuomone, kalbiniu ar etniniu principu sukurta partija jau savaime turi užprogramuotą visuomenės ir net valstybės skaldymą, dangstantis tautinės mažumos teisių gynimu ir etninio savitumo saugojimu. Didžiųjų valstybių pavyzdys ir patirtis Latvijai netinka, nes mažai valstybei etninės partijos esančios kaip uždelsto veikimo bomba. Dalies pačių Latvijos rusų manymu, prioritetas turi būti pilietiškumas ir valstybiškumas, savęs suvokimas kaip Latvijos piliečio, Latvijos ruso, o ne ruso Latvijoje.

O Lietuvoje? Lietuvos centrinės valdžios taikstymasis su Pietryčių Lietuvos atvira polonizacija ir šios partijos nesibaigiančiais kaprizais rodo tik trumparegišką ir pavojingą požiūrį į pačią valstybę.

Trečioji pamoka

Kaip dar vieną priežastį, dėl kurios skilo jau besikonsoliduojanti Latvijos visuomenė, politologai nurodo nuolat Kremliaus akcentuojamą sovietinės okupacijos neigimą. Pasak jų, jei Maskva pačioje Latvijos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje 1991 m. būtų pripažinusi, kad 1940 m. Latvija buvo Sovietų Sąjungos okupuota, o nepriklausomybės atkūrimas yra Latvijos istorinio valstybingumo tęstinumas, Latvijos rusakalbiams tai būtų labai palengvinę integruotis į atkurtąją valstybę. O dabar okupacijos neigimas dalį rusų skatina abejoti Latvijos valstybingumu ir svajoti, kad netrukus „čia sugrįš Rusija“.

Lietuvoje turime net du tokios situacijos variantus – vieną rusišką, analogišką tam, kuris yra Latvijoje, ir kitą lenkišką, susijusį su Vilniumi. Lenkija taip pat nepripažįsta, kad želigovskinė 1920 m. spalio avantiūra buvo okupacija, o 1922 m. Pietryčių Lietuvos prijungimas prie Lenkijos buvo aneksija. Toks nepripažinimas AWPL politikieriams leidžia manipuliuoti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų nuotaikomis, o nuvykus į Lenkiją, pasak buvusio ambasadoriaus J.Vidackio, girtis, kad gyventojai stalčiuose tebelaiko J.Pilsudskio portretus ir laukia, kada „čia sugrįš Lenkija“.

Pati Lenkija irgi prisideda prie antilietuviškų nuotaikų kurstymo ir įtampos regione kūrimo. Jos politika Lietuvos atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo politikos su Latvija. Vasario 17 d. Varšuvoje viešėjusiam Latvijos prezidentui A.Bėrziniui Lenkijos prezidentas B.Komorovskis padėkojo „už rūpinimąsi Latvijos lenkų tautine mažuma“.

Faktiškai dėkojo už tai, kad Latvijos lenkiškose mokyklose, kurių visoje šalyje yra šešios, net du trečdaliai dalykų dėstomi valstybine latvių kalba. Taip pat už tai, kad Latvijos lenkų pavardės ir toliau bus rašomos latviškai, kad niekur lenkų gyvenamose vietovėse nėra ir nebus lenkiškai užrašytų įstaigų iškabų, gatvėvardžių, autobusų maršrutų ar vietovardžių. O dieną prieš tai viešėjęs Šalčininkuose B.Komorovskis nebyliai pritarė rengiamai lenkų manifestacijai prieš naująjį tautinių mažumų įstatymą. Neatsitiktinai parinkta ir manifestacijos data – kovo 17-oji, Lenkijos 1938 m. ultimatumo Lietuvai diena.

Kitaip nei Latvijoje, kur nėra nė vieno latvio istoriko ar politologo, palaikančio minėtąją Kremliaus interpretaciją, Lietuvoje, deja, turime ir politikų, ir istorikų lietuvių, platinančių rusiškąją ir lenkiškąją imperinę-aneksinę istorijos versiją. Kur tokia antivalstybiška nuostata veda Lietuvos valstybę ir valstybingumą, nesunku nuspėti.

Įdomu, ar šias pamokas suvoks Lietuvos politikai ir buvusių TSKP istorikų išugdyti politologai.

Autorius Prof. Alvydas Butkus yra VDU Letonikos centro vadovas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *