A. Maslauskas. Lietuvių ir lenkų santykiai: istorija ir dabartis

Toliau įžūlėjantis lenkų tautinės mažumos elgesys ir reikalavimai Lietuvos Respublikai yra neatskiriami nuo ankstesnių įvykių, kurių chronologija siekia 1920-uosius metus.

Po 1920 m. spalio 9 d. generolo Liucjano Želigovskio pagal slaptą Juzefo Pilsudskio įsakymą įvykdyto Vilniaus krašto užėmimo Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, 1927 m. uždarė 42 lietuviškas mokyklas, represijomis sustabdė visų Vilniaus lietuvių dienraščių ir savaitraščių leidimą ir t.t.

Lietuvos Respublikos žmonės kovojo dėl Vilniaus krašto susigrąžinimo. 1922 m. sukurtas Vilniaus tremtinių komitetas. 1923 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausybė įteikė protestą Tautų sąjungos Tarybai.

1924 m. parašytos Petro Vaičiūno eilės „Mes be Vilniaus nenurimsim“, tapusios populiaria giesme. Tais pačiais metais įsteigta liberali Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugija „Kultūra“.

1925 m. balandį įsteigta Vilniui vaduoti sąjunga, kurioje buvo 27 000 narių ir 600 000 narių-rėmėjų. 1928–1938 m. draugija leido žurnalą „Mūsų Vilnius“, kuris kovojo prieš lietuvybės persekiojimą Vilniaus krašte, puoselėjo sostinės išlaisvinimo idėją.

1930 m. Suvalkų sutarties sulaužymo ir Vilniaus užgrobimo dešimtmečiui Kaune, Karo muziejuje, pastatytas Juodasis paminklas su įrašu: „Atmink, lietuvi…, kad pagrobė tavo sostinę Vilnių“. Išleista Mykolo Biržiškos (B. Šėmio) knyga „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 m. dienoraštis“.

1931 m. įsteigtas Vilniaus geležinis fondas lėšoms rinkti – Lietuvoje ir pasaulyje platino Vilniaus pasus ir ženklelius.

1934 m. išleistas Vilniaus krašto vaizdų albumas – žurnalo „Mūsų Vilnius“ priedas. Antradieniais ir penktadieniais transliuojamos radijo laidos „Pavergtas Vilnius“, sekmadieniais ir kiekvieną šeštadienį – pranešimai okupuotam kraštui, trečiadieniais – pranešimai lenkų kalba (informuojama okupuotos Lietuvos lenkiškai kalbanti visuomenė apie Lietuvos gyvenimą), paskaitos atskiromis Vilniaus temomis, kartą per mėnesį – paskaitos gudų kalba.

1936 m. įkurtas Vilniaus institutas Vilniaus krašto problemoms nagrinėti.

1936–1938 m. Vilniuje ir Vilniaus krašte lenkai likvidavo lietuvių mokslo, kultūros, švietimo, ūkio, sporto draugijas. Tremiami lietuvių mokytojai.

1937 m. Vilniaus vadavimo sąjungos priimta XII suvažiavimo rezoliucija dėl okupacijos padarinių – apie tautinį, kultūrinį ir ekonominį smurtą uždarant lietuvių mokyklas, skaityklas ir organizacijas, draudžiant laikraščius ir žurnalus, terorizuojant lietuvius nuolatiniais kalinimais ir trėmimais. Rezoliucija skelbia prieš tą smurtą griežčiausią protestą ir reikalauja Vilniaus krašto gyventojams prigimtų ir tautinių teisių.

Nežiūrint lenkų padarytos žiaurios skriaudos Lietuvai, Vilniui ir Vilniaus krašto žmonėms, Lietuva 1939 m. rugsėjo 18–19 dienomis – Lenkijai tragiškomis dienomis – per savo administracinę liniją praleido 15 000 lenkų kareivių ir karininkų. Jie pas mus rado prieglobstį ir gavo piniginę paramą 300 000 litų.

1939 m. Molotovo-Ribentropo slaptomis sutartimis dalis Lietuvos žemių – Suvalkų, Seinų, Punsko teritorijos – buvo atplėštos nuo Lietuvos ir priskirtos Hitlerio valdomoms teritorijoms, o Lietuva – Stalino žinion. Dabar šis paktas pripažintas niekiniu, negaliojančiu nuo pasirašymo dienos. Mano gimimo liudijimas rodo, kad esu gimęs Seinų apskrityje, Šventežerio valsčiuje. Tada ir anksčiau tie kraštai buvo visada Lietuvos, ten visada gyveno ir gyvena mūsų lietuviai. Ir dabar jie puoselėja savo meną, kultūrą, literatūrą, nenori nutautėti ir neturi tokių sąlygų, kurios yra suteiktos Lietuvoje lenkų tautinei mažumai.

Tačiau kai kurie lenkai Vilniaus krašte iki šiol „žiūri per petį“, viskuo, ką turi, naudojasi, bet yra nepatenkinti, neteisėtai reiškia įvairias pretenzijas ir, kurstomi kitų valstybių, prieina prie to, kad pareiškia: Vilniaus krašte kuriame lenkų autonomiją (kai 1990 m. Michailas Gorbačiovas buvo atvykęs į Vilnių), lenkai Lietuvoje diskriminuojami – neleidžia rašyti gatvių pavadinimų ir pavardžių lenkiška transkripcija. Ir tai sako europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis – kaip apsiverčia jam liežuvis burnoje? Surengtas mitingas dėl lenkiškose mokyklose padidinto lietuvių kalba dėstomų dalykų skaičiaus. 1990 m. kovo 11 d., balsuojant už Lietuvos Nepriklausomybės aktą 6 lenkų atstovai susilaikė – jau tada parodė savo veidą. Lenkai ilgai neleido net Seinų bažnyčios šventoriuje pastatyti paminklą Antanui Baranauskui, nors jis ten ir palaidotas!

Griežtai priešiški lenkų pasisakymai interneto puslapiuose lietuvių ir Lietuvos atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui: „Esate mano priešai, Lenkijoje jums geriau su manimi nesusitikti“. Kitas panašiai skelbia: „Kreipiuosi į visus, kuriems rūpi broliai lenkai Lietuvoje – vieningai muškite tuos lietuvius, tai lenkų tautos priešai!“ Dienraštyje „Rzeczpospolita“ net apgailestaujama, kad 1989–1991 m. nepavyko Vilniaus krašto atskirti nuo Lietuvos.

Reikia jiems priminti, kad 1920 m. lapkričio 19–21 dienomis Širvintų ir Giedraičių kautynėse silpnai ginkluota jauna Lietuvos kariuomenė sumušė Lenkijos generolo L. Želigovskio kariuomenės rinktines. Šių kautynių 90-metį Lietuva neseniai paminėjo.

Sakysite – neaštrinkime padėties su tautinėmis mažumomis? Taip, konfrontacijos nereikia, bet, viską išnagrinėjus, ką aukščiau parašiau, išeina, kad konfrontacija pastoviai visais laikais buvo eskaluojama iš lenkų pusės, o ne iš Lietuvos. Akis primerkę neteisingai reikalauja „savo“, o kai kurios institucijos Lietuvoje dabar pasiduoda ir užkimba ant jų kabliuko, kaip politizuota Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri jiems nuolaidžiauja, ignoruoja lietuvišką rašybos tradiciją. Lenkai kitų tautinių mažumų sąskaita nori sau spaudimo būdu išsireikalauti išskirtinių privilegijų. Kodėl mes turime tenkinti tik lenkų reikalavimus? Be jų pas mus, Lietuvoje, 2001 m. surašymo duomenimis gyveno:

	2001 m.	1959 m.
Lietuvių	83,5%	79,3%
Lenkų	6,7%	8,5%
Rusų	6,3%	8,5%
Baltarusių	1,2%	1,1%
Ukrainiečių	0,7%	0,7%
Žydų	0,1%	0,9%
Kitų	1,5%	1,0%

Tokiu atveju į mūsų lietuvišką abėcėlę įveskime visų tautinių mažumų rašybos ženklus, kodėl tik išskirtinai lenkų? Kodėl reikia skriausti Lietuvoje gyvenančius gruzinus, žydus, rusus, o dabar atsiranda ir japonų, kinų, vietnamiečių, kurių hieroglifų skaičius nenuspėjamas? Gal būkim demokratiškai lygūs ir teisingi visoms tautinėms mažumoms, esančioms Lietuvoje, ir į lietuvių kalbos abėcėlę įveskime visų šių tautinių mažumų raides, ženklus, hieroglifus? Kas iš to išeis, kaip mokysis ateinančios kartos? To daryti negalima ir nėra mums jokio reikalo. Reikia paklausyti lituanistų, kurie gina lietuvių kalbą nuo jos darkymo. Tarp kitko patariu, kad jeigu jau taip norima daryti – įvesti visų tautinių mažumų rašybos ženklus, – tai būtinai atsiklauskime Lietuvos žmonių per referendumą, ir tada pamatysime, ką pasakys žmonės.

Esant Lietuvai demokratiška valstybe, laikas pasakyti tvirtai ir aiškiai, kad tautinių mažumų abėcėlių raidės, ženklai, hieroglifai bei kitokie rašybos ženklai į mūsų lietuvių kalbos abėcėlės turinį nebus įvesti!

Rusijos laikais buvo norima įvesti kirilicos abėcėlę. Atsilaikėm, nesutikom, neįvedė! Dabar vėl atsiranda lietuvių kalbos darkytojai…

Pokalbiuose, diskusijose, derybose su lenkais visuomet reikia prisiminti jų „atliktus darbus Lietuvai“ ir pažymėti, kad ir toliau jie reikalauja savo, įkyriai kišasi į kitos suverenios valstybės reikalus ir, kur tik susiduriama, ten kyla nesklandumai, savanaudiški reikalavimai, realybės iškraipymai.

Pavyzdžiui, pareikštas noras gauti 1200 megavatų elektros energijos iš būsimos atominės elektrinės, neatsižvelgiant, kad atominė elektrinė bus Lietuvos Respublikos rūpestis ir sopulys, o vėliau ir atsisakymas remti šį projektą, pasitraukimas; elektros perdavimo linijų statybų vilkinimas; benzino kainos – rekordinės per visą laikotarpį, nors Lenkijos koncerno valdoma Mažeikių naftos perdirbimo gamykla veikia Lietuvos teritorijoje, teršia aplinką. Galima būtų suminėti daug kitų faktų.

Dabartinė Lietuvos Vyriausybė nekelia ir nepareiškia Lenkijai jokių reikalavimų, o jų galėtų būti daug. Tai gal pradėkime su lenkais lygiavertę kalbą, argumentuodami faktais, neskriausdami Lietuvos žmonių ir neužleisdami savų pozicijų? Juk visą tai aiškiai mato ir mūsų lietuviai, 1939 m. dviejų galvažudžių, Stalino ir Hitlerio, atskirti nuo savo Tėvynės Lietuvos. Jie noriai dalyvauja įvairiuose renginiuose, televizijos laidose Lietuvoje, išlaiko Lenkijoje lietuvybę. Padėkim ir būkim jiems tolerantiški, neužmirškime jų.